Suomijos premjerės žodžiai, kuriuos ji išsakė strateginių studijų centre „Lowy Institute“ Sidnėjuje, nėra jokia naujiena ar šaltas dušas europiečiams, nors Baltijos šalyse neslepiamas pasitenkinimas, kai jos pagiriamos, esą dėl Rusijos pavojaus jos kalbėjo, jų reikėjo klausytis, jos buvo teisios.
Tačiau kokia praktinė tokio pripažinimo nauda, jei iki šiol ne tik ginčijamasi dėl to, kaip tinkamai reaguoti, bet ir lieka neišspręsti ypač svarbūs pajėgų, karui reikalingų išteklių atstatymo ar netgi sukūrimo klausimai.
Kaip gintis, kai žiemą atakuojama kritinė elektros, šildymo infrastruktūra, kai žūsta kariai, civiliai, o turimos atsargos išsenka greičiau, nei planuota? Tokius klausimus daugeliui Europos šalių dabar tenka spręsti iš saugaus atstumo, stebint tai, kas vyksta Ukrainoje ir bandant jai padėti.
Bet kai beveik nebėra kuo padėti, kai dešimtmečius kurti pajėgumai, kauptos atsargos išseko, buvo apleisti, sunaikinti, labai keistai gali atrodyti skambios Europos lyderių kalbos apie Senojo žemyno ambicijas, trečią pasaulio ekonominę galybę ar išmintį. Kodėl Europą dar kas nors turėtų vertinti rimtai?
Yla išlindo iš maišo
„Po vasario 24-osios invazijos, Europą ištiko šokas, nes niekas nesitikėjo tokio konvencinio karo ir dabar kalbama, kad reikia investuoti į konvencinius pajėgumus, kas buvo šiek tiek pamiršta, nes buvo fokusuojamasi į ekspedicines operacijas.
Tam tikri poslinkiai jau yra: gynybos biudžetai auga, o šiemet bendros Europos Sąjungos išlaidos gynybai pasiekė 214 mlrd. eurų ir lyginant su 2014 tai reiškia pridėtus apie 50 mlrd eurų.
Žinoma, tai tik pusantro proc. BVP, o ir netolygiai pasiskirsčiusios lėšos, bet vis tiek reikia vertinti pozityviai, nes ir įsigijimams, ir tyrimams lėšos išaugo dvigubai“, – laidoje „Delfi tema“ tikino Europos gynybos agentūros pareigūnas Darius Šavolskis.
Tiesa, jis pripažino, kad savaime pinigai nebūtinai reiškia skubias permainas, nes atstatyti sumenkusius šaudmenų, amunicijos, ginkluotės, technikos ir kitus kritinius pajėgumus užtrunka nemažai laiko.
„Jei reikia naujos kartos tankų, nepamatysime jų nei kitais, nei dar kitais metais, dabar svarbu atstatyti atsargas, nes jų konvenciniam konfliktui turėjome tik kelioms savaitėms, o šiuo aspektu ir EK bando prisidėti“, – pripažino D. Šavolskis.
Vienu chroniško finansavimo bei išteklių trūkumo lakmuso popierėlių Europoje laikoma teoriškai galingiausia Senojo žemyno valstybė – Vokietija su didžiausia ekonomika, galinčia leisti kokybiškiausius įsigijimus dideliais kiekiais. Tas teoriškai tai yra ir karinė galia, bet tik teoriškai.
„Vokietija senokai nėra jokia karinė galia, jos kariniai pajėgumai degradavo iki minimumo, apsvaigus nuo taikos dividendų – iki žemiausių standartų. Trys leisgyvės divizijos teliko, lenkai vien tankais „Leopard-2“ jau lenkia vokiečius, nekalbant jau apie kitus įsigijimus.
Vokiečiai nėra lyderiai, jų biudžetas šiemet siekia 1,7 BVP, o kitais metais tikrai nebus 2 proc, kaip žadėjo kancleris“, – negailestingai rėžė atsargos pulkininkas Gintaras Ažubalis, kuris turi ilgametės patirties tiek Lietuvos kariuomenėje, tiek Vokietijos Bundesvere.
Šias abi kariuomenes, anot pašnekovo, paradoksaliai galima lyginti, mat jas kamavo panašios ilgametės problemos, susijusios ne tik su finansavimo trūkumu, bet ir požiūriu į atsargas: pinigai joms buvo skiriami neprognozuojamai, tik tiek,kad reikėdavo minimumui ir kiek likdavo nuo bendro gynybos biudžeto, kuris iki 2014-ųjų tik mažėjo, o net ir pradėjęs augti tegalėjo pradėti dengti dešimtmečiais susiformavusias skyles.
„Ir turime tai, ką turime po trijų dešimtmečių atsipalaidavimo. Ką daryti? Viskas paprasta: reikia mokytis iš Lenkijos ir tų pačių Baltijos šalių. Nors ir pirmus kuklius žingsnius darome, turime unikalų šansą, už kurį pirmiausiai sakome ačiū ukrainiečiams – kad ir koks ten karo rezultatas bus, Rusija karine prasme bus bent 10-čiai metų sužlugdyta, o mums tai yra šansas langas ginkluotis, siekti standartų atsižvelgiant į grėsmes, juo labiau, kad turime technologinį pranašumą.
Bet reikia daug ką atstatinėti ne tik mums ar Vokietijai, nes ji nėra vienintelis baisus pavyzdys Europoje. Tiesiog yla pradėjo lįsti iš maišo“, – pažymėjo atsargos pulkininkas.
Lūžis galvose dar neįvyko
Visa tai dabar jau gali pasirodyti akivaizdu, kaip ir tai, kad po dešimtmečių pasirengimo mažo intensyvumo karinėms, pavyzdžiui, taikos palaikymo, stabilizavimo operacijoms, dabar tenka ruoštis didelio masto konvenciniam konfliktui, kuris Europoje staiga tapo realus.
Tačiau net ir šis suvokimas nėra nei toks akivaizdus, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nei lemiantis staigius pokyčius, kai valstybės gali tiesiog pažerti saują pinigų ir viskas kažkaip savaime turėtų susitvarkyti, atsistatyti į tinkamą parengties būklę.
Lūžis galvose, anot G. Ažubalio, dar neįvyko arba bent jau jis nėra pakankamas, kai kalbama apie įsigijimų prioritetus, procedūras bei poreikius.
Pastarųjų yra labai daug: Ukrainai reikia artilerijos, šaudmenų, prieštankinės, oro gynybos, šarvuotųjų pajėgų galios, kovinės aviacijos?
Taip, tai yra žinoma, o ir viso to reikia dideliais kiekiais, kuo greičiau, nes didelio intensyvumo kare ir nuostoliai yra dideli, ir šaudmenų eikvojimas ypač spartus – toks spartus, kad daugelis Europos šalių po tokių kovų, kaip Ukrainoje, būtų likusios be amunicijos po pirmųjų mūšių savaičių. Bet net ir visi šie žinomi, ne kartą išskirti poreikiai tėra ledkalnio viršūnė.
„Iki kaulų smegenų esu europietis, NATO rėmėjas, turiu optimizmo, bet... mums reikia susitvarkyti biurokratines problemas – įsigijimų procedūras ir pan.“, – pažymėjo G. Ažubalis.
Išties, būtent biurokratija – lėti įsigijimų tempai, pertekliniai reikalavimai, dubliavimasis ir karo pramonės ribotumas neleidžia Europos šalims pasiekti to, kas labai gražiai ir ambicingai būna nurodyta vizijose, strategijose, kituose biurokratų bei ES narių vadovų pasirašytuose dokumentuose.
Teoriškai visos ES narės sutinka, kad reikia siekti bendrų įsigijimų, pakankamo pajėgumų skaičiaus ir greito sprendimų priėmimo proceso, o praktiškai išeina atidėliojimai, ginčai, pusiau skusti-pusiau lupti kompromisai ir popieriniai pajėgumai.
Pavyzdžiui, kiek tuščiai kalbėta apie Europos greitojo reagavimo pajėgas, būtinybę turėti vis naujus pajėgumus, kai esamų nesugebama nei surinkti, nei panaudoti, nei sutarti kur ir kada juos galima būtų naudoti. Kiek kartų kartota, esą kam Europos šalims reikia dešimčių skirtingų rūšių orlaivių, jei galima turėti vieną tinkamą visiems.
Bet kai bendrom jėgom bandoma pagaminti vieną modelį, gaunasi pinigų švaistymo, atidėliojimų ir problemų kamuojamo sraigtasparnio NH-90 epopėja, tapusi epine Europos šalių nesėkmės simboliu – šio sraigtasparnio jau norima atsisakyti, taip ir neišsprendus visų su jo keliolika metų užtrukusiu kūrimu bei ypač išlaikymu susijusių problemų.
O kai Vokietijoje, potencialiai Europos gynybos pramonės širdyje užsakymų ne daugėja, bet mažėja, pavyzdžiui, vietoje planuotų šimtų, vėliau šimto pėstininkų kovos mašinų „Puma“ užsakymas sumažintas iki dešimtadalį Bundesvero poreikių tenkinančio 50 vnt. Užsakymo, tai apie kokias Europos ambicijas gali būti kalbama?
„Reikia duoti galimybę atsigauti karo pramonei. Potencialas yra ir belieka tikėtis, kad vyriausybės supras tai, imsis veiksmų, nes jau yra blogų ženklų, kaip reikės kalbėtis su Rusija. Būtent to ir bijau, kad minsime stabdžius, esą Rusija žlugs ar pasikeis“, – teigė G. Ažubalis.
Sužeistųjų gelbėjimas – kieno reikalas?
Tai, kad 27 ES narėms nelengva susitarti dėl bendrų sprendimų nėra jokia naujiena, nors ir neretai naudojamas kaip pasiteisinimas bet kokiai Bendrijos nesėkmei pridengti – tai objektyvi karti realybė, tačiau nereiškia, kad ji turėtų tenkinti.
Kita vertus, net ir judant į priekį su didesniais įsigijimais, kaip, pavyzdžiui, D. Šavolskio įvardytais europietiškais bepiločiais orlaiviais, degalų papildymo ore pajėgumais, neretai pamirštamos esamo konvencinio karo pamokos ant žemės.
Labai paprasti dalykai, tokie, kaip karo medicina gali būti tiek stiprybe, gelbstinčia žmonių gyvybes, tiek silpnybe, kuri yra akivaizdi Rusijos pusėje – 10-ies dienų „specialią karinę operaciją“ planavusi Rusija ne šiaip įklimpo beveik 10 mėnesių trunkančiame kare be aiškiai matomos pabaigos, bet ir turėjo skelbti dalinę mobilizaciją. Kodėl? Nes ėmė trūkti karių.
O kodėl ėmė trūkti karių? Nes Ukrainoje Rusija patyrė didelių nuostolių. O juk nuostoliai – tai ne tik žuvusieji rusų kariai, kurių Ukraina ir jos rėmėjai jau drąsiai priskaičiuoja beveik 100 tūkst. Iš tikrųjų didelė dalis šio skaičiaus gali būti būtent sužeistieji ir dar didesnė jų tokiais ir liktų, o ne pasiliktų mirtinai nukraujuoti ar sušalti Ukrainos mūšių laukuose, jei būtų tinkama medicininė pagalba.
Rusijos kariuomenėje ši sritis pasirodė esanti tokia pat apverktina, kaip prieš dešimtmečius ar dar seniau – savo karių nevertinanti Rusijos armija neretai palieka likimo valiai sužeistuosius, kuriuos būtų galima išgelbėti, pagydyti, grąžinti į mūšio lauką. Tuo metu ukrainiečiai stengiasi gelbėti kiekvieno kario gyvybes ir taikyti NATO priimtas gerąsias praktikas.
Pagalbos sužeistiesiems taktinėje aplinkoje įgūdžių (Tactical Combat Casualty Care – TCCC) taisyklės didelio intensyvumo kare ne visada taikomos idealiai – trūksta ir transporto, ir medicinos priemonių, ir patyrusio personalo, tačiau ukrainiečiai vis tiek lenkia rusus, kurie į karą atėjo su Brežnevo laikų vaistinėlėmis bei ypač primityviais įgūdžiais.
Tuo metu Ukrainai neįkainuojama yra sąjungininkų, tų pačių vokiečių pagalba – būtent Vokietija buvo pirmoji, kuri skyrė karo lauko ligonines, galėjo užtikrinti sužeistų ukrainiečių karių gydymą 3-ojo lygio įstaigose.
Jei pirmas, taktinis lygis reiškia skubią pirmąją pagalbą, 2-asis – jau evakavus į bataliono ar aukštesnio lygio medicinos punktą, tai trečiasis, kur gali būti per trumpą laiką nuo sužeidimo ypač kvalifikuoto personal bei jų įgūdžių deka gelbėjama sužeistojo gyvybė sudėtingos operacijos metu, įkandamas ne visiems net NATO šalyse.
„Vokietijoje padėtis ko gero geriausia, nes ten karo medicina – atskira ginklų rūšis, skiriamas didesnis dėmesys, yra išvystyta visa milžiniška ir labai rimta infrastruktūra.
Pavyzdžiui, būtent vokiečiai gelbėjo mūsų karių gyvybes Afganistane, kur buvo išskleistos 3 lygio medicinos įstaigos“, – pažymėjo ats. plk. G. Ažubalis. Neatsitiktinai sužeistieji misijos Afganistane metu – tiek lietuviai, tiek vokiečiai, tiek netgi amerikiečiai dažniausiai buvo skraidinami pirmiausiai į ligonines būtent Vokietijoje.
Bet taip viskas veikė kone idealiu atveju, kai gali išskraidinti sužeistuosius – pirmiausiai sraigtasparniais iš mūšio lauko, vėliau lėktuvais – į ligonines. Ukrainoje, kur evakuacija sraigtasparniais daugiau yra išimtis dėl oro gynybos priemonių pavojaus, o 3-ojo lygio ligoninės pačios neretai tampa Rusijos kruizinių atakų taikiniais, tokią medicininę pagalbą užtikrinti daug sudėtingiau. O kaip būtų kitur Europoje, kuri gyvena taikiai ir nesuvokia, kas yra realus karas?
„Pas mus nesakyčiau, kad tragiška padėtis, taktinė medicina vėl prisiminta ir struktūriškai organizuota, o kiekvienas batalionas turi medicininius būrius. Pas mus problema buvo, kad visada trūkdavo spec. technikos, jos tebuvo minimumas“, – pažymėjo pašnekovas.
Tad kai kalbama apie daug dėmesio susilaukiančius ukrainiečių poreikius – nuo raketų HIMARS iki artilerijos ir naikintuvų, neretai pamirštama, kad lygiai taip pat svarbios yra ir medicininės evakuacijos priemonės, pirmosios pagalbos vaistinėlės, kokybiški turniketai bei gebėjimai per pirmąją, „auksinę valandą“ išgelbėti kario gyvybę ir padėti jam atsistatyti per likusį laiką.
Taigi, net jei tragedijos nėra, Lietuvoje vargu ar būtų geresnė padėtis, nei Ukrainoje, ypač, kol nepasirodė medicininiai „Boxer“ ar kitos medicininės evakuacijos transporto priemonės, juo labiau, kad 3-ojo lygio medicinos įstaigos Lietuvoje yra tos pačios įprastos nacionalinio lygio ligoninės, su kuriomis kariuomenė pradėjo aktyviau bendradarbiauti ir modeliuoti įvairius karinio konflikto scenarijus tik po 2014-ųjų Rusijos agresijos prieš Ukrainą.
Kovido pandemija parodė, ko verta krizinė situacija ligoninėse, kokie yra trūkumai, realios atsargos, pajėgumai, o juk tai tebuvo taikos meto krizė, kai teko susidurti su sergančiųjų krūviu, bet ne su papildomais sunkumais – siaubingais karo meto sužalojimais, nuolatine apšaudymų grėsme, elementarių gydymo priemonių ir masiškai senkančio personalo trūkumu.
„Situacija panaši visoje Europoje – bloga, nes medicininiai pajėgumai taip pat užmiršti. Pavyzdžiui, ES operacijose Afrikoje medicininė evakuacija buvo užtikrinama komerciniais lėktuvais, evakuojant sužeistus karius“, – priminė ekspertas. Atstatyti pajėgumus, anot pašnekovo jau bandoma, ypač europiniu lygiu, tačiau visa tai taip pat užtruks.
