Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas šeštadienį perspėjo, kad šalis neratifikuos Švedijos ir Suomijos narystės NATO, kol nebus „ištesėti“ abiejų Šiaurės valstybių pažadai.
„Kol mūsų šaliai duoti pažadai nebus ištesėti, laikysimės savo principinės pozicijos“, – kalbėdamas parlamente Ankaroje sakė R. T. Erdoganas.
Kitąmet, pirmą kartą istorijoje, aljanso viršūnių susitikimas vyks Lietuvoje. Čia tikimasi Suomiją ir Švediją pristatyti kaip lygiavertes NATO nares.
Kodėl delsiama?
Kaip Delfi sakė Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius Linas Kojala, Vengrija akivaizdžiai vilkina šį procesą.
„Nors buvo siunčiami gana pozityvūs kanalai iš Vengrijos prezidento institucijos, kai kurių „Fidesz“ atskirų politikų. Pats V. Orbanas, mano manymu, ar bent jau nesu matęs, kad būtų išreiškęs labai aiškų palaikymą Švedijos ir Suomijos narystei, o dabar tai atsispindi konkrečiuose veiksmuose“, – sakė politologas.
Jis atkreipė dėmesį, kad šiomis dienomis Vengrijos opozicija viešai paragino išspręsti ratifikavimo klausimą, tačiau jis kol kas nėra įtraukiamas į politinę darbotvarkę.
„Turbūt galime spėti, kokios tos priežastys. Viena iš jų, aišku, yra Orbano noras rodyti artumą Turkijai ir jos keliamiems nuogąstavimams dėl kurdų, terorizmo ir kitų aspektų, kurie daugiausia susijusi su Švedijos politika, bet kitas dalykas, kuris lūkuriuoja šalia, matyt, yra Rusijos įtaka Vengrijai, kuri yra didesnė nei kitose valstybėse“, – sakė L. Kojala.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Ramūnas Vilpišauskas, Delfi komentuodamas šį klausimą, taip pat pastebėjo, kad Turkijos prezidentas nuo pat proceso pradžios aiškiai rodė, jog norės išnaudoti turimus svertus, siekdamas ir vidaus politikos, ir kitų tikslų.
„Tai ne tik tie su kurdais susiję klausimai, kuriuos jis pats yra iškėlęs Švedijos bei Suomijos vadovas, bet ir, kaip spėjama, santykių su JAV kai kurie reikalai, ginkluotės įsigijimo reikalai. Taip pat tai ir bendrai Turkijos svarbos demonstravimas, kuris svarbus ir vidaus politikos požiūriu“, – komentavo politologas.
Turkija taip pat, priminė R. Vilpišauskas, karą Ukrainoje ir su tuo susijusius kitus Europoje vykstančius saugumo procesus siekia išnaudoti įtvirtindama savo regioninės galios vaidmenį.
„Kitais metais, artėjant rinkimams Turkijoje, šios šalies vadovo požiūriu, tai gali duoti naudos, parodant, kad jo vykdoma politika pasiteisina“ , – sakė profesorius.
Vis dėlto jo manymu, Vengrijos delsimas nėra nulemtas daugiausiai to, kad šaliai gana stiprią įtaką daro Rusija.
„Aš nesiečiau vien su tuo. Galbūt tai net nėra pagrindinė priežastis. Man atrodo, kad Vengrijos premjeras gali galvoti panašiai kaip ir Turkijos vadovas, nes Vengrijos politika irgi dažnai susieja skirtingus klausimus.
Ne kartą įvairių šalių diplomatai yra pastebėję, kad kai svarstomos ekonominės sankcijos Rusijos pareigūnų, įmonių, organizacijų atžvilgiu, tai Vengrija dažnai bando tokius klausimus susisieti su tuo, kas dar yra svarbaus jos Europos politikos darbotvarkėje – ar tai būtų ES lėšų išmokos, ar kiti dalykai. Manau, kad panašus mąstymas gali lemti ir jos kaip NATO narės elgesį“, – įvertino R. Vilpišauskas.
Kiek dar gali užtrukti?
RESC vadovo teigimu, jokio formalaus limito, kiek gali trukti toks etapas, nėra.
„Aišku, faktas, kad 28 NATO valstybės, įskaitant pačias didžiausias bei įtakingiausias, jau patvirtino bei ratifikavo Suomijos ir Švedijos narystę, yra spaudimo priemonė, rodanti, kad likusios dvi valstybės labai išsiskiria iš bendro aljanso konteksto, bet matant, kad Turkija neketina nusileisti ir šioje šalyje artėja prezidento rinkimai, kurie numatyti kitų metų vasarą, ko gero, galime numanyti, jog šis tarpsnis, deja, gali užsitęsti ilgesnį laiko tarpą“, – komentavo politologas.
Visgi, pasak jo, Madrido viršūnių susitikime Turkija netikėtai leido pradėti derybas su Suomija ir Švedija, nors to nebuvo tikimasi, tarsi taip pat rodo, kad įvairūs veiksniai iš išorės gali paskatinti nevisai planuotai greitą situacijos išsprendimą.
„Bet kol kas tai atrodo gana sunkiai tikėtina“, – taip pat pastebėjo L. Kojala.
VU TSPMI politologas R. Vilpišauskas taip pat sakė, kad kol kas neaišku, kiek laiko gali trukti Vengrijos ir Turkijos toks neapibrėžtumo palaikymas.
„Manau, kad vis tiek galiausiai bus pritarta Suomijos ir Švedijos narystei NATO, kai ateis tas laikas, kai reputacinė žala taps tiesiog pernelyg didelė dėl delsimo. Taip pat didės spaudimas iš kitų – pirmiausia JAV bei galbūt bus nuspręsta, kad pasiekti tie tikslai, ypač vidaus politikos, norint parodyti savo svarbą ir kad tolesnis sprendimo atidėliojimas gali pradėti kenkti tų šalių vadovų reputacijai“, – sakė profesorius.
RESC direktoriaus vertinimu, teoriškai yra įmanoma, kad Vengrija ir Turkija neratifikuotų Suomijos ir Švedijos stojimo į NATO iki pat aljanso viršūnių susitikimo kitąmet Vilniuje.
„Sunku atmesti tokį variantą, bet, ko gero, visų jau ratifikavusių narystę NATO sąjungininkų lūkestis yra, kad būtent Vilniaus susitikimo metu Suomija ir Švedija galėtų būti pirmą kartą pristatytos tokiame formate kaip lygiavertės NATO sąjungininkės.
Tai iš esėms toliau išlieka dominuojanti tezė, kad Suomija ir Švedija tikrai taps aljanso narėmis, ir tai įvyks bet kuriuo atveju pakankamai greitai, bet ar tas „greitai“ yra iki viršūnių susitikimo Vilniuje, viskas priklauso pirmiausia nuo Turkijos“, – sakė L. Kojala.
„Aš spėju, kad iki Vilniaus susitikimo turėtų būti priimti visi sprendimai“, – savo ruožtu svarstė R. Vilpišauskas.
RESC vadovas taip pat priminė, kad ratifikavimo proceso pradžioje Švedija ir Suomija pasirašė susitarimą su Ankara, kuriame buvo apibrėžtos tam tikros gairės, tačiau tai, pasak L. Kojalos, buvo labiau politinė deklaracija.
„Mes matėme, kad susitarimas tarsi įtvirtino abiejų šalių lūkesčius, bet iškart po to Turkijos pusė klabėjo apie dešimčių piliečių ekstradiciją bei apie kitus veiksnius, kurie nebuvo tiesiogiai įrašyti į susitarimą, tai matėme postūmį į priekį, buvo ir signalas, kad Švedija sutinka eksportuoti ginkluotę į Turkiją, gal net ir toks faktas įvykęs. Taigi, buvo pozityvių signalų ir Švedijos bei Suomijos noro pademonstruoti, kad Turkijos kritika, pastabos vertinamos rimtai tikrai yra“, – akcentavo politologas.
Visgi, kaip tęsė jis, kol kas iki galo sudėtinga pasakyti, ar to jau pakanka R. T. Erdoganui, kuriam tenka našta ne tik dorotis su buksuojančia šalies ekonomika, bet ir ruoštis artėjantiems rinkimams, kurie, panašu, Turkijos vadovui nebus tokie lengvi, nes apklausos rodo, kad jis antrame ture pralaimėtų opozicijos keliamiems kandidatams.
„Čia jau turbūt yra kita dilema, kuri nesusijusi su pačiomis Suomija ar Švedija ir netgi NATO, bet labiau su Turkijos vidaus veiksniais“, – pridūrė L. Kojala.
R. Vilpišauskas kalbėjo panašiai, akcentavęs, kad Turkija turi nemažai problemų ir socialinėje srityje, ir patiria aukštą infliacijos lygį. Be to, R. T. Erdoganas sulaukia daug kritikos dėl vykdomos pinigų politikos, politizuoto centrinio banko vaidmens.
„Visa tai gali reikšti, kad ieškoma sričių, kuriose galima pasigirti laimėjimais, tad tai ir gali būti ta visuma priežasčių, kurios veda prie tokio delsimo, norint kuo daugiau išspausti iš šios situacijos bei kuo labiau išnaudoti turimą savo kaip NATO narės statusą, jo suteikiamus svertus“, – paaiškino VU TSPMI profesorius.
