„Kalbant apie branduolinį ginklą, mes jo Suomijoje neaptarėme. Žinoma, tos diskusijos įvyks, jos vyks visais klausimais, kuomet mes tapsime nare. Tačiau mano paties nuomone, tai man skamba visiškai nepanašu, nemanau, kad mes Suomijoje turėsime dislokuotą branduolinį ginklą“, – spaudos konferencijoje Vilniuje dar praėjusį penktadienį teigė Sauli Niinisto.
Taip jis komentavo leidinio „Newsweek“ plačiai paskleistą žinią, esą Suomija gali leisti NATO dislokuoti branduolinius ginklus pasienyje su Rusija. Šią žinią suskubo paskelbti ir rusų informaciniai kanalai.
Savo ruožtu tokia prielaida buvo paremta suomių bulvarinio leidinio „Iltalehti“ interpretacija, esą suomių prisiimti įsipareigojimai NATO „be apribojimų ar nacionalinių išlygų“ reiškia, kad Suomijoje atsiras branduoliniai ginklai.
Interpretacijos kilo neatsitiktinai, mat Suomijos premjerė Sanna Marin pati davė peno kalboms, išskirdama ypatybę dėl būsimosios narystės NATO detalių.
„Labai svarbu, kad mes nenustatytumėme išankstinių sąlygų ir ribotume savo manevro laisvę, kai kalbama apie nuolatines bazes ar branduolinius ginklus“, – dar spalį teigė Suomijos premjerė.
Ir nors pastaruoju metu tokių flirtavimų su branduoliniais pajėgumais netrūksta – tokių ambicijų jau neslepia Lenkija, skubus Suomijos prezidento patikslinimas, regis, turėjo palaidoti klausimą dėl šių masinio naikinimo ginklų grėsmės bei dislokavimo galimybių. Vis dėlto neapibrėžtumo sukūrimas ir teorinės galimybės neatmetimas yra aiškus signalas, kad suomiai pasilieka sau teisę bet kada pakeisti apsisprendimą.
Tokios galimybės, kai kalbama apie saugumo ir ypač atgrasymo klausimus susijusius su Rusija, o sau numatoma manevro laisvė, gali sukurti unikalią situaciją, kuri Kremliui bus labai nepalanki ir netgi gėdinga. Tuo Rusija jau įsitikino pastaruoju metu bendraudama su Turkija, nuo kurios iš dalies ir priklauso Suomijos bei Švedijos narystė Aljanse.
Suomių, švedų ir turkų saugumo klausimus tik iš pirmo žvilgsnio pastaruoju metu vienija būtent stojimo į NATO dilemos, mat iš tikrųjų jos susijusios su Rusija, o būtent turkai parodė, kaip galima pastatyti Kremlių į kampą.
Kas iš tikrųjų šeimininkauja jūroje?
Gėdingas atsitraukimas. Pažeminimas. Tokių interpretacijų sulaukė žinia, kad Turkijai atsisakius pro Bosforo sąsiaurį įleisti du rusų karo laivus, kurie laukė leidimo įplaukti į Juodąją jūrą įprastai grasinimais ir ultimatumais mėgstantis švaistytis Kremlius šį kartą nė nemėgino cyptelėti.
Rusijos Ramiojo vandenyno laivynui formaliai priskirti laivai – kreiseris „Variag“ bei „Udaloi“ klasės didelis priešpovandeninis laivas „Admiral Tribuc“ nuo vasario, kai prasidėjo atvira Rusijos agresija prieš Ukrainą, laukė Turkijos leidimo kirsti Bosforo sąsiaurį, kad galėtų įplaukti į Juodąją jūrą, bet Ankara taip ir neleido to padaryti.
Tad abu laivai turėjo pasitenkinti pratybomis Viduržemio, Adrijos jūrose, kur imitavo atakas prieš JAV lėktuvnešius ir nieko nepešę turėjo apsisukti bei grįžti į Vladivostoką, nors abu laivai jau buvo papuošti Rusijos agresijos simboliais – raidėmis „Z ir „V“.
„Variag“ poreikis Juodojoje jūroje išties buvo didelis, mat tos pačios „Slava“ klasės kreiserį „Moskva“ balandį nuskandino ukrainiečiai, o kaip ir „Moskva“, taip ir „Variag“ skirtas vykdyti vadovavimo mūšiui, kontrolės, priešlėktuvinės gynybos užduotis. Po atakų prieš Sevastopolį ir kitus objektus Kryme Rusijos Juodosios jūros laivynas šiuo metu iš esmės yra blokuotas uostuose.
Bet kodėl Kremlius nusileido? Kaip turkai iš viso drįso nepraleisti rusų laivų, ką tie turkai sau iš viso galvoja, jei drįsta šokinėti prieš Rusiją – jūrinę, branduolinę galybę?
Iš pirmo žvilgsnio viskas gali pasirodyti paprasta. Juk Turkija yra NATO narė, turkai turi sąjungininkų teorines bei praktines garantijas: Ankarą gina 5-asis straipsnis, o Turkijoje yra dislokuotas NATO branduolinis ginklas – bombos B-61. Ir nors turkų pilotai bei orlaiviai jau nėra aukščiausioje parengtyje, kad galėtų be amerikiečių pagalbos panaudoti šiuos ginklus, vien jų buvimas šalyje, regis, yra tai, ko trokšta Lenkija, ko, kaip interpretavo leidinys „Iltalehti“, galimai, siekia Suomija.
Tačiau Turkija turi ir tai, ko labiau ir iš tikrųjų prisibijo Kremlius: dideles, galingas nacionalines ginkluotąsias pajėgas, valią jas panaudoti bei susitarimus su Rusija. Ir nors pastaruosius Kremlius jau įrodė, kad gali interpretuoti savaip, išmesti į šiukšlių dėžę, kai to pageidauja, su turkais tokie žaidimai įprastai rusams nesusiklosto palankiai.
Kai 2015-siais turkai po kelių pakartotinų įspėjimų pamokė įžūliai besielgusius rusų pilotus ir numušė Turkijos sieną pažeidusį Rusijos orlaivį Su-24, Kremlius tryško pykčiu ir grasinimais, tėškė sankcijas, tačiau žadėtų karinių sprendimo priemonių nesiėmė.
Todėl ir spalį, kai Turkija nedavė leidimo rusų karo laivams praplaukti pro Bosforo sąsiaurį, rusų karo laivai nesiryžo bandyti laimės – tarptautinė teisė yra Turkijos pusėje.
Mat nors karo laivų judėjimą Bosforo sąsiaurių riboja 1936-siais pasirašyta Montrė konvencija, kuri teoriškai turėtų leisti rusams nevaržomai į Juodąją jūrą ir iš jos permetinėti tiek laivų, kiek nori, Ankara naudojasi Montrė konvencijos išlyga, kad karo atveju Turkija pasilieka sau teisę neįleisti karo laivų. Karas Ukrainoje Rusijai gali būti tik „speciali karinė operacija“, tačiau turkams tokios semantinės skirtys visai neįdomios. Juo labiau, kad tarptautinius susitarimus turkai pasiryžę ginti karine jėga.
„Neapgaudinėkime savęs, turkų laivynas kelis sykius galingesnis už Rusijos Juodosios jūros laivyną. Pažiūrėkite statistiką! Bet kuris ura-patriotas, kuris rėkia „blokuokime šį laisvės karavaną“ – kuo blokuoti? Kodėl sau meluojate? Turkai šiuo metu šeimininkauja Juodojoje jūroje“, – vienoje propagandinių Rusijos TV laidų atviravo svečias, regis, daug kam atvėrė akis.
Tad net jeigu rusų propagandinėse laidose pripažįstama, kad pagal karinių jūrų pajėgų pajėgumus Turkija Juodojoje jūroje pranoksta Rusijos laivyną, kurį į kampą užspietė savo laivyno faktiškai neturintys ukrainiečiai – tad galima įsivaizduoti, ką su rusų laivais padarytų turkai.
Skausmingas susidūrimas su realybe
Kita vertus, tokia situacija Rusijai nors ir nėra naujiena, sprendimų, ką galima būtų pakeisti, Kremlius iki šiol nesurado.
Paradoksalu, kad tiek Juodojoje, tiek Baltijos jūroje rusų pajėgumus ar jų judėjimą varžantys dauguma susitarimų galioja dar nuo Kremliui tragiškai nesėkmingo Krymo karo XIX a. 1853 m. būtent prieš Turkiją karą pradėjusi Rusija galiausiai jį pralaimėjo sąjungininkams – britų, prancūzų ir italų pajėgoms Kryme, o taip pat ir Baltijos jūroje.
Anuomet Rusijai teko ne tik sutikti su gėdingomis taikos sąlygomis, bet ir dar kartą įsitikinti, kad Maksvos ambicijas riboja tiek galimybės, tiek geografija. Jei Juodojoje jūroje rusų karo laivams įplaukti pro Bosforo sąsiaurį gali neleisti Turkija, tai Baltijos jūroje rusų padėtis tuoj taps dar labiau komplikuota.
Prieš atviro karo pradžią Rusija dar pernai gruodį švaistėsi ultimatumais NATO, esą Aljansas turėtų grįžti prie 1997-ųjų sienų, o NATO plėtra turėtų sustoti. Vietoje to Kremlius sulaukė ne tik padidinto NATO dėmesio rytų sparno gynybai – Baltijos šalims, bet ir Suomijos bei Švedijos prašymų stoti į Aljansą. Toks apsiskaičiavimas tapo ne šiaip formalia klaida, bet ir strateginių pasekmių turinčių veiksmų virtine.
Mat jei NATO teoriškai gali taip pat užverti kelią rusų karo laivams, plaukiantiems per Danijos sąsiaurį, tokių draudimų įgyvendinimas taikos metu sunkiai tikėtinas dėl susitarimų būtent po 1853-1856 Krymo karo.
Tačiau konfliktinėje situacijoje, pavyzdžiui, rusams pakartojus 2014-ųjų imituotas atakas prieš Bornholmo salą, NATO gali ne šiaip užverti vartus į Baltijos jūrą Rusijos laivynui, kuris įsikūręs Lietuvos kaimynystėje – Kaliningrado srityje, o taip pat ir Sankt Peterburge, bet ir blokuoti rusų laivus NATO ežeru virtusioje Baltijos jūroje.
Suomijos ir Švedijos narystė Aljanse reiškia ne tik smarkiai išaugusius NATO jūrinius pajėgumus Baltijos jūroje – vien švedų ir suomių karo laivai, o taip pat ir sukurta uostų, oro uostų infrastruktūra bei ambicingi planai stiprinti karines pajėgas gali kelti rimtą grėsmę rusų pagrindinėms bazėms regione, o kartu ir sutramdyti agresyvias ambicijas.
Ir grėsmė kyla ne tik Rusijos Baltijos jūros laivynui, kurį sąjungininkų pajėgos gali nesunkiai stebėti, o prireikus – blokuoti ar net sunaikinti Kaliningrade ar Sankt Peterburge, bet ir strateginėms Rusijos pajėgoms – Šiaurės laivynui, Rusijos strateginei aviacijai Kolos pusiasalyje.
Visi šie pajėgumai yra ranka, o tiksliau artilerija, salvinės ugnies sistemomis bei sparnuotosiomis raketomis pasiekiami suomių bei švedų – NATO pajėgoms. Toks kiekybinis bei kokybinis pranašumas švedų bei ypatingai suomių rankose yra rimtesnis atgrasymas, nei branduolinio ginklo turėjimas pasienyje su Rusija.
Ir nuo pavasario, kai pasirodė pirmieji signalai, kad Švedija bei Suomija sieks narystės NATO, Rusija taip ir nesugebėjo niekuo atsakyti į šią strateginę pusiausvyrą keičiančią realią, tegu ir teorinę grėsmę iš Aljanso – švedų ir suomių gebėjimai sukelti rusams strateginių dilemų liko neatsakyti.
O tai yra dar vienas gėdingas Rusijos pralaimėjimas – net be branduolinio ginklo tenka susitaikyti su suomių ir švedų konvenciniais pranašumais. Tokio pralaimėjimo Rusijai nesinorės pakartoti po to, kai Turkija savo pavyzdžiu parodė, kokia iš tikrųjų yra Kremliaus galia susidūrus su karčia realybe.
