Šį incidentą pirmieji feisbuke aprašė patys savanoriai, o po įrašu kilo politikų ir žmogaus teisių gynėjų diskusija.
VSAT atstovas Giedrius Mišutis paklaustas, kas vyko Kabelių užkardos teritorijoje naktį iš ketvirtadienio į penktadienį, sakė, viskas prasidėjo netoli sienos su Baltarusija, miškuose, pasieniečiams pastebėjus įtartiną „Mercedes-Benz“ automobilį.
Būtent šis ruožas nuo pat praėjusios vasaros yra populiarus tarp neteisėtai sieną kertančių migrantų – čia daugybė miškų, pelkės, todėl sąlygos patekti į Lietuvą nepastebėtiems gana palankios. Net fizinis barjeras nesprendžia problemos, nes čia – Čepkelių raistas, kur tvoros pastatyti nebuvo įmanoma.
„Pasienio ruožas, absoliučiai nuošali vietovė, raistas, ten automobilis, ypač tokiu metu, prieš vidurnaktį, iškart atkreipia dėmesį, – pasakoja G. Mišutis. – Pradedama tikrinti automobilį, prie jo stovi vyras. Uniformuotas, ginkluotas pasienietis prisistato tam vyrui, paprašo asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų. Vyras nereaguoja. Paprašoma dokumentų dar kartą. Jis toliau nereaguoja.“
Tuomet, kaip pasakoja VSAT atstovas, pasienietis paima vyrui už kuprinės bandydamas tikrinti, ar jis neturi nelegalių daiktų ir iškart išgirsta moterų riksmus, kurių prieš tai net nepastebėjo.
„Jos ima aiškinti, kad tas pasienietis kažką daro ir kažką viršija, – dėsto G. Mišutis. – Pareigūnas, atlikdamas savo pareigas, bendraudamas su žmogumi, kuris nepaklūsta jo reikalavimams, bando patikrinti jo kuprinę. Viskas. Daugiau nieko nebuvo. Iš miško tada išlenda dar trys moterys, Lietuvos pilietės, turinčios dokumentus. Tas nepaklūstantis, paaiškėja, yra užsienio šalies pilietis.“
Kaltina apspardžius
Tačiau ten buvusi „Sienos grupės“ savanorė Emilija Švobaitė vakaro įvykius vertina kaip kur kas rimtesnį incidentą. Savanoriai, gavę signalų, kad miškuose netoli Musteikos kaimo gali būti žmonių, kuriems reikia pagalbos, išvyko ten.
Sustoję miške jie, 3 moterys ir vaikinas, krovėsi iš automobilio daiktus, kai pamatė link jų atbėgančius 5 automatais ginkluotus pasieniečius. Pribėgęs prie vaikino vienas iš pareigūnų esą kelis kartus spyrė jam per kojas.
„Iki mūsų, merginų, jie nepriėjo, mes buvome truputį giliau. Iškart čiupo mūsų savanorį, užsienietį. Vienas iš tų pasieniečių pradėjo spardyti jam per kojas. Vėliau sakė, kad taip darė, nes nepaklusome jo nurodymams ir pamanė, kaip jis pats sakė, kad tai – nelegalas. Kai prirėmė prie automobilio ir pradėjo spardyti mūsų savanorį, mes lietuviškai sakome, ką jūs darote. Buvome šoko būsenos, prieš mūsų akis muša mūsų žmogų. Pasieniečiai iškart truputėlį pasimetė, net sustingo, atsiprašė. Pradėjo sakyti: jūs nežinote, kas šituose miškuose dedasi, kiek čia yra nelegalų, mes manėme, kad ir čia nelegalas.
Bet svarbiausia, jie su mumis iškart pradėjo bendrauti tarsi su žmonėmis, lyg lietuvių kalba būtų burtažodis. Tai mums leido suprasti, kad kiekvieną kartą, pamatę miške žmones, juos taip užsipuola. Mūsų savanoris vėliau sakė, kad jis nejautė, kad jį norėjo sumušti, atrodė, kad jį norėjo parklupdyti ant žemės. Bet taip naudoti fizinį smurtą... nebuvo jokios įžangos į tą veiksmą. Aš negirdėjau reikalavimo, gal jie bandė angliškai sakyti „lay down“ (liet. – gulkitės), bet jie penki lėkė į mus labai agresyviai ir suprasti, ką sako, yra žiauriai sudėtinga“, – taip šį susidūrimą apibūdina Emilija.
„Sienos grupės“ savanorė tvirtino, kad pasienietis dėl savo elgesio po to daugybę kartų atsiprašinėjo, klausinėjo, ar vaikinui viskas gerai, ar jam neskauda, ar jis nepyksta dėl tokio grubaus elgesio.
„Bendravimas kardinaliai pasikeitė supratus, kad susidūrė su mumis, lietuvėmis, kad nesame nelegalai, – sakė Emilija ir užsiminė, kad kiek vėliau turėjo galimybę išklausyti ir šio pasieniečio filosofiją. – Jis mums sakė, kad jis gina Europos Sąjungos išorinę sieną ir kai sienos pažeidimas yra padarytas, žmogaus teisės baigiasi. Dar minėjo, kad 2050 metais baltoji rasė Europoje bus išstumta, nes jūs negimdote vaikų, o jie čia atvažiuoja. Tokie banaliausi rasistiniai įsitikinimai.“
„Bet žmogus vykdo labai kilnią misiją ir saugo, kad baltoji rasė nebūtų išstumta“, – ironiškai priduria pašnekovė.
Pasak Emilijos, nors anksčiau ir yra girdėjusi liudijimų apie tokį pareigūnų elgesį, pati tą matė pirmą kartą.
„Iš žmonių, su kuriais palaikome ryšį, kas buvo miškuose ir kurie įleisti į Lietuvą, vieni užsieniečiai pasakojo, kad iki šiol sapnuoja košmarus apie mišką. Ir dabar patys pamatėme, kai į tave taip agresyviai bėga, spardo, guldo ant žemės. Ir nežinau, ar jie būtų sustoję, jei mes nebūtume sustabdę“, – sako savanorė.
Negailėjo kritikos
G. Mišutis akcentavo, kad šiemet pradėta daugiau nei 150 tyrimų dėl neteisėto žmonių gabenimo per valstybės sieną ir sulaikyta daugiau nei 215 gabentojų.
Jis pasakoja, kad dažniausiai gabentojai ir sulaikomi, kai naktį prie sienos su Baltarusija pastebimi įtartini automobiliai.
„Toks yra fonas, – pastebi VSAT atstovas ir grįžta prie susidūrimo Varėnos rajone. – Jų buvo klausiama, ką jūs darote pasienio ruože, prie pat sienos su Baltarusija. Atsakoma, kad atvykta suteikti pagalbą, turi maisto, arbatos, taip toliau. Pasiūloma, jeigu turite informacijos, kad yra kažkur įvykęs neteisėtas sienos perėjimas, tą informaciją pateikti, kartu nuvykti, suteikti tiems asmenims pagalbą. Tie 4 asmenys tai padaryti atsisako.“
Praėjus kelioms valandoms, paryčiais, pasieniečiai vėl sutiko tuos pačius žmones, kaip G. Mišutis juos įvardina, tai – pseudosavanoriai.
„Dokumentai patikrinami, viskas išsiaiškinama, priekaištų nėra, – sako pašnekovas ir priduria. – Jie turi savo tikslų, kuria tyčia ar netyčia sutampa su Baltarusijos režimo tikslais. Tai yra, kad kuo daugiau neteisėtų migrantų patektų į Lietuvą, kad būtų Lietuva užtvindyta neteisėtais migrantais. Kad migrantai eitų gadindami fizinį barjerą, tokios situacijos kasdienės.“
Pasak VSAT atstovo, migrantams visada yra suteikiama humanitarinė pagalba, jiems duodama maisto, vaistų, šilti drabužiai, leidžiama sušilti užkardose, o jei reikia – kviečiama greitoji pagalba, jie guldomi į ligonines.
„Bet vis tiek atsiranda žmonių, matančių Lietuvą ir jos vykdomą politiką kaip priešišką, kad Lietuva kažkaip ne taip elgiasi gindamasi nuo antplūdžio. O kodėl pasieniečiams pasiūlius suteikti pagalbą, jei jie žino, kad kažkur yra migrantai, jie tą atsisako daryti? Turbūt įsivaizduoja vykdantys kažkokią mistinę kilnią misiją, kuri visiškai ten nereikalinga, nes bet kuriuo atveju tikrai įvertinama kiekvieno sulaikyto migranto būklė. Yra daugybė atvejų, kai kviečiama greitoji. Bet čia yra tiesiog susireikšminimas“, – sako G. Mišutis.
Pasieniečių atstovas tvirtina, kad neprisimena nei vieno atvejo, kai migrantai būtų išbadėję ar mirštantys, kuriuos ligoninėje reiktų traukti iš mirties nagų, kaip kad skelbia savanoriai.
„Tiesiog dramatizuojama, dirbtinai sutirštinant informaciją, meluojant ir apie pasieniečių veiklą, nepasakant, o ką jūs veikiate naktį prie sienos nepaprastosios padėties metu ir kodėl jūs, jei atvažiavote kažko gelbėti, nesidalinate informacija, jeigu jau kažkas yra bėdoje. Koks tikslas tokių veiksmų? Pasakyti sudėtinga“, – konstatuoja jis.
Matė daug melo
E. Švobaitė sako savo praktikoje ne kartą susidūrusi su atvejais, kai migrantai būna visiškai išsekę, išbadėję, priversti gerti pelkių vandenį. Ji priminė ir neseną atvejį, kai atvykėliui iš Šri Lankos teko amputuoti kojas.
„Mes teikiame humanitarinę pagalbą. Mes žinome per daug atvejų, kai humanitarinė pagalba nebuvo suteikta, kai žmonės tiesiog apgręžiami. Paskutinis atvejis, kai gautas Europos Žmogaus Teisių Teismo įpareigojimas įsileisti žmones, jie iki tol, mama su vaikais, pirmyn atgal stumdyti gal 20 dienų.
Tai reiškia, kad mes, kaip lietuviai, esame tokie pat kaip baltarusiai, žaidžiame tenisą su žmonėmis pasienyje. „Sienos grupė“ bando į tai įsiterpti ir užkirsti kelią žmonių stumdymui, kai jiems būtina pagalba“, – paklausta apie veiklą sako ji.
Pasak jos, jei migrantams ir kviečiama medicininė pagalba, tai daroma tik ekstremaliais atvejais, o vos pastatyti ant kojų užsieniečiai vėl varomi į miškus. Ji pasakojo apie pakistaniečio atvejį, kai šio nepavyko rasti Lietuvos ligoninėse, nors jis ten tikrai buvo.
„Galiausiai jį rado Gardino ligoninėje. Tai reiškia, jį išstūmė tokios būklės, kad netrukus vėl atsidūrė ligoninėje. Įtariame, kad taip elgiamasi ir su mažamečiais vaikais, jie visiškame šaltyje, permirkę, užstrigę pelkėse. Būtų teisinga reikalauti, kad kai užkardose sulaikomi vaikai, būtų visuomet pranešama Raudonajam kryžiui ir nevyriausybinės organizacijos įvertintų padėtį. Kas vyksta su vaikais yra tiesiog nežmoniška ir to pažeidžiamumo vertinimo negalima palikti pasieniečiams, kurie saugo nuo to, kad baltoji rasė neišnyktų.
Jei tai būtų normalūs išstūmimai, ką pasieniečiai deklaruoja, mes turėtume pakankamai daug dokumentacijos ir tai nebūtų pilkoji zona, apie kurią visuomenė, deja, išgirsta tik iš mūsų. Niekas kitas pasienyje neveikia, o pasieniečių deklaruojama informacija, daugybę kartų pasitvirtino, kad yra neteisinga“, – sakė ji.
