„Tik dabar supratau, kaip laisvėje galima gyventi, nereikia man daugiau čia grįžti“, – sakė šiuo metu Pravieniškių pataisos namuose kalintis vyras.
Už įvairius smulkius nusikaltimus teistas A. Grikpėdis į laisvę turėtų išeiti jau kitų metų vasarą, tačiau tuo pačiu jis dar nepraranda vilties, kad įkalinimo įstaigos vartai jam atsivers ir anksčiau – iš pataisos namų bus paleistas lygtinai. Bet tokia galimybe jam iki šiol nepavyko pasinaudoti, o ir atlikęs didžiąją laisvės atėmimo bausmės dalį jis viliasi, kad tokį sprendimą galbūt priims ir pataisos namai, įpareigodami nešioti apykoję.
Bet bent iki šiol nuteistajam koją kiša praeitis – vyras daug kartų teistas, taip pat ir už sunkų nusikaltimą: prieš 9 metus Jungtinės Karalystės žiniasklaida skyrė daug dėmesio nusikaltimui, už kurį A. Grikpėdis buvo nuteistas su kitu lietuviu.
„Dirbu teisėju 23 metus, tačiau ši išprievartavimo byla yra baisiausia kada nors matyta“, – tada sakė lietuvius nuteisęs vakarų Anglijoje esančio Šrousberio teismo teisėjas Robinas Onionsas.
Už devyniolikmetės merginos išprievartavimą lietuviams buvo skirta kalėti po 13 metų, jie net nesulaukę bausmės pabaigos buvo deportuoti į Lietuvą. Tada Šrousberio karališkojo teismo nuosprendį peržiūrėjo Lietuvos teisėjai, kurie A. Grikpėdžiui už įvykdytą nusikaltimą skyrė maksimalią įstatyme numatytą 8 metų laisvės atėmimo bausmę.
Kaip skelbė Anglijos žiniasklaida, lietuviai užpuolė į namus po pirmojo gyvenime apsilankymo naktiniame klube grįžtančią devyniolikmetę, nusitempė ją į krūmus ir išprievartavo nepaisydami net to, kad merginą krėtė epilepsijos priepuoliai.
Lietuviams iškeltą baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teisėjas skelbdamas nuosprendį neslėpė pasišlykštėjimo, kad vyrai su mergina elgėsi lyg su daiktu, o po nusikaltimo savimi didžiavosi.
„Čia nėra jokių lengvinančių aplinkybių“, – pridūrė jis.
Tuo metu už šį nusikaltimą jau bausmę atlikęs A. Grikpėdis sako, kad britės neprievartavo, buvo nepagrįstai nuteistas, tačiau įrodyti savo nekaltumo jis esą taip ir nesuspėjo – buvo deportuotas į tėvynę.
– Daug kartų kalėjau už įvairius nusikaltimus, todėl noriu atskleisti, kas vyksta už grotų – į laisvę išeiti turintys nuteistieji nėra ruošiami kitokiam gyvenimui, tai niekam nerūpi, – pokalbį pradėjo A. Grikpėdis. – Man liko kalėti dar devyni mėnesiai, norėjau, kad mane paleistų lygtinai, bet dabar iš teismo gavau popierius, kad nepaleis – esą nesu baigęs kursų. Nors iš tikrųjų visus kursus, kokie yra pataisos namuose, esu lankęs. Auklėtojai parodžiau dokumentus ir sakau, štai, pažiūrėkite, ką teismas sako, o ji nieko negali padaryti – irgi nesupranta, kas čia vyksta.
Teismai nenori paleidinėti nuteistųjų. Dabar turiu nutartį apskųsti, kad įrodyčiau teismui, jog moku civilinius ieškinius ir esu baigęs kursus. Laukiu, kada bus teismo posėdis, bet visi, esantys čia, man sako, kad vėl tie patys popieriai ateis, o aš toliau sėdėsiu.
Anksčiau buvau „grynas kalinys“ – visą laiką neklausydavau pareigūnų, keikdavausi, bet kai pradėjau elgtis gerai, dirbti, klausyti pareigūnų, net su visais sveikintis kiekvieną rytą, pradėjo nesisekti. Nors daryk ką nori, visus kursus baigiu, bet neišleidžia, o juk laukia manęs šeima. Manau, kad paprasčiausiai jiems reikia tokių žmonių.
– Kada įvyko tas lūžis, kai pats sakote, ėmėte gerai elgtis?
– Esu ne pirmą kartą už grotų papuolęs ir tas lūžis įvyko gal dar prieš tai, kai man skyrė bausmę, kurią dabar atlieku – pagalvojau, kiek galima sėdėti, norisi ir tėvus laimingus padaryti, bet taip gaunasi, kad daryk ką tu nori, bet nieko nebus. Bandau metus laiko užsirašyti į reabilitaciją, bet ten neįmanoma papulti.
– Buvau priklausomas nuo narkotinių medžiagų, dabar metadoną geriu. Sako, lauk, stok į eilę. Klausiu, tai kiek laiko man reikės laukti, o man atsako, kad metus ar net pusantrų metų. Sakau, ką jūs šnekate, man bausmė tiek laiko trunka.
Laisvėje esantys mano pažįstami, net mama bandė kalbėti su viršininkais, tai jiems vis žadėdavo, kad tuoj mane pastatys į eilę ir nuves, bet realiai taip ir niekas nepasikeitė – jiems žodžiai į vieną ausį įeina, o per kitą išeina.
– Kiek laiko dar turėsite vartoti metadoną?
– Gal dar du ar tris mėnesius, bet noriu jį mesti, nes tai chemija, organizmą suvalgo, blogai yra. Prieš kelis metus pataisos namuose net negalėdavai gauti metadono, o dabar bet kuris nuteistasis nuvažiuoja į ligoninę ir pameluoja, kad vartoja narkotikus – jiems iš karto išrašo metadoną. Įsivaizduokite, kaip saldainius dalina, nors tas žmogus ir yra ne narkomanas, tik bandys tabletes parnešti ir parduoti narkomanams.
– O dabar nuobaudų turite?
– Ne, visai jų neturėjau. Sėdžiu jau devynis mėnesius, tiek pat ir liko. Iš pradžių buvau atvirojoje kolonijoje, bet man prie anksčiau skirtos bausmės teismas dar pridėjo metus, taip gavosi pusantrų metų ir automatiškai iš atvirosios kolonijos mane perkėlė į pataisos namus, nes kolonijoje kali asmenys, nuteisti iki metų. Po Naujųjų metų bus kita tvarka – atvirojoje kolonijoje galės kalėti tie, kurie nuteisti iki dviejų metų, tai gal vėl mane ten perkels. Laukiu. Ten gerai – pats į darbą važinėji, pats grįžti. Ir pinigų, telefoną turi – tai kaip viena koja laisvėje, tik grįžti pernakvoti.
Būdamas kolonijoje dirbau, per mėnesį gaudavau 800 eurų algą, tai ir šeimai siųsdavau pinigų.
– Nuteistajam gauti 800 Eur yra labai daug...
– Taip, bet čia dėl to, kad dirbau laisvėje. Jeigu čia, pataisos namuose, būčiau dirbęs, tai gaučiau 20-30 Eur – tiek gauna žmonės, kurie siuva maišus. O darbas tai sunkus. Man teko būti Anglijoje penkis metus, tai ten uždirbi tiek pat, kiek ir laisvėje. Pas mus laisvėje žmonės neuždirba tiek, kiek ten uždirba. Ir ten su vienu nuteistuoju dirba penki pareigūnai.
– O pas mus?
– O pas mus vienai psichologei tenka 300 nuteistųjų.
– Gal galite palyginti Lietuvos ir Anglijos kalėjimus – juk turite patirties.
– Iš tikrųjų nėra ką čia lyginti – ten mums tas pats, kas gyventi sanatorijoje. Maistas – koks nori, pirk ką nori, net iš aparatūros gali pirkti ką nori. Viskas kitaip – dirba su tavimi, ruošia į laisvę, lankai visokius kursus. O čia to nėra. Prašai, kad kažką duotų, užsiimtų, bet ne, nėra finansų. Ir viskas.
– Tai narkomanams, alkoholikams, bet papulti į juos neįmanoma, tik tam tikras skaičius nuteistųjų papuola ir viskas. Sako, palaukite, kol kiti išeis į laisvę, gal tada ir papulsite. O Anglijoje – tik užsirašyk, iš karto tave paims, dirbs, jeigu esu priklausomas narkomanas. Kitaip tariant, tau padės. O čia mokykla yra – nueik, pabūk dvi pamokas ir būsi mokyklą baigęs, diplomą gausi. Taip dvylika klasių baigiau.
– O kodėl sugrįžote į Lietuvą?
– Mane deportavo.
– Dėl ko Anglijoje buvote įkalintas?
– Dėl išprievartavimo, nors aš iš viso net pirštu neprisiliečiau ir niekur nedalyvavau. Norėjau rašyti Aukščiausiajam Teismui, taip pat į Strasbūrą, jau buvau suradęs advokatą, jis ėmė tvarkyti dokumentus, bet tada anglai pamatė ir man nežinant į Lietuvą išsiuntė popierius. Buvau deportuotas, Lietuvoje mane perteisė, man net nedalyvaujant – pasakė, kad turėsiu kalėti 8 metus. O Lietuvoje už šį nusikaltimą yra maksimali bausmė. Taip grąžintas iš Anglijos dar tris metus turėjau kalėti Lietuvoje.
– Bet išėjote ir vėl pakliuvote? Kiek kartų esate teistas?
– Nemeluosiu, pas mane teistumų daug – anksčiau per metus galėdavau gauti 5-6 teistumus, nes bylų nesujungdavo į vieną, teisdavo atskirai už kiekvieną nusikaltimą. Ir būtent dėl to tuo metu labai daug žmonių sėdėdavo. Dabar taip nėra – sudeda į vieną bylą ir teisia už 5-7 epizodus.
Dabar sėdėdamas darau medinius laivus iš degtukų – kad turėčiau bent kažkokį užsiėmimą. Taip pat sportuoju, ir viskas, daugiau nėra ką.
– Ir uždarbio jokio neturite?
– Jokio, tik savo malonumui tai darau, kad būčiau kažkuo užsiėmęs, kažką veikčiau.
– O jūs pats jaučiate, kad esate pasikeitęs ir jau pasiryžęs išeiti į laisvę?
– Jaučiu, bet aš pasitaisiau pats, o ne mane pataisė pataisos namai. Seniau būdavo, išeini ir vėl vagiliauji, dar kažką prisidarai ir vėl grįžti. Dabar išėjęs pirmą kartą laisvėje buvau devynis mėnesius ir tai buvo mano rekordas. Buvau susiradęs merginą, gyvenome, mylėjau ir pavyko laisvėje išbūti devynis mėnesius. Nei vogiau, nei ką, dirbau pas brolį, bet kai esi teistas, tai tiek ir tereikia...
– Ką vėl padarėte?
– Pats esu kaltas. Sugyventinei sudaviau darbe, tai matė bendradarbės ir to užteko. Dėl to gailiuosi, bet yra kaip yra.
Jeigu būčiau buvęs neteistas, tai būtų nutraukę bylą susitaikius, bet kai esu teistas, tai automatiškai...
– Ir tas lygtinis paleidimas galbūt jums dėl to netaikomas – juk daug kartų teistas...
– Aišku, ir į tai daug žiūri – daug teistumų, kartais teisėjai net rašo, kad mes manome, jog dar nepasikeitei. Manome ir viskas. Ir taip metų metais – kiek gi galima manyti? Žmogus vis tiek kažkada gi keičiasi, jis sensta, jau kažką pradeda mąstyti... Bet vis tiek teismai – manome, manome... Man atrodo, kad dar yra išlikęs tas sovietinis mąstymas.
Prieš paleidžiant į laisvę reikėtų nuteistuosius paruošti, nes yra tokių, kurie būna nuolat apsvaigę nuo narkotikų, nieko negalvoja, jų net smegenys neveikia. Tokius reikėtų ruošti, nes jiems net laisvė nepadės išėjus, tą patį darys ir vėl sugrįš.
– Visaip būdavo – visi žino. Ir mesdavo, ir šaudavo patrankomis anksčiau, viskas čia papuola.
– Zonoje taip pat vartojote?
– Būdavo, kad ir zonoje, nemeluosiu, bet ir laisvėje.
– O kur sunkiau jų gauti?
– Aišku, kad čia.
– Na, kiti nuteistieji sakydavo, kad net čia yra lengviau gauti, tereikia tik turėti pinigų...
– Aišku, ne veltui yra posakis – jeigu nori, tai gausi. Nėra to, ko tu nepadarysi ar ko neužsinorėjęs nenusipirksi – turėk pinigų ir viską nusipirksi. Tas pats ir laisvėje, tik yra tam atitinkamos kainos ir norai kiti.
– O kodėl nusprendėte mesti?
– Kiek galima – vartosi ir negalvosi, sėdėsi visą gyvenimą. Pavargau nuo to. Norisi gyventi. Norisi tėvus laimingus pamatyti ant senatvės. Nes pastoviai sėdžiu ir sėdžiu, tėvai manimi rūpinasi, brolis jaudinasi.
– Kaip suprantu, jiems vis žadėdavote, kad daugiau nebenusikalsite, bet ir vėl...
– Taip.
– Bet jūsų neišsižada?
– Neišsižada. Mato, kad ir pats rodau norą gyventi, dirbti, man taip pat norisi sūnumi pasirūpinti.
– Bet ar dabar galėtumėte pasakyti, kad išėjęs iš pataisos namų daugiau čia nepateksite?
– Prieš dabar patekdamas buvau išėjęs ir pasakęs, kad daugiau nesugrįšiu. Bet užgėriau, taip gavosi su sugyventine, atrodo, paslydau ir viskas, tiek tereikėjo. Pats esu kaltas, prieš moterį ranką pakėliau, nors buvau prieš tokius dalykus – sakydavau, kaip galima prieš moterį pakelti ranką, juk tai yra žema, bet pačiam taip išėjo. Gailiuosi, prašau Dievo, kad daugiau tokių dalykų nebūtų. Ir žinau, kad tokių dalykų daugiau nebus. O laisvėje gyventi galima.
– Ką veiktumėte?
– Dirbčiau. Laisvėje to darbo yra, tik iš tikrųjų norėk dirbti. Kiti sako, kad nėra darbo, ypač jeigu esi sėdėjęs, tai niekur neįsidarbinsi. Bet jeigu tu norėsi, visur galėsi įsidarbinti, tave priims ir net padės. Tereikia noro. Kiti iš čia išeina, pradeda vogti, atsiranda lengvi pinigai – kam reikia dirbti. Ir vėl papuola. Iš to seno rato, kiek pasižiūriu, jau yra mažas procentas nuteistųjų, kurie grįžta – jie jau yra pavargę ar išvažiavę į užsienį, gyvena kitokį gyvenimą. Bet dabar ateina naujoji karta.
– O ji skiriasi?
– Labai. Bet ir kai pats jaunas buvau, irgi nežiūrėjau – prigerdavai, eidavai muštis, norėjosi pasirodyti prieš panas. Visiems taip buvo ir visiems taip bus, bet tik tiek, kad dabar yra tas „spaicas“, naujas narkotikas, nuo jo pusė jaunimo išmirs, nes Anglijoje prie manęs daug numirė – ir latvių, ir rusų.
– Anglijoje kalėjime?
– Taip, labai daug buvo, juk iš Anglijos ir atėjo tie narkotikai. Daug jie kainuoja, bet tada nuteistieji meluoja artimiesiems, šie patiki ir siunčia pinigų, kiti dar iš laisvės yra susitaupę, ir taip gauna.
– Ne, man nereikėtų, nes dabar aš vartoju metadoną, net jeigu ir vartočiau, manęs jie neveiktų. Nutariau pasveikti, gal norėjau užbėgti įvykiams už akių, nes vartojant galima ir numirti, o to juk nenoriu.
– O kodėl juos pradėjote vartoti?
– Tada dar jaunas buvau, pirmą kartą pabandžiau, kai man buvo gal 16 ar 17 metų. Pabandžiau, patiko ir taip protarpiais vartodavau.
– Kai yra narkotikai, alkoholis, automatiškai ir nusikaltimai eina lygiagrečiai...
– Taip. Neseniai mus pervežė į trečiuosius iš antrųjų pataisos namų. Iš pradžių būdavome užrakinti, dabar jau atrakinti, bet nei į darbą gali išeiti, pareigūnai stebi mus dabar. Čia geriau dirba pareigūnai – antruosiuose pataisos namuose nedirbdavo nei auklėtojos, nei viršininkai.
Yra žmonių, kuriuos į laisvę paleisdavo su daug nuobaudų – paprasčiausiai jie dirbdavo su pareigūnais, jiems nešdavo informaciją, todėl ateidavo laikas ir juos išleisdavo.
– Pikta dėl to?
– Tai aišku, kaip nebus pikta, juk lauki, yra šansas išeiti, atrodo, ir elgiesi gerai... Bet ką darysi – neperšoksi tvoros ir nepabėgsi, vis tiek pagaus. Yra net tokių, kurie neiškentę sako, kad lipsiu ant stulpo ir nenulipsiu, kol neišsikviesiu televizijos ar panašiai, žmonės jau net į kraštutinumus nori eiti. Ir yra tokių, kurie taip padarys. Prisimenu, Vilniaus pataisos namuose vienas nuteistasis užsilipo ant stulpo ir nenulipo, kol neatvažiavo direktorius. Nes kitaip neįmanoma prisikviesti ir parodyti, kad nėra dirbama.
– O kodėl, anot jūsų, nedirba su nuteistaisiais?
– Neaišku, gal trūksta pareigūnų. Kalbėjau su psichologe, tai sakė, įsivaizduokite, man vienai tenka 300 nuteistųjų. Nesunku suprasti, koks tai yra krūvis. Juk su vienu žmogumi yra lengviau kalbėti, su kitu – sunkiau. Kartais, kai jaučiu, kad yra bloga, užsirašau pokalbiui, bet negaliu papulti. Ir žmogiškai psichologę suprantu – ateina, sako, nepyk, neįmanoma priimti, esu labai pavargusi ir dar turiu 100 į priekį užsirašiusių, kuriems tikrai reikia pagalbos.
– Ir kas tada?
– Tai nieko, sėdi ir lauki. Arba kalbiesi su kameros draugu ir išsikalbi. Nesu vaikas, man 43 metai. Anksčiau net būdavo gėda pasikalbėti su kitu nuteistuoju, buvo nedrąsu pasakyti, kad bloga ar galvą spaudžia, galvoji apie laisvę ir artimuosius, o dabar jau kitaip – surandi ir pašneki su žmogumi.
– Keičiasi požiūris?
– Ir su metais tai keičiasi, kaip ir nuteistieji, tai labai matosi. Daug kas yra buvę užsienyje, gal todėl keičiasi, be to, visi nori išeiti į laisvę.
– O kodėl nuteistieji taip nori į tą laisvę – juk buvo prieš tai ir nevertino, o kai pakliuvo, apie ją tik ir galvoja?
– Kiekvienas žmogus nori į laisvę – juk yra ir artimieji, ir vaikai, ten – kitoks gyvenimas, gali atsipalaiduoti, net išvažiuoti pažvejoti. Ten iš tikrųjų yra gyvenimas. Kaip aš prisimenu, man brolis sakydavo – Andriau, yra gyvenimo kaifas, kai galima kaifuoti gyvenimu. Ir tai pats patyriau laisvėje – matau, kad galima gyventi, nereikia čia grįžti. Ir buvau pasakęs, kad daugiau nepapulsiu.
– Neįsivaizduoju, yra tokių, kurie kalba, bet yra ir tokių, kurie – ne. Yra tokių, kurie vos ne kryžiumi žegnojasi ir aiškina, kad esu nekaltas. Iš tikrųjų, daug tokių yra...
– Na ir jūs sakėte, kad esate nekaltas dėl merginos išprievartavimo Anglijoje...
– Ne, ten išvis nieko nebuvo, tikrai tai buvo pirmas kartas, kai papuoliau nekaltas – nebuvo net mano DNR rasta. Aš visada, kai įkliūdavau, prisipažindavau.
– Bet, kita vertus, už grotų už išprievartavimą kalintiems nuteistiesiems yra nelengva...
– Esu girdėjęs, kad sovietų laikais nuteistieji, jeigu papuldavo dėl išprievartavimo, turėdavo labai daug problemų. O dabar – ne. Čia tavo problemos, už ką sėdi. Na, nebent pedofilai, kurie mėgsta mažus vaikus – į tokius visą gyvenimą žiūrėjo, juos atskirai laiko, net saugo, kad kiti nuteistieji neprieitų. Nes gali ir užmušti.
Ir dar tokie asmenys dar meluoja – sako, jog už kitą nusikaltimą sėdi, bet visi juk mato televiziją – ginkis nesigynęs, tokių dalykų nenuslėpsi.
– O išeiti į laisvę nebus baisu – juk pasižadėjote daugiau negrįžti?
– Ne, esu tam pasiruošęs ir žinau, kad galėsiu gyventi ir dirbti. Ir be jokios pagalbos – seniau nebūdavo noro eiti dirbti ar dar kažką daryti, galvodavau, kaip lengvus pinigus užsidirbti. Pažįstu žmonių, kurie jau dešimt metų vagiliauja, važiuoja į užsienį ir niekas jų nepagauna, gal paprasčiausiai sekasi. Bet vis tiek vieną dieną prieis liepto galą.
– Jeigu liko kalėti nedaug, gal geriau laukti tos dienos, kada baigsis bausmės laikas ir galėsite išeiti?
– Daug pažįstamų man taip sakė – kam vargsti, dar išeisi „su uodega“, nes uždės apykoję, prigersi, pagaus ir vėl grąžins atgal. Bet reikia laikytis, nors kiti net nenori bandyti – sako, nei atsižymėti reikės pas policiją, tada ramiai galės gyventi. Visokių žmonių yra, visi skirtingai mąsto.
