Kaip rašė dienraštis, maždaug 300 Rusijos opozicijos, žmogaus teisių gynimo bei kitų organizacijų atstovų gruodžio pradžioje buvo susirinkę Berlyne tam, kad telktųsi ir inicijuotų kovą prieš Vladimiro Putino režimą ir karą Ukrainoje.
Nors užsienyje esančius Kremliaus kritikus jungia esminė idėja, susitelkti, pasak Delfi RU žurnalisto Dmitry Semenov, trukdo vienijančios figūros trūkumas ir kiti niuansai.
„Jie galbūt dar nepasiruošę, negali kol kas pripažinti, kad dėl politinių ar polittechnologinių priežasčių Putinas Rusijos visuomenėje yra populiarus, o rusų opozicija nebuvo ir nėra populiari Rusijoje“, – pastebėjo pašnekovas.
Būtent tokią situaciją palaiko ir Kremliaus pastangos tokius aktyvistus paskelbti tautos priešais – „užsienio agentais.“ Be to, pasak jo, problemų kyla ir su lyderyste.
„Galima prisiminti Baltarusiją ir palyginti: ten buvo Cichanouskaja, jai leido dalyvauti rinkimuose, žmonės balsavo ir ji tapo kaip ir teisėtu tų žmonių, rinkusių ją, atstove – Vakarų šalys, jų vadovai, diplomatai su ja bendrauja, palaiko ryšį.
Rusijoje taip neatsitiko, Navalnas buvo pasodintas į kalėjimą iki rinkimų, jam ir kitiems niekas neleido dalyvauti rinkimuose, bet aš abejoju, kad net ir leidus Navalnui dalyvauti rinkimuose, dėl plataus jų klastojimo jis kažką – teoriškai ar praktiškai – laimėtų“, – sakė D. Semenov.
Jis akcentavo, kad Baltarusijoje S. Chichanouskaja taip pat buvo paskelbta nelaimėjusi rinkimų dėl jų klastojimo, tačiau visuomenė ją palaikė labai dideliu mastu.
„Abejoju, kad Rusijoje būtų toks supratimas ir opozicionieriaus palaikymas“, – pripažino DELFI RU žurnalistas.
Nors užsienyje veikia daug mažų, atskirų Kremliaus opozicionierių grupių, tačiau nei šachmatų čempionas Garis Kasparovas, nei anksčiau Rusijoje įkalintas Michailas Chodorkovskis, nei kiti netampa tomis vienijančiomis figūromis.
Problema, D. Semenov teigimu, yra susijusi su pačių aktyvistų tarpusavio nesutarimais ir kitu esminiu niuansu.
„Nėra kažkokios vienijančios idėjos. Toje pačioje Baltarusijoje ji yra maždaug tokia: mes keliaujame į Europą, mes norime Europos . Taigi, jų identitetas arba tai, kaip jie supranta save kaip tautą, yra kitoks. Rusijoje šito nėra – nėra vienijančios idėjos“, – sakė jis.
Žurnalistas paaiškino, kad rusų opozicijos aktyvistus tarsi galėtų suvienyti antikarinė idėja.
„Bet, kaip matome dabar iš tos pačios „Dožd“ istorijos, yra dalis opozicijos, kuri galvoja ne apie tai, ką su ta idėja daryti, o kreipiasi į tą Rusijos dalį, kuriai visiškai ta idėja neįdomi – jiems svarbiausia yra, kaip ten mūsų berniukai fronte“, – akcentavo D. Semenov.
Pašnekovas taip pat paaiškino, kad užsienyje esantys opozicionierių, aiškiai pasisakančių prieš karą Ukrainoje, yra tiesiog per mažai, palyginus su visa Rusijos visuomene.
„Ta rusų demokratų, opozicionierių dalis užsienyje yra labai mažai ir jie negali suvienyti gyvenančių pačioje šalyje. Yra tokių, kurie prieš Putiną, bet už karą arba, pavyzdžiui, kokie Navalno šalininkai, kurie iki karo buvo prieš Putiną, prieš korupciją, bet karui prasidėjus jie pasisakė už karą. Čia dar įtaką daro imperinės ambicijos apie didžią Rusiją ir taip toliau. Taigi, maža visuomenės dalis, kuri emigravusi, negali paveikti didžiosios visuomenės dalies“, – sakė DELFI RU žurnalistas.
D. Semenov sureagavo ir į repliką, kad susidaro įspūdis, jog skirtis tarp vyraujančio Vakarų požiūrio ir rusų mentaliteto šiais klausimais yra tokia didelė, kad jos praktiškai neįmanoma panaikinti.
„Taip ir yra. Tokie žurnalistai, opozicijos atstovai kaip Kasparovas, Jakovenko patys sako, kad greičiausiai Rusija suskils į smulkias dalis, nes nėra tokios vienijančios idėjos, o ji greičiausiai ir neatsiras. Neįmanoma suvienyti tiek atskirų etnine, tautine prasme grupių. Vienintelis kelias, kuris įmanomas ir greičiausiai, kad tuo keliu viskas toliau eis – Ukraina laimi, Rusija susiskaldo ir po to, ant tų likučių kažką kažkas bandys kurti“, – pridūrė D. Semenov.
Kaip Delfi rašė anksčiau, dėmesį į save kai kurie Kremliaus opozicijos atstovai atkreipė ir tada, kai pareiškė, kad po karo Vakarai ne tik Ukrainai, bet ir Rusijai turėtų pasiūlyti kažką panašaus į Maršalo planą. Esą finansinė pagalba šaliai padėtų ateityje išvengti revanšistinių nuotaikų, dėl kurių ir kyla karai.
Toks pageidavimas sulaukė daugybės kritikos, o Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas prakalbo apie šantažą ir turto prievartavimą.
Idėja, kad po karo ne tik Ukrainai, bet ir Rusijai turėtų būti pasiūlyta kažkas panašaus į Maršalo planą, pirmasis viešai pasidalijo įkalinto Kremliaus kritiko Aleksejaus Navalno bendražygis Leonidas Volkovas.
Lygiai tokią pat nuomonę grįstą tais pačiais argumentais tviteryje išreiškė kitas Rusijos opozicijos aktyvistas Michailas Pletniovas. Plačiau apie tai, kaip idėją komentuoja Lietuvos ir kitų Vakarų valstybių atstovai, skaitykite čia.
