Lietuvos telefoninių sukčių „karaliumi“ pramintas nuteistasis neslepia, kad kalėdamas už grotų turėjo tai, apie ką daugelis ir laisvėje gali pasvajoti – iš svetimų pinigų pirko naujausią techniką, brangius prabangių ženklų drabužius, tačiau tik pastaraisiais metais suprato, jog tai, palyginus su laisve, yra niekas.
„Dabar trokštu tik vieno – kuo greičiau išeiti į laisvę, – sakė Ž. Pranckevičius. – Ir tikiu, jog man pavyks – su advokatu siekiame, kad būtų peržiūrėta man skirta laisvės atėmimo bausmė.“
Ž. Pranckevičiaus pavardė buvo minima ir šiuo metu policijoje dar atliekamame ikiteisminiame tyrime dėl sukčiavimo, kai iš Seimo pripažinto pirmojo atkurtos Lietuvos valstybės vadovo Vytauto Landsbergio paramos fondo buvo pasisavinti pinigai. Būtent dėl to jis ir kiti nuolat įkalinimo įstaigose sukčiaujantys asmenys buvo pervežti į Vilniaus pataisos namus – taip buvo siekiama užkirsti kelią naujiems sukčiavimo atvejams.
– Dabar jau esu sugrąžintas atgal į Pravieniškes, į čia grįžau prieš dvi savaites – Vilniuje buvau kalinamas dvejus metus, nors ten nebuvo sąlygų man atlikti bausmę, nes teismas yra nurodęs, kad man įkalinimo įstaigoje privalo būti užtikrintas saugumas.
– Žilvinai, buvote vienas iš įtariamųjų, kuris galimai buvo apšvarinęs V. Landsbergio fondą.
– Taip, buvau vienas pagrindinių veikėjų tarp tų įtariamųjų, kurie neva vykdė sukčiavimą paskambinę V. Landsbergio giminaitei Birutei Landsbergytei – iš pradžių pareigūnai teigė, kad būtent aš iš fondo pasisavinau 25,6 tūkst. eurų. Būtent dėl to, kaip teigė didžioji dalis pareigūnų, po šio nusikaltimo buvau perkeltas į Vilniaus pataisos namus. Taip norėjo užtikrinti mano ir kitų nuteistųjų priežiūrą, veiksmingesnį saugumą ir t. t.
Atlikinėjant bausmę Vilniuje kreipiausi į žurnalistus, nes to sukčiavimo nesu įvykdęs, o pataisos namuose buvau laikomas nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis – mane uždarė į rūsį, kaip mes vadiname, „padvalą“, man nebuvo suteikta galimybė pretenduoti į lengvąją grupę, nors man tai priklausė – neturėjau nuobaudų.
Kai pradėjau ieškoti teisybės ir žurnalistai paviešino šį įvykį, apie kurį visiškai tuos dvejus metus net nebuvo skelbiama, byla iš Vilniaus atsidūrė Kaune, o man po kelių mėnesių pateikė naujus įtarimus – esą aš jau ne įgijau daugiau kaip 25 tūkst. Eur, o tik pasikėsinau įgyti daugiau kaip 5 tūkst. Eur. Tai kaip yra iš tikrųjų – arba aš pasisavinau, arba – nepasisavinau. Buvo labai keisti manevrai. O dabar prieš jums atvykstant man atnešė ir įteikė dokumentą, kad priimtas nutarimas mano atžvilgiu nutraukti ikiteisminį tyrimą. O juk man prieš tai aiškino, kad kiti nuteistieji prieš mane davė parodymus, sakė, jog aš neva ten dalyvavau, nors tuo metu buvau kitoje įstaigoje. Manau, jie tai galėjo iš karto nustatyti, bet už mano praeitį bandė „nurašyti“ šį nusikaltimą.
– Kas pasakė, kad būtent jūs dalyvavote padarant šį nusikaltimą?
– Tyrėja. Paskui ji net nurodė pavardę – sakė, kad yra toks nuteistasis Simas Abuoja, kažkada su juo Pravieniškių pirmajame sektoriuje kartu atlikinėjome bausmę. Bet tuo metu, kai buvo įvykdytas nusikaltimas, aš buvau kitur.
Kai nutraukė tyrimą mano atžvilgiu, nutarime nurodė, kad patikrino feisbuką, o anksčiau, ką negalėjo? Vis dėlto, manau, šioje byloje yra ir daugiau žmonių, kurie teisiami tik už praeitį.
– Bet kiti prisipažino?
– Vienas tik, mačiau, kad ir kitiems buvusiems įtariamiesiems yra nutraukti ikiteisminiai tyrimai.
– Su jais buvote Vilniuje, todėl turėjote galimybę pasikalbėti ir paklausti, kas čia nutiko?
– Tik porą kartų buvo sudaryta galimybė pasivaikščiojimų kiemelyje pasikalbėti, bet kai tokia byla, kai tai yra garsaus asmens fondo byla, nelabai kas ir norėjo apie tai kalbėti, juo labiau, tuo metu dar vyko tyrimas. Gal kas nors iš tų kaltininkų dar norėjo galus nuslėpti, neaišku, bet konkrečiai niekas nekalbėjo. Man tik vienas iš tų asmenų buvo žinomas – Rytis Pernavas, kuris pripažino kaltę.
– R. Pernavas yra labai daug kartų teistas už sukčiavimą.
– Taip, daug kartų.
– Kaip ir jūs?
– Taip, kaip ir aš – 34 kartus. Su juo esu Kybartuose atlikinėjęs bausmę dar 2016 m., o po to, kai mane 2018 m. išvežė, su juo neturėjau jokio kontakto. Pavyzdžiui, aš Pravieniškėse buvau antrame sektoriuje, jis – pirmame, visai kitoje zonoje.
– Jeigu duomenų nesurinko, manau, yra duomenys, kad tu negalėjai padaryti. Kai man teikė įtarimus, pasakė tiesiai šviesiai – yra visi duomenys. Konkrečiai, sakė, ir net manęs neklausė, bet kai pamatė, kad ėmiau viešai judinti šį reikalą, tada visiems pasidarė įdomu, kaip čia yra.
Aš buvau viešai sakęs, kad dėl to, jog mane spaudžia, įkalinimo įstaigoje būsiu priverstas padaryti naują nusikaltimą, tai, įsivaizduokite, po tokio paviešinimo prieš mane prasidėjo atakos, man buvo sudaromos sąlygos padaryti nusikaltimus – pavyzdžiui, pareigūnai užmiega postuose arba mane išveda iš kameros ir palieka vieną be priežiūros, nors esu laikomas kaip linkęs užpulti. Arba – įleidžia į kamerą kitus nuteistuosius, kurie net nėra priskirti mano kamerai. Prasidėjo tokios provokacijos, kad įgyvendinčiau tuos grasinimus.
Kai atvažiavau į Pravieniškes, nuo pat pirmųjų dienų jaučiu priešišką nusiteikimą. Suprantu, gal pareigūnai žino mano praeitį, žino, koks anksčiau buvau šioje įkalinimo įstaigoje, gal jie gal galvoja, kad grįžo tas pats žmogus. Bet aš grįžau dvejus metus išbuvęs be nuo nuobaudų, mano elgesys yra pavyzdingas, nėra jokių nusiskundimų, nevartoju narkotinių medžiagų, neužsiimu draudžiamais daiktais.
Labai keistai viskas vyksta, gal čia dėl tos V. Landsbergio fondo bylos – Vilniuje bandė paspausti, nepavyko, dabar atvežė į Pravieniškes – čia dabar mane spaus.
– O kaip yra su tais beveik 26 tūkst. Eur, kuriuos bandyta pasisavinti iš V. Landsbergio fondo – ar juos pavyko atgauti?
– Kiek supratau, tik dalį pavyko, nes kai man davė pakartotinius įtarimus, jog jau tik pasikėsinau įgyti šį turtą, buvo matyti, kad tik dalį pinigų pavyko išvilioti.
Tyrėjai nustatė konkrečius telefono numerius, netgi IP adresus, registracijos numerius, todėl nurodžiau, kad galėtų pasitikrinti pagal celės bokštus. Ir pareigūnai man pasakė, kad mato tuos duomenis, pagal juos aš nepadariau to nusikaltimo, bet, sakė, šalimais yra kitas bokštas, neva galėjo „peršokti“... Kaip tai gali „šokinėti“?
– Bet juk jūsų nenuteisė.
– Galiu pasakyti, kad mane būtų nuteisę, čia 100 procentų, kad būtų nuteisę, nes matėsi, kaip ėjo ši bylos eiga. Už sukčiavimą esu teistas 34 kartus ir žinau, kaip vyksta ikiteisminiai tyrimai, praktiką turiu neblogą ir čia matėsi aiškiai, kad taip neturėjo būti. Jeigu nebūčiau viešinęs, būčiau nuteistas ir niekam nebūtų buvę įdomu.
– O kada pradėjote sukčiauti?
– Seniai, gal 2012 m., kai buvau perkeltas į Kybartų pataisos namus.
– Tuo metu buvo pats sukčiavimų pikas? Kaip įsitraukėte į tai?
– Taip, labai stipriai vyko, tada patekau į tokį būrį, kuriame buvo telefoninių sukčių būrys – vien tik jie. Aišku, kai kurie buvo išėję iš kitų būrių ir ten nuėję specialiai, visi susibūrė... Tada buvau atvykęs iš Alytaus pataisos namų ir į bet kokį būrį nėjau, buvau nuėjęs į vieną būrį, bet ten buvau sužalotas, tada mane perkėlė į kitą būrį, kuris esą yra ramesnis, o ten gyveno visi sukčiai.
– Sukčiai yra ramesni?
– Taip sakė, bet iš tikrųjų ten nebuvo ramesni, ten nuolat vyko sukčiavimai. O kai vėliau mus visus nuvežė į Vilnių, pareigūnai sakė, kad taip siekiama įgyventi kažkokį Vyriausybės nutarimą, nes mes darome žalą valstybei ir su mumis reikia kovoti.
– Na, valstybė nukentėjusiesiems turėdavo atlyginti jūsų padarytą žalą...
– Taip... Ir, kai dabar pareigūnai sakė, kad visi tokie nuteistieji yra perkelti į Vilniaus pataisos namus, čia juos saugo, stebi 24 valandas per parą, galimai blokuoja mobilųjį ryšį, bet pasakysiu, kad taip nebuvo – Vilniaus pataisos namuose niekas ryšio neblokavo, vien man būnant kameroje, iš to pykčio, kad tuos nuteistuosius čia perkėlė, buvo atlikta 12 sukčiavimų. Asmeniškai pats mačiau, kaip Vilniaus mieste buvo įvykdyti sukčiavimai, nuteistiesiems pateikė įtarimus, ir tai buvo padaryta iš vienos kameros. Tai, įsivaizduokite, tiek sukčiavimų yra nemažai.
– Bet kaip iki šiol pavyksta sukčiauti, kai visa Lietuva apie tai žino...
– Pavyksta. Pavyzdžiui, žinau, yra perkelta asmenų į Pravieniškes, pareigūnai sako, mes dirbame, užkardome, aišku, ten yra modernios ryšio blokavimo priemonės, bet tų sukčiavimų, kaip bebūtų, vis dėlto dar pasitaiko. Ir būtent iš tų pačių Pravieniškių. Vadinasi, nėra blokuojama. Be to, būna, kad nuteistieji nutaiko momentus – pasivaikščiojimo kiemelyje ryšio neblokuoja, taip pat jie būna išvežami į teismus, tada ir padaro...
– Nežinau kaip yra dabar, nors šiuo metu sukčiavimai vyksta elektroninėje erdvėje, siunčiamos žinutės ir t. t., bet aš tuo jau ilgą laiką neužsiimu, tai nežinau. O kai aš tai darydavau, tuomet skambinome visiems į telefonus, įtikinėjome žmones, kad jų elektroninės prieigos yra paviešintos, o mes dirbome apsimesdami banko vadybininkais.
– Tai buvote banko vadybininkas?
– Buvau kažkada. Pavyzdžiui, internete būdavo banko vadybininkų duomenys, tai pasiskaitai kažkokius duomenis, kartais net per televizorių matai, kaip kalba Swedbanko vadybininkas, pasakoja, kaip reikia saugotis, tai automatiškai nusirašai jo pavardę, kokiam padaliniui priklauso. Taip ir vykdavo.
– Balsų nekeisdavote?
– Ne, aišku, yra kas keičia, bet tie, kur verkia dėl avarijų, prisistato moterimis... Yra tokių. Aš neverkdavau.
– Jūs „gelbėdavote“ žmones...
– „Gelbėdavau“ žmones, aš neimdavau mažai pinigų – kaip sakydavau, tūkstantis eurų yra nedaug, nuo tokios sumos nepraturtėsi, o tik sugadinsi kitas sąskaitas. Gerai, paimsi tą tūkstantį eurų, „numesi“ juos kažkam, bet kas iš to tūkstančio eurų – automatiškai sugadinsi žmogų, ant kurio „mesi“, ir naudos bus mažai...
Mes buvome patys pirmieji, kurie eidavome per įmones, fondus – ten būdavo rimtos sumos. Pavyzdžiui, mes dviese per du mėnesius „padarydavome“ net po 90-100 tūkstančių eurų, tai čia jau yra pinigai, bet, kaip aš sakau, kas iš to, kai iki tavęs pusė jų nedaeidavo – tai pusę sulaiko pareigūnai, tai kažkas dingsta su pinigais.
– Bet ir jūs zonoje negalėjote turėti pinigų...
– Negalėjome, bet patekdavo kažkokiais būdais. Bausmės esu gavęs 20 metų, o pinigų – nė 20 tūkst. Eur nesu gavęs. Nes tie pinigai – tai juos „nuneša“, pasitikėti nėra kuo, artimiesiems irgi neduosi, nes neaišku, kada užpurtys.
– Tačiau, kaip suprantu, gyvenimu nesiskųsdavote?
– Tuo metu – taip, gyvenimas buvo neblogas. Ai, man ir dabar tas gyvenimas nėra blogas. Bet ir nėra geras – gyvenu kalėjime, turiu didelę bausmę, bet manau, kad greitai išeisiu į laisvę. Nedaug čia man ir lieka, pora metų.
– Kaip suprasti – pora metų?
– Man skirta bausmė netelpa į jokius rėmus – vienu teismo nuosprendžiu esu nubaustas trimis bausmėmis, už nusikaltimą gavau bausmę plius ją skyrė nuo tos dienos, kai įvyko teismas, neįskaičiavo anksčiau atliktų 12 metų ir plius atvykus į pataisos namus man pritaikė Bausmių vykdymo kodekso nuostatas– kadangi nusikaltimą esu padaręs įkalinimo įstaigoje, man netaikomas lygtinis paleidimas. Tai prieštarauja visiems teisės aktams, nes yra aiškiai pasakyta, kad niekas negali būti už tą patį nusikaltimą baudžiamas tris kartus. O aš tiek ir esu nubaustas.
– Bet jūsų už tą patį nusikaltimą kelis kartus nebausdavo, tiesiog subendrindavo bausmes...
– Vienu teismo nuosprendžiu aš buvau trimis bausmėmis nubaustas – teismas bausmes subendrino, bet naują paskirtą bausmę skaičiavo nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.
Lygtinis paleidimas netgi taikomas žmogžudžiams, o aš žmogaus nesu užmušęs, niekam nesu gyvybės atėmęs, tik apgavęs. Nemanau, kad tai yra teisinga. Su advokatu kreipėmės į Teisingumo ministeriją, kad duotų išaiškinimą, ar tai yra teisinga. Aš 12 metų atsėdėjau, paskui man dar 20 metų skyrė, tai kiek iš viso – 32 metai. Jūs man parodykite, kokiame Lietuvos teisės akte yra nurodyta tokia bausmė? Nėra – yra maksimali 25 metai arba iki gyvos galvos. Realiai man geriau kažką nužudyti – net tie žmogžudžiai, kurie yra nužudę žmones, turi galimybę išeiti, o man – dar 20 metų... Aišku, jeigu dar sulauksiu tos galimybės išeiti.
Manau, kad su manimi bando susidoroti, nes visiems per daug keliu klausimų.
– Dėl visko – dėl bausmės, dėl V. Landsbergio...
– Na, V. Landsbergis jums jau turėtų būti praeitis ir visiškai nerūpėti...
– Taip, tai jau praeitis, bet keliu daugybę klausimų – ir dėl savo kalinimo sąlygų, ir kitų panašių dalykų. Bet štai man, kaip sukčiui, visi daro spaudimą.
– Tai gal jumis nepasitiki – juk esate sukčius...
– Kalėjimų departamente yra geras žmogus ir net jį galiu įvardyti – jis Vilniaus pataisos namuose laikinai ėjo direktoriaus pareigas, tai yra Jevgenijus Chleborodovas, Kriminalinės žvalgybos valdybos skyriaus viršininkas. Aš jiems įrodžiau, kad per tą laiko tarpą, kai buvau Vilniuje, esu geras, galiu pasitaisyti, galiu nepažeidinėti dienotvarkės ir būti be jokių pažeidimų. Jau treti metai, kai esu be jokių nuobaudų, tai įrodžiau, bet dabar atvykęs į Pravieniškių pataisos namus tai turiu įrodinėti čia iš naujo. Jie iš žmogaus daro žvėrį – atvažiuoji, geras ir pavyzdingas elgesys, viskas su tavimi tvarkoje, nepiktnaudžiauju narkotinėmis medžiagomis, kas čia yra įprasta, ir tu bandai kažką pasiekti, bandai kažko prašyti, bet visur atsimuši kaip į sieną – visur neigiami atsakymai. Arba kaip biurokratai nukreipinėja ne pagal paskirtį – eik ten, žiūrėk to... Bet palaukite – jeigu man priklauso pagal įstatymą, kodėl tai negali būti taikoma? Kodėl aš negaliu pretenduoti? Turiu Seimo kontrolierių išvadas, kuriose nurodyta, kad man turi būti sudaryta galimybė pretenduoti į lengvą grupę ir pan., bet man vis atkerta, kad tu neatitinki sąlygų.
Kai atvykau čia, man pasakė, kad jeigu noriu pakliūti į lengvąją grupę, būtinai turiu dirbti ir mokytis. Tai du pagrindiniai dalykai, aišku, yra dar ir kiti punktai. Vilniuje iki pat atvykimo į čia dienos dirbau, baigiau mokyklą, turiu pažymėjimus, o jie sako – ką tu ten darei Vilniuje, mums neįdomu. Sistema ta pati, bet jie sako, kad mes tau sudarome naują planą ir tu turi juos įvykdyti – kaip man juos įvykdyti, jeigu aš jau įvykdžiau?
– Tai dabar galėtumėte siekti aukštojo išsilavinimo...
– Žinoma, galėčiau, bet čia tai yra neįmanoma, nebent būčiau Vilniaus pataisos namuose. Suprantate, čia į tave žiūri kaip į kokį antrarūšį. Man sako, ai, jūs Žilvinai, esate specifinio ūmaus charakterio. Tai aš irgi tą patį galiu pasakyti – jūsų požiūris yra specifinis, jūs į mane žiūrite kaip į antrarūšį. Tai jūs dirbkite su manimi, žiūrėkite, kad aš taisausi ir pan.
Atvykus į čia vyksta didelis nesusikalbėjimas su Pravieniškių mafijos atstovais – taip aš pareigūnus vadinu, nors tie nuteistieji, priklausę tai mafijai, yra išvežti į Vilnių. Aišku, čia jau truputį apsitvarkė, yra nauji viršininkai, pažiūrėsime, ateitis parodys, kaip čia bus.
– Bet būdamas Vilniuje jūs kaip tik ir norėjote sugrįžti į Pravieniškes.
– Taip, norėjau tuos dvejus metus – aš ir noriu, viskas tvarkoje, šiame antrame sektoriuje ir būsiu, čia viskas yra gerai. Kai mane išvežė į Vilnių, žinojau, kad dėl V. Landsbergio fondo bylos mane išvežė neteisėtai, visus tuos dvejus metus kėliau klausimus dėl pervežimo, bet visur atsimušiau kaip į sieną. Ir kaip minėjau, Kriminalinės žvalgybos valdybos skyriaus viršininkas J. Chleborodovas, įvertinęs situaciją, mano būklę ir pareigūnų santykį su manimi, nusprendė, kad mane galima sugrąžinti. Bet kai kurie pareigūnai Pravieniškėse tikrai yra blogi – bando mane padaryti žvėrimi, kad vėl grįžčiau prie senų įpročių, prie to, ką anksčiau dariau.
– Taip, ir per tas dvi savaites, net išlipęs iš mašinos nieko kito negirdėjau, kaip tik priešiškus veiksmus. Pavyzdžiui, man sako: „O, grįžai, ar tu čia išlipai, ar ne kitame sektoriuje turėjai išlipti?“ Aš užduodu klausimą, kodėl jūs taip sakote, čia turėjau išlipti... Nueinu pas kitus pareigūnus, o jie man sako: „Tu čia ne per daug daiktų turi? Neišsipakuok daiktų, nes tu greitu laiku važiuosi kitur.“ Tai kas čia yra – ne priešiški veiksmai? Vadinasi jie yra mane numatę kilnoti – kiti sukčiai yra suvežti į trečią sektorių, gal ten norės ir mane išvežti, vėl įmesti į liūtų narvą. Pažiūrėsime, laikas parodys, bet aš manau, kad taip gali nutikti. Nes čia – Pravieniškės. Čia visko būna.
– Bet dabar daug nuteistųjų nuolat vežioja...
– Nedaug, nes tam, kad nuteistasis būtų perkeltas, turi būti Kalėjimų departamento direktoriaus nutarimas, šiaip sau perkelti be priežasties negali. Aišku, jie tų priežasčių gali daug prikurti. Kaip ir pavyzdys – sako, kad darau neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems. Kaip Ž. Pranckevičius gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, jeigu visur yra patvirtinantys dokumentai, kad jis kameroje yra vienas? Izoliuotas nuo kitų nuteistųjų ir kameroje yra vienas – taip kaip aš darau neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems? Prieš veidrodį? Čia absurdas. O jie taip rašo.
Dabar sėdžiu ne vienas, su kitu nuteistuoju, bet toks atvejis buvo, kai sėdėjau vienas, niekur negalėjau išeiti, neturėjau kontaktų, mane nuolat prižiūrėjo pareigūnai, teismo nutartimi man turėjo būti užtikrintos saugios kalinimo sąlygos. Ir sėdėjau vienutėje.
– O dabar taip sako?
– Kol kas taip nesako, bet vėl mane įtraukė į linkusių užpulti įskaitą. Pagrasinau pareigūnui, nors pareikalavau teisėtų dalykų – aš nepagrasinau, kad nužudysiu ar pan., o jie nusprendė atnaujinti mano įrašymą į šią įskaitą. Bet jie net nepasižiūrėjo mano bylos. Ir, įsivaizduokite, poste, kuriame aš pagrasinau, kabo psichologų, Resocializacijos skyriaus darbuotojų pažymos, kad Ž. Pranckevičiaus psichinė būsena nestabili, pareigūnams reikia jį dažniau stebėti, įvertinti jo psichologinę būseną, jeigu kažkas nutinka, iš karto nedelsiant informuoti psichologus... Žodžiu, man taikoma sustiprinta priežiūra. Dokumentuose rašo, kad esu greitai išsiprovokuojantis, impulsyvaus būdo. O Vilniuje pareigūnai tokių pranešimų nerašydavo – žinojo, koks esu ir stengėsi manęs neprovokuoti, nesivelti į konfliktą. O čia – atvirkščiai: iš pradžių mane išprovokavo, aš tada pagrasinau, o jie iš karto surašė tarnybinį pranešimą, kad esu linkęs užpulti.
– Jeigu jūs lengvai išprovokuojamas, impulsyvus, turbūt reikėtų dažniau bendrauti su psichologu...
– Aš bendrauju, viskas tvarkoje, bet ką jie tokiu būdu turėjo padaryti? Iš karto man iškviesti psichologą, bet ne, surašė, kad esu linkęs užpulti, nors realiai niekada iš mano pusės nėra buvę užpuolimo.
Dėl to, kad esu įtrauktas į linkusių užpulti asmenų įskaitą, negalėsiu dirbti tamsiu paros metu. Aš dabar negaliu net dalyvauti grupiniuose užsiėmimuose, nors net neužpuoliau, o jie tik pagal mano žodžius mane įtraukė į įskaitą. Dabar kiti nuteistieji bijo su manimi eiti į grupinius užsiėmimus, visi informuoti, kad esu specifinio ūmaus charakterio, nestabilios psichinės būsenos. Nors nei karto pareigūnų nesu užpuolęs.
– Kaip bandysite reabilituotis?
– Tai kad man nereikia reabilituotis, manau, čia pareigūnams reikia reabilituotis. Kadangi aš čia gyvensiu ir jiems reikės su manimi dirbti, manau, pirmiausia jiems reikia neparodyti agresyvių veiksmų, nes, būna, kad pareigūnas ateina agresyviai nusiteikęs, kaip koks „bachūras“. Nekalbėk pakeltu tonu, bendrauk normaliai ir viskas bus gerai.
Matau, kad labai skiriasi kalinimas Vilniuje ir Pravieniškėse – Vilniuje pas mane visada užeidavo pareigūnai ir paklausdavo, kaip man sekasi, kaip nuotaika, gal reikalinga kokia nors pagalba, gal psichologas ir pan., o čia niekas neateina, niekam neįdomu.
– Anksčiau pareigūnai buvo kitokie, su jais susikalbėdavau, jie net kitaip žiūrėdavo į nuteistuosius, dabar net nesuprantu, kur randuosi ir ką veikiu. Labai pasikeitę.
Sau pasakiau, kad telefono daugiau neimsiu į rankas, nes kai paimu, iš karto – nusikaltimai. Per tas dvi savaites aš jų ir neieškojau, kaip ir narkotikų, spirito irgi. Bet apibusės pagarbos principas čia yra labai pablogėjęs, nes kai čia buvo tie vadinamieji „bachūrai“, tai gal ir jų net prisibijodavo, daugiau jausdavo pagarbą. Po Vilniaus sunku adaptuotis, reikia suvokti, kur patekau. Bet po truputį kaip nors.
Dabar Pravieniškėse yra naujas vadovas yra iš Kriminalinės žvalgybos valdybos skyriaus, pažiūrėsime, kaip gausis, bet manau, kad mane ištrems kur nors nežinoma kryptimi.
– Bet kad Lietuvoje nelabai tų vietų yra...
– Taigi, aš net sakiau, jeigu jau nori mane išvežti, tai gali naują zoną pastatyti. Pagal mano turimus dokumentus, jie manęs niekur negali išvežti – į trečią sektorių negali, į pirmą – irgi ne.
– Nes jums gresia pavojus?
– Grėsė pavojus, dėl to teismas priėmė atskirą nutartį dėl saugių kalinimo sąlygų. Tai jeigu jie man Pravieniškių antrajame sektoriuje, Marijampolėje ar Alytaus pataisos namuose užtikrins teismo nutartyje nurodytas saugias kalinimo sąlygas, gali vežti.
– Kas yra saugios kalinimo sąlygos?
– Iš tikrųjų pareigūnai privalo visiems nuteistiesiems užtikrinti saugias kalinimo sąlygas – kad nebūtų smurto ir pan., bet mano atžvilgiu jie neužtikrino, nes aš buvau sunkiai sužalotas, dėl to teko ir operuoti mane. Teismas atkreipė pareigūnų dėmesį, kad saugios kalinimo sąlygos man turi būti užtikrintos, nors ir visiems privalo, bet čia visų nesukontroliuosi, nėra tiek pareigūnų, kad prie kiekvieno kalinio pastatytų pareigūną.
Sėdžiu kamerų tipo patalpose, jos yra rakinamos, tiek lauke, tiek būryje, kur gyvenu, yra vaizdo stebėjimo kameros, taip pat yra pareigūnų postas – kontroliuoja priežiūrą ir apsaugą. Šiandien man viskas yra gerai.
– O dėl ko jūs buvote sužalotas?
– Dėl sukčiavimų, viskas buvo užsilikę dar nuo Kybartų pataisos namų, bet sunkiai sužalotas buvau Pravieniškių pataisos namų pirmajame sektoriuje. Tada iš Kybartų atvežė vieną nuteistąjį, kuris jau dabar yra išėjęs į laisvę, o jis yra buvęs ilgametis pataisos namų darbuotojas ir į Kybartų pataisos namus įnešdavo didelį kiekį narkotinių medžiagų bei telefonus. Jis dirbo ūkio aptarnavimo dalyje, aš prieš jį daviau parodymus – buvo didelė byla dėl narkotikų ir sukčiavimų, ją bandė ant manęs vieno „pakabinti“, ant manęs pylė visą „brudą“, kad aš padariau ir su juo bendravau, bet realiai bendravo kiti žmonės. Paskui atvažiavo pareigūnai iš Kalėjimų departamento ir tiesiai šviesiai pasakė, kad tas numeris, jog aš prisiimu kaltę, o kitas išvengia atsakomybės, nepraeis, sakė, mes viską žinome, „ožiai“ jau davė parodymus.
Ir ką – tiesiai šviesiai parašiau, ką žinojau, kad neša kažkoks elektrikas. Daviau parodymus, paskui atvažiavau kalėti į Pravieniškių pirmąjį sektorių, o tas elektrikas taip pat į ten buvo atsiųstas atlikti jam skirtos bausmės. Jis buvo nuteistas kalėti pusketvirtų metų, už grotų iš karto vėl susidėjo su tais asmenimis iš Kybartų. Ir viskas – buvo užsakymas... Net kriminalinė žvalgyba nežinojo, kad tas žmogus yra atvežtas į įstaigą. Ir jis užsakė.
– Iš kur žinote?
– Žinau, nes kai mane žalojo, man pasakė – ten nėra taip, kad tau duos į galvą ir nepasakys, – ne, turi žinoti, už ką gauni. Ir mane, pavyzdžiui, pasikvietė, sakė, viskas tam būryje bus gerai, galėsi gyventi, nieko nebus. Aš atėjau, ten mane gerai sutiko, užvirė kavos, išgėrėme, bet kadangi buvo užsakymas, mane pasikvietė į virtuvėlę ir ten „suvarė“.
– Sunkiai. Kauno klinikose buvau operuotas, buvo pašalinta blužnis, trumpinta oro diafragma...
– Kaip baigėsi tiems asmenims, kuris užsakė ir sužalojo?
– Nepridaviau jų, kaip aš galiu priduoti? Aišku, buvo, kas be manęs pridavė. Bet tyrimas buvo nutrauktas, man rodė fotokorteles, aišku, aš to žmogaus neatpažinau, bet buvo, kas atpažino ir davė parodymus – žinote, iš karto „operai“ klausia, kas matė, ir yra nuteistieji, kuriems kažką pasiūlo, jeigu duos parodymus, pavyzdžiui, iškelti iš to būrio... Tyrėjai man net kišo to žmogaus balso įrašą, kad atpažinčiau...
– Tyčia neatpažinote?
– Taip, tyčia, dėl savo saugumo, juk man dar 20 metų sėdėti. Pareigūnai tavęs neapsaugos, ne vieną atvejį girdėjau, kaip jie tavimi pasinaudos, kaip sakome, tave išgręš ir kai tapsi visiems žinomas „ožys“, būsi nereikalingas, jie tave numes, niekam nebus įdomu. Ir ypatingai dabar, kai vyksta pareigūnų rotacijos, jie dažnai keičiasi – išeis tie, kuriems tu „kaziolindavai“, ateis kiti ir sakys, mes nieko nežinome, mums reikia žiūrėti, klausti. O čia jau laiko nėra, kai tave kažkur meta, reikia dabar žiūrėti.
– Nekilo nors atkeršyti?
– Nekilo. Dabar daug skaitau Bibliją, bendrauju su dvasininkais, pas mane Vilniuje atvažiuodavo savanoriai, kurie užsiima su krikščionių tikėjimu, ir daug su jais bendravau, kiekvieną dieną perskaitau po tris keturis skyrius Biblijos ir matau, kad kaip toje Biblijoje parašyta, tai taip yra ir tam žmogui, kuris mane „laužė“, aš jį labai puikiai žinau nuo dviejų mano sėdėjimų. Ir jam Dievas, gyvenimas sudėliojo galbūt net blogiau. Nes, kaip girdėjau, jis pats buvo „sulaužytas“ tris kartus, „gavo malkų“ – jam nejaučiu pykčio.
Žinau, kad kiekvienam gyvenimas sudėlios, ir net pareigūnams dėl to įvykusio konflikto atleidau, nors žinau, kad jie man linki blogo, bet gyvenimas viską sudėlios į savo vietas. Kaip ir visiems sudėlioja. Viskas yra laikina. Net gyvenimas yra laikinas. O aš ką – gyvenu sąžiningą ir tvarkingą gyvenimą, nevykdau sukčiavimų, nepažeidinėju dienotvarkės, nevartoju narkotinių medžiagų, ką anksčiau darydavau.
– Dažnai?
– Viskas prasidėjo per tuos sukčiavimus, aš nevartodavau kaip tie narkomanai, kurie be dozės negali. Pavyzdžiui, man ir Vilniuje būnant iki prieš pat išvažiavimo buvo labai daug pagundų, daug pasiūlymų, bet visko atsisakiau. Ir net džiaugiuosi.
– Kodėl atsisakėte?
– Tai gal man Dievas davė stiprybės atsisakyti. Anksčiau būdavo sunku, o dabar net nėra noro – gyvenimą dabar matau kitomis spalvomis. Dabar man siunčia artimieji pinigus ne tam, kad „kaifuoti“ ar telefonus įsigyti, nes telefonas yra laikinas dalykas – po mėnesio ar trijų, bet jį išneš, o mokėti po 300-400 eurų už nieką, neapsimoka. Ne tiek kad neapsimoka, bet vien problemos. Telefonai, narkotikai – vien tik problemos, jei ne jie, jau seniausiai būčiau buvęs laisvėje.
– Bet sako, kad buvusių narkomanų nebūna.
– Būna. Aš nebuvau narkomanas, buvau tik mėgėjas pavartoti.
– O kaip su alkoholiu – sako, kad Kybartuose daug linksmybių būta...
– Būta tų linksmybių, bet aš net ir laisvėje negerdavau, nes jeigu išgerdavau, tai būdavau labai kvailas – pridarydavau visokiausių nesąmonių, todėl ir negerdavau. O kalėjime negėriau, nes nežinojau, ką galiu pridaryti.
– O į laisvę nebijosite išeiti?
– Nežinau, nors dabar gal net ir bijočiau išeiti, nes kai mane perkėlė iš Vilniaus į Pravieniškes, aš ėmiau bijoti dienos šviesos – tai įsivaizduokite, kas būtų, jeigu mane staiga paleistų į laisvę. Bet išeisiu, būsiu pavyzdingas, geras, pasitaisęs, kaip jūs sakote, gal net aukštąjį universitetą baigsiu.
Jeigu man nepakeis bausmės, teks dar kalėti 14 metų, tai realiai 50 metų išeisiu. Aišku, galvoju, kad bausmė bus sutrumpinta – jeigu Lietuvoje nepavyks, manau, Strasbūre laimėsiu ir po kokių dviejų metų „vynioju“ iš čia. Žinoma, su ta sąlyga, jeigu toliau nevykdysiu sukčiavimų ar kokių nors nesąmonių nedarysiu.
Dabar stengiuosi dėl savęs ir artimųjų, nes yra, kas dar manęs laukia ir man padeda.
– Su jais susisiekti galite ir legaliais būdais.
– Taip, turime, bet čia, pavyzdžiui, yra sunkiau – atvažiavau ir jaučiu, kad tai yra problema, nes Vilniuje problemų nebuvo, parašai prašymą ir leidžia skambinti, net papildomus skiria iš karto, kai paprašai. O čia visi prašymai yra nagrinėjami 20 darbo dienų, tai papildomą skambutį galėsiu gauti tuomet, kai ir taip man priklausys skambinti. Todėl Vilniuje net mobiliųjų telefonų nereikia.
– Sakėte, kad artimieji jus palaiko, o kaip jie nuo jūsų nenusisuko – juk tiek sukčiavote, galėjo juos ir nukentėjusieji, netekę didelių pinigų sumų, surasti. Nebuvo taip?
– Nebuvo. Kaip nenusisuko – juk yra artimi ryšiai, tavo šeima, jie mane pažįsta. O juk yra kitų nuteistųjų, kurie net į tai įveldavo savo žmonas, artimuosius, tėvus, mamas... Vienas su manimi buvo kameroje Vilniuje, jis buvo įvėlęs ir tėvą, ir mamą, vos ne pusę savo giminės, ir tai nuo jo nenusisuko. O aš, pavyzdžiui, niekada savo šeimos nebuvau „pakišęs“, jie net nežinodavo, kad esu kažkur įsivėlęs į sukčiavimus.
– O kai sužinojo?
– Svarbu, kad pats pasakiau, ne iš kažkur kitur sužinojo, jog man yra skirta tokia didelė bausmė. O kai sužinojo... Yra kaip yra, jau nieko nepakeisi – ar su manimi nebendraus, pyks, bet jau tai nieko nepakeis. Jau yra padaryta. Dabar svarbu, kad aš eičiau gera linkme, o dėl jų ir taip elgiuosi – šviečiuosi, skaitau Bibliją, iš tikrųjų tai labai padeda.
– Bet jus dar turėtų slėgti civiliniai ieškiniai...
– Yra, bet nedaug – šiai dienai turiu vos 100 eurų. Kiti nukentėjusieji net nesikreipdavo, kad teismas išieškotų, yra turtingesnių, kurie žino, kad ką tu iš to kalinio gausi, jeigu jis niekur nedirba, nieko neveikia, todėl niekur ir nesikreipdavo. Ir taip nuplaukė.
– Tai prisisukote, galima sakyti...
– Galima sakyti, kad kažkas prasisuko.
– O kodėl nustojote sukčiauti?
– Nustojau prieš dvejus metus, kai jau mane planavo išvežti į Vilnių. Buvau 16-ame būryje, dar pabandžiau porą kartų, bet jau nebe tas – ką ten skambinti...
– Niekas netikėjo?
– Ne, tikėti tai tiki, buvo variantų, kad ir patikėjo. Bet kas iš to – nusipirksiu naujesnį televizorių ar kompiuterį? Prieš ką aš čia pavaidinsiu su tuo „kompu“ – geriau galėčiau sėdėti laisvėje ir žaisti tuos pačius žaidimus, galbūt net geresnius.
Buvau jaunas, kvailas, tai dar būdavo prieš kažką pavaidinti – maniau, būsiu „mandresnis“, geriau „apsirėdęs“, turėsiu tą ar aną, o dabar... Viskas, ką esu turėjęs, turėjau geriausią, išbandęs ir manęs jau niekas nedomina. Mane domina laisvė.
– Ką turėjote omeny sakydamas, kad turėjote viską, kas yra geriausia?
– Viską! Buvo geri laikai Kybartų pataisos namuose, kai tuo metu neribodavo aparatūros, galėdavai turėti didelius „bomblasterius“, naujausius „Xbox“, „Playstation“ – būdavo, išėjo naujausias modelis ir mes iš karto pirkdavome. Į parduotuvę eidavome pirkdavome viską, ką norėjome, net eidavome ne su „tašėmis“, o karučiais veždavome.
Turėjau viską – „kompus“, „laptopus“, ir dabar, aišku, juos turiu. Bet tą etapą jau praėjau, tegul dabar eina kiti. Kartą man sako – Žilva, gal grįši, gal kaip anksčiau? Sakau, ne, jūs dabar ten, kur važiuojate, aš jau iš ten grįžtu, aš daugiau nebevažiuosiu. Užtenka.
– O gailitės, kad turėjote tokį gyvenimą?
– Taip, gailiuosi. Nors kaip gailiuosi? Aišku, dėl savo veiksmų negali gailėtis, sako, geriau gailėkis to, ko dar nepadarei, o ką padarei, gailėtis jau per vėlu. Bet gailiuosi dėl savo bausmės. Kaip bebūtų, juk tie visi mano veiksmai turėjo pasekmes ir tos pasekmės yra bausmė.
– Bet tuo metu apie tai, kad tokia gali būti griežta bausmė, nepagalvodavote?
– Nepagalvodavau. Na, galvojau, gavau keturis metus, dar kažką padarysiu, tai maksimum aštuonis metus gausiu ir tiek turėsiu, bet pliusavo, pliusavo ir pripliusavo.
Aš tikiu, kad išeisiu po dviejų metų. Sako, kad reikia tikėti ir tikėjimas padės.
Vienas pareigūnas Vilniuje man sakė, kad pataisos namuose nebus nuteistųjų kastų, čia aš vienintelis „bachūras“, bet po to iš visų zonų suvežė „bachūrus“ ir tos kastos toliau egzistuoja, dabar net palyginus rimti dalykai vyksta. Pravieniškėse, aišku, kastas jau išnaikino, o aš, kaip sakau, čia esu vienas normaliausių. Per tas dvi savaites atkreipiau dėmesį, kad padėtis pasikeitusi – anksčiau buvo „gaidžiai“, jie daug kur negalėjo vaikščioti ir pan., dabar taip jau nėra.
Vilniaus pataisos namai yra parodomoji zona, bando įrodyti, kad esą susitvarkė, per tuos dvejus metus ten buvo daug pareigūnių daug sulaikyta, atliktos kratos, rasta draudžiamų daiktų.
– Taip, ji buvo mano būrio viršininkė, bet ne ji ne viena – prieš tai daugiau pareigūnių buvo, kurios nešė...
– Bet ji sako, kad nenešė, o tik buvo užmezgusi romaną su vienu nuteistuoju.
– Kiek suprantu, net ne su vienu kaliniu. Aš su ja daug bendravau, ji anksčiau buvo Saugumo valdymo skyriaus specialistė, atsakinga už dinaminę priežiūrą, ir ji buvo labai „vriedna“ – eidavo, kaip mes sakome, net klūpsčia ir darydavo kratas... Jeigu išgirsdavo, kad kažkas į kitą kamerą ketina kažką nunešti perduoti, eidavo po langais su vaizdo registratorimi, darė viską, kad tik jį pagauti. Dabar galvoju, gal patys „zekai“ taip su ja susidorojo, nes ji, pavyzdžiui, mane pasikviesdavo į savo darbo kabinetą, o kai tiek metų sėdžiu, tas jos sijonas iššaukiančiai trumpas... Bet ji su manimi elgėsi gerai – matydavo, kad man „stogą rauna“, tai siūlydavo skaityti knygų, įvairios veiklos. Bet, kaip minėjau, ten buvo daug „zekų“, kurie prikurdavo įvairių istorijų. Gal turėjo tikslą ją pašalinti – sakydavo, Julija tokia ar anokia, esą dešimt kortelių man atnešė. Tokias nesąmones kalbėdavo. O kai ten tokia kriminalinė žvalgyba – didžioji dalis pareigūnų yra perėję iš Saugumo valdymo skyriaus, iš karto „vynioja“ ir „ant ūso kabina“.
Bet ji kaip Saugumo valdymo skyriaus specialistė ji buvo labai gera – buvo griežta, bet jeigu ji pasakė, vadinasi, taip ir bus. Konkretus žmogus. O kad meilės romanus suko, aš net netikiu. Kaliniai kas antrą dieną kalbėdavo – oi, Julija su tuo nuėjo, sako, jau...
– Tačiau ji neneigia, kad buvo užmezgusi romaną su nuteistuoju Mindaugu...
– Gal jis ją tik suviliojo, gal jis jos nemyli, o ji tikisi, kad jis ją myli... Juk kalbama, kad jis turi kitą moterį...
Jis visą laiką buvo su kita, viskas prasidėjo nuo tada, kai ji tvarkė dokumentus, kad jis greičiau išeitų iš drausmės grupės. Aišku, jis ilgai prasėdėdavo jos kabinete, bet aš galiu pasakyti lygiai tą patį – gal ji ir simpatizuodavo, nes ir aš ją „patraukdavau per dantį“ – ką čia prieš Mindaugą pasipuošei, ar batus naujus nusipirkai ir pan. Aišku, ji pasimesdavo, matydavosi, kad kažkas ne taip, bet tikrai ne taip, kaip kiti pasakojo, kad jis su ja būdavo kabinete užsirakinę – tokių „bajerių“ tikrai nėra buvę.
Galiu pasakyti pavyzdį – yra toks nuteistasis Rimvydas Purmalis iš „Pravieniškių mafijos“, jis lygiai taip pat kaip Mindaugas būdavo pas ją nuėjęs, lygiai taip pat ilgai su ja bendraudavo. Tai galima sakyti, kad ji su abiem „meilę plėšė“... Ne, ji tiesiog nuteistiesiems duodavo daug veiklos – ir spalvinti, ir dėlionių, jie dėliodavo, tai žiūrint pagal resocializacijos procesą, jie vykdė tai, kas numatyta plane.
– Na, ji jau prisidėliojo...
– Prisidėliojo.
– O kaip tai nutinka, kad moterys „suskysta“ prieš nuteistuosius?
– Buvo tų istorijų ir Kybartuose, ir Alytuje, – visur. Gal jos susižavi su nusikalstamo pasaulio žmonėmis... Bet realiai reikėtų atkreipti dėmesį ir į tas moteris, kurios susižavi ir kaip jos atrodo ir ką jos laisvėje veikia. Dažniausiai didžioji dalis tokio dėmesio negauna laisvėje, jos niekam neįdomios. Aš pats ir Julijai kiekvieną dieną „ant durniaus“, jeigu būdavau geros nuotaikos, sakydavau, va, tavo batai, pasipuošei, kokie tavo nagučiai gražūs... Ir tai joms patinka...
Bet ji buvo sąžininga, davusi priesaiką. Ji nežiūrėjo, ar tu „zekas“, ar pareigūnas, jai buvo visi lygūs – ne taip, kaip kitiems.
