„Arba mirsi, arba ginkis visais įmanomais frontais“
Spalio 24-ąją suėjo jau aštuoni mėnesiai, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą. Žmones iki šiol su siaubu prisimena tą akimirką, kai sužinojo, jog karas prasidėjo, tačiau ir toliau demonstruoja ryžtą siekti pergalės ir yra įsitikinę, kad ją tikrai pavyks pasiekti.
Savo išgyvenimais, patirtimi ir įžvalgomis DELFI TV laidoje „Iš esmės“ dalijosi trys ukrainiečiai: labdaros organizacijos „Gromadyany“ atstovė Anastasiia Karpenko, jos mama Irina Karpenko, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kapitonė, ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kapelionas Serhijus Dmytriyevas.
Studentės A. Karpenko ne tik mama, bet ir tėtis yra karininkai, todėl ji save vadina kariaujančių tėvų vaikų, nes abu jie kare dalyvauja nuo 2014 metų.
„Po vasario 24 dienos, kai su mama pabudome nuo tėčio skambučio – kelkitės, prasidėjo karas, tris dienas buvo tikrai baisu, nes gyvename nedideliame kariniame miestelyje, mūsų namas priešais karinį dalinį. Išvykau į Vakarų Ukrainą ir tada labai gerai supratau, įsivardijau sau, kad reikia kažką daryti, dabar jau kiekvienas turi kažką daryti. Kai girdėdavau istorijas, kad Donecko srities Lysyčanske net vaikai savanoriauja, tada supratau, kad visa Ukraina privalo kažką daryti, nes tas abejingumas, kuris truko aštuonerius metus, tos nekariavusios Ukrainos dalies žmonių abejingumas ir baigėsi tuo, kad Rusija vasario 24 dieną sugebėjo taip mus užpulti. Deja, dabar jau niekas nebegali likti nuošalyje“, – pabrėžė A. Karpenko.
Dabar ji – savanorė, dirba labdaros organizacijoje „Gromadyany“, kuri veikia nuo 2014 metų, padeda kariams, žuvusių karių šeimoms, o kai Rusija užpuolė visą Ukrainą, ši organizacija teikia pagalbą visoje šalyje, padeda iš aktyviausių karo vietų bėgantiems žmonėms rasti būstą.
„Kai trečią dieną po to tėčio skambučio išvykau iš namų, mane lydėjo mama, ji stovėjo su automatu ir neperšaunama liemene ir mane lydėjo. Tą akimirką labai aiškiai supratau, kad nežinau, ar dar pamatysiu savo tėvus. Tokiomis akimirkomis baisu, skaudu, labai stiprus neteisybės jausmas, atrodo, kad vis dar negali suprasti, kad tai, kas vyksta yra tiesa. Bunda agresija, bunda motyvacija, bunda toks savotiškas pyktis. Supranti, kad arba mirsi, arba dirbk, ginkis visais įmanomais frontais. Šiandien gina ir ginasi visi – ne tik kariai, bet ir gydytojai, savanoriai. Kad ir kaip būtų sunku, kad ir kaip įsivaizdavau savo jaunystę, šiandien nesigailiu, kad pradėjau savanoriauti, nes matau savo teikiamos pagalbos rezultatą, kad galiu kažkaip prisidėti prie Ukrainos gynimo. Ir kas svarbiausia – šventai tikiu Ukrainos pergale, mūsų pergale, nes teisingumas bus įvykdytas“, – ryžtą spinduliavo A. Karpenko.
Ji tvirtino, jog nors ir keistai skamba, tačiau tiki, kad šis karas duos ir šiokios tokios naudos. „Mūsų karta, jaunimas supras, tai kas svarbu, visą likusį gyvenimą jaus to svarbą, laisvės kainą. Galimas dalykas, kad tai pažadins žmonės kalbėti ukrainiečių kalbą, klausytis ukrainiečių dainų, eiti šį ukrainiečių spektaklius. Mana, kad galimas dalykas, jog tai, kas vyksta dabar, vyksta nebe mūsų kaltės, kaltės ukrainiečių, kurie klausė rusiškos muzikos, žiūrėjo rusiškus serialus, kurie mano, kad rusiška muzika, bažnyčia yra be politikos. Dabar mes visi, visa šalis labai gerai suprantame, kad absoliučiai viskas yra politika. Manau, kad mus ateičiai jau suvienijo. Rusijos strategija pirmais karo mėnesiais, man atrodo, buvo skirta mus sukiršinti, suskaldyti, buvo labai daug dezinformacijos, tik efektas buvo priešingas – didžiai mūsų laime ir didelei Rusijos nelaimei. Ši situacija stebuklingai mus suvienijo, ištrynė visas socialinio statuso ribas. Dabar svarbiausia, kad tu esi ukrainietis ir palaikysi kitą ukrainietį kas ir kur jis bebūtų. Mano draugai visi dabar susiję su karu – arba kariauja, arba savanoriauja, ieško pinigų Ukrainai, jos atstatymui“, – pasakojo A. Karpenko.
Virš karių lovų – vaikų piešiniai
A. Karpenko mama Irina, kuri yra Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kapitonė, o karininke tapo, nes prieš 19 metų ištekėjo už karininko ir pakeitė savo profesiją iš ukrainiečių kalbos ir literatūros mokytojos, tvirtino, jog šiandien nė trupučio nesigaili tokių savo sprendimų, nes dabar ji gali ginti savo šalį.
„Šiandien nė trupučio nesigailiu, kad galiu ginti savo šalį nuo... nerandu žodžių, nes tų žmonių, su kuriais šiandien kovojame, net negalėčiau pavadinti žmonėmis. Pagal karinę profesiją esu civilinio ir karinio bendradarbiavimo grupės Ukrainoje vadė, tai reiškia, kad kariškiai turi palaikyti labai glaudžius ryšius su civiliais, atsižvelgti į jų interesus, tai ypač svarbu šiandien, vykstant plataus masto karui su priešu. Būtent tokia mano pagrindinė darbo funkcija. Šiandien suvokiame, kad vietos gyventojai, tai Donbasas, kuris šiai dienai okupuotas, nors ir ne visas, tam tikri rajonai, dirbu su ten esančiais vaikais, bendradarbiauju su ten esančia valdžia. Mūsų brigada atvyksta į tam tikrą teritoriją, kurioje vyksta kariniai veiksmai, o ten juk būna gyvenančių žmonių, kuriems labiau už viską reikia apsaugos ir paramos. Šie žmonės turi suprasti, kad juos saugome, esame kartu su jais ir juos palaikome. Mes organizuojame darbą taip, kai civiliams ir kariams tenka dirbti kartu, kad apgintume ir apsaugotume savo teritoriją“, – aiškino I. Karpenko.
Ji neslėpė, kad skaudžiausias jos darbo aspektas yra darbas su žuvusiųjų – tiek karių, tiek civilių šeimomis. „Išties skaudu dirbti su motinomis, praradusiomis savo sūnus, bet jos turi suvokti, kad net ir žuvus jų sūnui, jos toliau turi jausti mūsų pajėgų palaikymą, jausti, kad jų neužmiršome. Kas sunkiausia? Paskambinti mamai ir pasakyti, kad žuvo sūnus, o tuo metu padėti organizuoti laidotuves ir toliau palaikyti šeimą ateityje, tai labai skaudi tema“, – teigė karininkė.
Itin jautri tema yra ir darbas su vaikais, nes, anot pašnekovės, reikia stengtis juos auginti taip, kad šie vaikai būtų Ukrainos ateitis.
„Stengiamės dirbti su vaikais, kad jie suvoktų, kaip svarbu gyventi savoje šalyje, o ne kažkieno okupuotoje, kažkieno įtakoje. Tai sunku, bet tai būtina padaryti, todėl svarbu net ir tos knygos dovanojamos mokykloms, vaikų darželiai, kuriuose dirbame organizuodami patriotinio pobūdžio renginius. Vaikai šiandien taip jaučia karo sukeltą skausmą, kad tiesiog negali pasakyti žodžiais, kokius piešinius jie piešia, kaip palaiko mūsų kariuomenę. Nueinu į darželius, o vaikai įduoda krūvį piešinukų, atvažiuoju į savo dalinį ir išdalinu kariams, virš kiekvieno kario lovos pakabintas vaiko piešinėlis. Mums, kariams, tai visų prima suteikia stiprybės kovoti, nes žinome, už ką kovojame – už ateitį, norime matyti tik laisvą valstybė, kurioje augtų mūsų vaikai ir nuo nieko nepriklausytų. Turime suprasti, koks galų gale, yra svarbus mūsų susitelkimas – pardedant mažu vaikeliu ir jų tėvais, baigiant kariais. Šiandien mes giname savo laisvę, savo nepriklausomybę ir savo laisvą šalį, mums tai labai svarbu“, – akcentavo I. Karpenko.
Žmonės žūsta dėl pasaulio šalių abejingumo
Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kapelionas Serhijus Dmytriyevas taip pat pabrėžė, kad pagrindinė ukrainiečių motyvacija kariauti yra meilė savo šaliai, savo žmonėms.
„Viskas, ką mes darome, giname tai, ką mylime. Mes nei gyvensime, nei mirsime dėl to, ko nemylime. Nemėgstu sakyti, kad mes dėl jos mirsime – mes dėl jos gyvename ir gyvensime iki galo. Su kariais dirbu nuo 2014 metų, padėtis, žinoma, pasikeitė, tačiau karas prasidėjo tada. Ir dalis visuomenės mūsų negirdėjo, mūsų neišgirdo Europos politikai, kai mes skambinome pavojaus varpais ir sakėme, kad rusus reikia stabdyti dabar, reikia stabdyti tai, ką jie darė Kryme, Donbase, vykdydami hibdridinį karą. Tuomet taip pat žuvo mūsų žmonės, civiliai gyventojai. Tiesa, mastai buvo mažesni, bet ir vieno žmogaus gyvybė, jei pasaulis užmerks akis, tuomet žus tūkstančiai ir milijonai žmonių, būtent tai dabar ir vyksta. Reikia turėti omenyje, kad mes kariaujame su didžiausia pasaulyje armija, ekonomiškai mes niekada nesiruošėme karui, mes neturėjome tokios ginkluotės, ir tai, kad ukrainiečiai dabar laimi su nedidele Vakarų šalių pagalba, yra neįtikėtina“, – tvirtino S. Dmytriyevas.
Paklaustas, ar Vakarų pagalba yra per maža, jis nė nebandė slėpti, kad tik tikrai turėtų būti gerokai didesnė. „Jei kalbėtume kariniais terminais, galima sakyti, kad iš esmės esame be pagalbos, nes tą pagalbą, kurią gauname, siunčia paprasti žmonės, paprasti savanoriai. Lietuva yra labai maža šalis, bet pagal paramos Ukrainai reitingus ji užima pirmą vietą. Kai paprasti žmonės išsiunčia po 10 ar 100 eurų, jie virsta milijonais. Taip, vyriausybės irgi padeda, bet tai mažos šalys, o visas pasaulis dar neatsistojo ir nepasisakė dėl tos neteisybės, kurią regime. O tai veikia labai paprastai – jei bus sukurtas precedentas, kad galima skriausti silpnesnius, vadinasi, skriaus toliau ir toliau“, – įspėjo kapelionas.
Nepaisant to, jog Ukrainai kovoti su Rusija išties sunku, ukrainiečiai tvirtino, kad apie jokius kompromisus su agresoriumi negali būti nė kalbos. „Kompromisas – tai mirtis. Mes matome paprastai – Rusija pralaimi, ji jau pralaimėjo, bet kuri imperija subyra, manau, kad bus nustatytos demilitarizuotos zonos, nežinau, kaip bus, bet taip yra visame pasaulyje ir mes matome iš istorijos, kad bet kuris agresorius anksčiau ar vėliau pralaimi, gėdingai pralaimi. Rusija turės sumokėti kontribucijas. Ar Ukrainoje galvojama apie derybas? Visos Ukrainos išlaisvinimas, Krymo, Donbaso išlaisvinimas, visiškas sugriautų objektų atstatymas, finansavimas – tada galima sėsti prie derybų stalo“, – pabrėžė S. Dmytriyevas.
Jam antrino ir I. Karpenko, teigusi, kad apie kompromisus galima kalbėti tik tada, kai Rusija paliks Ukrainą ramybėje: „Vienintelis mūsų reikalavimas – palikti visą mūsų teritoriją, atkurti ir atstatyti viską, ką jie sugriovė, viskas buvo sugriauta dėl jų kaltės, Apie kitus kompromisus negali būti jokios kalbos“.
Tačiau S. Dmytriyevas pripažino, jog toks teisėtas reikalavimas pasaulyje nėra gerai suprantamas. „Manau, kad kuo toliau į Vakarus nuo Ukrainos sienos, tuo mažiau pasaulis tai supranta. Vienas mano pažįstamų politikų sakė, kai Jugoslavijoje vyko karas, ar daug supratote, kas su kuo kariauja, kas ten vyksta. Kai karas vyksta kaimyninėje valstybėje, tu jį stebi. Lietuva visus tuos aštuonerius metus buvo savotiškas ukrainiečių ruporas. Po Lietuvos apie ukrainiečius daugiausia kalba tik britai. Reikia dėkoti Lietuvos politikams, kurie ir Europos Sąjungoje yra mūsų ruporas, esame už tai labai dėkingi“, – kalbėjo kapelionas.
Prioritetas – pagalba kariuomenei
Ukrainoje artėja sunkiausia per visą jos istoriją žiema. Taip ją įvardijo ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Sudėtinga tai, kad daugelyje Ukrainos teritorijų, nors iš jų ir pavyko išstumti okupantus, yra nuniokotus, nėra elementarių civilizacijos sąlygų. Kokios pagalbos dabar reikia ukrainiečiams?
„Situacija pas mus tokia, kad kiekvieną dieną kažkas kažkur pataikė, kažkas buvo sugriauta, tai yra mūsų kasdienybė. Jūs suprantate, kad šios raketos viską griauna, ypač karo veiksmų zonoje, kur kovoja mūsų vaikinai. Mums labiausia reikia ginkluotės ir technikos ,atitinkamai reikia termovizorių, bepiločių orlaivių, reikia šiltų drabužių, kojinių, net sausainių ir kavos. Mums taip pat reikia automobilių, nuo jų priklauso mobilumas, nuolat reikia didelio pravažumo visureigių, kad galėtume evakuoti žmones į saugią vietą“, – vardijo I. Karpenko.
Išlaisvintose teritorijose žmonės liko taip, kaip stovi, todėl jiems taip pat reikia visko – nuo maisto paketų iki šiltų drabužių, antklodžių.
„Reikia padėti kariuomenei, jei jai padėsime, tai nereikės padėti civiliams gyventojams, nes karas baigsis greičiau. Prioritetas yra tai. Jei viskuo aprūpinsime kariuomenę, tada taikiems žmonėms nieko nereikės, mes laimėsime karą ir viskas. Jei norite suprasti, kas vyksta išlaisvintose teritorijose, padarykite eksperimentą – išsijunkite nakčiai elektrą, užsukite vandenį, tokiu oru atsidarykite langus ir pabandykite užmigti, be to, neturite maisto produktų. Tokių nuniokotų miestų ištisos sritys. Kai atvažiavome į išlaisvintą Iziumą, miestas buvo visiškai tuščias, niekas neišėjo. Tada mes pradėjome šaukti – Ukraina atvyko, ateikite pagalbos. Tuomet iš rūsių ėmė lįsti žmonės, jie buvo išblyškę, drebančiomis rankomis, jie ėmė iš mūsų maistą. Maždaug per 20 minučių susidarė 100 žmonių eilė. Tai buvo antroji diena po išsilaisvinimo. Žmonės buvo įbauginti, prislėgti, jie gyveno be ryšio priemonių.
Būtent tokius miestus ir daugybę gyvenviečių Ukraina ir turės atstatyti. Tai išprievartauti, sumušti žmonės, šeimos, kurių artimieji dingo be žinios, mes regime masines kapavietes žmonių, kurie buvo kankinti, o po to palaidoti. Dabar pirmiausia reikia generatorių, šiltų drabužių, krosnelių, to, kas gali užtikrinti šilumą, vitaminų, vaistų nuo peršalimo. Esmė ta, jog priešas šaudo į infrastruktūrą, tad jokios saugios vietos Ukrainoje nėra. Manau, kad jei pasaulis norėtų, būtų rastas sprendimas, kaip šį beprasmį karą greitai pabaigti. Jei rytoj raketos pataikytų į penkias Europos sostines, kaip reaguotų pasaulis?“ – situacijos tragiškumą ir jos sprendimo būdus apibūdino Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kapelionas.
