Taip interviu „Delfi“ sako Lietuvos policijos profesinės sąjungos pirmininkė Roma Katinienė.
„Manau, kad čia lemia <…> ir Vidaus reikalų ministerijos nekompetencija, – teigia Katinienė. – [Policijos] vadovai mielai daro tai, ko paprašo vidaus reikalų ministrė: ir dėl COVID‘o, ir dėl migrantų krizės. O dėl papildomų lėšų ir darbo sąlygų gerinimo – nesusitaria.“
Policijos profsąjungos pirmininkės teigimu, dėl policijos darbuotojų stygiaus padėtis Lietuvos didžiuosiuose miestuose – kritinė. Vien Vilniuje trūksta apie 40 proc. pareigūnų, ir nors apie susidariusią padėtį negali nežinoti nei vidaus reikalų ministrė, nei gerovės valstybę žadėjęs Prezidentas, šalies aukščiausia politinė vadovybė kažkodėl neskuba spręsti policijos problemų.
„Politikai, partijos nesistengia kurti reikiamos sistemos. Politikams nepalanku turėti stiprią policiją, kuri gintų vertybes, numatytas Policijos veiklos įstatyme“, – sako „Delfi“ pašnekovė.
Šį mėnesį policijos profesinės sąjungos išplatintame dokumente užsiminta apie galimus policijos darbuotojų protestus. Kokios problemos tai lėmė?
Ne paslaptis, kad šiandien labai trūksta policininkų – apie 1,5 tūkst. O papildomų funkcijų pridedama vis daugiau: tai įsitraukimas į migrantų krizę, COVID‘o suvaldymas, darbas su pabėgėliais. Pastaruoju metu, kai valstybę ištinka kokia nors krizė, pasitelkiami policijos pareigūnai.
Policijos pareigūnams priskirta daugiausia funkcijų, palyginti su kitomis statutinėmis tarnybomis. Darbo krūviai – išaugę. Todėl situacija didžiuosiuose miestuose – kritinė.
Kalbate apie policininkų trūkumą. Kiek apskritai jų yra ir kiek turėtų būti?
Prieš keletą metų buvo apie 10 tūkstančių. Po paskutinių reformų sumažėjo iki maždaug devynių tūkstančių. O realiai yra tik vos daugiau nei septyni tūkstančiai. Taigi trūkumas – apie 18 proc.
Tačiau į klausimą, kiek apskritai turėtų būti policijos pareigūnų, turėtų būti atsakoma remiantis naujais skaičiavimais. Reikėtų peržiūrėti visas policijai priskirtas naujas funkcijas. Tam reikia politinės valios.
Visa sistema turėtų būti audituojama. Nes dabar turime paradoksą: Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba funkcijų atlieka palyginti mažai, o policija turi 27 pagrindines funkcijas, bet prie jų vis pridedama papildomų funkcijų.
Reikia daug kompetencijų visoms toms funkcijoms atlikti, o darbo užmokestis policijoje – mažiausias tarp visų statutinių tarnybų. Palyginę policijos pareigūnų darbo užmokestį su Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų atlyginimais, turime pripažinti, kad skirtumas – neteisingas.
Juk policijos reforma – ar reformos – turėjo šią problemą išspręsti? Neišsprendė?
Susidaro įspūdis, kad naujausių reformų tikslas – užglaistyti prieš tai buvusių reformų padarinius, tarp kurių – pareigūnų trūkumas, ypač pastebimas didžiuosiuose miestuose. Labai trūksta pareigūnų, kurių funkcija – reaguoti į pranešimus, atlikti ikiteisminius tyrimus, bendrauti su gyventojais.
Kita policijos problema – vadovų krizė. Mėgstama kalbėti apie naujovių diegimą, naujus standartus. Bet kažkodėl tie standartai netaikomi vadovavimo stilistikai ir metodams.
Kuo buvo blogos ankstesnės reformos, kad netrukus prireikė naujų?
Lipama ant to paties grėblio: daroma tik tam, kad kažkas būtų padaryta, tinkamai neįvertinus, neišnagrinėjus situacijos. Dirbama dėl „paukščiuko“, kad būtų galima parodyti per eilinio generalinio direktoriaus kadenciją atliktas reformas. Iki galo neatsakoma į klausimą – kam apskritai reikia tam tikrų pertvarkų.
Pastarąjį kartą buvo lozungas apie daugiau reaguojančių pareigūnų gatvėse. Kaip jų gali būti daugiau, jei mišrūs patrulių ir tyrėjų ekipažai nebuvo suformuoti? Iš kur juos paimti, jei Vilniuje policijos pareigūnų trūkumas siekia 40 proc.? Ir iš darbo išeina vis daugiau turinčių patirties pareigūnų. Taigi negalime įgyvendinti šūkio apie greitesnį reagavimą.
Jau ne pirmus metus stebimės tuo, kad sostinės gatvėse beveik nematyti budinčios policijos. Kai sakote, jog trūksta 40 proc. darbuotojų, tai daug ką paaiškina.
Maždaug prieš šešerius metus policijos pareigybių Vilniuje buvo įsteigta daugiau kaip trys tūkstančiai. Tačiau pareigybių skaičius ilgainiui mažėjo, jos buvo nubraukiamos. Dabar yra likę apie 1700 ar 1800.
Ir prošvaisčių nematyti? Padėtis ir toliau blogės?
Nepakanka vien Policijos departamento vadovų noro sukurti patrauklią policijos sistemą. Turi būti valstybės matymas – kokios mes norime policijos. Politikai, partijos nesistengia kurti reikiamos sistemos. Politikams nepalanku turėti stiprią policiją, kuri gintų vertybes, numatytas Policijos veiklos įstatyme.
Bet juk mūsų valstybės vadovas žadėjo kurti gerovės valstybę. Kaip gali gerovės valstybės sostinėje trūkti 40 proc. policijos pareigūnų?
Mane šiek tiek stebina ta tyli pozicija. Galbūt aš naivi, bet man atrodo, kad Prezidentui tikrai turėtų būti žinomos tos problemos, kurios „išlenda“ ir į viešąją erdvę. Bet niekad nesulaukėme iš prezidentūros iniciatyvos susitikti ir pasikalbėti.
Bet kai jūs sakote, kad ugniagesiai gauna geresnes algas už policininkus, gal tai liudija, kad jūsų profesinė sąjunga kažką daro blogai – blogiau už jų profsąjungą?
Ko gero, apie tai galima būtų diskutuoti. Ir manau, kad čia lemia ne tik ugniagesių profesinių sąjungų verkimas, kad jiems kažko trūksta, bet ir Vidaus reikalų ministerijos nekompetencija.
Ugniagesių statutinės tarnybos vadovai kartu su profesinėmis sąjungomis nuosekliai kovoja dėl didesnių atlyginimų. Negalėčiau sakyti, kad policijos profesinės sąjungos nėra aktyvios. Bet kai, tarkime, policijos profesinė sąjunga konfliktuoja su policijos vadovybe, pastaroji kartais pasiduoda politikų spaudimui ir negina bendrų su profsąjunga pozicijų. Taip nutinka ir kai reikia prašyti didesnio finansavimo darbo užmokesčiui.
Tačiau [policijos] vadovai mielai daro tai, ko paprašo vidaus reikalų ministrė: ir dėl COVID‘o, ir dėl migrantų krizės. O dėl papildomų lėšų ir darbo sąlygų gerinimo – nesusitaria.
Bet juk per didžiuosius karantino ribojimus buvo viešai skelbiama, kad policijai skiriamas papildomas finansavimas.
Lemia arba nenorėjimas suprasti, arba nesuvokimas. Juk jei buvo skiriama lėšų už tai, kad policijos pareigūnai stovėjo postuose, reikėtų užduoti klausimą: o kas tuo metu atliko jų įprastus darbus? Kas nagrinėjo pareiškimus, tyrė nusikalstamas veikas?
Juk nė viena įprasta policijos funkcija nebuvo atšaukta. Darbo krūviai tapo nepakeliami, ir ne vienas pareigūnas, pasitraukęs iš tarnybos Vilniaus mieste, įvardijo kaip pagrindinę prežastį būtent darbo krūvį.
Kai pareigūnas Vilniuje turi 150 nagrinėtinų medžiagų, su kuriomis jam tenka dirbti, o tuo metu jų kolegos kitur turi tik 10–20 medžiagų, tai yra tiesiog nesuvokiama.
Kitose Europos valstybėse policijos profsąjungos visas tas problemas kažkaip sprendžia?
Prancūzijoje, Belgijoje, Skandinavijos šalyse, kur profesinės sąjungos yra labai stiprios, į kylančias problemas iškart reaguojama. Jos natūraliai gina savo interesą. O kai Lietuvoje, tarkime, policininkams nurėžė po kelis šimtus, visi tiesiog paverkė prie kavos puodelių. Taip jau įprasta: ką nors parašyti feisbuke, paverkti kolektyvuose, užuot ėmusis aktyvių veiksmų.
Lietuviams, matyt, trūksta ryžto ginant savo teisėtus interesus. Žinoma, statutiniams pareigūnams visur – ne tik Lietuvoje – yra šiek tiek sudėtingiau išeiti į gatves. Bet turime gerų pavyzdžių kaimynystėje: Lenkijos pareigūnai, kai tik kyla grėsmė jų gerovei, kooperuojasi ir eina į gatves, protestuoja. Belgijoje pareigūnų protestai irgi įspūdingi.
Lietuvos problema – stiprių profesinių sąjungų nebuvimas. Čia justi tam tikras nomenklatūrinis pokomunistinis šleifas, trūksta stiprių lyderių, nėra pasitikėjimo.
Tai liečia ir jūsų vadovaujamą profesinę sąjungą?
Mes irgi turime iššūkių. Bet esame išmokyti skandinaviškos profesinių sąjungų mokyklos ir su sovietine nomenklatūra neturime nieko bendra. Gerųjų patirčių, praktikos sėmėmės Skandinavijos šalyse ir Nyderlanduose.
Lietuvoje, deja, netrūksta stereotipų apie profsąjungas kaip „progreso stabdžius“, esą trukdančius teigiamiems pokyčiams. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo to, kaip profsąjungas vertina policijos vadovai. Skandinavijoje vadovai mato profsąjungas kaip savo partnerius ir net nesupranta Lietuvos problemų: kaip galima profesinės sąjungos narius persekioti už kritiką? Jie nesuvokia, kaip gali vykti tokie dalykai.
O Lietuvoje metai iš metų profesinių sąjungų lyderiai nebaudžiamai persekiojami. Profesinių sąjungų veiklai tiesiog trukdoma.
Kas tai daro? Politikai?
Ne tik politikai. Taip, kai kuriems politikams stiprios ir savarankiškos profesinės sąjungos atrodo kaip nepalankus dalykas. Antai prieš keletą metų, nepritardami reformai, užsakėme vienai įmonei reklamą – kad švieslentėje būtų tekstas apie policijos vadovų aroganciją, mažėjantį pareigūnų skaičių ir t. t. Po to, kai Policijos departamento vadovai tai pamatė, pakako skambučio tai įmonei, ir reklama buvo išimta, o pinigai – grąžinti.
Profesinių sąjungų veiklą bandyta įvairiais būdais riboti. Buvo persekiojami lyderiai, nemokamas nario mokestis, keliamos drausmės bylos, pradedami tyrimai. Tai tęsėsi labai ilgai. Ir jei aukščiausiems valstybės vadovams toks požiūris būtų buvęs nepriimtinas, jau seniai būtų atsiradusi kitokia bendravimo kultūra. Bet vyravo paprasta nuostata: kam tartis su profesinėmis sąjungomis, jei galima joms tiesiog nurodyti?
