Ukrainai tęsiant savo sėkmingas kontrpuolimo operacijas šalies Rytuose ir Pietuose, iš kur vejamos rusų pajėgos jau paniškai bėga, Rusijai, regis, lieka nedaug pasirinkimo kelių: toliau trauktis, gal net pripažinti pralaimėjimą arba atvirkščiai – viską eskaluoti iki branduolinio lygio.
Štai Rusijoje, anot „The Times“ jau esą pastebėtas „branduolinis traukinys“, kuris turėtų sustiprinti įtarimus, jog Kremlius išties demonstratyviai rengiasi minėtai eskalacijai.
Be to, NATO jau neva įspėjo savo nares, kad Rusija gali išbandyti branduolinį ginklą netoli Ukrainos ir „pademonstruoti pasiruošimą panaudoti masinio naikinimo ginklą“. Tokias istorijas aprašęs britų leidinys „The Times“ – ne vienintelis pastaruoju metu, skiriantis daug dėmesio panašiam scenarijui.
Ar ne atsitiktinumas, kad „dingęs“ Rusijos atominis povandeninis laivas „Belgorod“, kuris be kita ko ginkluotas milžiniškos griaunamosios galios torpeda „Poseidon“, pasirengęs ją išbandyti? Tokią versiją iškėlęs Italijos dienraštis „La Reppublica“ esą rėmėsi NATO žvalgybiniais šaltiniais.
Tad jei kam Lietuvoje gali susidaryti įspūdis, kad tik mūsų šalies žiniasklaida esą nepagrįstai eskaluoja šį klausimą, baugina žmones, kelia paniką, galimas branduolinio ginklo panaudojimas yra ne šiaip karšta tema pačioje Ukrainoje, likusioje Europoje ir anapus Atlanto, bet vienas iš ir daug ką parodančių reakcijų šaltinių. Dėmesys, spekuliacijos, ginčai – o kas jeigu?
Ir kol dar tik ginčijamasi, ar Kremlius išties ryšis tokiam žingsniui, ar tik vėl blefuoja, o svarstymai, ką tai – branduolinių ginklų panaudojimas reikštų ir kas rodytų, kad priimtas sprendimas, viešumoje prasidėjusios diskusijos kaip galėtų ir turėtų reaguoti Vakarai rodo kelis dalykus.
Išgąstis ir spekuliacijos dėl įprastų judėjimų
Pirmiausiai vien reakcija į kol kas niekaip nepatvirtintas spekuliacijas, tik Kremliaus retorikoje atsispindėjusius grasinimus yra iškalbinga, kaip ir patys privačiai Kremliui reiškiami signalai. NATO atsakys konvenciniu, o gal branduoliniu smūgiu pačiai Rusijai, jei ši atakuos Ukrainą branduoliniais ginklais?
Pirmyn, šypsosi Kremliaus propagandistai, atsakas bus triuškinantis, juk Rusija yra branduolinė galybė, turinti visą strateginės ginkluotės triadą: iš sausumos ir povandeninių laivų paleidžiamas balistines raketas, bombonešius su sparnuotosiomis raketomis – visos jos, tūkstančiai jų yra su branduolinėmis galvutėmis, galinčiomis pasiekti bet kurį pasaulio tašką. O kur dar nestrateginiai branduoliniai ginklai, kurių Rusija turi apie 2 tūkst.
Jei bus panaudotas nors vienas jų, tai bus „katastrofiškos pasekmės“, kaip viešai ir privačiai įspėja JAV. Kaip reaguoja Rusija?
Nekonkretu, nebaisu. Bent jau tokios nuotaikos atsispindi Kremliaus retorikoje. Štai, pačiuose Vakaruose, regis, gerokai jautriau reaguojama į kiekvieną tikrą ar numanomą krustelėjimą, susijusį su Rusijos branduoliniais pajėgumais.
Pavyzdžiui, minėtas povandeninio laivo „Belgorod“, kuris oficialiai į Rusijos Šiaurės laivyno tarnybą priimtas tik šių metų liepą, „dingimas“ gali būti paaiškinamas labai paprastai: tam strateginiai atominiai povandeniniai laivai ir skurti, kad jie būtų bent jau kurį laiką nepastebimi, t.y. dingę. Po vandeniu tai daryti povandeniniam laivui – logiška aplinka, ypač naujam. Be to, jis galiausiai užfiksuotas ir viešai prieinamose palydovinėse nuotraukose, darytose rugsėjo 22-27 dienomis.
Tuo metu viešojoje erdvėje jau kelias dienas spekuliuojama, ką gi reiškia „branduolinio traukinio judėjimas“ centrinėje Rusijos dalyje.
Iš tikrųjų tai nebuvo joks „branduolinis traukinys“ ar „branduolinis konvojus“, o tik eilinis sąstatas su transporto priemonėmis, siejamomis būtent su Rusijos branduolinėmis pajėgomis: ant platformų pastebėti šarvuočiai „BPM-97 Vystrel“ yra siejami išskirtinai su 12-aja Vyriausiąja Gynybos ministerijos valdyba, dar žinoma, kaip 12-oji GUMO. Žinantiems šio paslaptingo dalinio paskirtį neatsitiktinai galėjo sparčiau suplakti širdys.
Tai yra viena slapčiausių Rusijos karinių pajėgų organizacijų. Čia tarnauja ypač didelis procentas aukšto rango karininkų, bet savo darbo pobūdžio jie neviešina ir neatskleidžia net sutuoktiniams. Juos galima išgirsti sakant „tarnauju tankų dalinyje“ arba „esu artileristas“. Netrūksta ir komiškų priedangų. Pavyzdžiui Rusijos okupuotame Kryme karinio dalinio Nr. 62047 karininkai, priklausantys 12-jam GUMO prisistato, kaip „vyno bendrovės darbuotojai“.
Iš tikrųjų 12-oji GUMO saugo tikrai ne vyną. Dalinio herbe pavaizduota etmono buožė ir atomo modelis – aiški užuomina, kad 12-ojo GUMO paskirtis: branduolinių galvučių apsauga. Sovietų Sąjungos laikais GUMO prižiūrėjo apie 500 tokių saugyklų – kelios jų veikė ir Lietuvoje, pavyzdžiui netoli Šiaulių ir Vilniaus.
Remiantis prieš kelerius metus atnaujintais JTO nusiginklavimo tyrimų instituto tyrėjo Pavelo Podvigo duomenimis, šiandien Rusijoje oficialiai likę 12 pagrindinių saugyklų, vadinamųjų „Objektų-S“ ir dar 34-os bazės, siejamos su „Objektais-S“ arba su operaciniais daliniais.
Pavyzdžiui, už maždaug 500 km į Šiaurę nuo Maskvos Vologdoje esantis „Objektas-S“ yra skirtas strateginėms galvutėms saugoti, tačiau jam priskirta žemesnio lygio saugykla Kolosovkoje, Kaliningrado srityje, prie kurios 2015-aisiais buvo netyčia užklydę lietuvių žurnalistai.
Čia esančiame dalinyje Nr. 20366 oficialiai tarnauja jūrų pėstininkai arba motošauliai, bet iš tikrųjų, kaip ir „Objektus-S“, prieš kelerius metus modernizuotą Kolosovkos branduolinių galvučių saugyklą saugo 12-ojo GUMO kariai. Jiems skirtų šarvuočių „BPM-97 Vystrel“ pasirodymas – nesvarbu, ar kelyje, ar ant geležinkelio platformų gali sukelti natūralias reakcijas.
Ypač dabar, kai V. Putinas ir jo pavaduotojas Rusijos saugumo taryboje Dmitrijus Medvedevas ėmė atvirai švaistytis branduolinių ginklų panaudojimo tema. Bet ar pats šarvuočių pasirodymas reiškia neišvengiamą 12-ojo GUMO judėjimą, o kartu ir branduolinių ginklų gabenimą? Tikrai ne.
Tą savo komentare pažymėjo ir „BPM-97 Vystrel“ nuotraukose identifikavęs lenkų analitikas Konras Muzyka iš „Rochan consulting“, ir Middlebury tarptautinių studijų instituto branduolinių ginklų ekspertas Jeffrey Lewisas, pažymėję, kad tai gali būti ir eilinės pratybos, ir technikos perdislokavimas, ir pasirengimas pratyboms, ir signalas Vakarams, o kartu ir bandymas stebėti Vakarų reakcijas.
Išties, 12-ojo GUMO pratybos vyksta reguliariai. Pavyzdžiui, Chabarovsko krašte, netoli Amūro upės esančiame viename iš „Objektų-S“ kaip tik šiomis dienomis vyko tokios pratybos, kuriose dalyvavo 150 karių ir 30 technikos vienetų – standartinis 12-jam GUMO priskirtų karių vienetas.
Tuo metu kito, netyčia užfiksuoto ir K. Muzykos aprašyto konvojaus kelionės koordinatės identifikuotos Sergej Posade – 12-ojo GUMO mokymų bazėje, 80 km į Šiaurės Rytus nuo Maskvos, kur branduolinės galvutės net nėra saugomos.
Tad „BPM-97 Vystrel“ perdislokavimas gali būti siejamas netgi su tragikomiška situacija, kad Rusijai trūkstant technikos ir karių fronte, į jį metami visi turimi pajėgumai. Karas Ukrainoje jau parodė, kad į jo mėsmalę patenka ne tik ten neturintys būti šauktiniai, iš kalėjimų paleisti nusikaltėliai, bet net ir Rusijos strateginėse pajėgose tarnaujantys kariai, kurie metami kaip eiliniai pėstininkai.
„Tačiau Kremliaus užkelta „branduolinė temperatūra“ duoda baimės dividendus“, – savo feisbuko paskyroje rašė Lietuvos Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
Ir tokia nuomonė, regis, tik ir patvirtina Kremliaus kėslus: sukurti atmosferą, kad Vakarai labiau bijotų vien minties, išsigąstų dar labiau, jei branduoliniai ginklai išties būtų panaudoti, liktų sukaustyti, tiesiog paralyžiuoti ir būtų linkę nusileisti – dėl Ukrainos ar dar daugiau.
Kodėl kursto eskalacijos baimes
Tokia strategija – eskalavimas tam, kad situacija būtų deeskaluota Kremliui palankiomis sąlygomis yra viena labiausiai Vakaruose paplitusių teorijų apie tai, kaip Rusija naudoja savo branduolinius ginklus: netiesiogiai, tik šantažui, spaudimui, bauginimui. O koks galutinis tikslas?
„Gali būti demonstratyvūs judesiai šiuo metu vykstant rutininėms kasmetinėms pratyboms. Rusija nebūtų Rusija, jei to neišnaudotų vakariečių baimėms stiprinti.
Tad laukite daug publikacijų rėkiančiomis antraštėmis solidžiuose ir ne labai solidžiuose portaluose. Viskas tik tam, kad sumažėtų parama Ukrainai“, – svarstė A. Anušauskas.
Vis dėlto rėksmingos antraštės bei tariamas paramos Ukrainai mažinimas taip pat tėra tik nuomonė bei teorija, kurios kol kas nepasitvirtino: Vakarų karinė pagalba ukrainiečiams nė kiek neslopsta, priešingai – pastaruoju metu ypač aktyviai ją didina amerikiečiai, iš kurių Kremlius ir sulaukia viešų bei privačių įspėjimų dėl branduolinio ginklo panaudojimo. O rėksmingos antraštės gali būti ir dėl ukrainiečių sėkmės fronto linijose – pastaruoju metu tam pagrindo netrūksta.
Ir nors Rusijos Užsienio reikalų ministerija išties neriasi iš kailio, bandydama sustiprinti tokius grasinimus, kad JAV karinė parama Ukrainoje esą „pasiekė pavojingą ribą, už kurios – Rusijos ir NATO susidūrimas“, prie Kremliaus bauginimų jau įpratę Vakarai leido aiškiai suprasti: kol kas nepastebima jokių ženklų, kad Rusija ruoštųsi panaudoti branduolinius ginklus.
Tačiau panašių kalbų, kad Rusija esą neketina pradėti karo veiksmų prieš Ukrainą netrūko dar vasario pradžioje, kai ukrainiečiai jau ruošėsi galimai invazijai. Dabar Ukraina jau ir pati rimtai ruošiasi galimai branduolinei atakai.
Kijevo miesto taryba pranešė, kad evakuacijos centrus aprūpina kalio jodo tabletėmis, kurios būtų reikalingos, jei Ukrainos sostinei būtų suduotas branduolinis smūgis. Tabletės gali padėti blokuoti žalingos spinduliuotės įsisavinimą skydliaukėje. Jei reikėtų evakuotis, tabletės bus išdalintos branduoline spinduliuote užterštų teritorijų gyventojams.
Vien priverstinis reagavimas Kremliui taip pat yra naudingas, nes įvairios reakcijos – nuo baimių iki spekuliacijų – gali rodyti vyraujančias nuotaikas, tendencijas, kaip jas paveikti, leisti atsiskleisti silpnosios grandims Vakarų šalių visuomenėse ar sprendimų priėmėjų gretose.
Apgaulingų signalų ir interpretacijų pasekmės
Iki šiol Vakarų šalyse ryškėja kelios nuomonės, kaip derėtų reaguoti: pirmoje grupėje yra tie, kurie ragina nebijoti Rusijos ir nesibaiminti dėl jos branduolinių grasinimų, mat jie nėra nei nauji, nei išskirtiniai, netgi atitinkantys Rusijos karinę doktriną ir skirti atgrasymui, o ne įspėjimui, todėl esą būtina laikytis nuosaikios, ramios laikysenos.
Akivaizdu, jog kol kas dominuoja būtent reaguoti raginančiųjų antroji grupė, kuri leidžia suprasti, kad Rusijai panaudojus branduolinius ginklus Ukrainoje, Kremlius sulauktų kinetinio atsako – galbūt, NATO intervencijos, konvencinių ar net branduolinių smūgių prieš rusų karinius objektus Ukrainoje ar ne tik.
Suprantama, kad tokia nuomonė ir iššaukia įvairių emocingų vertinimų bangą, juk tai gali reikšti tiesioginį karinį susidūrimą tarp Rusijos ir NATO – dviejų branduolinių galių. Be to, kažkas iš NATO šalių turėtų imtis lyderystės, skirti išteklius, prisiimti rizikos veiksnius.
Tad viskas priklauso tiek nuo branduolinio ginklo panaudojimo aplinkybių, tiek nuo Vakarų šalių (ir ypač kurių konkrečiai) gebėjimų bei realios valios reaguoti karinėmis priemonėmis.
Mat tiesioginis karinis susidūrimas – netgi konvencinis Rusiją, labai tikėtina, gali privesti būtent prie masinio branduolinių ginklų panaudojimo, kai NATO konvencinis pranašumas dabar jau nebekelia abejonių. Kita vertus, nereagavimas ar pernelyg silpna reakcija taip pat būtų pragaištinga strateginė klaida, kuri atrištų rankas kitoms branduolinėms šalims ar jomis siekiančioms būti valstybėms taip pat naudoti tokią ginkluotę, nesibaiminant pasekmių.
„Vieši signalai leidžia Rusijai numanyti, kad branduolinio atsako nebūtų. Tai geras dalykas (o ir nebūtų patikima agituoti tokią grėsmę, nes viešojoje nuomonėje pasireikštų panika), ar vis dėlto blogas, nes Putinas mus mato kaip bekiaušius?“ – retoriškai klausė Bruno Tertrais, Prancūzijos Montaigne‘io instituto ekspertas.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad Rusija, o ir pats Vladimiras Putinas užuominomis tyčia pakurstė ugnį, priminus, jog JAV vienintelės karo metu panaudojo branduolinius ginklus, o tai esą yra „precedentas“, t. y. galimai pakartotinas veiksmas. Japonija 1945-aisiais į branduolinio ginklo panaudojimą atsakė kapituliacija, Sovietų sąjunga sureagavo spartindama savo branduolinę programą.
Dabartinė situacija yra unikali ir visiškai skiriasi nuo 1945-ųjų, kad ir ką kalbėtų V. Putinas, tačiau paradoksalu, kad net jei jo strategija paremta blefu, kuris primena lygiai prieš 60 metų vykusią Kubos raketų krizę, Vakarų atsakas priklauso netgi nuo smulkiausių detalių, kurių Kremlius gali neįvertinti, nuvertinti arba pervertinti – panašiai, kaip tai darė 1962-ųjų spalį Nikita Chruščiovas.
Šis Sovietų lyderis anuomet blefavo ir manė, kad Vakarai nusileis, tačiau viskas išvirto į krizę, kurioje tik laimingų atsitiktinumų, didelių pastangų dėka buvo išvengta realaus branduolinių smūgių scenarijaus.
„Kubos raketų krizės pamokos yra žinomos: lyderystė ir šaltos galvos yra labai svarbūs veiksniai, o klaidingų interpretacijų bei incidentų gali pasitaikyti“, – pažymėjo B. Tertrais.
Tad jei V. Putinas, kaip N. Chruščiovas ar į juos panašūs dabar mano, jog Vakarai bus silpni ir nesugebės sureaguoti į antrąją branduolinę krizę taip, kaip sureagavo Johno F. Kennedy administracija 1962-iais, tai yra nuomonė, kurią galima susidaryti stebint vien tik viešąją erdvę.
Kremliaus režimas, savaime suprantama, negali remtis vien tik tokia informacija – žvalgybinė veikla, slapti kontaktai su Vašingtonu, kitomis sostinėmis turėtų padėti susidaryti geresnį vaizdą.
Kita vertus, būtent klaidinga žvalgybinė informacija (ar tikros nepaisymas) V. Putiną privedė prie sprendimo pradėti karą vasario mėnesį, o pojūtis, kad dabar pralaimint karą būtinas dramatiškas sukrėtimas ir postūmis gali būti stiprus, kaip niekada iki šiol šiame kare.
Atvira panika ar baimė dėl branduolinio ginklo panaudojimo Vakaruose dabar gali būti tokia pat žalinga, kaip ir realios grėsmės neigimas, atsainus svarbių detalių ignoravimas. Kol kas tik JAV įrodė galinčios ne tik laiku įspėti sąjungininkus apie artėjančios eskalacijos detales, bet ir tai, kad geba ramiai bei aiškiai pasakyti: reakcijos planas yra numatytas, tad geriau rusai nė nebando.
