Rusija planavo užgrobti Ukrainą per 10 dienų, o aneksiją parengti iki rugpjūčio (simboliška, nes rugpjūtį minima Ukrainos nepriklausomybės diena).
Rusijos kontržvalgyba suskirstė ukrainiečius į atskiras grupes ir parengė sąrašus:
1) Ukrainos piliečiai, kurie turi būti fiziškai sunaikinti;
2) Ukrainos piliečiai, kurie turi būti slopinami;
3) neutralius asmenis, kuriuos būtų galima paskatinti bendradarbiauti;
4) Ukrainos piliečiai, kurie tinka bendradarbiavimui.
Prezidentas Zelenskis ir aukščiausioji vadovybė turėjo būti nužudytas.
Vyriausybės nariai turėjo būti įkalinti.
Prorusiški parlamentarai turėjo sukurti „Taikos judėjimą“.
Atominės elektrinės turėjo būti naudojamos kaip bazės, sandėliai ir vadavietės, kad prireikus būtų galima užteršti Europą.
Kijevo užėmimas turėjo būti pasiektas nukreipiant Ukrainos pajėgas kitomis kryptimis.
Diversija pavyko: į šiaurę nuo Kijevo rusų pajėgos pasiekė 12:1 persvarą.
Ukrainos žvalgyba manė, kad pagrindinis smūgis bus suduotas Donbase, o Kijevo puolimas bus diversinė taktika.
Iš pradžių buvo manoma, kad šiaurėje esančių Rusijos pajėgų nepakaks, kad būtų galima veiksmingai apsupti ir izoliuoti miestą.
Ukrainiečius taip pat suklaidino Gomelyje (Baltarusija) nugirsti Rusijos kariniai pokalbiai: jie patys nieko nežinojo apie planus, neįsivaizdavo, kad ruošiasi kariauti, ir nebuvo pasirengę didelėms kovinėms operacijoms.
Tačiau dėl to, kad Rusijos karinės vadovybės planai nebuvo atskleisti kariams, Rusijos kariai buvo nepasirengę efektyviai vykdyti planą.
Invazijos planą parengė nedidelė aukšto rango pareigūnų grupė, vadovaujama V. Putino.
Tačiau apie šį planą savo pavaldiniams jie pranešė likus vos kelioms dienoms iki invazijos.
O taktiniams koviniams daliniams – tik kelioms valandoms!
Natūralu, kad jie neturėjo laiko niekam pasiruošti.
Rusijos vadovybė neturėjo jokio plano nenumatytiems atvejams, jei kas nors nutiktų ne taip.
Tai buvo pagrindinė klaida.
Kai invazijos greitis tapo pastebimai lėtesnis nei planuota, Rusijos pajėgos palaipsniui ėmė silpnėti, o Ukraina mobilizavosi.
Kita didelė Rusijos klaida buvo ta, kad ji neįvertino kovinės patirties turinčių ukrainiečių skaičiaus ir Ukrainos gebėjimo mobilizuotis.
Paaiškėjo, kad per aštuonerius karo metus per ATO zoną perėjo daug rezervistų, kurie nuolat keitėsi.
Taip pat buvo nepakankamai įvertintas Ukrainos artilerijos skaičius.
Nuo 2014 m. kovo mėn. Ukraina sutelkė dėmesį į savo artilerijos pajėgumų atkūrimą – per tą laiką pavyko suformuoti penkias artilerijos brigadas ir atskirą artilerijos pulką, taip pat dar vieną artilerijos brigadą ir vieną Ukrainos karinio jūrų laivyno pulką.
Dėl to Rusijos artilerijos pranašumas karo pradžioje buvo ne toks didelis: 2433 artilerijos pabūklai prieš 1176; 3547 MLRS prieš 680.
Tačiau nuo 2014 m. Rusijos diversantai sunaikino 210 000 tonų Ukrainos amunicijos.
Per aštuonerius karo metus buvo sunaudota dar 70 000 tonų.
Ukrainiečių amunicijos užteko šešioms savaitėms intensyvių kovų.
Tuo tarpu visi Ukrainos artilerijos daliniai buvo aprūpinti dronais, taip pat elektronine taktine sistema „Nettle“.
Dėl to 80 proc. padidėjo dislokacijos greitis, 66 proc. – neplanuoto taikinio sunaikinimo laikas, o 90 proc. – laikas, per kurį galima atidengti atsakomąją ugnį.
Kai tapo aišku, kad invazija vyks iš Baltarusijos, likus 7 valandoms iki invazijos Ukraina davė įsakymą perkelti savo karius į šiaurę.
Žinoma, buvo per vėlu.
Daugelis karių nespėjo atvykti ir neturėjo laiko pasiruošti pozicijų.
Ukrainos kariai turėjo imtis kontrpuolimo.
Taigi Rusijai pavyko perimti iniciatyvą operatyviniu lygmeniu. Tačiau taktiniu lygmeniu Rusijos kariuomenė, kaip jau minėta, buvo nustebinta jai duoto įsakymo.
Ukrainą nustebino Rusijos veiksmai operatyviniu lygmeniu. Tačiau taktiniu lygmeniu AFU kariuomenė buvo daug geriau pasirengusi, nes kariavo aštuonerius metus.
Tai nulėmė pirmųjų 72 valandų karo rezultatus.
Jau antrąją invazijos dieną Ukrainos karininkai pradėjo gauti daugybę žinučių, raginančių Putinui nesipriešinti ir sudėti ginklus.
Šis bandymas daryti įtaką nepavyko, ir tai rodo, kaip stipriai Rusija neįvertino Ukrainos kariuomenės nuotaikų.
Prastai ir nesavalaikiai instruktuoti rusų kariai neturėjo aiškaus taktinio plano supratimo.
Vidutinio lygio vadai nesuprato savo vaidmens bendrame vyriausiosios vadovybės plane.
Tai nereiškia, kad vidutinio lygio vadai buvo nekompetentingi ir nesugebėjo priimti sprendimų. Problema ta, kad jiems trūko išsamios informacijos sprendimams priimti.
Atskiriems rusų daliniams buvo duoti įsakymai judėti kolonomis iš taško „A“ į tašką „B“ pro ukrainiečių karius.
Dėl to kartais jie atvykdavo į paskirties vietą net neturėdami reikiamų ginklų. Jau nekalbant apie tai, kad jie nesitikėjo įsitraukti į sunkias kovas.
Daug kalbėta apie problemas, susijusias su degalais, amunicija, ryšiais, maistu ir žemėlapiais. Būdavo atvejų, kai rusų daliniai net nežinodavo, kur jie yra.
Tai padėjo įgyvendinti Ukrainos gynybos planą: buvo siekiama įvilioti rusų karius į tam tikras pozicijas, kur jie buvo sunaikinti sutelkta artilerijos ugnimi.
Tačiau šiaurėje esanti 12:1 persvara vis dar kėlė grėsmę tam tikrose vietovėse.
Prie Černigovo 1-oji tankų brigada atsidūrė visiškai apsupta ir neturėjo pėstininkų paramos.
Dėl to „Teritorinė gynyba“ ir paskubomis surinkti rezervistai užėmė žiedinę gynybą.
Nuo 2014 m. Ukrainai pavyko atnaujinti 500 tankų, iš viso jų eksploatuojama 900.
Rusija turėjo 2800 + 400 tankų savo įgaliotųjų pajėgų („LDNR“).
Pagrindinis Ukrainos tankas buvo T-64, nors taip pat buvo naudojami T-72 ir T-80.
Tačiau paaiškėjo, kad ukrainiečių tankistai buvo daug geriau apmokyti.
Ukrainiečiai gerai išmanė netiesioginės ugnies taktiką (šaudymas į taikinius, kurie nėra tiesioginio matomumo zonoje).
Per aštuonerius karo metus jie ištobulino šiuos įgūdžius.
Černigovo srityje ukrainiečiams taip pat buvo naudinga miškinga vietovė, kuri apsunkino rusų pajėgų judėjimą.
Taip pat padėjo patobulintas automatinis pakrovėjas, kuris padidino Ukrainos T-64 ugnies greitį.
Dėl to ukrainiečiams pavyko įgyti persvarą trumpuoju 100–200 metrų atstumu.
Trečiąją dieną rusų vadams tapo aišku, kad jų planas patyrė rimtą nesėkmę. Rusijos sausumos pajėgos sustojo, nes susidūrė su įnirtingu pasipriešinimu.
Rusijos saugumo tarnybos taip pat nesėkmingai bandė neutralizuoti Ukrainos politinę vadovybę, kuri buvo labai svarbus plano elementas.
Ukrainos kontržvalgybai pavyko nustatyti, izoliuoti ir sunaikinti infiltruotas grupes.
