Karas Ukrainoje Rytų ir Vidurio Europoje, regis, pažadino sunkiai suvaldomą Lenkijos apetitą vėl tapti tokia regiono galybe, kokia kartu su Lietuva ji buvo XV-XVII amžiais. O tam reikia ginkluotis.

Ne juokais užsimojusi stiprinti savo pajėgumus Lenkija pristatė planą didinti reguliariąsias pajėgas nuo 110 tūkst. iki mažiausiai 250 tūkst. bei teritorinės gynybos pajėgas iki 50 tūkst., o 2021-2035 metais ginkluotųjų pajėgų modernizacijai įsipareigojo skirti įspūdingą sumą – per 133 mlrd. dolerių.

„Jei norime išvengti blogiausios [baigties], tai yra, karo, turime veikti vadovaudamiesi sena taisykle: „Jei nori taikos, ruoškis karui“, – spaudos konferencijoje Varšuvoje tada sakė įtakingasis vicepremjeras Jaroslawas Kaczynskis. Bet ir tokių radikalių planų Lenkijai jau, regis, negana.

Tas pats J. Kaczynskis bei jo valdančiųjų partija jau ne vienerius metus puse lūpų kalba apie norus savo šalyje turėti galingiausius atgrasymo pajėgumus – branduolinius ginklus. Norėti, žinoma, yra viena, o turėti – visai kas kita, mat tai susiję ne šiaip su milžiniškomis išlaidomis, infrastruktūriniais, techniniais iššūkiais, bet ir sąjungininkų, o ir priešininkų sprendimais, ilgalaikėmis pasekmėmis.

Tai ne šiaip ginklas savaime, o jo dislokavimas – ne eilinis vienašališkas Varšuvos veiksmas, tad ne veltui Lenkija ne kartą jau turėjo neigti vien gandus, kad ji siekia branduolinių ginklų. Bet po to, ką pasakė šalies prezidentas Andrzejus Duda interviu „Gazeta Polska“, abejonių nebeliko. Ir tai tėra pradžia – atskaitos taškas, po kurio galima tikėtis tektoninių lūžių regione, tad lenkų sprendimai neišvengiamai atsilieps ir Lietuvai. Tik kaip konkrečiai?

Vieša paslaptis tapo atviru klausimu

Lenkijos flirtas su branduoliniais ginklais po to, kai jie (priklausę sovietams, o vėliau Rusijai) iš šalies buvo išgabenti 1991 metais, atsinaujino prieš gerą dešimtmetį. Iki tol Lenkija laikėsi pasyvios stebėtojos vaidmens ir dar 2010 metais pasisakė prieš branduolinius ginklus Lenkijos teritorijoje, nors to, priešingai nei Lietuvoje, nedraudžia konstitucija.

2015 m. gruodžio mėnesį tuometis Lenkijos gynybos viceministras, o šiuo metu Lenkijos ambasadorius NATO Tomaszas Szatkowskis viešai ėmė svarstyti branduolinių ginklų Lenkijoje tikimybę.

Toks ne itin atsargus atvirta antikremline pozicija garsėjančio politiko pareiškimas tada sukėlė tam tikrą sąmyšį. Mat nors kalbos apie galimą Lenkijos dalyvavimą NATO branduolinio ginklo dalijimosi programoje sklandė jau daugiau nei metus, lenkų pareigūnai atsisakydavo komentuoti šį itin jautrų klausimą. Juk Lenkija yra pasirašiusi tarptautinę sutartį dėl branduolinių ginklų neplatinimo.

Gynybos ministerija savo tinklalapyje greitai išplatino paneigimą, kad tokios diskusijos iš viso vyksta. Ir patikslino, kad nekalbama net apie NATO branduolinio ginklo dalijimosi programą. Ir štai praėjus 7 metams A. Duda, kalbėdamas apie grėsmes iš Rusijos pusės, ir tarsi netyčia paklaustas, ar nevertėtų Lenkijai pagalvoti apie branduolinį skėtį, ėmė atvirai pozityviai kalbėti apie minėtą programą.

„Apsimetinėjimas, kad nėra problemos nieko nepakeis. Problema ta, kad mes neturime branduolinių
ginklų. Ir nėra jokių indikacijų, kad artimiausioje ateityje Lenkija jų turės. Tačiau visuomet išlieka galimybė dalyvauti branduolinio ginklo dalijimosi programoje. Mes kalbėjome su amerikiečių lyderiais apie tai, ar JAV svarstytų tokią galimybę. Tema yra atvira. Manau, jie į tai pažiūrės kitaip, po to, kas vyksta Ukrainoje. Negaliu to atmesti“, – pareiškė Lenkijos prezidentas.

Vien tokie jo žodžiai šalyje sukėlė diskusijų bangą, o „Gazeta Polska“ savo viršelį dramatiškai papuošė JAV branduolinius ginklus gabenti galinčia tarpžemynine raketa su A. Dudos atvaizdu ir citata: „tema yra atvira“.

Tiesa, pačiame interviu A. Duda pabrėžė, jog bent jau kol kas Lenkijos teritorijoje nebus branduolinių ginklų, kurie būtų pavaldūs Varšuvai ir jos sprendimams. Tačiau perklaustas jis patikino, kad patys branduoliniai ginklai Lenkijos teritorijoje bus – bent jau to siekiama. Ką tai iš viso reiškia – ginklai bus, bet ne lenkų jurisdikcijoje?