Karas Ukrainoje įklampino ir perkeltine, ir tiesiogine šio žodžio prasme ne tik kariaujančias šalis, bet ir sąjungininkus: pasiekti persilaužimų kol kas pavyksta tiktai taktiniame, operaciniuose lygmenyse, todėl taip dažnai ir kalbama apie vienos ar kitos pusės keičiamą taktiką, tačiau strateginio lūžio nematyti.
Viskas atrodo paprasta ir kartu sudėtinga: karą pradėjusi Rusija negali tiesiog atsitraukti, nes karinis pralaimėjimas režimui reikštų pažeminimą ir, tikėtina, griūtį, ko Vladimiras Putinas negali leisti. Besiginanti Ukraina su V. Putinu, kaip nepatikimu ir apsimelavusiu šalies-agresorės lyderiu derėtis nenori, todėl ir karo negali stabdyti tol, kol neišlaisvino visų teritorijų, o kitaip elgtis negali išvaduotose žemėse vis randant rusų vykdytų nusikaltimų įrodymų.
Tuo metu Kyjivą nuo pirmos karo minutės parėmę Vakarai dabar irgi negali tiesiog atsitraukti po visų ne tik viešai deklaruotų įsipareigojimų, bet ir suteiktos bei pažadėtos karinės pagalbos: bet koks atsitraukimas gali lemti nuo Vakarų visiškai priklausomos Ukrainos pralaimėjimą, Rusijos pergalę bei paskatinimą tęsti agresiją prieš kitas kaimynes, ką jau kalbėti apie pačių ukrainiečių likimą.
O tai reiškia, kad net ir po rudens darganų, kurios fronto liniją ypač prie Bachmuto miesto pavertė kruvina purvo mėsmale, kasdien praryjančia šimtus žmonių gyvybių, jokio ilgalaikio atokvėpio nėra ir negali būti.
Tai, kad Pirmojo pasaulinio karo vaizdus iš fronto primenantis karo paveikslas Ukrainoje atrodo tiesiog siaubingas, niekaip nekeičia kariaujančių ir palaikančių pusių nusiteikimo: Rusija užsispyrusi tikina, kad viskas vyksta pagal planą, o Ukraina nemato kito kelio, tik nugalėti mūšio lauke.
Ir net jei po rudens kontrpuolimo operacijų Charkivo bei Chersono srityse ukrainiečių tempas sulėtėjo, beveik neabejojama, kad abi pusės mėgins pasirūpinti atsargomis, rengiantis kontrpuolimui.
Ar jis išties prasidės tik po žiemos, ar vis dėlto bandymai jau artimiausiu metu, kalbant futbolo terminais, susikurti sau progas išsivystys į reikšmingas ir dideles karines operacijas? O gal ne kartą šiame kare jau nustebinę ukrainiečiai sugebės sukurti dar daugiau nemalonių staigmenų Rusijai?
Tokie klausimai neatsitiktinai kyla ypač tada, kai Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis užsimena apie tai, kad ukrainiečių pajėgos ruošia okupantams atsaką, kokio dar nebuvo.
„Analizuojame okupantų ketinimus ir ruošiame atsakomąją priemonę – dar galingesnę nei iki šiol“, – teigė jis. Ką tai galėtų reikšti?
Mūšių tempas lėtėja – kodėl?
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad sulėtėjęs karo tempas, dideli abiejų pusių nuostoliai ir dvejonės dėl tolesnės, ypač ilgalaikės paramos yra ne šiaip susiję dalykai, bet ir išties reiškiantys natūralų atokvėpį žiemą.
Žinoma, įšalas, sniegas ir kitos žiemos sąlygos nebūtinai reiškia ilgalaikį sąstingį fronto linijoje: karinė technika ir ginkluotė gali ir privalo veikti ir šaltuoju metų laiku, o žmonės geba išgyventi ir kautis apgailėtinomis sąlygomis – tiek tvoskiant karščiui, tiek stingdant šalčiui.
Ir nors abi kariaujančias puses atėjusi žiema gali veikti panašiai, ukrainiečiai gali tikėtis rimtesnės paramos iš Vakarų – nuo elektros generatorių, šildytuvų iki paprasčiausių šiltų drabužių, ko Rusijos pajėgoms fronte stinga, tai rodo ir apkasuose sustingę mirtinai sušalusių rusų karių kūnai.
Be to, prasti orai lemia ir aviacijos veikimą – nuo karo pradžios būtent savo oro pajėgų pranašumų neišnaudojusi Rusija dabar grįžta iš esmės į tas pačias pradines pozicijas, juk karas prasidėjo būtent žiemą.
Galiausiai ir patirti nuostoliai bei jų atstatymas užtrunka: Rusija neteko dešimčių tūkstančių karių, kurių netektį vis dar mėgina kompensuoti daline mobilizacija – apie 300 tūkst. mobilizuotų rusų įsiliejo į Rusijos armijos gretas, sukeldami daug rūpesčių dėl tradicinės rusiškos netvarkos – kam trūksta ginklų, rūbų, maisto, kaip elementaraus vadovavimo ar bent kruopelės pagarbos.
„Mėsa“ arba „čmobikais“ vadinami mobilizuotieji be gailesčio ir rimtesnių apmokymų neretai metami į frontą, siekiant ne pralaužti ukrainiečių gynybą, o tik identifikuoti jos svarbiausius taškus, kad vėliau juos galėtų apšaudyti artilerija, pulti į šturmo grupes suformuotų labiau patyrusių rusų karių bei „Vagner“ samdinių pajėgos.
Kita vertus ir Ukrainai, kuri nuo karo pradžios neteko mažiausiai 13 tūkst. karių, o dar dešimtys tūkstančių yra išvesti iš rikiuotės, mat yra sužeisti, dingę be žinios ar paimti į nelaisvę, tęsti tokį kontrpuolimo tempą, kaip rugsėjo-spalio mėnesiais tiesiog neįmanoma.
Nors Jungtinėje Karalystėje bei kitose Vakarų šalyse kas mėnesį bazinių įgūdžių apmokomi ar jau kaip skirtingų kariuomenės rūšių specialistai paruošiami tūkstančiai naujų ukrainiečių karių, šis procesas nespėja kompensuoti nuostolių.
Dar didesniu iššūkiu laikomas prarastos technikos ir ginkluotės atstatymas: bet kokia kontrpuolimo operacija susijusi ir su ypač brangios, lengvai bei greitai nepakeičiamos karinės įrangos netektimis, būtinybe taisyti tai, ką galima pataisyti. Lietuvoje ir Lenkijoje remontuojamos mūšiuose rusų ar pačių ukrainiečių dėl pernelyg intensyvaus „drožimo“ apgadintos haubicos yra tik vienas pavyzdžių.
O didžiausiu iššūkiu žiemą jau tapo galimybė apskritai kariauti: norint tai daryti, reikia turėti ne tik ginklus, žmones, kurie geba jais naudotis, bet ir pakankamai amunicijos bei šaudmenų. Jų niekada nėra pakankamai, kad ir kokie būtų įspūdingi sąjungininkų, ypač JAV tiekimo tempai.
Pavyzdžiui, JAV Ukrainai perdavė 350 įvairių haubicų, įskaitant 142 tampomas, bet ukrainiečių ypač vertinamas, mėgstamas ir intensyviai naudojamas „M777“. Visos jos yra 155 mm kalibro, o intensyvus šaudymas ne tik deformuoja pabūklų vamzdžius, bet ir įspūdingais tempais eikvoja šaudmenis. Norint stabdyti puolimą, pralaužti gynybą, naikinti priešininko pajėgas ar jas nuslopinti, palaužti fiziškai ei psichologiškai reikia nuolatinio šaudymo – tūkstančių sviedinių per dieną.
Karališkojo Jungtinių pajėgų instituto (RUSI) puslapyje paskelbtas keturių ekspertų tyrimas „Išankstinės konvencinės Rusijos invazijos į Ukrainą pamokos: 2022 m. vasaris-liepa“ atskleidė, kad karo pradžioje Rusija teturėjo kuklų pranašumą prieš ukrainiečius santykiu 2 prieš 1, t. y turėjo 2,4 tūkst. pabūklų bei 3,5 tūkst. salvinės ugnies sistemų prieš Ukrainos turėtus 1176 pabūklus ir 1680 salvinės ugnies sistemų, o birželį rusų persvara jau siekė 12 prieš 1.
Ir ne todėl, kad ukrainiečiai būtų netekę tiek daug pabūklų, bet todėl, kad jiems nebeliko šaudmenų – tiek rusai, tiek ukrainiečiai iki šiol daugiausiai naudoja sovietinio 152 mm kalibro šaudmenis, kurių atsargų po intensyvių mūšių greitai ėmė trūkti. Jų trūksta ir Rusijai, kuriai teko kreiptis pagalbos net į Šiaurės Korėją, mat būtinybė palaikyti ugnies pranašumą ar pusiausvyrą yra akivaizdi.
Pavyzdžiui, birželį Ukrainai pristatyti NATO šalių naudojami pabūklai yra 155 mm, o šių ugnies sistemų – nuo „M777“, „FH70“ iki savaeigių haubicų „Krab“, „PzH2000“, „M-109“ bei „Caesar“ mobilumas, taiklumas, greitošauda padėjo pasiekti persilaužimų įvairiuose fronto sektoriuose. Bet tai priklausė ir tebepriklauso nuo nuoseklaus, spartaus ir didelio skaičiaus šaudmenų tiekimo.
Vien JAV ukrainiečiams perdavė beveik milijoną 155 mm sviedinių, iš kurių keli tūkstančiai buvo ypač vertinti „M982 Excalibur“ valdomi sviediniai, galintys kelių metrų tikslumu smogti taikiniui iš už keliasdešimt km. Bet ir to neužtenka. Kaip rodo RUSI ataskaitos duomenys, vien rusų ir ukrainiečių iššaudytų šaudmenų atsargos per kelias intensyvias mūšių dienas gali siekti visos Jungtinės Karalystės turimas šaudmenų atsargas, kurių užtektų savaitei intensyvioms kovoms. O Ukraina negali planuoti savaitėmis, kai 10 dienų turėjusi trukti „specialioji operacija“ trunka jau 9 mėnesius.
Būtent todėl ukrainiečiai naudoja viską, ką tik turi, netgi senutėles Lietuvos perduotas haubicas „M-101“, kurias amerikiečiai iš pradžių, dar Korėjos karo laikais dovanojo Danijai, o ši 2002 m. perdavė Lietuvai. Šie 105 mm pabūklai nėra nei modernūs, nei toliašaudžiai, sviedinius šaudantys maksimaliu 13 km atstumu, tačiau tuose sektoriuose, kur Ukrainai užtenka ir tokio atstumo, sėkmingai šaudo ir jie.
Vis dėlto sviedinių reikia ir reikės toliau – nesvarbu, ar sniegas, speigas kausto frontą, ar šlapdriba. Ukrainos gamintojas „Ukroboronprom“ jau atnaujino populiariausių 122 mm ir 152 mm sviedinių gamybą, kas karo sąlygomis patiriant rusų kruizinių raketų apšaudymus yra ypač sudėtinga.
Tuo metu 155 mm šaudmenų, kurių gamybos linijos net jas ir išplėtus JAV, negali patenkinti poreikių, todėl ima trūkti. Ukrainos sąjungininkai sviedinių dabar tikisi gauti ne tik iš NATO šalių, bet ir iš tokių valstybių, kaip Pietų Korėja, Pakistanas.
Kas ką iš tikrųjų mausto?
Kita vertus pažadai tęsti karinę paramą Ukrainai bent jau kol kas vykdomi. Kiek ilgai tai galės tęstis – didelis klausimas visoje NATO, mat pačių Vakarų šalių turimų sviedinių atsargos senka (neliečiant strateginių rezervų), o Rusija deda daug vilčių į tai, kad galiausiai įvyks grandininė reakcija po to, kai kažkas Vakaruose turės oficialiai pasakyti „stop“.
Ir tai, regis, yra didžioji Kremliaus viltis: užvilkinti karą, ištempti, kiek galima ilgiau, išvarginti tiek pačią Ukrainą kruizinių ir balistinių raketų smūgiais prieš jos kritinę infrastruktūrą, priversti šalti žiemą, o kartu ir tikėtis, kad noras su Rusija kalbėtis dėl paliaubų ims viršų.
Tai nėra jokia nauja taktika ar strategija, mat pirmieji panikos ženklai pasirodė dar pavasarį, kai karas ėmė krypti akivaizdžiai ne Kremliaus naudai, o tada Rusijoje dar tik buvo svarstoma mobilizacijos galimybė.
Vis dėlto tokios nuotaikos, kokių tikisi Kremlius, Vakaruose pasirodo reguliariai, kaip ir nenumaldomas noras kalbėtis su Rusija, mat su ja teks gyventi.
Todėl pernelyg neturėtų stebinti ir tai, kad ypač didžiųjų Europos šalių, pražiopsojusių karą Ukrainoje ir nesugebėjusių užkirsti jam kelio vien diplomatinėmis pastangomis – Vokietijos ir Prancūzijos vadovai nuolat verčiasi kalbėti su V. Putinu.
Ukrainos sąjungininkams gali būti pikta ir šlykštu klausytis, kaip Vokietijos kancleris Olafas Scholzas vis dar kalba apie įprastą pasaulio tvarką, kurioje vietos esą atsirastų ir Rusijai.
Nemalonu išgirsti ir tai, ką sako Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kuris aiškina, kad derybos su Kremliaus vadovus „vis dar įmanomos“, o Rusijai esą po karo turi būti suteiktos tam tikros garantijos dėl Europos saugumo architektūros.
Tačiau piktinantis tokiais pareiškimais visada verta atkreipti dėmesį, jog Prancūzijos ir Vokietijos pozicija visuomet yra dvipusis eismas: tuo pat metu, kai kalbama apie pokalbius su karą pradėjusiu bei abu juos – tiek E. Macroną, tiek O. Scholzą apgavusiu bei viešai pažeminusiu Rusijos režimu, vokiečiai ir prancūzai toliau tiekia ginkluotę Ukrainai.
Iš Vokietijos laukiama naujų priešlėktuvinės gynybos sistemų „Gepard“, kurios ypač efektyvios ginantis nuo žemai skraidančių atakos lėktuvų, sraigtasparnių ir bepiločių orlaivių, o iš Prancūzijos jau sulaukta ir salvinės ugnies sistemų LRU, kurios tėra prancūziška ukrainiečiams jau pažįstamų „M270“ versija. Keturios tokios sistemos gali pasirodyti nedidelis ir mažareikšmis skaičius tokiai šaliai, kaip Prancūzija, tačiau ji pati tokių sistemų teturi keliolika, kaip ir savaeigių haubicų „Caesar“ perdavimo ukrainiečiams atveju, prancūzai jas ištraukė iš savo turimų arsenalų.
LRU 70 km atstumais gali šaudyti tas pačias raketas, kaip ir ukrainiečių jau turimos sistemos „M270“ / MARS II, gautos iš Jungtinės Karalystės, Vokietijos.
Tai, kad vos keliasdešimt tokių sistemų kartu su garsiosiomis HIMARS vasaros metu sugebėjo padėti pasiekti persilaužimą Chersono, Charkivo frontuose yra iškalbinga – nė viena ši sistema nebuvo sunaikinta, o rusams pridarė tokios žalos, kiek pirmaisiais karo mėnesiais pridarė ukrainiečių turėtos šimtai sovietinių laikų salvinės ugnies sistemų.
Todėl Rusijai gali kilti pagrįstų abejonių, ko išties verti ukrainiečių bei jų rėmėjų nervus tampantys E. Macrono, O. Scholzo pareiškimai apie norą siekti taikos. Galbūt tai išties yra naivių vakariečių išskydimas, nesusigaudymas erdvėje bei laike, nesugebant pripažinti, kokia iš tikrųjų yra Rusija, ko ji siekia ir ko verti jos sutarti pažadai?
O gal tai yra tiesiog ciniškai ir pragmatiškai šių Vakarų šalių lyderių rodomi signalai, prie kurių prisideda prancūzų ir vokiečių verslo interesai Rusijoje, kuriuos šis karas smarkiai sujaukė? Galbūt didžiosioms Vakarų šalims išties neberūpi Ukraina ir visos kalbos apie tolesnę paramą tėra fasadas, tušti plepalai ir nenumaldomas noras grįžti prie įprastinių santykių su Rusija jau ima viršų?
Visi šie paskaičiavimai Kremliuje gali būti pagrįsti, nes jau ne sykį spėta įsitikinti, kokia klaidinga buvo ypač Prancūzijos ir Vokietijos politika Rusijos atžvilgiu, lipant ant to paties grėblio. Bet kartu tokie svarstymai lygiai taip pat verti ir tikimybės, kad O. Scholzo bei E. Macrono kalbos apie derybas su Rusija tėra jaukas – apsimestinės taktikos dalis, kuri paslėpta viešai, prieš pat nosį.
O kas, jeigu tai tėra blefas ir bandymas laimėti laiko ilgame žaidime? Šį žaidimą Rusija viešai deklaruoja turinti galimybių laimėti, tačiau niekam ne paslaptis, kad dėl savo ribotos ekonominės galios, pritaikytų sankcijų svorio bei technologinio atsilikimo Kremlius iš tikrųjų daugelyje sričių pademonstravo atsilikimą ir ateitis nieko gero nežada.
Beviltiškos, neperspektyvios derybos dėl taikos gali būti laiko vilkinimas, Vakarams stiprinant paramą Ukrainai ir apsimetant, kad tradicinė silpnų, kinkadrebių, pasikalbėti norinčių su Kremliumi politikų retorika yra verta ko nors daugiau, nei oro virpinimas.
Juk O. Scholzo ir E. Macrono pozicijos bei noras ir bandymai kalbėtis su V. Putinu buvo žinomi tiek prieš karą, tiek jo metu, o tai, ką Ukrainos rėmėjai dažniausiai ignoruoja Prancūzijos ir Vokietijos lyderių kalbose, yra negirdėta ikikarinės retorikos dalis: pirma ukrainiečių pergalė kare, visiškas rusų pajėgų atitraukimas, o tada jau derybos. Tad kodėl nepasinaudojus tokiu, regis, akivaizdžiu pranašumu?
Viešai Ukraina gali piktintis, stebėtis tokiais savo sąjungininkų Vakaruose bandymais nutraukti karą, tačiau privačiai nepamirštama padėkoti pirmiausiai už tai, ko Ukrainai reikia labiausiai – ne pavėžėjimo, o ginklų ir šaudmenų, t. y. to, ko V. Zelenskis prašė nuo pirmųjų karo akimirkų.
Ir kai Ukraina žada, kad aktyviai svarstomi jos kariuomenės aprūpinimo ir naujos įrangos, bei amunicijos tiekimo klausimai, užuominos apie „atsaką, kokio dar nebuvo“ gali būti ilgalaikės strategijos dalis.
Ginklai, kurie artina prie tikslo
Svarstymai, ką tai reiškia netyla jau kuri laiką. Pavyzdžiui, buvęs NATO pajėgų Europoje vadas, admirolas Jamesas Stavridis tikina, kad pamažu grįžtama prie dar pavasarį nuskambėjusios idėjos ukrainiečiams perduoti naikintuvus – rusų taip ir nesunaikintų Ukrainos karinių oro pajėgų stiprinimas gali tapti reikšmingu žingsniu tolesnėse operacijose tiek ore, tiek sausumoje.
Ir nors žiniasklaidoje jau buvo pasirodžiusi įdomi versija apie tai, kad šiam naikintuvų perdavimo klausimui pirmiausiai pasipriešino JAV, susitarusios su Kinija, kad mainais į amerikiečių susilaikymą Pekinas spaus Rusiją atsisakyti savo branduolinės retorikos ir nerems Kremliaus, prie Ukrainos oro pajėgų stiprinimo klausimo buvo grįžta jau ne kartą.
Kita vertus, tai būtų ilgalaikio projekto dalis – net jeigu dabar ukrainiečių pilotai yra slapta mokomi naudotis vakarietiškais naikintuvais, tai yra ilgalaikis, efektyviam panaudojimui didelių laiko, logistikos, pačių ir daug kainuojančių pajėgumų sukūrimo reikalaujančių išteklių projektas.
Norint, kad Ukrainos aviacija galėtų sėkmingai varžytis su Rusijos karinėmis oro pajėgomis – ne tik atakos orlaiviais, kruizinėmis raketomis, bet ir iš didelio atstumo veikiančiais rusų naikintuvais bei bombonešiais, ukrainiečiams reikia turėti visiškai kitos kokybės daugiasluoksnę oro gynybos sistemą.
Pirmieji žingsniai jau žengti, integruojant dar ne visose NATO šalyse veikiančias oro gynybos sistemas sausumoje – pasirodžius vokiškoms IRIS-T bei JAV ir Norvegijos kurtoms vidutinio nuotolio oro gynybos sistemoms NASAMS, Ukrainos gebėjimai kontroliuoti padangę sutvirtėjo.
To, žinoma, neužtenka kompensuoti patirtus nuostolius, mat radarų tinklas, patys raketų paleidikliai Ukrainoje smarkiai nukentėjo per 9 mėnesius kovų.
Skaičiuojama, kad 75 proc. ukrainiečių statinės oro gynybos sistemų žinomose pozicijose rusai sunaikino pirmosiomis karo dienomis, tačiau mobilios sistemos, tokios kaip „Buk“, „S-300“ ir kitos, vis dar saugo Ukrainos dangų, net jei joms ir trūksta pačių raketų.
Vis dėlto jau tiekiamos oro gynybos sistemos ir netgi vien pasirodę svarstymai, kad Ukrainai gali būti perduotos ir tokios sistemos, kaip „Patriot“ rodo ilgalaikės strategijos kūrimą. Tai kol kas gali kelti ginčų, ypač tarp tokių šalių, kaip Lenkija ir Vokietija, tačiau galiausiai kilę klausima gali privesti prie atsakymų ir sprendimų.
Tai nieko gero nežada Kremliui, kuris savo „specialią karinę operaciją“ pradėjo masyviais, bet neefektyviais kruizinių ir balistinių raketų smūgiais, o juos kartodamas pastaruosius kelis mėnesius bando palaužti Ukrainos valią, nugramzdinant ją į tamsą ir šaltį.
Tačiau tai kainuoja pačiai Rusijai – kiekviena šimto ar daugiau raketų salvė į Ukrainą – tai ne tik išleisti pinigai, ką mėgsta skaičiuoti ukrainiečių rėmėjai, esą štai kokia yra kruizinės raketos „Kalibr“ vertė, o nukrypusi nuo kurso ji smogia karinės svarbos neturinčiam pastatui, tai yra ir Rusijos gamybinių pajėgumų išbandymas, mat per metus Rusija buvo pajėgi pagaminti vos 100 tokių raketų – per dieną jas visas iššaudžius kitai, svarbesnei dienai gali nieko nelikti.
Tokios raketų atakos kol kas yra bene efektyviausias Kremliaus ginklas – praradus efektyvumo efektą, tokie šaudymai netektų prasmės, net jei kol kas ukrainiečiai ir vos spėja atremti šias rusų atakas. Kita vertus, atakas atremti teks ir patiems rusams, kuriems nepavyko rasti efektyvių priešnuodžių prieš HIMARS apšaudymus.
Dabar Pentagone jau brandinama idėja Ukrainai perduoti potencialiai ypač efektyvią ginkluotę: taiklias bombas, pritvirtintas prie raketų. Tokia neįprasta JAV gamintojo „Boeing“ ir Švedijos bendrovės SAAB idėja paremta maždaug 120 kg sveriančios mažo skersmens bombos sujungimu su salvinių ugnies sistemų naudojamų 227 mm kalibro raketų pirmąja pakopa.
Pastaroji balistinės raketos trajektorija iškelia bombą į didelį aukštį, o tada GPS signalu valdomas sprogmuo lekia iki taikinio, esančio už maksimalaus 150 km atstumo. Pati bomba kainuoja vos 40 tūkst. dolerių ir yra kelis kartus pigesnė, lyginant su HIMARS leidžiamomis GLMRS raketomis.
150 km šūvio atstumas leistų ukrainiečiams pasiekti šiuo metu dėl HIMARS grėsmės tolėliau nuo fronto linijos atitrauktus rusų šaudmenų sandėlius, vadavietes, kitus svarbius objektus.
Tai, kad naujos bombos-raketos hibridą galima šaudyti iš ukrainiečių turimų MLRS bei HIMARS sistemų taip pat yra didelis privalumas, nors kol kas šių šaudmenų tiekimas Ukrainai dar net nėra patvirtintas ir gali būti įvykdytas tik kitų metų pavasarį.
Kita vertus, ukrainiečiai jau pademonstravo, kad mūšio lauke gali sėkmingai panaudoti tiek savas, tiek sąjungininkų pristatytas ginkluotės sistemas. Pavyzdžiui, Turkijos perduotos salvinės ugnies sistemos TRLG-230, kurias galima nutaikyti ne GPS signalu, bet lazerio spinduliu, jau buvo išbandytos Ukrainoje ir jomis galima sėkmingai taikytis į judančius taikinius, esančius už 70 km.
Visos šios sistemos jau įrodė savo vertę daužydamos Rusijos amunicijos, logistikos, pajėgų sutelkimo bazes, vadavietes ir, spėjama, karinių bazių infrastruktūrą rusų okupuotame Kryme.
Nauji smūgiai ir taip trapioms rusų pajėgų logistinėms linijoms gali atkirsti Krymą nuo Rusijos pajėgų ir sutrikdyti jų operacijas Donbaso fronte, kur kol kas nuožmiuose mūšiuose susipina Pirmojo pasaulinio karo mėsmalė su XXI a. komercinių dronų panaudojimu žvalgybai.
Šie mūšiai yra sekinantys, nuleidžiantys kraujo abejoms pusėms, tačiau didesnę motyvaciją ir technologiškai pažangesnių Vakarų paramą turinti Ukraina vis dar turi galimybių pateikti ne vieną nemalonią staigmeną Kremliui.
O kiekviena ataka prieš Rusijos pajėgas tiek fronte, tiek toliau nuo jo ne šiaip atitolina Kremliaus planus pasiekti karinių laimėjimų, bet ir sekina rusų pajėgas, priverstas į mūšius mesti nemotyvuotus čmobikus, kuriems vis dažniau trūksta kantrybė dėl to, kad juos naudoja kaip patrankų mėsą.
Nepasitenkinimas bei pralaimėjimai karo lauke istoriškai smukdydavo Rusijos motyvaciją kariauti, o nesėkmė neišvengiamai didina grėsmę pačiam režimui Kremliuje.
Nepaisant skambių pareiškimų apie visos šalies kontrolės susigrąžinimą, Ukrainai artimiausiu metu tereikia nepralaimėti, išsaugoti savo pajėgas, sukaupti naujų, o ar be rimtų sąjungininkų likęs Rusija ir ypač šalies režimas yra išties pajėgūs tęsti karą, kuriame turi arba laimėti, arba subyrėti, neatsitiktinai yra didžiausią baimę Maskvoje keliantis klausimas.
