Karas Ukrainoje nuo pat atviros jo pradžios vasario 24-ąją buvo pažymėtas ne tik konvenciniais smūgiais, bet ir propagandos pliūpsniais bei branduoliniais grasinimais.
Vladimiras Putinas ir savo neoficialų karą skelbiančioje kalboje, ir vėliau, užsimindamas „ypatingos kovinės parengties režimą atgrasymo pajėgose“, o ir laidydamas dviprasmiškus signalus dėl branduolinio ginklo panaudojimo ne kartą leido suprasti, kad šie ginklai Rusijai nėra vien atgrasymo įrankiai, bet ir psichologinio poveikio priemonė. O jei reikės – ir panaudotini ginklai „specialioje operacijoje“, kuri turėjo trukti kelias dienas, o trunka daugiau nei 8 mėnesius.
Ir nors Kremliaus retorika jau sulaukė nemažai dėmesio – Rusiją dėl galimo branduolinio ginklo panaudojimo Ukrainoje oficialiai įspėjo ir JAV, ir NATO, o savo chaotiškų pasisakymų lavina sureagavo ir turtingiausias pasaulio žmogus Elonas Muskas, nerimas, kad Vakarai palūš, išskys ir sustabdys savo karinę paramą Ukrainai nepasitvirtino.
Net jei to galėjo ir tikėtis Kremliuje, tokia strategija – branduolinės temos eskalavimas tam, kad situacija būtų deeskaluota Kremliui palankiomis sąlygomis kol kas nedavė Rusijai norimo rezultato. Kol kas. Mat pastangas Kremlius nukreipė kiek kita, „nešvaria“ linkme.
Maskvos pasakomis netiki
Jei tiesioginiai branduoliniai grasinimai, netgi siejami su Rusijos karine doktrina ar V. Putino įsaku Nr. 355, nesukuria norimo efekto, tai nereiškia, kad pati Kremliaus strategija yra klaidinga, bent jau jos kūrėjų ir taikytojų įsivaizdavimu.
Tai reiškia, kad Vakaruose esantys sprendimų priėmėjai gerai supranta Rusijos branduolinio potencialo ir jo panaudojimo pasekmes: Rusijos branduoliniai pajėgumai yra atidžiai sekami, identifikuojami, o perspėjimas apie nesunkiai rusams priskiriamą branduolinę ataką, tikėtina, būtų išplatintas iš anksto, kaip ir įsuktas iš anksto privačiais kanalais anonsuoto atsako mechanizmas.
Tačiau po to, kas nutiko pastarosiomis dienomis su Rusijos gynybos ministro telefoninių skambučių serija, jau galima kalbėti apie pakitusią Rusijos taktiką. Nesyk dėl nesėkmingo karo Ukrainoje apžvalgininkų „nušalintas“ ar tiesiog nurašytas Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu per telefoninius pokalbius su bene svarbiausių NATO šalių gynybos ministerijų vadovais kartojo vieną ir tą pačią mintį: Ukraina esą beveik baigė gaminti „nešvarią bombą“.
Šiuo metu iš anksto neplanuotas Rusijos gynybos skambutis tiek Vašingtone, tiek Londone, tiek kitose sostinėse gali reikšti daug dalykų: perversmą Maskvoje, eskalacijos ar bandymų jos išvengti seriją – niekada negali žinoti, bet negali ir neatsiliepti.
Bet atsiliepus galima išgirsti ir iškalbingą banalybę apie tai, kaip „britų specialiųjų tarnybų pagalba ukrainiečiai pasigamino „nešvarią bombą“ ir ir planuoja ją panaudoti“. O tada, pasibaigus S. Šoigu skambučiams, tokia pati istorija pakartojama ir viešai.
„Pagal mūsų turimą informaciją, dvi organizacijos Ukrainoje turi konkrečius nurodymus sukurti vadinamąją „purviną bombą“. Šis darbas yra baigiamajame etape“, – pirmadienį pareiškė generolas leitenantas Igoris Kirilovas.
Iš pirmo žvilgsnio tokie pareiškimai privalo turėti bent kažkokį pagrindimą, svarių argumentų ir įrodymų, jei norima rimtai įtikinti bent ką nors iš tikslinės auditorijos Vakaruose. Ir taip gal ir būtų, jei tikslas būtų įtikinti. Tačiau tai nebūtinai yra toks tikslas, ką rodo ir greitos Vakarų šalių reakcijos.
Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba tviteryje pareiškė, kad kalbėjosi su tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) vadovu Rafaeliu Grossiu ir oficialiai paragino TATENA skubiai nusiųsti ekspertus į taikius objektus Ukrainoje, kuriuose, kaip melagingai teigia Rusija, kuriama nešvari bomba. Pasak D. Kulebos, R. Grossis sutiko. „Priešingai nei Rusija, Ukraina visada buvo ir yra skaidri. Mes neturime ko slėpti“, – sakė D. Kuleba.
„Pirma, Ukraina yra įsipareigojusi Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties narė: neturime jokių „nešvarių bombų“ ir neplanuojame jų įsigyti. Antra, rusai dažnai kaltina kitus tuo, ką patys planuoja“, – pareiškė jis. Ukraina savo branduolinių ginklų bei jų gabenimo platformų atsisakė dar 1994-aisiais, kai pasirašė liūdnai pagarsėjusį Budapešto memorandumą.
Po Šoigu skambučių bendrame JAV, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės pareiškime dėl Rusijos kaltinimų, kad Kyjivas neva ketina panaudoti „nešvariąją bombą“, pažymima, jog Kremliaus melais niekas netikima, o Ukrainos suverenitetui ir teritoriniam vientisumui reiškiama parama.
„Anksčiau mūsų šalių gynybos ministrai pasikalbėjo su Rusijos gynybos ministru Sergejumi Šoigu pastarojo prašymu. Mūsų šalys leido aiškiai suprasti, kad atmetame akivaizdžiai melagingus Rusijos teiginius, jog Ukraina ruošiasi panaudoti nešvariąją bombą savo pačios teritorijoje.
Pasaulis bet kokį bandymą pasinaudoti šiuo tvirtinimu matys kaip dingstį situacijai eskaluoti.
Taip pat atmetame bet kokį pretekstą situacijai eskaluoti iš Rusijos pusės“, – sakoma pareiškime. Tiesa, prie šio pareiškimo neprisijungė Turkija – vienintelė nebranduolinė valstybė, kurios gynybos ministrui skambino S. Šoigu.
Kas ta „nešvari bomba“ ir kur visa tai girdėta
Tad jeigu tai nebuvo tikslas įtikinti tariama „nešvarios bombos“ grėsme, kas tai iš viso buvo? Pasirodžius teorijoms, kad Maskva iš tikrųjų pati planuoja panaudoti tokį ginklą ir taip anonsuoja savo veiksmus vien tam, kad būtų padidintas psichologinio spaudimo fonas, regis, nieko naujo neįvyko.
Tai esą tėra tik dar vienas Kremliaus bandymas pakreipti savo naratyvą, kurį vienaip ar kitaip Rusijos propagandistai bandė įpiršti nuo pat pradžių, dar prieš vasario 24-ąją.
Maskvos kaltinimai, esą Ukrainoje kuriamos biologinio ar kitokio masinio ginklo laboratorijos bei kaltinimai, kad Kyjivas esą Černobylio ar kitose savo atominėse elektrinėse siekia pasigaminti branduolinius ginklus nėra nauji. Jie nėra ir originalūs.
Tiesą pasakius, Maskva nė neslepia šią istoriją negudriai nukopijavusi nuo JAV dviejų dešimtmečių senumo retorikos: kai amerikiečiai ruošėsi invazijai į Iraką, siekdami nuversti Saddamo Husseino režimą, buvo daug kalbama apie Irako masinio naikinimo ginklus. Tuometinis JAV valstybės sekretorius Colinas Powellas Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje netgi pristatinėjo „įrodymus“, kad S. Husseino režimas išties turi ir yra pasiruošęs panaudoti masinio naikinimo ginklus. Pastarųjų amerikiečiai Irake taip ir nerado, sutvirtindami įtarimus, kad tai buvo melagingas pretekstas invazijai.
Vis dėlto Kremliaus grasinimai turi ir kiek gudresnę prasmę: jei savaime Rusijos branduoliniai ginklai bei jų panaudojimo galimybės Vakaruose yra gerai žinomas faktas, tai „nešvarios bombos“ koncepcija yra kiek sudėtingesnis klausimas – tiek įrodymų, priskyrimo prasme, tiek panaudojimo būdais.
„Nešvari bomba“ iš esmės tėra sprogstamasis užtaisas su radioaktyviomis medžiagomis. Kitaip, nei branduoliniai ginklai, kurių veikimo principai yra gerai žinomi pirmiausiai dėl savo griaunamosios galios, „nešvarios bombos“ griauna tiek, kiek pajėgia sugriauti konvenciniai užtaisai, o radiacija jau yra šalutinis radioaktyvių medžiagų poveikis.
Jei branduoliniuose ginkluose branduolinės reakcijos yra dviejų tipų – branduolių skaidymosi ir branduolių jungimosi, kai išskiriamas milžiniškas energijos kiekis, o radiacija pasklinda ypač dideliame – nuo kelių iki keliasdešimties km plote, tai „nešvarios bombos“ detonacijos metu branduolinė reakcija neįvyksta, o radiacija gali būtų užteršta sąlyginai nedidelė teritorija.
Tačiau teoriškai „nešvarią bombą“ gali pasigaminti bet kas, turintis medžiagų bei žinių, o susekti tokio užtaiso buvimo vietą, judėjimą ir pan. yra ypač sunku. Būtent todėl su „nešvariomis bombomis“ ypač po 2001-ųjų Rugsėjo 11-osios teroro atakų buvo siejama teroristų keliama grėsmė. Baimintasi, kad teroristai gaus prieigą prie radioaktyvių medžiagų ir panaudos jas detonuodami konvencinį užtaisą kuriame nors Vakarų šalių didmiestyje, siekdami pasiekti kuo didesnio aukų skaičiaus.
Kitaip sakant, tai yra teroro ginklas, o bet kas juo besinaudojantis yra teroristas. Tad jei priskiri tokio sprogmens detonavimą Ukrainai, jos valdžiai priskiri ir teroristų statusą. O teroristus gali naikinti bet kokiomis priemonėmis, netgi atsakyti branduoliniu smūgiu. Visa tai – jei, žinoma, pats nesugalvojai visos šios operacijos panaudoti „nešvarią bombą“ tam, kad „atsakytum“ taktiniu branduoliniu smūgiu.
Laikas tam parinktas irgi neatsitiktinai: po kasmetinių NATO branduolinių pajėgų pratybų Rusija artimiausiu metu taip pat planuoja rengti savo kasmetines strateginių pajėgų pratybas „Grom“, kurios neabejotinai sulauks Vakarų – tiek oficialių pareigūnų, tiek, žinoma, žiniasklaidos dėmesio.
Iš pernai gruodžio į šių metų sausį, o tada į neapibrėžtą laiką perkeltos pratybos yra kasmetinis Rusijos strateginio arsenalo patikrinimas, kai bandomuosiuose šaudymuose tarpžemyninės raketos kyla iš šachtų, jas leidžia atominiai povandeniniai laivai, sparnuotąsias raketas šaudo bombonešiai.
Ir taip įtemptas metas, kai Rusija švaistosi branduoliniais grasinimais gali sukelti papildomo nerimo, mat šiemetinėse „Grom“ neatmetami netgi kovinės galvutės detonacijos scenarijai. Ir tokiame fone jau nebesvarbu apie kokius branduolinius ginklus viešai kalbama – strateginius, taktinius ar „nešvarius“.
Taiko specialų metodą, skirtą Vakarams?
Kita vertus, tokia teorija, jog visą šią istoriją apie „nešvarią bombą“ Kremlius sukūrė tik tam, kad pateisintų savo branduolinį smūgį „teroristiniam Ukrainos režimui“ nėra nei vienintelė, nei nauja. Dar rugpjūčio mėnesį, kai Rusijos padėtis fronte smarkiai pablogėjo, Maskva ėmėsi branduolinio šantažo ir baugino branduoline katastrofa Zaporižės atominėje elektrinėje.
Kremliaus propagandistai šį kartą net nepasivargino būti originalūs ir tiesiog nukopijavo žemėlapį iš rugpjūčio mėnesį skleistų pasakų apie taip, kaip po „ukrainiečių smūgių“ savai atominei elektrinei ji (arba bent vienas jos reaktorių) sprogs, o radiacijos debesis padengs Europą. Net jei vėjų kryptis paprastai yra tokios, kad įvykus nelaimei Zaporižės atominėje elektrinėje radiacijos debesis pirmiausiai, tikėtina, pasiektų pačią Rusiją, logikos Kremliaus propagandoje jau senokai neliko.
Bet jos ir nereikia. Mat naratyvas, jog „Ukrainoje ketinama panaudoti šį ginklą“ jau plačiai pasklido, o baimė dėl tokio įvykio neprognozuojamų pasekmių pamažu smelkiasi Vakarų informacinėje erdvėje, kur yra gerai pažįstamas „nešvarios bombos“ grėsmės jausmas.
Dabar apie būtinybę bet kokia kaina siekti taikos ar bent paliaubų Ukrainoje, kol situacija dar yra valdoma, kol viskas nepakrypo nekontroliuojamos eskalacijos keliu jau kalba vis daugiau įtakingų veikėjų Vakaruose. Tai ne tik E. Muskas – iš kraštutinės kairės ir kraštutinės dešinės JAV liejasi vieningas choras tų, kurie reikalauja nedelsiant stabdyti amerikiečių karinę pagalbą Ukrainai ir ieškoti „diplomatinių, taikių konflikto sureguliavimo kelių“.
Naujausius tokių iniciatyvų pavyzdžiu galima laikyti 30 Demokratų partijos narių laišką JAV prezidentui, kuriame raginama siekti „suderėto paliaubų susitarimo“ bei „tiesioginių pokalbių su Rusija“. Naivumu trykštantis laiškas pernelyg nesiskiria nuo priešingos stovyklos – radikalesnių respublikonų raginimų nutraukti karinę paramą Ukrainai arba bent jau jos netęsti, mat tai esą tėra neatsakingas lėšų švaistymas sunkiais ekonominiais laikais bei kelias į eskalaciją su Rusija.
Be to, vien Vakarų reakcija rimtai reaguoti į kalbas apie nešvarias bombas yra neįprasta – kaip teigė Amerikos mokslininkų federacijos branduolinės informacijos projekto direktorius Hansas Kristensenas, tai yra nerimą keliantis ženklas.
Net jei „nešvarios bombos“ detonaciją ir galima priskirti šaliai, t.y. įrodyti, kas iš tikrųjų tai padarė, mat pagal savo parašus turinčius radioaktyviuosius izotopus specialistai tai moka padaryti, tam prireiktų laiko, pajėgumų ir valios juos pasitelkti, t.y. viso to, ko lemiamu momentu gali pritrūkti, jei Kremliaus išties sumanė pateisinti branduolinį smūgį „reaguojant“ į Ukrainos atliktą „nešvarų sprogdinimą“.
Kol kas reakcijos Vakaruose, nepaisant vieningai tvirtų ir greitų JAV, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos pareiškimų, kad Maskvos teorija niekas nepatikės, rodo, jog Kremlius subtilių žaidimų jau nebežaidžiantis išties gali pagrįstai viltis sąmyšio oponentų stovykloje.
„O gal Ukraina išties pati TAI padarė?“, o net jei ir nepadarė, kas bus „jeigu Rusija to išties griebsis ir tada grasins suduoti atsakomąjį branduolinį smūgį?“ – tokie ir panašūs svarstymai yra ne šiaip Kremliaus grasinimų tam tikras legitimizavimas, priėmimas už gryną pinigą ar bent jau vertinimas rimtai. Tai yra kone pažodinis Rusijos režimo mėgstamo refleksinės kontrolės metodo taikymas.
Refleksinės kontrolės metodas, kurio pradininku laikomas rusų matematikas bei psichologas Vladimiras Lefevras, taikomas siekiant perduoti priešininkui apdorotą, t.y. specialiai parengtą informaciją, kad jis galėtų „savanoriškai“ priimti iš anksto numatytą sprendimą, kurio iš jo nori veiksmų iniciatorius.
Kitaip sakant, priešininkas nesąmoningai, pats to nesuprasdamas priima sau žalingus sprendimus, kurių ir siekia metodą taikantis žaidėjas. Vakarų reakcijas, mąstyseną ir motyvaciją nesunku prognozuoti, todėl ir šį metodą galima taikyti efektyviai – Vakarai aiškiai deklaruoja, kad nenori branduolinio karo ar net tokių ginklų panaudojimo, o pastarasis veiksnys Rusijos režimo nebaugina.
Iki šiol Vakarai nesudvejojo dėl paramos Ukrainai, tačiau artėjantys rinkimai JAV, bendras spaudimas Vakaruose ieškoti išeičių iš, regis, beviltiškos padėties Ukrainoje, kuri prisideda prie energetinės krizės iššūkių, o ir, regis, neadekvatūs Rusijos pareiškimai galiausiai gali privesti prie ribos, kurią ir nori pamatyti Kremlius, nebūtinai pasiruošęs branduoliniams smūgiams, bet sudaręs visokeriopai įmanomą įspūdį, kad dabar jau galima laukti bet ko ir bet kada.
