„Pakabinau tą senį“, – lyg didžiausiu žygdarbiu iš karto po baisaus nusikaltimo savo kameros „draugams“ didžiavosi tuo metu net 25 metams įkalintas Gintaras Gaulia (g. 1981 m.).
Tai buvo jau antras kartas, kai jo rankos buvo suteptos krauju, tačiau net ir po antrosios žmogžudystės G. Gaulia nenurimo – pareiškė, kad pareigūnai ir vėl pasigailės, jeigu netenkins jo reikalavimų ir nutars perkelti kalėti kartu su kaliniais iš organizuoto nusikalstamo pasaulio.
„Aš tai pakartosiu“, – grasino šaltakraujis žudikas.
Už tai, kad dėl mažareikšmės dingsties iš chuliganiškų paskatų nužudė 43 metų kameros „draugą“, G. Gaulia buvo įkalintas iki gyvos galvos. Ir tik tada jis suprato, kad kalėjimo vartai į laisvę jam, ko gero, daugiau taip ir neatsivers – griežčiausia bausme įkalintiems nusikaltėliams įkalinimo iki gyvos galvos bausmė gali būti pakeičiama į terminuotąją tik po 20 metų, paskiriant dar papildomą kalinimą nuo 5 iki 10 metų. Bet ši išimtinė baudžiamojo įstatymo nuostata gali būti taikoma tik pavyzdingai už grotų besielgiantiems ir kriminogeninių veiksnių neturintiems nuteistiesiems.
O G. Gaulia toks nėra – patekęs į įkalinimo įstaigą jis su kitais nuteistaisiais įvykdė daugybę sukčiavimų ir kitų nusikaltimų. Būtent tada, kalėdamas Alytaus pataisos namuose, jis susipažino su vienu „Tulpinių“ nusikalstamo susivienijimo lyderiu bei kitais organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms priklausiusiais nuteistaisiais ir užsitraukė jų nemalonę.
„Aš prieš juos liudijau, todėl dabar turiu daug priešų“, – ne kartą savo kameros „draugams“ kalbėjo G. Gaulia.
Būtent dėl didžiulės baimės, kad bus sugrąžintas atgal į Alytaus pataisos namus, G. Gaulia ir ryžosi dar vienai žmogžudystei. Tiesa, iš pradžių jis aiškino, kad kartu kalėjusio vyro neplanavo žudyti, siekė tik imituoti nužudymą, bet vėliau situacija pakrypo kita linkme.
Nenorėjo grįžti į Alytų
Kauno tardymo izoliatoriuje kalėjusį G. Gaulią bausmių vykdymo sistemos pareigūnai planavo sugrąžinti į Alytaus pataisos namus, tačiau čia jis bijojo kalėti – teigė, kad dar nuo 2014 metų Kalėjimų departamentui buvo parašęs daugybę prašymų neperkelti į Dzūkijos sostinėje esančią įkalinimo įstaigą. Pagalbos jis ieškojo ir Generalinėje prokuratūroje – tikino, kad dėl liudijimo prieš nusikalstamo pasaulio atstovus yra iškilęs pavojus jo sveikatai ir gyvybei, todėl prašė jį izoliuoti nuo kitų nuteistųjų.
Apie tai, kaip teigia G. Gaulia, jis ne kartą pranešė įkalinimo įstaigos administracijai, primindamas, kad yra pateikęs daugybę prašymų neperkelti į Alytų, tačiau sprendimas nebuvo pakeistas. O tada ir gimė baisus planas – iš pradžių G. Gaulia planavo tik pasikėsinimą į nuteistojo gyvybę, tikėjosi, jog bus apkaltintas tik dėl pasikėsinimo nužudyti.
Ir tik todėl, kad nenorėjo grįžti kalėti į Alytaus pataisos namus – tikėjosi, kad bus suimtas ir laikomas tardymo izoliatoriuje.
Tuo metu G. Gaulia buvo įkalintas su nuteistuoju, kuris buvo nuteistas dėl seksualinių nusikaltimų, bet jau greitai turėjo išeiti į laisvę. Būtent šiam kaliniui jis ir pasiūlė įgyvendinti labai pavojingą planą – už tai jis pažadėjo sumokėti 200 eurų ir dar pridėti pusę tiek, jeigu planas būtų įgyvendintas.
„Negaliu grįžti į Alytų, man reikia padaryti „makrūchą“ (žmogžudystę – Delfi.lt)“, – nuteistajam aiškino G. Gaulia.
Jis buvo suplanavęs, kad kartu kalintį nuteistąjį „pakabins“ ir po kelių minučių belsdamas į kameros duris iškvies pagalbą, o atėję pareigūnai ant virvės pakabintą nuteistąjį išgelbės.
„Mane turėjo apkaltinti pasikėsinimu nužudyti“, – aiškino jis.
Kameroje – nebe vieni
Vyrai net sutarė dieną, kai tai padarys, bet tądien jų planus sujaukė pareigūnai – netikėtai į tą pačią kamerą buvo įkelti dar du nuteistieji.
„Ne laiku atėjote“, – pamatęs „naujokus“ šiems pareiškė G. Gaulia. Bet savo ketinimų neketino atsisakyti – nenumaldomai artėjo ta diena, kai jis turėjo būti sugrąžintas atgal į Alytų.
„O tada parašiau, kad netrukus suvaidinsime pasikorimą“, – nuteistasis aiškino, kad dėl seksualinių nusikaltimų kalėjusį nuteistąjį pakvietė eiti kartu į kameroje esančias tualeto patalpas.
„Nusegiau nuo krepšio diržą, kurio ilgis buvo apie metrą, ir nuėjome į tualetą“, – pareigūnams pasakojo G. Gaulia.
Čia ir įvyko tai, kas baigėsi nuteistojo mirtimi – nors šiam buvo žadėjęs, kad greitai iškvies prižiūrėtojus, G. Gaulia pakeitė savo planus – „savižudį“ paliko vieną ir nesudarė jokių galimybių jam išsigelbėti.
Pareigūnai į kamerą buvo iškviesti tik praėjus maždaug valandai, o tada pareiškė, kad imitavo nuteistojo savižudybę ir tai padarė ne vienas – kartu su kitais kameroje įkalintais vyrais. Tiesa, vėliau, kai teismas G. Gauliai skyrė suėmimą ir jis žinojo, kad jau nebus sugrąžintas į Alytaus pataisos namus, žudikas pakeitė savo poziciją ir nurodė, jog kalinį nužudė vienas.
Net neplanavo kviesti pagalbos
Šios apklausos metu kalinys taip pat prisipažino, kad savižudybę imitavusiam nuteistajam melavo – jau prieš du mėnesius buvo nusprendęs, jog šio negaivins.
„Jam žadėjau gaivinti, nes norėjau, kad jis sutiktų su mano pasiūlymu, nors jau tada žinojau, jog taip nedarysiu“, – kalbėjo nusikaltėlis.
O vėliau G. Gaulia, kai suprato, jog dėl tyčinio nužudymo gali daugiau nebepamatyti laisvės, ėmė aiškinti, kad kameros „draugą“ nužudė, nes šis esą tvirkino savo mažametę podukrą.
Ne vienoje apklausoje jis taip pat pabrėžė, kad jeigu vis dėlto bus perkeltas kalėti į Alytų, jis rankų nesėdės sudėjęs – vėl kažką nužudys.
„Kai jis tai padarė, uždarė tualeto duris, nes nenorėjo, kad matytųsi tas vaizdas, ir atsisėdęs ant lovos mums paaiškino, jog taip pasielgė, nori, kad jam būtų paskirtas suėmimas, nenori grįžti į Alytaus pataisos namus, – sakė vienas nuteistųjų. – Jis pasakojo, kad ten turi daug priešų, prieš kuriuos davė parodymus, jam sveikata daug brangesnė, neturi ko prarasti, nes atlieka 25 metų laisvės atėmimo bausmę.“
Šis kalinys pareigūnams taip pat prisipažino, kad praėjus maždaug 30-40 min. nuo tada, kai buvo pakartas nuteistasis, G. Gauliai pasiūlė nueiti ir jį nukabinti, bet šis nesutiko: „Tegul dar pakaba“.
„Tik po to, kai dar keletą kartų jį paraginome nukabinti pakaruoklį, jis nuėjo kviesti prižiūrėtojus, kad šie pasiimtų lavoną“, – sakė nuteistasis.
Jis taip pat nurodė girdėjęs, kaip dar esant gyvenam nuteistajam žadėjo, jog tikrai iškvies pareigūnus.
„Nebijok, tu nemirsi, kai tik „pagausi omarį“, iš karto iškviesiu pareigūnus“, – liudytojas neslėpė, kad G. Gaulia kartu kalinčio vyro nevertė kartis, tai buvo jų tarpusavio susitarimas.
Ne kartą prisipažinęs, kad nužudė kameros „draugą“, vėliau G. Gaulia ėmė neigti, kad yra žudikas – aiškino, jog save apkalbėjo ir tik pasinaudojo situacija, kai nuteistasis nusižudė. Jis kategoriškai neigė ir kartu įkalintų nuteistųjų pasakojimus, aiškindamas, jog šie tądien buvo apsvaigę nuo narkotinių medžiagų – vadinamosios „kobros“.
Tačiau pareigūnai aiškino, kad duomenų, jog G. Gaulia ir du jo kameros „draugai“ buvo apsvaigę, nebuvo – visi trys buvo patikrinti dėl apsvaigimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, bet visų jų rezultatai buvo neigiami.
Ciniška: visiškai nevertino gyvybės
Nors teisme G. Gaulia kaip įmanydamas bandė įrodinėti, kad jis nuteistojo nenužudė, tačiau juo nepatikėjo net trijų instancijų teismai – kilpoje rastas kalinys nebuvo linkęs į savižudybę, bausmės atlikimo metu dirbo už įkalinimo įstaigos teritorijos ribų, planavo tolesnį gyvenimą laisvėje. Tiesa, mirties dieną jis buvo prasitaręs, kad skiriasi su žmona, tačiau niekada nebuvo užsiminęs apie savižudybę.
Sumaišties į šią istoriją G. Gaulia ir jam atstovavusi advokatė Eglė Girdytė, kurie galutinius ir neskundžiamus sprendimus priimančio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašė nuteistą žudiką išteisinti – esą nužudymas iki galo taip ir liko neatskleistas.
„Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad, išnagrinėjus baudžiamąją bylą, pakanka esančių faktinių duomenų, jog G. Gaulia iš chuliganiškų paskatų, panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, t. y. kad nebūtų perkeltas atlikti bausmės iš Kauno tardymo izoliatoriaus atgal į Alytaus pataisos namus, apgaule nužudė nuteistąjį, imituojant pasikorimo veiksmus, – skunde rašė advokatė. – G. Gaulia ryžosi prisiimti kaltę, kad nebūtų grąžintas į Alytaus pataisos namus. Visuotinai žinoma apie Lietuvos įkalinimo įstaigose klestinčias kalinių subkultūros tradicijas, pagal kurias nuteistieji suskirstomi į kategorijas, kur nuteistųjų gyvenimas reglamentuotas ne įstaigos, o nuteistųjų nerašytomis taisyklėmis. G. Gaulios desperatišką nenorą grįžti į Alytaus pataisos namus vertinti kaip mažareikšmę dingstį yra neteisinga.“
Tuo metu kasacinio teismo teisėjai pažymėjo, kad ikiteisminį tyrimą atlikę Kauno tardymo izoliatoriaus Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai tyrė šią G. Gaulios pateiktą versiją, tačiau pareigūnai nurodė, kad bausmės atlikimo Alytuje metu nuteistasis nesikreipė nei į medikus, nei į kriminalinės žvalgybos pareigūnus dėl galimų konfliktų, psichologinio spaudimo, turto prievartavimo ar patirto smurto iš kitų nuteistųjų. Be to, pareigūnai nurodė, kad neturi duomenų, jog G. Gauliai Alytuje grėstų bet kokio pobūdžio pavojus.
Pasak teisėjų, G. Gaulios veiksmai pasireiškė neišprovokuota agresija prieš asmenį, neturėjusį jokios įtakos nuteistojo poelgiui ir veiksmams.
„Nenoras atlikti laisvės atėmimo bausmę tam tikroje bausmės vykdymo įstaigoje, iškeltas aukščiau nei kito asmens gyvybė, neabejotinai laikytinas mažareikšme dingstimi“, – teisėjai pažymėjo, kad žudko nurodytos priežastys, dėl ko jis nužudė kitą nuteistąjį, yra neadekvačios ir nesuvokiamos.
