Prisimenant Lietuvos kelią į nepriklausomybę ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, reikėtų kalbėti apie „kolektyvinį Landsbergį“, Delfi teigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto asist. dr. Marius Ėmužis. Nes, viena vertus, V. Landsbergis buvo idėjinis išsivadavimo iš sovietų okupacijos lyderis, kita vertus, svarbų vaidmenį kelyje į laisvę suvaidino ir pasekėjai, rėmę V. Landsbergį siekiant politinių aukštumų, dalyvavę Sąjūdžio mitinguose.
Sąjūdis, aiškiai pasisakydamas už nepriklausomos Lietuvos atkūrimą, opozicionavo save Lietuvos komunistų partijai (LKP).
„1989 metais, maždaug birželio mėnesį, LKP greičiausiai pamatė rinkimų rezultatus Lenkijoje – tokie pirmieji pusiau laisvi rinkimai, kuriuos laimėjo „Solidarumas“, tai LKP irgi pajautė supratimą, kad čia panašiai bus ir Lietuvoje, kad Sąjūdis nušluos juos, jeigu jie nepradės kalbėti kitaip.
Tuomet įvyksta LKP lūžis, pradedama kalbėti, galbūt čia reikėtų atsiskirti nuo Maskvos, kas 1989 metų pabaigoje ir įvyko. Pradedama kalbėt apie suverenitetą – Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities, bet vis tiek apie tai kalbėta atsargiai.
Tuo metu įvyksta drąsesnis lūžis Sąjūdyje – iki tol jau kalbos apie nepriklausomybę buvo, bet pradedama kalbėti drąsiau. Tą puikiai parodo Baltijos kelias, už viso stovi Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas V. Landsbergis“, – dėstė M. Ėmužis.
V. Landsbergis 1990 m. kovo 11 d. buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininku, vadovavo parlamento sesijai, kurioje tą dieną paskelbta atkuriama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė.
Žmogus, kuris gyvena idėjomis
Pretenduodamas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko pareigas, V. Landsbergis Lietuvą ir jos žmones matė laisvus.
„Mūsų bendras uždavinys – atkurti savo visuomenę, savo valstybę ir kurti jas toliau. Tos kūrybos galias atskleidžia tik laisvi žmonės laisvoje žemėje. Mums reikia ateiti į savo laisvą žemę ir apginti mūsų pačių, mūsų vaikų gyvenimą. Mes jau ateiname, mūsų jau daug, todėl gyvenimas keičiasi greitai ir dabar stovime ant istorinio lūžio slenksčio“, – sakė jis.
M. Ėmužio vertinimu, V. Landsbergis tuomet kalbėjo kaip vizionierius – kitaip nei jo konkurentas rinkimuose persivadinusios LKP, Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) lyderis Algirdas Mykolas Brazauskas, kuris esą buvo labiau pragmatiškas, realistas.
„V. Landsbergio kalba yra apie Lietuvą, kuri, galima suprasti, kad turi įeiti į pasaulį, būti atvira, turi keisti tai, kas buvo. A. M. Brazausko kalba – apie ekonomiką, kad bus sunku. Tai nėra neteisinga, po to sunkūs laikai ir atėjo, bet iš esmės tai – politiko technokrato kalba. Vieniems gal tai ir patiko, nes suprato, kad Lietuvai bus labai sunku: tai buvo galima pamatyti per [Lietuvos ekonominę] blokadą 1990 metais.
O kitiems patiko tas vizionieriškumas, kad viską galime, galime tapti nepriklausoma demokratine valstybe, įeiti į Europos valstybių šeimą, grįžti ten, kur buvome 1918–1940 metais. Žmones, ypač labiau idealistus, tai turbūt traukė“, – svarstė M. Ėmužis.
V. Landsbergio akimirkos iš istorinio Eltos archyvo:
Iš kur tas V. Landsbergio vizionieriškumas? Galbūt, pasak istoriko, tai lėmė V. Landsbergio domėjimosi sritis.
„Vis tiek tai – profesorius muzikologas, tai nėra profesorius technokratas. V. Landsbergis – žmogus, kuris gyvena idėjomis, jam svarbu žmonės, tyrinėja [Mikalojų Konstantiną] Čiurlionį. Tai ateina iš to, ką žmogus veikia“, – svarstė M. Ėmužis.
Indėlis kuriant partiją
„Iš šiandienos perspektyvos tas vizionieriškumas gali visiškai nevizionieriškas atrodyti. Bet mes turime žiūrėti, kokia buvo ta epocha. Tuo metu kalbėti apie Lietuvos nepriklausomybę ir ne tik nepriklausomybę, bet ir apie tai, ar mums pavyks ją išlaikyti, pastatyti, įeiti į normalių valstybių ratą, čia buvo vizija“, – pridūrė pašnekovas.
1990–1991 m. V. Landsbergis buvo Valstybinės derybų su Tarybos sąjunga delegacijos pirmininkas.
Jo vadovavimo Seimui laikotarpiu Lietuvą bandė varžyti Maskvos inicijuota ekonominė blokada bei ginkluotas smurtas, tačiau šalis pasiekė savo atkurtos nepriklausomybės tarptautinį pripažinimą ir, prezidentaujant A. M. Brazauskui, 1992 m. susitarimą su Rusija, kad būtų išvesta okupacinė kariuomenė.
Dirbdamas Seime 1997–1998 m. V. Landsbergis dalyvavo prezidento rinkimuose. Juose į antrą turą nepateko, liko trečias, surinkęs 15,9 proc. balsų.
1996–2000 m. kadencijoje ėjo Seimo pirmininko pareigas. Parlamente dirbo iki 2004-ųjų.
1993 m. buvo vienas iš dešiniosios konservatoriškos Tėvynės sąjungos, kurios tikslas buvo tęsti nepriklausomybę iškovojusio Sąjūdžio darbus, įkūrėjų. Taip pat – pirmasis partijos pirmininkas. TS jis vadovavo iki 2003-iųjų.
2004 m. politinė jėga susijungė su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, o 2008 m. – su Tautininkų sąjunga ir Lietuvos krikščionimis demokratais, kurie buvo įkurti dar 1905 m.
Daug viešo dėmesio sulaukę gyvenimo faktai
Kai 1992 m. Sąjūdis perpus Seimo rinkimuose nusileido LDDP su A. Brazausku priešakyje, V. Landsbergis nusprendė nekandidatuoti 1993 m. Prezidento rinkimuose, parėmęs Stasį Lozoraitį.
Viešai ne kartą buvo aptarinėjama, kad tokia rinkimus pralaimėjusio profesoriaus parama S. Lozoraičiui tuomet nebuvo į naudą. Iš dalies dėl to ar dėl kitų priežasčių rinkėjai tarė savo balsą – rekordiniu balsų skaičiumi šalies vadovu išrinktas A. Brazauskas.
Į istoriją kaip išskirtiniai įsirašė 1997–1998 m. Prezidento rinkimai.
Kaip jau Delfi yra rašęs, to meto Lietuvą valdė konservatoriai – 1996 m. spalį vykusiuose Seimo rinkimuose jie ir krikščionys demokratai gavo absoliučią daugumą mandatų ir suformavo formaliai koalicinę, bet faktiškai konservatorių dominuojamą Vyriausybę. V. Landsbergis buvo išrinktas Seimo pirmininku.
Tuo, kad Tėvynės sąjunga iškels būtent jo kandidatūrą į prezidentus, nedvejojo praktiškai niekas.
Kaip paaiškėjo vėliau, V. Landsbergis savo rinkimų kampanijai skyrė daugiausiai lėšų – kiek daugiau nei 2,4 mln. litų (beveik 700 tūkst. eurų). Tiesa, į antrąjį rinkimų turą jis galiausiai nepateko, tačiau išsiskyrė savo rinkiminei kampanijai parinkta daina „Kas man iš tos laimės“ ir šūkiu „Geriau – patyręs!“.
Plačiau apie šiuos prezidento rinkimus, kurie išskirtiniai ir dėl aukšto rinkėjų aktyvumo, skaitykite čia.
Įtaka išliko
V. Landsbergio veikla ir politiniai pareiškimai visuomet sulaukdavo didelio visuomenės dėmesio – ir teigiamo, ir aršaus oponentų puolimo.
Po to, kai 1994 m. maištininkų buvo susprogdintas Bražuolės tiltas, per kurį turėjo važiuoti traukinys iš Kaliningrado, būta spėliojimų, kad prie tokio akto organizavimo prisidėjo V. Landsbergis. Būta ir įvairių spekuliacijų bei svarstymų apie esą įtemptus jo santykius su pirmąja po valstybės nepriklausomybės atkūrimo premjere Kazimira Prunskiene.
Be klasika tapusių kaltinimų kolūkių suardymu, dar viena detalė, buvusi įdomi visuomenei, – jo ir politinio oponento, socialdemokrato Aloyzo Sakalo santykiai. Ypač pikantiška detalė – kalbama, kad A. Sakalas esą nuviliojo V. Landsbergio pirmąją žmoną – Ritą Kučinskaitę, – kuri 1959 m. tapo Sakaliene.
Tačiau didžiąją gyvenimo dalį V. Landsbergis praleido su antrąja žmona, muzike, pianiste Gražina Ručyte-Landsbergiene iki pat jos mirties 2020-aisiais.
Prof. V. Landsbergis turi tris vaikus ir net dešimt anūkų. Žymiausias jų – senelio politinėmis pėdomis pasekęs Gabrielius Landsbergis – dabar eina ne tik TS-LKD pirmininko pareigas nuo 2015 metų, bet ir yra užsienio reikalų ministras.
Profesoriaus įtaka partijai, nors ir pirmininko kėdėje jį 2003 m. pakeitė Andrius Kubilius, visada liko didelė. Nors 2013 m. TS-LKD pirmininko rinkimuose dalyvavo, V. Landsbergį balsų skaičiumi vis dėlto aplenkė A. Kubilius. Taip buvęs premjeras tapo ilgiausiai partijai vadovavusiu politiku.
Kiek realiai V. Landsbergis naudojasi savo įtakos svertais šių dienų politikoje, iki galo neaišku.
„Manau, kad vis tiek kažkokią [įtaką] turi, juk – partijos garbės pirmininkas, galų gale, anūkas [Gabrieliaus Landsbergis] yra dabartinis partijos pirmininkas. Įtaka yra vien tokia simbolinė, charizmatinio lyderio, manau, bet sunku pasakyti, kokia ji čia galėtų būti bendrai“, – svarstė M. Ėmužis.
Istorija be Landsbergio būtų pasisukusi kitaip
V. Landsbergiui šios kadencijos Seimas, kuriame valdantieji yra ir didžiausią frakciją turi būtent konservatoriai, buvo suteiktas valstybės vadovo statutas, nors įvykis ir sukėlė daug politinių aistrų.
V. Landsbergis iki šiol atidžiai stebi ir vertina politines aktualijas, rašo eilėraščius, komentuoja žiniasklaidai. Kasmet iš Signatarų namų balkono Vilniuje sako kalbą Vasario 16-osios minėjimų proga.
Neabejotinai Lietuvos istorija būtų pasisukusi kitaip, jei į politinius įvykius V. Landsbergis nebūtų įsitraukęs.
„Be to spyrio iš viršaus niekas tikrai nebūtų pasidarę, nes apačios buvo išsigandusios, buvo labai neveiksnios. <...> Po brežnevinių metų buvo jau ne tiek baimės, kiek komformizmo, tad spyris iš viršaus, impulsas buvo būtinas. Ir dėl to impulso susiformuoja Sąjūdis. Kai duodi kelią ir galimybę žmonėms laisvai kalbėti, ją vėl atimti, reiškia, kad tu turi daryti daug didesnes represijas, negu kad buvo jos daromos <...>.
Sąjūdis be lyderio nebūtų Sąjūdis, bet Sąjūdis be žmonių irgi nebūtų Sąjūdis. Reikia matyti V. Landsbergį, bet kartu – ir jo komandą, ir kitus, kurie buvo Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, taip pat ir visuomenę, kuri ėjo į mitingus“, – kalbėjo M. Ėmužis.
Prie visuomenės sąmonės virsmo, pasak jo, prisidėjo ir Tarybų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo inicijuota perestroika: „Ne be M. Gorbačiovo ir perestroikos irgi labai sunku matyti, kad čia kažkokie pokyčiai būtų įvykę.“
Dalies visuomenės pyktis
Tiek nepriklausomybės aušroje, tiek ir dabar Lietuvos visuomenė V. Landsbergį vertina nevienareikšmiškai – yra, kas jo nekenčia.
M. Ėmužio manymu, tokie jausmai gali būti perduodami net iš kartos į kartą ir yra susiję su šoko terapija bei reformomis, kurių ėmėsi Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas po nepriklausomybės atkūrimo.
„Tos neapykantos buvo ir tuo metu, tai reikėtų sieti ir su tuo, ką darė LKP, ji valdė dalį žiniasklaidos, buvo formuojamas gal ne tiek paties V. Landsbergio, bet paties Sąjūdžio neigiamas portretas ar pabrėžiamas kažkoks konfliktiškumas.
Čia, aišku, buvo ir tam tikrų ar sovietų, ar saugumo struktūrų reikalai – ar tai pašiepimas, ar iškėlimas problemų. Kažkuriuo metu Maskvai tiek Landsbergis pasidarė problematiškas oponentas, tiek ir Sąjūdis kaip toks in corpore darinys.
Bet turbūt labiausiai [neapykanta] pasirodė, kai prasidėjo visos reformos. Valstybė, norėdama sukurti demokratiją ir pereiti iš planinės sistemos į rinkos, turėjo daryti reformas, jos visada bus problematiškos, sunkios, sudėtingos, nes kažką turėsi uždaryti, kažką taupyti“, – pažymėjo istorikas.
