Ar tikrai reikia tokių įstatymų? Kodėl? Ar taip nebus atveriama „Pandoros skrynia“ manipuliacijoms ir melagingiems kaltinimams? Ar tai netaps įrankiu nusivylusių moterų šantažui? Ką reiškia laisvas ir aiškus pritarimas seksui ir kaip tai įrodyti? – Tokių ir daugiau panašių klausimų kilo po to, kai Laisvės partijos narė Morgana Danielė pristatė savo iniciatyvą.
Švedijos ambasadorės Lietuvoje I. Buxton teigimu, diskusijos prieš priimant įstatymų pakeitimus, susijusius su seksualine prievarta, buvo intensyvios ir jos šalyje. Vis dėlto, pasak jos, statistika ir teismų praktika aiškiai parodė, kad pokyčiai buvo reikalingi, o aukos dabar jaučiasi saugiau, žinodamos, kad gali kreiptis į teisėsaugą, net ir neturėdamos fizinių, smurto sukeltų sužalojimų.
Diplomatė Delfi papasakojo kelis didelio atgarsio Švedijoje sulaukusius atvejus, prisiminė, kas davė pradžią tokiai iniciatyvai ir paaiškino, kaip į pokyčius tai reagavo tiek visuomenė, tiek teisėsauga.
– Kas Švedijoje paskatino priimti įstatymą, kuriuo seksas be aiškiai išreikšto sutikimo pripažįstamas išprievartavimu? Gal buvo koks nors didelio atgarsio incidentas?
– Taip. Buvo vienas atvejis 2013-aisiais, kai 3 jauni vyrai išprievartavo merginą su buteliu. Jai buvo 15 metų, o šie jaunuoliai buvo paleisti į laisvę ir nesulaukė bausmės, argumentuojant, kad žmonės kartais pasielgia kažkaip impulsyviai, neapgalvotai ir kad tuo metu nebuvo labai aiškų požymių, jog auka sakė „ne“ bei priešinosi. Tai paskatino organizacijos „FATTA“ susikūrimą. Pavadinimas išvertus iš švedų kalbos reiškia „Suprask“. Tada ir prasidėjo stiprus judėjimas, buvo išgirstos pilietinės organizacijos – tokios, kaip „Amnesty International“ ar kitos, kalbančios apie tai, kad išprievartavimas ne visada pasireiškia didžiule jėga ar smurtu – jei tai daroma be žmogaus sutikimo, tai turėtų būti vis tiek vertinama kaip išprievartavimas.
Taigi, 2014 metais Švedijos Vyriausybė inicijavo oficialią seksualinės prievartos kriminalizavimo procesų – tuomet buvusios įstatyminės bazės, susijusios su šiais nusikaltimais, peržiūrą. Jie analizavo, ar reikia pokyčių ir 2016-aisiais buvo nuspręsta, kad jei nebuvo sutikimo, lytinis aktas gali būti laikomas išprievartavimu. Po to prasidėjo plačios diskusijos – visa tai vyko Švediją 2017 metais purtant „Me too“ judėjimui, kuris kalbėjo apie seksizmą ir seksualinį priekabiavimą. Visa tai leido atverti visiems akis ir pažiūrėti į šią problemą atidžiau. Visa tai susiję ne tik su prievartavimu, bet su priekabiavimu ir seksizmu apskritai. Manau, kad tai leido šiuos klausimus iškelti į viešumą daug labiau ir stipriau nei anksčiau, ir suprasti, kad mes vis dėlto turime problemų visuomenėje. Tai atkreipė ne tik visuomenės, bet ir institucijų, policijos dėmesį.
– Kokia buvo visuomenės reakcija į jūsų paminėtą atvejį 2013-aisiais?
– Ji buvo stipri. Kai 15 metu mergina yra taip išprievartaujama kitų jaunuolių, tai, žinoma, sukelia stiprią visuomenės reakciją. Prie audringos reakcijos prisidėjo ir tai, kad jie išvengė bausmės. Buvo paskelbta esą neužtenka įrodymų, jog tai buvo smurto atvejis. Būtent ta reakcija ir paskatino minėtus judėjimus.
– Kiek bylų baigėsi apkaltinamaisiais nuosprendžiais po to, kai įstatymas įsigaliojo, palyginus su laikotarpiu prieš tai?
– Įstatymas pradėjo veikti 2018-aisiais. 2017-aisiais buvo 190 tokių bylų, kuriose buvo nuteisti asmenys, o po įstatymo įsigaliojimo, 2020-aisiais šis skaičius jau buvo išaugęs 80 proc. Įdomu tai, kad 2019 metais buvo paskelbti 323 nuosprendžiai, susiję su seksualine prievarta, ir 76 iš jų buvo paremti nuojuoju įstatymu. Dalis tokių nuosprendžių skaičiaus augimo buvo susiję būtent su tuo, kad mes patobulinome įstatymus ir žmogus turi visada aiškiai pademonstruoti, jog pritaria seksui. Taigi, iš esmės tai reiškia, kad nepasakymas „ne“ nereiškia, jog viskas su tuo yra gerai – reikalingas aktyvus pritarimas. Kad būtų visiškai, absoliučiai aišku.
– Ar visi nuteistieji Švedijoje buvo vyrai?
– Taip. Statistikoje, kurią jums pateikiau, nuteistieji yra vyrai, o visi nusikaltimai atlikti prieš moteris. Tačiau, žinoma, pasitaiko ir kitų nusikaltimų – pavyzdžiui, vyrų išprievartavimų bei kitų panašaus pobūdžio nusikaltimų prieš vyrus. Šios statistikos dabar neturiu.
– Ar pavyksta išvengti manipuliacijų? Kaip tai užtikrinama? Ar yra užfiksuotų bandymų melagingai apkaltinti?
– Žinoma, kad manipuliacijų ar neteisingų, nepasitvirtinusių kaltinimų yra užfiksuota. Neturiu šios statistikos, bet žinau, kad pasaulyje tokių atvejų skaičiuojama maždaug 2-10 proc., kai kalbame apie išžaginimus ar seksualinę prievartą. Tačiau tuo pačiu metu svarbu pabrėžti, kad nepasitvirtinusių kaltinimų galime turėti bet kuriuo klausimu, bet kurioje byloje. Taip pat faktas, kad byla nesibaigia apkaltinamuoju nuosprendžiu, nereiškia, kad tai tikrai melagingas pranešimas. Žinoma, tau bet kokiu atveju reikia įrodymų, teisminio proceso, kuris vestų prie apkaltinamojo nuosprendžio – ne visada reiškia, kad taip byla ir baigsis, bet toks atvejis taip pat nereiškia, kad kaltinimai buvo melagingi. Manau, kad labai svarbu tai akcentuoti.
– Ar po įstatymo įsigaliojimo teko projektą taisyti?
– Inicijuojant naują įstatymą, reikia konsultuotis su suinteresuotomis institucijomis. Mes turime Įstatymų tarybą ir Švedijos advokatų sąjungą – jie į projektą pažvelgė teisiniu bei praktiniu kampu ir vertino, ką reiškia tas asmens aiškus sutikimas. Kai kurie žmonės sakė, kad mes ir taip turime įstatymų tokiems nusikaltimams reglamentuoti, kad nereikia naujo, tačiau manau, jog smarkiai išaugusių bylų bei apkaltinamųjų nuosprendžių skaičiaus faktas yra geras indikatorius, kad įstatymas iš tiesų veikia. Teismai taip pat pamatė, kad dabar viskas yra aišku.
Švedijoje veikia Nacionalinė nusikalstamumo prevencijos taryba, kuri, praėjus kuriam laikui po įstatymo įsigaliojimo, atliko tyrimą. Jie klausė prokurorų, ką šie mano apie priimtus pakeitimus – buvo apklausti 36 prokurorai. 31 iš jų atsakė, kad visa tai, jų vertinimu, turėjo efektą ir kad yra gana aišku, ką reiškia tas sutikimas: jei tai ne savanoriška, tai sutikimo nėra. Šis įstatymas pirmiausia tapo labai reikšmingu mūsų bendram suvokimui, kad tai – ne aukos kaltė. Juk pasirodo naratyvų: aš dėvėjau netinkamus rūbus, aš flirtavau, aš buvau neblaivi. Taigi, dabar auka jaučia, kad gali prabilti, gali kreiptis į policiją ir pasisakyti, kad ji nesutiko mylėtis ir kad šis žmogus pasinaudojo aplinkybėmis – taip, aš galbūt aktyviai nesipriešinau, bet aš buvau labai pasyvi, neišreiškiau aiškaus „taip“ ir nesutikau mylėtis. Tai gali baigtis teisena, o dėl to žmogus išdrįsta apskritai kreiptis į teisėsaugą.
Kitas pokytis yra tas, kad policija, prieš nagrinėdama tokius nusikaltimus, gavo specialius apmokymus. Taip pat policijoje buvo įdarbinta naujų žmonių, kurie specializuojasi dirbti su išprievartavimų bylomis. Praeityje būdavo vertinama nuostata, kad auka turi turėti fizinės žalos įrodymus ant savo kūno, o šiuo atveju to nereikia.
Buvo vienas atvejis, nuėjęs net iki Aukščiausiojo Teismo. Buvo teisiamas vyras, o situacija atrodė taip: moteris leido vyrui likti pernakt, ji aiškiai buvo pasakiusi, kad mylėtis nenori. Jie miegojo vienoje lovoje, dėvėjo apatinius, o nakties metu vyras ėmė prie jos lįsti, pradėjo sueitį. Jis galvojo, kad ji miega, o ji paaiškino, kad buvo tiesiog „apšalusi“, sustingusi dėl to, kas vyksta – ji buvo šoke. Minėtas vyras buvo nuteistas.
Kai šis įstatymas buvo inicijuojamas, visuomenei buvo pristatyti du terminai, kurie reiškė prievartavimą: aplaidus išprievartavimas ir aplaidus seksualinis išnaudojimas. Taigi, vyras iki tos nakties nebūtinai turėjo ketinimų išprievartauti šią moterį, bet, susiklosčius situacijai, jis tai vis tiek padarė. Aplaidus išprievartavimas teisenoje yra vertinamas šiek tiek švelniau – jei kas grubiai ir žiauriai užpuola gatvėje, išprievartauja, už tai baudžiama truputį griežčiau, tačiau dabar vis tiek yra labai aišku, kad ir už aplaidų išprievartavimą yra baudžiama gana stipriai – 4 metai kalėjime.
Šioje byloje, kurią jums pasakojau, kai moteris nesutiko mylėtis, vyras buvo nuteistas ir jam paskirta 8 mėnesių kalėjimo bausmė.
– Įvardijote keletą naratyvų, kurie pasireiškia ir Lietuvoje, ypač dabar, kai turime gana audringą diskusiją visuomenėje. Turiu omenyje tokias mintis kaip: „tai jos pačios kaltė“, „seksas yra sutuoktinio pareiga“ ir panašiai. Ar Švedijoje vis dar pasigirsta tokių minčių? Ar kažkas pasikeitė po to, kai įstatymas pradėjo veikti?
– Nepasakyčiau – labai retai taip būna, o jei kažkas panašiai ir išsireiškia, visuomenė tai griežtai atmeta. Tai yra tiesiog nepriimtina. Žinoma, tai nereiškia, kad Švedijoje visiškai neturime seksizmo apraiškų. Pakeisti požiūrį užtrunka laiko, tačiau manau, kad Švedijoje pokytis per pastaruosius 10-15 metų yra labai ryškus. Naratyvas po truputį keitėsi ir iki „me too“ judėjimo, bet manau, kad būtent „me too“ sužadino visuomenės budrumą, jog mes vis dar turime problemų šioje srityje. Taigi, kaip ir minėjau, keisti požiūrį užtrunka, bet manau, kad esminė pažanga jau padaryta. Jei paklaustumėte žmonių, ar seksas visada turėtų būti tik savanoriškas, manau, kad visi atsakytų teigiamai. (…) Mano manymu, kitoks požiūris pas mus tiesiog nebetoleruojamas. Be jokios abejonės, visi šie atvejai, apie kuriuos pasakojau, sustiprina aukos savimonę, kad ji nėra kalta dėl to, kas įvyko, nes mylėtis ji nesutiko ir buvo priversta tam prieš savo valią.
Įstatymas padeda visiems – ir aukoms, ir institucijoms suprasti, kaip reikia traktuoti tokius nusikaltimus. Taigi, manau, kad tai paskatino labai svarbius pokyčius. Žinoma, tam padėjo ir intensyvi, plati informacinė kampanija, kuri buvo reikšmingai finansuojama – man atrodo, kad tam buvo skirta 5 mln. Švedijos kronų. Tai leido žmonėms geriau suprasti šio įstatymo prasmę, nes natūralu, kad, pristačius tokią iniciatyvą, kyla intensyvi diskusija.
Kalbant šia tema, taip pat yra būtina pabrėžti, kad Švedija nėra kažkuo unikali – mes buvome ankstyvi, tačiau realiai dabar panašų reglamentavimą šiuo klausimu turi 15 Europos valstybių. Šiemet Ispanija ir Suomija pakoregavo savo įstatymus, Nyderlandai šiuo metu, man atrodo, yra procese. Taigi, skaičius valstybių, priimančių įstatymus, susijusius su prievarta ir seksu be sutikimo, auga. Manau, kad tai rodo, jog požiūris keičiasi ne tik pas mus, Švedijoje, bet daug plačiau visoje Europoje.
– Paminėjote, kaip iniciatyvą dabar vertina Švedijoje apklausti prokurorai, tačiau kaip policija ir kitos teisėsaugos institucijos žiūrėjo į šį įstatymą tada, kai jis tik buvo pristatytas? Kokios buvo diskusijos prieš įstatymo priėmimą?
– Teismas galiausiai visada įvertina visas detales – net jei esi prokuroras, teisėjas, kuris turi savo asmeninę nuomonę, tačiau darbe vis tiek privalai dirbti pagal įstatymo raidę. Žinojimas, kad įrodyti prievartai būtina turėti fizinius smurto požymius, ir reiškė, kad būtent to anksčiau buvo reikalaujama. Pasikeitus įstatymui, visi pamatė, kad nuteisti galima ir tokiose situacijose, kuriose anksčiau, tikėtina, aplinkybės būtų traktuojamos kaip neturinčios pakankamai įrodymų. Žinoma, kaip ir minėjau, prieš tai buvo diskusijų, kaip įstatymas veiks realybėje. Manau, kad ta prokurorų apklausa yra daug pasakanti, – jog nėra taip jau sudėtinga įvertinti, ar seksas iš tiesų vyko su ar be aiškaus sutikimo.
– Kalbant apie įrodymus, ar visada iš tiesų lengva įrodyti tą nesutikimą? Kaip tai padaryti tokiais atvejais, kai, pavyzdžiui, vyras tvirtina, kad moteris sutiko, o ji teigia, jog mylėtis atsisakė?
– Visose situacijose iš tiesų turi būti labai aišku, kad sutikimo seksui nebuvo. Juk galiausiai visa tai yra apie komunikaciją tarp žmonių. Tik jei kažkas yra savanoriška, tai nėra primesta. Šiose bylose iš esmės mes kalbame apie nusikalstamą veikimą prieš kito žmogaus kūną, nes bet kurioje situacijoje, kurioje esi priverstas veikti prieš savo valią, tai yra labai aišku. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį ir į laiką – jei bendravimo pradžioje buvo signalizuojama, kad tarsi mylėtis sutinkama, o vėliau pasakoma „ne“, tai tas „ne“ visada reiškia aiškų nepritarimą tolesnei eigai. Noras mylėtis išreiškiamas tada, kai tam yra daromi aktyvūs veiksmai.
Pasakojau jums apie bylą, nuėjusią iki Aukščiausiojo Teismo – moteris buvo aiškiai iš anksto pasakiusi, jog mylėtis nesutinka, o kai prie jos naktį pradėjo lįsti, ji tiesiog sustingo. Tokia buvo jos reakcija dėl patirto šoko. Vyras teisme tvirtino manęs, kad partnerė miega – juk jau vien tai labai daug pasako, kad sutikimo seksui nebuvo. Žinoma, visada būna bylų, kuriose pasireiškia „jos žodis“ prieš „jo žodį“, tad kartais yra gana sunku išsiaiškinti, tai užtrunka, bet vis tiek yra priimamas sprendimas, įvertinus bendrą dialogą, bendrą situaciją.
– Ar apskritai pastebite, kad švedų savimonė šiuo klausimu pasikeitė prieš ir po įstatymo priėmimo?
– Taip. Manau, jog dabar visiems yra aišku: nuo jaunuolių, tik pradedančių lytinį gyvenimą, iki likusios visuomenės dalies, kad niekas neturi teisės į kito žmogaus kūną. Mano vertinimu, tai suformavo tinkamą požiūrį tiek potencialioms aukoms, tiek visai teisinei sistemai. Manau, kad pokytis yra pozityvus. Be abejo, daugelyje šalių vis dar turime moterų, kurios neišdrįsta prabilti ir šios problemos galutinai nepanaikinome, tačiau jau vien tai, kad bylų ir nuteisiamųjų daugėja, manau, rodo, jog dabar yra lengviau įrodyti prievartą – tam nebūtina turėti mėlynių ar kitų fizinių sužalojimų.
– Dėkoju už pokalbį.
