„Atkreipkime dėmesį, kad kita problema tai yra Kazachstanas, nes ten taip pat gali prasidėti toks pats nacistinis procesas, kuris dabar yra Ukrainoje. Juk ir rusų ten daug, ir teritorija, ir Semipalatinskas, ir visas branduolinis kuras mūsų „Rosatomui“ iš ten keliauja“, – tokie pareiškimai kanale „Rosija 1“ Kremliaus propagandisto Vladimiro Solovjovo laidoje nuskambėjo garsiau, nei įprastai.
Mat nors šioje laidoje netrūksta skandalingų ir vis dažniau su sveiku protu pastaruoju metu prasilenkiančių pasvarstymų apie Rusijos šventą karą su Vakarais, tai, ką pasakė rusų politologas Dmitrijus Drobnickis apie Kazachstaną, regis, užčiuopė ne vieną nervą.
Jei tai būtų eilinio veikėjo raginimai „spręsti Kazachstano problemą“, vargu ar būtų taip sureagavę ir šios šalies diplomatai, nors būtent jie yra pasižymėję jautrumu, kai ypač neigiamai reagavo į Sacha Barono Coheno sukurto fikcinio kazachų žurnalisto Boratą Sagdijevo personažą.
Šį kartą Kazachstano Užsienio reikalų ministerijos pasipiktinimą sukėlė ne Boratas, o jau tikro reiškinio ir nemalonių tendencijų užuomazgomis tapęs neigiamas fonas, kuris atsispindi griežtai kontroliuojamoje Rusijos žiniasklaidoje, kur Kazachstanas sulaukia vis daugiau neigiamo dėmesio.
O jei kalbama oficialioje Rusijos žiniasklaidoje, tai jau daug ką pasako, mat niekas čia nekalbama šiaip sau – žodžio laisve bei demokratija negarsėjantis Kazachstanas tai taip pat puikiai supranta.
Tad kai po D. Drobnickio žodžių Kazachstano užsienio reikalų viceministras Romanas Vasilenko diplomatiškai paprašė Rusijos valdžią reaguoti, tai nuskambėjo kaip ultimatyvus klausimas: ar Kremlius išties palaiko tokią poziciją, ar tai tėra eilinio politologo „džiazas“, už kurį, reikia tikėtis, kai kas bus nubaustas?
Net ir be atsakymo jau dabar aišku: tai tėra dar vienas epizodas iš pašlijusių Maskvos ir Astanos santykių etapo, kuris siejamas su karu Ukrainoje. Pastaruoju metu Kazachstanas vis atviriau demonstruoja drąsą bei nepritarimą Kremliaus politikai ir daro tai neatsitiktinai.
Tonas pastebimai keičiasi
Tai, kad po pirmalaikių „rinkimų“ spektaklio valdžią užsitikrinęs Kazachstano prezidentas Kasymas Žomartas Tokajevas vis kritiškiau žiūri į Kremlių, tapo aišku dar Rusijos invazijos į Ukrainą pradžioje.
Kazachstano lyderis iš pradžių atsisakė paremti Kremlių ir birželį vykusiame Sankt Peterburgo tarptautiniame ekonomikos forume susitikime su Rusijos prezidentu, šnairuodamas į jį kiek netikėtai rėžė: Kazachstanas nepripažins vadinamųjų Luhansko ir Donecko „liaudies respublikų“. Toks akibrokštas neliko nepastebėtas ir kaip mat buvo įvertintas kaip V. Putino pažeminimas.
Tokie dvišaliai nesutarimai ėmė kartotis bei plisti, netgi įkvėpti kitų regiono šalių autoritarinius vadovus. Pavyzdžiui, spalį Kazachstanas atmetė Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovės Marijos Zacharovos įžūlų reikalavimą išsiųsti Ukrainos ambasadorių Petro Vrubliovskį dėl jo ankstesnių komentarų apie Rusiją, o vėliau patį V. Putiną jau viešai viename bendrų renginių ėmė plūsti netgi nuo Rusijos ypač priklausomo Tadžikistano prezidentas.
Naujausias Kazachstano diplomatų pareiškimas, net ir mandagiai viliantis, kad D. Drobnickio žodžiai apie „Kazachstano problemą“ esą neatspindi Rusijos oficialios pozicijos, bet pažymint, jog tai kenkia dvišaliams santykiams neatsitiktinai vadinamas ultimatumu. Tai yra raginimas Rusijai suvaldyti savo ir taip kontroliuojamą žiniasklaidą. Toks raginimas, beje, skamba, griežčiau, jei birželį minėtame renginyje K. Ž. Tokajevo išsakytas skundas dėl Kremliaus negatyvaus tono.
„Norėčiau pareikšti pretenzijas dėl virtinės Rusijos deputatų pareiškimų, visiškai nekorektiškų pasisakymų Kazachstano atžvilgiu, netikslių, sakyčiau, žurnalistų ir net kultūros veikėjų pasisakymų“, – tada kalbėjo K. Ž. Tokajevas. Šį kartą viskas griežčiau: Kazachstanas jau reikalauja Rusiją reaguoti.
Tai nėra išskirtinis įvykis, mat Kazachstaną pastaruoju metu ėmė erzinti vieši M. Zacharovos pareiškimai dėl neva nederamo naujojo Kazachstano informacijos ministro, Askaro Umarovo elgesio. Šis nacionalistas esą nuteikinėja šalies žmones prieš rusus, rusų kalbą, bendrą istoriją.
O Rusijos žiniasklaidoje K. Ž. Tokajevo palaikymą užsitikrinęs A. Umarovas jau be užuolankų paniekinamai vadinamas „naciku“.
Vis dėlto išskirtiniu galima laikyti paties V. Solovjovo išstenėtą atsiprašymą vėlesnėje laidoje, kai jis išreiškė apgailestavimą dėl Kazachstaną papiktinusių kalbų, esą „karštose diskusijose visko gali nutikti“.
Kas liko iš desantininkų-taikdarių?
Kita vertus, jei Rusija turi propagandinių svertų prieš Kazachstaną, tai nereiškia, kad ši šalis jų neturi prieš Maskvą ir negali pademonstruoti.
Ypač šiuo metu. Lyg tyčia Kazachstano TV eteryje pasirodė pašaipi reklama, kurioje reklamuojamas nacionalinis šokoladukas „Kazachstanas“ – pastarąjį kazachų raitelis, kaip „laisvės skonį“ atokioje kalnuotoje vietovėje įteikia rusiškai kalbančiam jaunuoliui su lagaminu – aiški aliuzija į rusus, pastaraisiais mėnesiais bėgančius nuo mobilizacijos.
Nuo Rusijos paskelbtos dalinės mobilizacijos pradžios vien per pirmas savaites į kaimyninį Kazachstaną per 200 000 Rusijos piliečių.
Kazachstano atsisakymas pripažinti ne tik „Donecko ir Luhansko liaudies respublikas“, bet ir aktyvesnis flirtavimas su Vakarais bei Kinija jau nieko nestebina, nes yra vis atviresnis. Vien tai Rusijos TV eteryje jau nusipelno „nacių“ etikečių.
Kazachstanui išties dabar labiau rūpi ne etiketės, o kokių rūpesčių šalyje sukels nuo mobilizacijos pabėgę rusai ir kokių realių veiksmų gali imtis Kremlius. Signalai iš Rusijos propagandistų, kad esą reikėtų naudoti jėgą gali skambėti labai realiai, juk būtent šių metų pradžioje Kazachstane kilus neramumams ir valdžiai vos išsaugojus kontrolę, į pagalbą atvyko būtent Rusijos kariai.
Tiesa, tada iš Rusijos taip pat sklido sąmokslo teorijomis – nuo tuomet dar gyvo skandalingojo Vladimiro Žirinovskio išstojimo, kad Kazachstanas yra dirbtina šalis ir šiaurinę jos dalį reikėtų prijungti prie Rusijos iki „Vieningosios Rusijos“ nario ir „Blaivios Rusijos“ judėjimo lyderio Bijsultano Chamzajevo panašių pareiškimų, esą visa Centrinė Azija – tai rusiška žemė!
„Kalbame apie Kazachstano prijungimą prie Rusijos. Palaikau tokio klausimo iškėlimą referendume, kad Kazachstanas grįžtų į istorinę tėvynę – Rusiją“, – rašė B. Chamzajevas, priminęs, kad Kazachstano lyderis savo pareiškimuose kalba rusų kalba. „Kazachstanas – dalis istorinės Rusijos, dalis rusiškojo pasaulio, o Rusija – tiurkiško pasaulio centras ir vienintelis Kazachstano skydas bei kardas“, – anuomet plyšavo parlamentaras.
Ir taip pūstis jis galėjo drąsiai, mat į Kazachstaną tada buvo permestos elitinėmis Rusijos pajėgomis laikyti desantininkai iš 98—osios desantininkų divizijos iš Ivanovo, ypač 331-ojo pulko, taip pat 31-osios šturmo brigados iš Uljanovo ir daliniai iš 76-osios Pskovo divizijos bei 45-osios specnazo brigados.
Parodę jėgą Kazachstane desantininkai buvo išvesti ir skubiai permesti prie sienos su Ukraina ar okupuotose teritorijose – tuomet dar tik ruoštasi atvirai invazijai į Ukrainą, kuri prasidėjo vasario 24-ąją. Būtent tada paaiškėjo, ko išties verti geriausi rusų daliniai – minėtos desantininkų pajėgos patyrė siaubingų nuostolių ir buvo tiesiog sutriuškintos prie Kyjivo, Chersono ir kituose frontuose.
Atstatyti tokius pajėgumus ir kompensuoti nuostolius ar juo labiau pakartoti sausio mėnesio desantinę operaciją Kazachstane Rusija šiuo metu neturi jokių galimybių: Ukrainoje nukraujavo ne tik elitinės Rusijos pajėgos, kurių atkūrimui prireiks ne vienerių metų, bet jau ir mobilizuotieji rusai – tie, kurie nesugebėjo pasprukti iš šalies į Kazachstaną ar kitas valstybes, dalis jų jau paklojo galvas Ukrainoje.
Kinija atsiriekia savo kąsnius
Tačiau įdomiausia, kad didžiausias Kazachstano pranašumas bei drąsos šaltinis yra ne tiek Rusijos susilpnėjimas, kiek vis atviresnis kitos abiejų šalių kaimynės – Kinijos vaidmuo.
Pekinas atidžiai, su neslepiamu nerimu ir vos rodomu nepasitenkinimu sausį stebėjo Rusijos desantinę operaciją Kazachstane, ypač turint omeny, kad protestai prasidėjo minint Kinijos ir Kazachstano 30 metų santykių metines.
„Tai, kas vyksta Kazachstane yra jo vidaus reikalas. Esame įsitikinę, kad institucijos deramai reaguos į situaciją, – dar sausį Pekine žiniasklaidos atstovams sakė Užsienio reikalų ministerijos atstovas Wangas Wenbinas. – Tikimės, kad padėtis stabilizuosis ir bus atkurta įprasta socialinė tvarka“. Tai, kad Kinijoje kazachstano įvykių fone akcentuota Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija, o ne KSSO – Kazachstanas priklauso abejoms – yra iškalbinga. Kaip ir „vidaus reikalų“ akcentas.
Kinijos interesai Kazachstane išties dideli, turint omenyje Kazachstano gamtinių dujų bei urano atsargas – neatsitiktinai D. Drobnickis užsiminė, kad „Rosatom“ savo branduolinio kuro atsargas gauna iš Kazachstano. Čia juk yra ir senasis Semipalatinsko poligonas, kuriame Kremlius bandė visus savo pirmuosius branduolinius ginklus, ir Baikonūro kosmodromas. Visa tai yra ir gardus kąsnis Kinijai.
Pastaroji taip pat rodo, kad nėra sužavėta Kremliaus „kelių dienų specialiąja operacija“ Ukrainoje, kuri trunka jau 9 mėnesius: Kinijos geopolitinė sąjungininkė apsijuokė prieš visą pasaulį savo nevykėliškais karo veiksmais, nuteikė prieš save ir sustiprino Vakarų koaliciją, suteikė vertingų pamokų dėl karo prieš vakarietiškas technologijas bei jų pranašumus.
Kita vertus, Kremliaus nusilpimas bei ištikimiausių Rusijos sąjungininkių regione rodomi kaprizai, nepasitenkinimo reiškimas Maskvos politika Pekinui tapo proga. Praėjusią savaitę Kazachstanas pradėjo Kinijos finansuojamus 800 km ilgio geležinkelio tiesimo darbu, kurie turėtų „padidinti nenutrūkstamą prekių eksportą ir šalies tranzito augimo potencialą“.
Naujoji atšaka turėtų būti baigta 2025 metais ir sujungs Kazachstaną su Kinijos pasieniu, augant prekių tranzito apimtims. Rusijos rinkoms užsivėrus nuo Vakarų, Kazachstano ir Kinijos bendradarbiavimas atrodo logiškas, savalaikis bei pelningas – vien iš naujos geležinkelio atšakos tikimasi 9 mlrd. dolerių susijusių pajamų.
Ir svarbiausia tai, kad Rusija dėl to nieko negalės padaryti – ne tiek prieš Kazachstaną, kiek prieš Kiniją, kurios ir karinė, ir ekonominė, ir geopolitinė galia regione per pastaruosius 9 mėnesius smarkiai išaugo. Nominaliai „svarbiausia Rusijos partnere ir sąjungininke“ laikyta Kinija Centrinės Azijos regione jau kurį laiką yra varžovė, perimanti iš rusų rinkas bei įtaką vietos režimams. Atviras Kazachstano išstojimas, regis, tik parodo, kad čia Kinija brėš savo ribą.
