Per pastaruosius keletą metų grasinimo spektakliais ir karingais pareiškimais pagarsėjęs A. Lukašenka ne kartą įspėjo apie Baltarusijos pajėgų parengtį atremti tariamų priešų atakas – tai Lenkijos ir Lietuvos, tai visos NATO, tai grasino Ukrainai.
Jei kas klausytų vien tik A. Lukašenkos retorikos, jau kelerius metus karo tema jam atrodo svarbesnė už paties režimo išgyvenimą dėl ekonomikos, Rusijos spaudimo ar protestų.
Kaip kitaip, jei aplinkui – vieni priešai, kurie esą kelia grėsmę Baltarusijai, nori atsiplėšti Gardiną, kitas šios šalies teritorijas, o migrantų krizę pernai pats sukėlęs A. Lukašenkos režimas tuo kaltino Lietuvą ir Lenkiją, grasino ginkluotais migrantais, ėmė permetinėti pajėgas, o galiausiai visą spektaklį vainikavo Baltarusijoje vykdytas rusų pajėgų telkimas.
Greitai paaiškėjo, kad dešimtys tūkstančių rusų, permesti į Baltarusiją, čia atvyko visai ne į pratybas ir ne A. Lukašenkos režimo saugoti, o iš tikrųjų buvo skirti „pergalingai kelių dienų specialiajai operacijai“ – invazijai į kaimyninę šalį.
Karas Ukrainoje greitai išsklaidė iliuzijas ir sugriovė Rusijos armijos mitą, o svarstymai, kada ir ar iš viso Baltarusja įsitrauks į karą, netilo ir vasarą, kai šalyje pradėti masiniai šaukimai į karinius komisariatus, atsinaujino ir rudenį.
Bet A. Lukašenkos režimo retorika – grasinimai, beprotiški kaltinimai ir sąmokslo teorijos ne tik turi savo prasmę. Iškalbingos detalės rodo, kad režimo jėgos demonstracija, greičiausiai, skirta gėdingai Kremliaus ir Minsko pajėgų būklei pridengti.
Popieriuje – nenugalimos armijos, realybė – visai kita
„Jau sakiau, kad šiandien Ukraina ne tik aptarinėja, bet ir planuoja smūgius Baltarusijos teritorijoje“, – teigė A. Lukašenka jėgos struktūrų susitikime, per kurį niekam nė nevirptelėjo lūpų ar akių krašteliai – visi įpratę priimti tokius lyderio nusišnekėjimus akmeniniais veidais.
Tai, kad ne tik Ukraina esą rengiasi smogti Baltarusijai, bet ir Lietuva su Lenkija neva rengia baltarusių „radikalus“ tariamiems „teroro aktams“, Baltarusijoje gali skambėti tarsi sena, įkyrėjusi ir užstrigusi plokštelė.
Tuo metu, kai Ukraina, o ir jos ginkluotose pajėgose tarnaujantys baltarusių savanoriai iš Konstantino Kalinausko pulko kaunasi su Rusijos pajėgomis Donbase, Charkivo, Chersono frontuose, vien mintis, kad ukrainiečiai bei baltarusių savanoriai sugalvotų pulti Baltarusiją, skamba absurdiškai.
Tačiau A. Lukašenkos režimui niekada netrūko absurdo ir tragikomedijos elementų. Kaip ir savisaugos jausmo. Neatsitiktinai Baltarusijos režimas kantriai ne pirmą sykį komunikuoja aiškią žinutę: mes nenorime karo.
„Viskas, ką galime pasakyti, tai neprovokuokite mūsų ir mes su jumis nekovosime. Mes nenorime kovoti su lietuviais, lenkais, jau nekalbant apie ukrainiečius“, – Baltarusijos gynybos ministras Viktoras Chreninas, įspėjęs Vakarus dėl „provokacijų“.
O kad Baltarusija esą būtų saugesnė, dėl tariamo „paaštrėjimo prie Sąjunginės valstybės vakarinių sienų“ sutarta su Maskva dislokuoti „Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos regioninę grupę“.
Ką tai reiškia? Kieno kariai, kiek jų ir kur dislokuojami? Tai gali būti visiškai nesvarbu, nes A. Lukašenkos pareiškimai ir realybė neretai skiriasi kaip diena ir naktis. Tik ar verta išties baimintis, kad Rusija Baltarusijos teritorijoje vėl dislokuos smogiamąją grupuotę – kad ir 20 tūkst. karių, o tai esą sukaustys ukrainiečių pajėgas pasienyje, kels įtampų ir baimių dėl naujos atakos prieš Kyjivą?
Mobilizaciją paskelbusi Rusija išties permetinėja savo rezervus į frontą, teoriškai rengia rezervistus, pildo smarkiai nukentėjusius dalinius „šviežiena“ – prastai apmokytais, neretai varganai aprūpintais ir dar blogiau vadovaujamais vyrais, kurie tarnavo prieš dešimtmetį arba iš viso nelaikė ginklų rankose.
Tai, kad „regioninei grupei“ su Baltarusija priskirtos Rusijos pajėgos – popieriuje įspūdingai atrodantys 1-osios tankų armijos, 20-osios jungtinių pajėgų ir desantininkų daliniai Ukrainoje per pastaruosius 8 mėnesius fronte buvo smarkiai sumaitotos, prarado kovinį efektyvumą ir vis dar iš dalies yra sukaustytos pačioje Ukrainoje, jau savaime yra iškalbingas faktas.
Dar liūdnesnė padėtis yra pačiose Baltarusijos pajėgose. Jų būklę, judėjimą atidžiai stebintys ekspertai pažymi, jog teoriniai pajėgumai gal ir atrodo grėsmingai popieriuje – 45 tūkst. karių, 1,2 tūkst. tankų, šimtai šarvuočių, artilerijos sistemų, t. y. viso to, ką galima būtų mesti prieš Ukrainą. Bet realybėje tai yra skeletas. Paraduose ir pratybose gal ir atrodo neblogai, o tikram karui per menkos.
Kaip teigė dar pernai nuosekliai Baltarusijos karinių pajėgų būklę išanalizavęs Lenkijos ekspertas iš „Rochan consulting“ Konradas Muzyka, Baltarusijos karinės pajėgos iš esmės yra mobilizacinės, t. y. užpildytų etatų skaičius siekia geriausiu atveju 50–60 proc. taikos metu. O tai reiškia, kad norint pasiekti bent teorinį karo meto efektyvumą mobilizuoti tektų mažiausiai 20 tūkst. rezervistų.
Pavyzdžiui, viena efektyviausių laikoma 120-oji mechanizuotoji brigada teturi 2 tūkst. karių, t. y. mažiau, nei Lietuvos kariuomenės „Geležinio vilko“ brigadoje, kurios sudėtyje yra ir sustiprintas NATO priešakinių pajėgų batalionas.
Dar daugiau – baltarusių karių iš 120-osios brigados, o ir rezervistų parengimas yra abejotinos kokybės, be to, vykdomas daugiausiai bataliono ar net kuopos lygiais. Kai brigada negali treniruotis visa, žinios, kaip jos štabas, atskiri daliniai veiks realių kovos veiksmų metu, yra ypač menkos.
„Jie net neturi sausumos pajėgų vadovybės ir pavaldūs Rusijos Vakarų karinei apygardai. Net batalionų lygio pratybos yra retos – dažniausiai kuopų ar būrių lygyje. Didesnės pajėgos dislokuojamos Rusijos organizuojamose pratybose, tokiose, kaip „Zapad“ ar „Sąjungos skydas“, – teigė K. Muzyka.
Jo teigimu, šiuo metu prie 1 tūkst. km siekiančios Ukrainos sienos, ukrainiečių manymu, sutelktos 7 bataliono kovinės grupės, tačiau labiau tikėtina, kad tai kuopos, ne bataliono dydžio elementai.
Dilemos ir Ukrainai, ir sau patiems
Tiesa, nuo balandžio pastebimi tam tikri nerimą kelti galintys pokyčiai: Baltarusijos karinių pajėgų pratybų tempas yra suintensyvėjęs ir yra didžiausias nuo nepriklausomybės paskelbimo 1991 m.
O režimo testuojami pajėgumai kariauti – nuo teritorinių pajėgų sukūrimo, mobilizacinės sistemos testavimo iki pašto tarnybos pajungimo rezervistų šaukimui yra pastebimi ne mažiau, nei A. Lukašenkos retorika.
Tiesa, tai daroma pavienėse apskrityse ar miestuose, žiūrint, kas veikia, o kas ne. Ar tai yra pasirengimas karui su Ukraina? Šios versijos esą negalima atmesti – galimai, ne veltui KGB ir visas režimas kalba apie provokacijas pasienyje, Baltarusijos specialiųjų pajėgų daliniai rengia antiteroristines pratybas, medžiojant diversantus.
Šiaip ar taip Baltarusija jau yra įsitraukusi į karą, mat jos teritorija naudota kaip placdarmas Rusijos invazinėms pajėgoms, iš Baltarusijos sausumos teritorijos leistos rusų balistinės raketos „Iskander“, o oro erdvėje rusų bombonešiai leido sparnuotąsias raketas „Kalibr“ ir „Ch-101“ į taikinius Ukrainoje.
Tad vienokio ar kitokio ukrainiečių keršto A. Lukašenkos režimas gali pagrįstai baimintis, ypač jei rusų pajėgos bus įveiktos kituose frontuose, o Baltarusijoje likusios rusų karinės bazės bei daliniai taps teisėtu taikiniu.
Kita vertus, A. Lukašenkos valdoma Baltarusija tiesiogiai iki šiol neįsitraukė į karą Ukrainoje – tiek dėl savo pajėgų silpnumo, tiek dėl mobilizacijos, kuri dar labiau pakenktų ir taip trapiai šalies ekonomikai, tiek dėl neprognozuojamų pasekmių karinėse pajėgose.
Visą rusų ir baltarusių pajėgų judėjimą šalyje kaip ant delno mato NATO žvalgybiniai orlaiviai, reguliariai skraidantys virš Lenkijos ir Lietuvos. Bet koks reikšmingas pajėgų mobilizavimas ir perdislokavimas būtų iš anksto aptiktas ir Ukraina būtų įspėta, mat Baltarusijos mobilizacinė sistema paremta sovietiniu principu, o tai reiškia, kad pajėgoms priskirtą techniką tektų traukti iš sandėlių, ruošti kovinėms užduotims, skirti finansinius ir kitus išteklius. Tai užtrunka, tai yra matoma.
Ir tai yra suprantama ir patiems baltarusiams, kurie jau galėjo įsitikinti, ko verti jų sąjungininkai Rusijoje. Ar motyvuoto Kalinausko pulko veiksmus Ukrainoje stebintys baltarusių karininkai gali pasitikėti savo menkai motyvuotais, žūti svetimoje šalyje nenorinčiais eiliniais kariais?
Ar pastarieji, vos tik gavę mobilizacinius lapelius, nesugalvos bėgti iš šalies, kaip rusai, ar net dar blogiau – nepereis į ukrainiečių pusę, matydami, kokius nuostolius patiria „antrąja pasaulio armija“ laikytos Rusijos pajėgos?
Rusijai atiduoda tankus ir amuniciją
Šie klausimai režimui yra opūs ir, galimai, nėra tvirtų atsakymų, tik didelė rizika. Tačiau gerokai iškalbingesnis atsakymas yra ta pagalba Rusijai, kurią Baltarusija gali toliau suteikti, pernelyg nerizikuodama daugiau, nei jau yra įsivėlusi iki šiol.
Urečoje, už 177 km į pietus nuo Minsko yra svarbus geležinkelio tinklų mazgas. Bet jei šis kadaise Radviloms priklausęs miestelis garsėjo stiklo gamyba, tai dabar, be geležinkelio stoties, čia belikę du svarbūs objektai: spirto gamykla ir strategiškai netoliese įkurta 969-iji tankų rezervo bazė.
Tai yra viena iš rezervinių bazių, iš kurios jau nuo vasaros į Rusiją išvyksta pilni vagonai su ginkluote ir amunicija. Pastarosiomis dienomis Oršoje pastebėti iš Urečos išgabenti dešimtys tankų „T-72A“. Tai yra seni šių tankų modeliai, nemodernizuoti, saugoti rezerve, mat Baltarusijos ginkluotosios pajėgos ir taip vos sugeba išlaikyti apie 240 tankų reguliariosiose pajėgose.
O sandėliuose ar atvirame lauke laikyti šimtai tankų, šarvuočių ir kitos technikos dabar jau yra pageidaujami Rusijos, kuri Ukrainoje neteko tūkstančių kovinės technikos vienetų, iš jų – per 1 tūkst. tankų. Bet kas dabar tinka.
Iš Oršos sąstatai su tankais bei gyvuliniais vagonais, kuriuose pagal geriausias sovietines tradicijas buvo gabenami žmonės, pajudėjo ne šiaip į Rusijos pusę, bet jau pirmieji atkeliavo ir į Uspenskajos geležinkelio stotį Rostovo srityje. Iš čia – Donbaso fronto mėsmalė yra ranka pasiekiama.
Tai nėra atsitiktinumas, mat per pastaruosius kelerius metus būtent Rusijos pinigais buvo iš dalies modernizuota Baltarusijos geležinkelių sistema, ypač didelį dėmesį kreipiant greitam šarvuotųjų dalinių permetimui iš vieno taško į kitą – vien 2020-aisiais atnaujinta 260 km geležinkelio atkarpų, o traukiniai, kurie keliauja iš Oršos pusės į Rusiją gali važiuoti maksimaliu 140 km/h greičiu.
Būtent tai daro A. Lukašenka, atkartodamas Vakarų karinę pagalbą Ukrainai – pats nesirengia kariauti ir kitaip tiesiogiai kištis į karą, tačiau visą įmanomą karinę įrangą perduoda vienai kovojančių pusių.
Ir nors A. Lukašenka tuo pačiu metu laido grasinimus į kairę ir į dešinę, jo režimo kartojimas, kad „mes nenorime kariauti“, įgauna prasmę: Baltarusijos kariuomenė tuoj išties neturės pakankamai priemonių, kuriomis galėtų kariauti mobilizuoti baltarusiai.
Tikimybė, kad senus, iš sandėlių ištrauktus tankus Rusija Baltarusijai kompensuos naujais tankais, nėra didelė, mat pirma Kremlius turi kompensuoti savo patirtus nuostolius ir mesti viską ką tik gali į karą Ukrainoje.
Tad formaliai tai yra parama Kremliui, kurios labiausiai reikia, o realiai – dar vienas būdas nešokti pagal Rusijos užgaidas ir nesivelti ten, kur Baltarusijos režimui išlikimui išties grėstų tiesioginė, o ne įsivaizduojama grėsmė.
