Birželį Vyriausybė R. Pociui skyrė tarnybinę nuobaudą už nepaklusimą Vidaus reikalų ministerijos (VRM) vadovybei. Ką pareigūnas padarė, plačiau paaiškinta nebuvo.
Tarnybinio patikrinimo išvadą, kuria grįsta nuobauda, buvęs pareigūnas ginčija teisme, tačiau trauktis iš pareigų jis nusprendė nesulaukęs teismo sprendimo.
Pareigas R. Pocius paliko šalių susitarimu, jį Vyriausybė atleido praėjusį trečiadienį.
Nuo 2015 metų VST vadovavusio R. Pociaus teigimu, tokį sprendimą teko priimti, nes darbas tapo nebeįmanomas – po daugybės ministrės A. Bilotaitės reikalavimų atsistatydinti iš pareigų sekė nuolatiniai tikrinimai, ar tarnybos vadovas yra darbo vietoje.
„Ji išsikviesdavo mane į pokalbius – negalėjau įsinešti jokių telefonų, jokių aparatų, turėdavau prasegti marškinius, parodyti, kad be laidų esu. Tokią nepagarbą ir žeminimą man rodė nuo praėjusių metų rugpjūčio“, – pasakojo jis.
Iki šiol komentarų žiniasklaidai nedalijęs R. Pocius Delfi patvirtino, kad nepasitenkinimas juo kilo po pernai vasarą prie Seimo kilusių riaušių.
Įspėjimų, kad riaušės bus, tarnybos esą buvo gavusios gerokai anksčiau, bet joms visiškai nepasirengta.
Pasak buvusio VST vado, kadangi buvo delsiama priimti sprendimus, minia įsisiautėjo – riaušių metu pareigūnai kurį laiką stovėjo tiesiog talžomi, o kitą dieną VRM ir Policijos departamento vadovybė viską bandė paaiškinti tuo, jog neva buvo veikiama pagal skandinavišką riaušių malšinimo modelį.
Delfi pašnekovo teigimu, apie tokį modelį Lietuvos tarnybos nėra girdėjusios, niekada pagal jį nesitreniravo.
R. Pocius įsitikinęs, kad jeigu viskas būtų buvę daroma teisingai, riaušių galėjo net nekilti.
– Neoficialiai teigiama, kad spaudimą iš VRM pradėjote jausti po riaušių prie Seimo. Papasakokite apie tai.
– Taip, nuo riaušių ir prasidėjo nepasitenkinimas mūsų veiksmais. O iš Vyriausybės į VRM atėjus patarėjui Kęstučiui Lančinskui, prasidėjo kaltinimai man, kad išderinau darnią policijos rikiuotę ir sutrukdžiau numalšinti riaušes ir kad apskritai jos kilo vos ne per mane.
Tai yra visiška netiesa, tai buvo visiškas policijos neveikimo ir aplaidumo dangstymas. Nebuvo laikomasi absoliučiai jokių procedūrų, jokių tvarkų, jokių operacinių planų – viskas buvo daroma, „na ura“.
Net vadinčiau tai tiek VRM, tiek policijos vadovybės aplaidumu ir tarnybiniu neveikimu.
Tą dieną apie 18 valandą sulaukiau generalinio komisaro skambučio su pagalbos šauksmu: „Gelbėk“. Jis taip ir pasakė – gelbėk. Neramumai prie Seimo jau buvo prasidėję, o mūsų tarnyba darė viską.
Buvome nuvaryti nuo kojų dėl neramumų migrantų stovyklavietėse, turėjome keturis neramumus tuo pačiu metu skirtingose Lietuvos vietose, vienas iš jų – Rūdninkų stovyklavietėje, apie kurį girdėjote.
Visi mūsų pajėgumai buvo išsklaidyti ir išsekinti, žmonės buvo nemiegoję po 24 valandas. Ir prie Seimo – riaušės su policijos klyksmu: „Gelbėkit“. Atvyko pareigūnai iš visos Lietuvos: Klaipėdos, Visagino, visi kas galėjo sulėkė, dalis net iš migrantų stovyklaviečių.
Netruko nė dviejų valandų ir buvome kovinėje parengtyje. Renatas Požėla neatsakė į telefono skambučius, nežinojome, ką daryti. Apie 22 val. 30 min. paskambino ministrė A. Bilotaitė ir man tepasakė tiek, kad reikia važiuoti prie Seimo – pasakė ir padėjo ragelį. Kas, kokia situacija, ką mums daryti, ar man pačiam važiuoti? Buvo visiškai neaiški situacija.
Atvažiavome prie Seimo – kas toliau? Skambiname R. Požėlai, klausiame, kas operacijos vadovas, ar paskelbtas riaušių ir masinių neramumų slopinimo operacinis planas „Vėtra“ – pareigūnai matė, kad yra sudaužytų privačių mašinų, ar pradėtas ikiteisminis tyrimas, kur operacijų valdymo štabas? Į šiuos klausimus R. Požėla neatsakė.
Jis tik pasakė, kad yra kažkoks policininkas, su juo derinkit. Ir viskas. Palaukite, mes ne policijos padalinys, mes esame specialios kovinės parengties tarnyba, kuri veikia pagal operacinius planus. Mums reikia pasakyti, koks planas ir mes žinosime, ką daryti.
Visiškas chaosas, visiška anarchija ir visiškai jokios organizacijos.
Todėl vietoje buvęs mūsų operacijų vadovas priėmė sprendimą nustumti žmones nuo vartų, įeiti į vidinį Seimo kiemelį ir jį saugoti, nes per jį galėjo įvykti įsiveržimas, tai ir padarėme.
Dalis pareigūnų įėjo į vidinį Seimo kiemelį, dalis laikė pozicijas.
Bet kas toliau? Jau po vidurnakčio mūsų operacijų vadovas klausė, ką mums daryti. Patys priėmėme sprendimą, kad tai negali tęstis – riaušininkai įsisiautėjo, nes matė, kad jų niekas neutralizuoja, iš minios niekas jų „neišiminėja“, kaip turėtų būti pagal planą „Vėtra“.
Patys priėmėme sprendimą naudoti dujas ir sklaidyti minią. Pasiūlėme policininkams, kurie taip pat, kaip ir mes, nežinojo, ką daryti, užsidėti dujokaukes. Paaiškėjo, kad jie jų neturi, todėl pasiūlėme jiems pasitraukti.
Policija atsitraukė už mūsų nugaros, o mes pradėjome kontrataką: išsklaidėme minią per septynias minutes ir riaušės buvo baigtos – visi verkdami išsiskirstė kas kur. Užnugaryje policija rinko pagrindinius riaušininkus.
Jei planas „Vėtra“ būtų aktyvuotas ir paskelbtas laiku, riaušės galėjo ir nekilti, nes jis skirtas ne tik riaušėms malšinti, bet ir užkardyti.
Tai, kaip viskas vyko, yra pats blogiausias pavyzdys, koks tik gali būti, kaip užkardomos ar malšinamos riaušės ir masiniai neramumai, – taip elgtis negalima, nes per tokį neveikimą ir chaosą riaušininkai dar labiau įsiaudrina. Jiems tai patinka – kyla adrenalinas, jie ima ieškoti smarkesnių ginklų.
– Riaušininkai matė, kad nėra jokio atsako.
– Taip, visiškai. To būti negali ir Lietuvoje tokia praktika nepriimtina, nes operacinis planas „Vėtra“, konkrečiai skirtas riaušėms malšinti, to nenumato.
Kitą dieną bandydamas tai pateisinti ir paaiškinti, policijos komisaras aiškino, kad malšinant riaušes buvo pasirinktas skandinaviškas modelis.
Bet apie jį jokios tarnybos nežino. VST funkcija yra malšinti riaušes ir atkurti viešąją tvarką, mes dešimtmečius ruošiamės pagal operacinį planą „Vėtra“.
– Ar jūs prašėte, kad planas „Vėtra“ būtų paskelbtas raštu?
– Operacinį planą „Vėtra“ skelbia apskrities policijos viršininkas, jis yra operacijų valdymo štabo vadovas – šiuo atveju tai buvo Saulius Gagas, kuris tuo metu atostogavo, bet atvyko per savo atostogas.
Pasirengimas, visa informacija apie riaušes ir nurodymai iš Policijos departamento turėjo būti perduoti Vilniaus AVPK.
Komisariatas turėjo organizuoti operacijų valdymo štabą, kuriam turėjo priklausyti VST, medikai, priešgaisrinė tarnyba ir panašiai. Jei yra riaušių požymiai, pavyzdžiui, akmuo lekia į langą, štabo vadovas priima sprendimą skelbti „Vėtrą“ ir pradedamas ikiteisminis tyrimas.
Paskelbęs „Vėtrą“ AVPK viršininkas turėjo pranešti apie tai ministrui, o VST įsakymą „Vėtra“ duoda tik ministras, šiuo atveju – ministrė A. Bilotaitė. Nesvarbu, telefoninį ar žodinį – pasako, kad paskelbta „Vėtra“, veikit.
Mes žinome, ką veikti ir kaip veikti, mums tik reikia įsakymo – bet kokio. Bet „Vėtros“ plane aiškiai parašyta, kad bet kokiu atveju per dvi paras po jo paskelbimo įsakymas turi būti parengtas raštu. Žodinis įsakymas irgi yra įsakymas, bet turėjo būti surašytas raštu, jį galėjome ir vėliau gauti.
To nebuvo. Veikėme pirmykštės bendruomenės principais – griebėme ietis į rankas ir puolėme dramblį.
Kitą dieną po riaušių mažiausiai, ką turėjo padaryti A. Bilotaitė ir R. Požėla, tai atsistatydinti. Bet, deja, jiems tai buvo kaip nuo žąsies vanduo, o atpirkimo ožiu liko VST.
– Ar turite sau atsakymą, kodėl „Vėtra“ nebuvo paskelbta?
– Turiu tokį atsakymą, kad policija bijo nuolat pasirodyti nesusitvarkanti ir nevaldanti padėties, silpnesnė už VST.
Visais laikais taip buvo, kad policija negali pripažinti, jog nesusitvarko su masiniais neramumais. Bet kitose valstybėse tai yra normalu, policija organizuoja, kitos specializuotos tarnybos tvarkosi pagal savo kompetenciją.
Informaciją, kad yra visos grėsmės, jog bus riaušės, jie turėjo.
– Ar jie ją turėjo tą pačią dieną?
– Ne, prieš keletą savaičių turėjo. Buvo žinoma, policija buvo informuota. Juos įspėjo ne viena tarnyba ruoštis riaušėms. Bet planas „Vėtra“ nebuvo aktyvuotas visiškai, apie jį nebuvo nė žodžio.
– Ar tuomet galima sakyti, kad riaušių malšinimas vyko be jokio teisinio pagrindo?
– Visiškai.
– Jūsų santykiai su A. Bilotaite po šios nakties tapo ne kokie?
– Po riaušių tapo ne kokie, nors kompromituojančios informacijos apie mane buvo ieškoma iškart po jos atėjimo.
Iškart po riaušių buvo ieškoma, kaip pridengti VRM vadovybės ir Policijos departamento neveikimą ir aplaidumą, dėl kurio kilo riaušės.
Dieną po riaušių buvo sugalvotas kažkoks skandinaviškas modelis, apie kurį jokia tarnyba dar nebuvo girdėjusi. Jei toks modelis yra, jis turėjo būti įteisintas ir būti koviniame rengime.
Jie turėjo pasidalinti šiuo modeliu su kitomis tarnybomis, kad jos galėtų pagal jį treniruotis. Kadangi tai buvo išgalvotas modelis, aš tiesiai pasakiau, kad aš jo nesuprantu, pirmą kartą girdžiu gyvenime, aš suprantu tik operacinį planą „Vėtra“, kam mes ruošėmės dešimtmečiais.
Niekas man nieko nepasakė ir galiausiai jie liko nepatenkinti, kad aš prieštarauju.
Aš jau kitą dieną kėliau klausimą, koks tai modelis ir ką jūs čia darote, kokiu pagrindu mes atvažiavome ir niekas nevadovavo, – tiesiog laikėme liniją ir mūsų vyrai bei moterys tiesiog buvo daužomi.
Vėliau mes tiesiog pagūglinome ir radome įrašą, kad Švedijoje policija į įvykio vietą atvyksta mašinomis ir zuja ratais priešais minią, ir kol nesudaužo tų mašinų, jie neišvažiuoja. Koks tai skandinaviškas modelis, reikia klausti R. Požėlos, mes pirmą kartą apie jį girdėjome ir jo nesupratome.
Mums sakė, kad plane „Vėtra“ surašytos nesąmonės, jie liko nepatenkinti, kai tiesiai apie ją paklausiau. Ministrė ir generalinis komisaras patys kuria tvarkas ir patys jų nevykdo, pažeidinėja. Visa tai kainuoja, todėl metų gale matome, kad nėra pinigų pareigūnų algoms.
Nelogiški, anarchiški, chaosiniai sprendimai nieko neskaičiuojant... Žmonės pradėjo išeidinėti, tarnyba nyksta.
Štai neseniai tarnyba gavo raštą, kuriame nėra net grėsmės įvertintos, bet reikalaujama pasitelkti 100 žmonių į „Šeimų maršą“ prie Katedros. Ir ką tie pareigūnai darys, kokia jiems užduotis – tai nepasakyta.
Kai tokius dalykus jiems sakiau, tai nepatiko.
– Pajautėte, kad ministrė jumis nepatenkinta?
– Taip, ir dėl pandemijos blokpostų, kai visą Lietuvą uždarė, ir dėl migrantų... Dešimtys raštų, pradedant Statuto keitimu, profesiniu rengimu, baigiant migrantų stovyklaviečių apsauga, kiek kreipėmės – nulis emocijų, visiškai nereaguota ir net neatsakyta.
Ministrė nesikalbėjo su manimi ir tiesiog ignoravo. Jokių pokalbių nevyko, ji nuolat neturėjo laiko, tarnyba buvo visiškai ignoruojama ministerijos.
– Kada paskutinį kartą kalbėjote su A. Bilotaite?
– Praėjusį trečiadienį, kai įteikiau prašymą atsistatydinti.
– Kai Vyriausybė jums skyrė tarnybinę nuobaudą, jūs nusprendėte kreiptis į teismą ir kovoti. Kodėl galiausiai priėmėte sprendimą trauktis iš pareigų?
– Nes darbas yra nebeįmanomas, aš jau nebekalbu apie darbo organizavimą tarnyboje. Pusė štabo dirba tam, kad atsimušinėtų nuo A. Bilotaitės vaikiškų, nesąmoningų kontrolės metodų. Darbas tapo nebeįmanomas, tai tikrai liepto pabaiga, o man „uždėtas kryžius“.
Ji pati man pasakė: „Aš vis tiek tave sunaikinsiu.“
– Kada ji taip pasakė?
– Trečiadienį. Ji sakė, kad bus tarnybinių patikrinimų, griežtų papeikimų iki atleidimo, o tu, sako, kaskis ten teismuose.
Ji siuntė savo patarėjas, kad būčiau tikrinamas, ar laiku ateinu į darbą, ar laiku išeinu, kodėl pagal viešą darbotvarkę manęs nerado kabinete.
Aš net į tualetą nebegalėjau nueiti.
– Ar kokie nors žmonės stovėjo ir sekė, ką jūs darote?
– Aš turiu įrašus, yra kameros – atvažiuoja patikrinti, ar aš esu kabinete. Atleiskite, mano darbo vieta – po visą Lietuvą.
Tai ne nepagarba, tai pats žemiausias demonstruojamas vadovavimo lygis... Ar tai ministerijos lygmuo? Ar ministrės lygmuo yra daryti tokius dalykus, tai net ne vaikiška. Ministerija taip dirba, tai jie tiek tesugeba?
Garantuoju, kad buvo sekama ir mano telefono buvimo vieta.
Aš žmogus esu labai kantrus ir man viskas gerai, bet matau, kad tarnyba priverstiniu būdu vedama į sunaikinimą, o, norint ją sunaikinti, reikia nukirsti vadovą, pasistatyti nuolankų, kuris nesakys tiesos į akis ir jį bus galima reguliuoti kaip savo šuniuką.
O kad užkulisiuose kalbama apie tarnybos prijungimą prie policijos, kuri nyksta ir kurioje nepasiteisino jokios reformos...
VST yra išvystyta, europinio lygio, labai gerai vertinama, puikiai modernizuota, tarnybos ginkluotė pakeista. VRM sistemoje ji yra geriausiai pasirengusi ir geriausiai atrodo valstybės gynybos pajėgumuose. Vienintelės VST turi patvirtintus ginkluotos gynybos ir mobilizacijos planus, kurie patikrinti bendrų pratybų su Lietuvos kariuomene ir kitomis institucijomis.
O čia – tokio lygio ministerija ir tokiais metodais tvarkosi, gal jie niekada gyvenime žmonių nėra matę ir pavaldinių turėję, o ateina pačioms didžiausioms pajėgoms vadovauti?
Tačiau jie neišmano, kaip tai daryti, nes jų kompetencija – nulis. Tai yra grėsmė ne tik visuomenės saugumui, bet ir valstybei.
Ministerija nederina ir logiškai neapskaičiuoja užduočių tarnyboms, VRM vadovybė neturi kompetencijos organizuoti paprastų jungtinių operacijų, nustatyti operacinių planų, lėšos švaistomos pagal „myliu nemyliu“ principą, leidžiami su niekuo nederinti diletantiški nurodymai, o tai veda prie sistemos irimo.
Dėl gyrimosi algų pareigūnams kėlimu galiu pasakyti, kad tai melas, tie 14 proc., kuriais neva keliamos algos, yra atlygis pareigūnams už migrantų krizės suvaldymą, įskaitant ES lėšas, o ne atlyginimų augimas. Iš VST biudžeto iki 2025 metų kasmet nuimama po milijoną eurų.
– Ar A. Bilotaitė kada nors yra jūsų prašiusi trauktis iš pareigų?
– Taip, ir ne kartą. Prie to prisidėjo ir buvęs viceministras K. Lančinskas, dabar grįžęs į Vyriausybę.
Tai prasidėjo po riaušių, pernai rugpjūtį. Ir tiesiai sakė, ir psichologinis spaudimas buvo, ir klausė, ar aš vyras. Atsakiau, kad turiu žmoną, vaikų, ar dar parodyti reikia, kad aš vyras?
Ji išsikviesdavo mane į pokalbius – negalėjau įsinešti jokių telefonų, jokių aparatų, turėdavau prasegti marškinius, parodyti, kad be laidų esu.
Tokią nepagarbą ir žeminimą rodė nuo praėjusių metų rugpjūčio.
Pusantrų metų buvo visiškas nepasitikėjimas – ji ir tiesiogiai man tą pasakė, ir nuolatinis žeminimas.
Atleiskite, aš esu gyvas žmogus ir nešioju garbingus antpečius. Mane prašau kaip žmogų gerbti, aš nesileisiu spardomas.
Todėl išaušo diena, kai man pasidarė gėda būti pavaldžiam tokiai ministerijai. Savigarbos turiu ir neleisiu taip darkytis, matau, kad tai yra visiškai beprasmiška, ir darbas neįmanomas.
Tokia išeitis buvo geriausia, nes buvo prigrasinta ir mane sunaikinti, ir tarnybą.
Kai ne tik sklandus, bet darbas apskritai nebeįmanomas, metas dėti tašką ir judėti toliau.
