Po to, kai antradienio vakarą Lenkijos pietryčiuose Pševodovo mieste, už maždaug 8 km nuo sienos su Ukraina, kuriai Rusija sudavė bene didžiausią raketinį smūgį nuo karo pradžios, nukrito mažiausiai viena raketa, pasipylė ne tik diskusijų banga, kas iš tikrųjų nutiko, ką reikėtų daryti, bet ir įsijungė svarbus krizės valdymo mechanizmas.
Kitaip, nei viešojoje erdvėje užvirusiuose politikų, nuomonės reiškėjų, ekspertų ir pseudoekspertų svarstymuose, NATO šalys, ypač pati Lenkija, JAV ir jų sprendimų priėmėjai neprarado šalto proto, atsargiai rinkosi žodžius, neskubėjo imtis neapgalvotų žingsnių. Būtent tai yra minėto mechanizmo dalis: realūs sprendimų priėmėjai vertina turimą informaciją, veikia pagal numatytas procedūras.
Todėl vengta nepagrįsto, faktais neparemto ir emociškai motyvuoto atviro kaltės priskyrimo Rusijai už konkrečią ataką, vietoje to apsiribota lakoniškais pareiškimais: vyksta tyrimas, prasidėjo konsultacijos, padidinta karinė parengtis.
Tai galėjo stebinti, erzinti, piktinti tariamu NATO lėtumu – esą kodėl niekas neklauso viską už visus geriau išmanančių „ekspertų“ rekomendacijų aktyvuoti 5-ąjį straipsnį, skelbti neskraidymo zoną Ukrainoje ar net suduoti atsakomąjį smūgį rusams, kokios dar gali būti kalbos?
Tačiau būtent atsargesnį ir sumanesnį kelią, regis, pasirinko Lenkija, kuri iš pradžių netgi vengė įsipareigoti dėl 4-ojo Vašingtono sutarties straipsnio aktyvavimo.
Be to, pastarasis straipsnis būtent ir reiškia kalbas, konsultacijas ir nieko daugiau – ne neapgalvotą karštakošišką reakciją, o argumentais pagrįstą diskusija, kuri turi vesti prie konkrečių tikslų bei pasekmių. O kokios jos bus? Kokia iš tikrųjų yra minėtų konsultacijų prasmė ir ko jomis galima pasiekti šiame, regis, audringos eskalacijos episode?
Tragiška klaida, kuri gali būti lemtinga
Karas Ukrainoje vyksta jau beveik 9 mėnesius, o pabaigos jam nematyti. Priešingai, antradienį surengta Rusijos masinė raketų ataka prieš Ukrainos miestų kritinę infrastruktūra buvo ne šiaip bene didžiausią per visą karą, bet ir turėjo bent jau išsklaidyti teiginius, kad Rusijai jau esą baigėsi raketos.
Ir nors viena ataka po maždaug savaitės atokvėpio Ukrainos galimybių kariauti nepakirto, kaip sistemingos, nuoseklios antskrydžių kampanijos dalis ji buvo reikšminga: ukrainiečiai toliau ir vis labiau kenčia dėl elektros energijos sistemų pertrūkių, kas, artėjant žiemai tampa vis skaudesnėmis pasekmėmis, Rusijos gebėjimai iš didelio atstumo atakuoti Ukrainą taip pat niekur nedingo. Bet kartu nedingo ir ukrainiečių ryžtas bei gebėjimai numušinėti atskrendančias sparnuotąsias raketas, o taip pat ir prašymai Vakarams suteikti daugiau oro gynybos sistemų.
Pastarųjų poreikis yra akivaizdus, kai senkant jų atsargoms tenka šaudyti viską, ką turi. O kare – kaip kare: pasitaiko ir klaidų.
Būtent tokia – technine ar žmogaus dabar vis drąsiau laikoma tai, kas nutiko Pševodove. Iš pradžių beveik neabejota, kad į Lenkijos, NATO narės teritoriją įskriejo rusiška, Rusijos paleista sparnuotoji ar balistinė raketa. Tačiau Lenkija neatsitiktinai vengė tokių formuluočių.
Trečiadienį versija, kad Lenkijoje nukrito būtent ukrainiečių priešlėktuvinės gynybos sistemos S-300 paleista raketa 5v55 atrodė vis įtikimesnė.
Neatsitiktinai ir JAV tiek oficialiai, tiek neoficialiai jau leido suprasti, kad tikimybė, jog Lenkijoje nukrito Rusijos paleista raketa buvo menka. O tai reiškia kelis dalykus: Lenkija ir JAV turi žvalgybinius pajėgumus regione – nuo orlaivių iki radarų, naudoja juos, nuolat keičiasi iš karto pradėto tyrimo informacija, tad mato įvykio paveikslą, net jei oficialiai vengia skubos tai pripažinti.
Kitas dalykas, susijęs su šiuo vengimu, yra motyvuotas ne tiek nenoru paskubomis švaistytis nepatvirtinta ar jautria žvalgybine bei tyrimo informacija, o kartu ir nenoru apsikvailinti, jei pasitvirtins ukrainietiškos raketos versija, kiek platesniu bendros problemos matymu.
Ir nors viešumoje tie, kurie garsiausiai klykė, esą jau visiškai akivaizdu, kad raketą paleido Rusija, jau trečiadienį pasirodžius abejonių ėmė vartytis, kad esą tai „nieko nekeičia, vis tiek Rusija yra atsakinga“, dviejų žmonių aukos dėl ukrainietiškos raketos vienaip ar kitaip yra delikati problema.
Tai, kad kare žmonės klysta, technika genda ir 100 proc. pataikymų nebūna, o raketos nukrypsta nuo numatyto kurso ir pataiko ne ten, kur planuota, o šio pataikymo tragiškomis šalutinėmis pasekmėmis tampa nekaltų, sąjungininkų šalies žmonių aukos – nieko naujo.
Per beveik visus konvencinius karus, kuriuose gausiai naudojama panaši ginkluotė, tokių incidentų pasitaiko: Pirmojo ir Antrojo Persijos įlankos karų metu amerikietiškomis raketomis „Patriot“ buvo numušti netgi sąjungininkų orlaiviai.
Bet yra ir svarbesnė šio karo chaoso pusė: sakantys, kad Rusija yra vis tiek atsakinga, neklysta, mat būtent Kremlius sukėlė karą Ukrainoje, dėl ko ukrainiečiai priversti gintis, o sąjungininkai, jei nenori karo išplitimo – dar aktyviau jiems padėti ir susirūpinti savo teritorijos saugumu.
Ir nors garsiausiai skamba raginimai skelbti neskraidymo zoną virš Ukrainos, tokios operacijos įgyvendinimas yra sudėtingesnis bei pavojingesnis, nei dažniausiai suvokiama. Tai buvo aišku dar balandį, aplinkybės, nepaisant Rusijos vykdomų Ukrainos miestų apšaudymo nepakito iki šiol: kas, kaip turėtų vykdyti tokią operaciją, kokiais pajėgumais ir kaip būtų galima išvengti dar didesnės eskalacijos rizikos.
Ir nors užkulisiuose jau nuo vasaros kalba apie tokią karinę pagalbą Ukrainai, kokios ji neturėjo ir kokia galėtų reikšmingai pakeisti karo eigą, sprendimai iki šiol nepriimti neatsitiktinai.
Kokia iš viso to nauda Lietuvai ir Ukrainai?
Kita vertus būtent faktas, kad karas Ukrainoje persikėlė į NATO teritorijoje – net jei nukritusi raketa buvo paleista ukrainiečių, nekeičia būtinybės sąjungininkams sėsti prie bendro stalo ir ieškoti sprendimų. Tai, paradoksaliai, gali tapti reikšmingu argumentu, savotišku spyriu į užpakalį.
Būtent todėl pasirinktas formatas – aktyvuoti NATO 4-ąjį straipsnį yra reikšmingas. Mat viena vertus tai tėra formalios konsultacijos, kurios jau ir šiaip vyksta sąjungininkams keičiantis informacija, antra vertus visų NATO narių informavimas saugioje aplinkoje apie visas detales, žvalgybinę ir kitą informaciją dar kartą pažymėtų atitinkamos paramos Ukrainai svarbą. Jokia NATO narė neliks nežinioje dėl to, kas konkrečiai nutiko Lenkijoje, kokių poreikių ji turi ir kokių priemonių ketina imtis.
Paprastai kalbant, jei visi pripažįsta Rusijos atsakomybę dėl karo Ukrainoje ir norėtų išvengti tokių incidentų, kaip krentančios raketos NATO teritorijoje, būtina imtis papildomų priemonių, siekiant užtikrinti Ukrainos oro erdvės saugumą be tiesioginio Aljanso įsikišimo.
O kartu tai reiškia ir sąjungininkų oro erdvės stiprinimą, panašiai, kaip jau nutiko Turkijoje – Ankarai paprašius dislokuoti priešlėktuvinės gynybos sistemas, NATO sureagavo į šį prašymą ir Turkijoje nuolat rotavosi Nyderlandų, Vokietijos ir JAV priešlėktuvinės gynybos daliniai su sistemomis „Patriot“ bei SAMP/T.
Jei Ukrainai trūksta modernių priešlėktuvinės gynybos priemonių – nuo pačių raketų paleidimo įrenginių iki radarų ir kitų stebėjimo, sekimo, identifikavimo sistemų, tai būtent NATO šalys gali sutarti dėl tokių priemonių suteikimo. Bet tam reikia apsaugoti savo, Aljanso oro erdvę.
Todėl pirmiausiai NATO 4-ojo straipsnio konsultacijos gali atsiliepti pačios Lenkijos oro erdvės saugumui. Lenkija turi tik ribotas galimybes kontroliuoti savo oro erdvę iš sausumos ir iki šiol naudoja sovietines sistemas, kad ir kaip sparčiai modernizuotų savo oro erdvės gynybą, įsigydama papildomų „Patriot“ baterijų.
Radarų tinklas, ypač netoli Pševodovo 40 km į pietvakarius esantis naujas ilgojo nuotolio radaras RAT-31DL Labunėje yra vienas tokių pavyzdžių. Šio radaro aprėptis siekia 470 km, o jis pats integruotas į NATO oro gynybos sistemą, tai reiškia, kad informacija iš karto keičiamasi su sąjungininkais.
Be to, Lenkijos oro erdvėje nuolat patruliuoja NATO žvalgybiniai orlaiviai, o strategiškai svarbų Žešuvo oro uostą saugo Lenkijos ir JAV priešlėktuvinės gynybos sistemos „Patriot“. Bet jų poreikis tiek pasienyje su Ukraina, tiek bendrai Lenkijoje (o ir visoje NATO) yra didesnis, nei galimybės.
Nei „Patriot“, nei kitos sistemos negali garantuoti 100 proc. apsaugoti nuo tokių, viena kurių nukrito Lenkijoje. Bet tai nereiškia, kad oro erdvės gynybos neverta stiprinti – priešingai, poreikis turėti daugiau sistemų tik augs, ypač stebint karo Ukrainoje eigą.
Šių sistemų reikia ir reikės ne tik ukrainiečiams, bet ir NATO šalims, ypač toms, kurios ribojasi su Rusija ir negali jaustis visiškai saugiau, kai pašonėje vykstantis karas vienokia ar kitokia forma gali tiesiogiai paleisti ir jas.
Todėl ypač reikšmingu tapo ir kita prezidento G. Nausėdos žinutė, kuri siejama su raketų ataka Lenkijoje. Pažymėjęs, kad Lietuva aktyviai dalyvaus diskusijoje, kalbėdama pirmiausia apie oro gynybos sistemų dislokavimą ne tik Lenkijos pasienyje su Ukraina, prezidentas G. Nausėda dar kartą išreiškė nesyk deklaruotą lietuvių siekį.
„Tačiau mes žvelgiame toliau – į visą rytinį NATO flangą. Priminsiu, kad Madrido viršūnių susitikime, kuris įvyko prieš keletą mėnesių, vienas iš teksto elementų buvo oro gynybos sistema NATO rytiniame flange.
Manau, kad šis įvykis, kurį dabar patyrėme visu aktualumu verčia mus galvoti, kaip greičiau įgyvendinti šį principą, kurį mes įtvirtinome deklaracijoje“, – kalbėjo prezidentas G. Nausėda.
Toks oro gynybos sistemų lobizmas yra tiek savalaikis, tiek pagrįstas, mat tragediją dabar galima išnaudoti stiprinant bendrai NATO šalių oro erdvės saugumo klausimais, tiek Lietuvos apginamumo kontekste. Ir nors tai gali skambėti kiek ciniškai, turint omeny, kad didžiausias tokių sistemų poreikis šiuo metu pirmiausiai yra būtent Ukrainoje, plačiau atvertos piniginės, kiti ištekliai, sustiprinti oro gynybos sistemų gamybiniai pajėgumai gali būti labai naudingi visoms NATO narėms.
Todėl vien šis tragiškas incidentas Lenkijoje dabar gali turėti nenumatytų pasekmių: greičiau, nei manyta galima tikėtis oro erdvės gynybos sistemų pačioje Lenkijoje, o, galbūt, ir Lietuvoje, bet kartu daugiau ir greičiau tokių sistemų gali būti perduota ir Ukrainai.
Jai tai padėtų ne tik geriau atremti Rusijos atakas, bet ir priverstų dar labiau eikvoti savo tirpstantį arsenalą be norimo reikšmingo efekto. Rusijai tokia situacija, kai ji ne tik kaltinama dėl raketų atakos prieš NATO narę, bet ir turės papildomų problemų dėl sustiprėjusios priešininkų priešlėktuvinės gynybos gali būti labai netikėta ir nemaloni.
