„Mano kantrybė baigėsi – jeigu manęs iš čia neišveš, pasigaminsiu ylą ir pulsiu pareigūnus“, – kalbėdamas su Delfi.lt ne kartą pakartojo J. Pelevinas.
Apie ylas nuteistasis kalbėjo neatsitiktinai – pareigūnai ne kartą šiuos aštrius daiktus rado atlikdami kratą jo kameroje, o nuteistasis net neslėpė, kad jų pasigaminti įkalinimo įstaigoje yra visiškai nesudėtinga.
Kad J. Pelevino grasinimai gali būti realūs, pripažįsta ir pareigūnai, tačiau neslepia, kad per savo „kalinio karjerą“ nuteistasis grasino daugybę kartų ne tik tiems, kurie yra atsakingi už jo priežiūrą, bet ir teisėjams, nagrinėjusiems jam iškeltas baudžiamąsias bylas.
„Ar žinai, kiek gali būti įvertinta tavo gyvybė? 10 tūkst. eurų? Ne, tikrai ne, tiek nekainuos, todėl aš užsakysiu tave nužudyti, kai tu eisi iš darbo namo, o tavo visa šeima bus kankinama – replėmis lups nagus nuo pirštų, o dukra dirbs juodaodžių prostitute“, – tokį grasinantį laišką J. Pelevinas buvo nusiuntęs vienai Trakų teisėjai, nagrinėjusiai jam iškeltą baudžiamąją bylą.
Panašių grasinimų buvo sulaukę ir kiti teisėjai, o prieš du mėnesius J. Pelevinas iš pataisos namų paskambino į Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT) ir pareiškė, kad yra užminuotas įstaigos pastatas, kuris po keliolikos minučių sprogs. Dėl to šiuo metu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas.
„Norėjau į save atkreipti dėmesį – pataisos namuose esu kankinamas“, – Delfi.lt pareiškė nuteistasis.
– Šiuo metu esu įkalintas Drausmės grupėje, mane prieš dvejus metus į Vilniaus pataisos namus perkėlė iš Pravieniškių – esu teistas gal jau 30 kartų. Pirmą kartą į pataisos namus patekau, kai mane nuteisė ketvirtą kartą – atlikęs bausmę išėjau, bet po kelių mėnesių vėl uždarė. Ir iki šiol sėdžiu – jau 12 metų. Per tuos metus visko buvo – labai daug kartų esu teistas už sukčiavimą, o už vieną mano padarytą nusikaltimą buvo nuteistas visai kitas žmogus. Jis buvo nekaltas, bet prisiėmė kaltę.
– Kaip tai gali būti?
– Tada kalėjau dar tuomečiame Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Ir šį nusikaltimą padariau kartu su savo būrio viršininke – ji iš svetimos banko sąskaitos pervedė pinigus į mano pusbrolio sąskaitą.
Tuo metu kameroje buvome keturiese, vienas turėjo pinigų, tai nutarėme, kad reikia parašyti prašymą dėl pinigų pervedimo ir nunešti auklėtojai. Tą prašymą aš nunešiau auklėtojai į kabinetą ir padaviau – jis buvo parašytas ne mano, o to kito nuteistojo vardu. Ir taip buvo pervesti 350 eurų, už tai pareigūnei turėjau atiduoti dalį pinigų – 150 eurų. Bet aš, žinoma, neatidaviau.
Kai visa tai išaiškėjo, kaltę dėl šio nusikaltimo sutiko apsiimti kitas nuteistasis, jį nuteisė. O ta pareigūnė dabar dirba čia, Vilniaus pataisos namuose, todėl kai mane čia perkėlė ir aš pasakiau, kad bandysiu šią bylą atnaujinti ir prieš ją duosiu parodymus, mane ėmė kankinti – jau metus sėdžiu kameroje, nėra jokio užimtumo, nors esu parašęs daugybę prašymų, kad man suteiktų veiklos.
Taip pat prašiau suteikti galimybę dirbti, nes man yra pareikšta daug ieškinių ir nukentėjusiesiems atlyginti nusikaltimais padarytą žalą. Bet į mano prašymus niekas nereaguoja, o kai parašau skundą, sulaukiu psichologinio spaudimo – atsiimk skundą.
– Sakėte, kad esate jau 30 kartų teistas – suprantu, kad didžiąją daugumą nusikaltimų ir padarėte sėdėdamas už grotų?
– Taip – Marijampolėje, Pravieniškėse, Kybartuose. Visur, kur tik mane nuveždavo. Sukčiaudavau telefonu, o aukų buvo labai paprasta susirasti internete.
– Bet juk jūs buvote įkalinimo įstaigose, čia internetas yra draudžiamas...
– Čia, Vilniaus pataisos namuose, sėdėdamas galiu turėti telefoną, jeigu Kriminalinės žvalgybos skyriaus (KŽS) pareigūnams duosiu savo numerį. Tie maži telefonai čia kainuoja 300 eurų, o geresni – po 800, bet kad tokį turėtum, reikia būti milijonieriumi, nes čia ilgai išturėti tą patį telefoną yra labai sunku, gali bet kada paimti.
Kartą aš pareigūnams nunešiau SIM kortelę, kurią radau, o šie man sako – eik ir kam nors įkišk, o paskui pasakyk, kam įkišai.
– Ir nuėjote?
– Ne, kodėl turėčiau? Čia ne mano darbas. Bet yra kitų žmonių, pavyzdžiui, tvarkiniai, kurie tai daro. Aš net vieną tokių tvarkinių čia specialiai subadžiau – nenorėjau, kad jis dirbtų. Bet KŽS pareigūnai jam liepė nerašyti pareiškimo, nes tada jis negalės dirbti, o jis buvo reikalingas dirbantis, kad galėtų vaikščioti koridoriuje.
– Kaip pasielgė šis nuteistasis?
– Neparašė, aš dėl to net nuobaudos negavau. Ir tik dėl to, kad tas tvarkinys galėtų dirbti. Bet noriu pasakyti, kad mane šioje įstaigoje žemina, kankina, su manimi elgiasi ne kaip su žmogumi.
– O kaip turi elgtis?
– Kaip ir su visais – visi turi užimtumus, vaikšto į grupinius užsiėmimus, o man liepia rašyti prašymą. Ir parašau, bet tada vienas, po to – kitas nepasirašo, tai kuo aš galiu užsiimti? Pasidaryti peilį ir eiti nuteistuosius badyti? Tai tik toks užimtumas man belieka...
– Kaip suprantu, už grotų nesate pavyzdingas nuteistasis, net girdėjau, kad pataisos namuose buvote sieną išgriovęs...
– Ne, ji jau buvo sugriauta, tada buvo daromas remontas, aš tik plytas išmečiau. Aš esu ramus, su visais normaliai elgiuosi...
– Bet pats prisipažinote, kad vieną padūrėte...
– Nuo 2020 m. prašau man suteikti galimybę dirbti, bet taip ir nedirbu. Seimo kontrolieriui parašiau skundą, iš karto atbėgo Apsaugos ir priežiūros skyriaus darbuotojai ir pasakė – atsiimk skundą, nes bus blogai. Ir privertė mane atsiimti.
– Parašau, kad man atsakymo nereikia, nors man iš tikrųjų jo reikia. Ketinu kreiptis į teismą ir man reikia tų pažymų. Noriu įrodyti, kad esu kankinamas – kiti žmonės išeina pažaisti tenisą, o man neįmanoma – anksčiau buvo tokia auklėtoja Julija, su ja buvo galima išeiti, bet kažkas prikalbėjo nesąmonių ir ji jau nedirba.
– Jūs kalbate apie laikinai nušalintą Resocializacijos skyriaus specialistę Juliją Formanicką, kuriai šiuo metu yra pareikšti įtarimai dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, nes ji užmezgė netarnybinius santykius su kitu nuteistuoju? Ar pažįstate tą nuteistąjį?
– Taip, pažįstu, bet ten tikrai nieko nebuvo. Nors iš tikrųjų nieko nežinau – žinau, kad ji turėjo sugrįžti iš atostogų, bet jos jau nebeįleido.
– Sakote, kad tai buvo gera pareigūnė?
– Taip, išeidavo su manimi teniso pažaisti, o dabar neturiu su kuo išeiti – grupės man nesudaro, o vienas nepažaisiu. Todėl dienų dienomis sėdžiu vienas ir žiūriu televizorių.
– Kodėl vienas sėdite – kameroje yra daugiau vietų?
– Yra trys, bet sėdėjau su vienu nuteistuoju, nesutapo charakteriai... Su keliais nesutapo charakteriai – tada man grasino, kad mane subadys.
– O gal jūs grasinote?
– Ne, aš ramiai sėdėjau, elgiausi ramiai kaip su žmogumi, bet kai pagrasino, kad mane sužalos, vakare, kai jau ruošėmės eiti miegoti, jį nuplikinau su „kipitoku“ – verdančiu vandeniu.
– Kaip tai įvyko?
– Užviriau virdulį ir vandenį užpyliau jam ant galvos, jis tada gulėjo lovoje. Tai buvo KŽS „darbuotojas“ – jis pareigūnams teikė informaciją.
– Kuo tai baigėsi?
– Iškėlė mane iš kameros, o tas nuteistasis sudaužė mano televizorių... Pareigūnas jam taip leido pasielgti – jis atėjo į kamerą, pasakė mano pavardę, o tada liepė išeiti. Atsistojau už durų veidu į sieną ir išgirdau, kaip televizorių sudaužė, visą aparatūrą suskaldė...
– Bet juk jo gyvybei pavojų sukėlėte...
– Nieko ten baisaus neatsitiko, tik litras vandens buvo. Aš buvau pasakęs, kad noriu vienas sėdėti.
– Tai nueinu telefonu pasikalbėti, galima šešis kartus po 15 minučių paskambinti per mėnesį, pasikalbu su artimaisiais. Čia galima žaisti tenisą, krepšinį, taip pat turime sporto salę, bet aš galiu tik dvi valandas pasivaikščioti kiemelyje. O kiti vaikšto į užsiėmimus, sportuoja, dar juos veda kortomis žaisti.
– Iš pinigų?
– Ne (juokiasi – Delfi.lt). Anksčiau buvo Pravieniškių mafija, o dabar yra Vilniaus mafija. Kai nuteistieji rašė skundus, buvo atsiųstas kitas kalinys, kuris sėdi ketvirtajame aukšte – ten įkalinti organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms priklausantys asmenys. Ir mums pasakė, kad visi turime nustoti rašyti, o parašytus skundus atsiimti.
– Ir atsiėmėte?
– Taip, jų turime klausyti. Juk bosas pasakė.
– O jeigu būtumėte nepaklusę?
– Nežinau, kiti sakė, kad tuomet nepavyks pasikelti jokiuose lageriuose, neišeisime iš „triumo“, atsisakysime gyvenamojo būrio ir čia visą laiką sėdėsime. Bet aš tada skundų neatsiėmiau, nieko man nenutiko. Aišku, mane ruošiasi pervežti į kitus pataisos namus, nežinau, kaip ten bus.
– Kodėl jus turėtų pervežti?
– Aš pats kreipiausi, prašiau, nes čia man, kaip minėjau, nėra užimtumo.
– Bet jūs taip ir neatsakote, kodėl būtent jums nėra užimtumo – gal dėl to, kad esate pavojingas?
– Neseniai čia kalėjo kitas nuteistasis, jis irgi buvo pavojingas, pavojingi yra ir kiti kaliniai, bet kodėl tuomet jie visur vaikšto? Vieną pažįstu, kuris puolė kitą žmogų, bet jis dirba.
Geriausia kalėti Pravieniškių pataisos namų antrajame sektoriuje. O aš noriu kameroje sėdėti vienas – klausausi kokios noriu muzikos, niekam netrukdau ir man niekas netrukdo. Žiūriu, ką noriu per televizorių...
– Janai, ne kartą jus teisė už tai, kad grasinote susidoroti su teisėjais. Kodėl taip elgėtės?
– Taip, ir dabar esu padaręs nusikaltimą – buvau telefonu „užminavęs“ STT būstinę. Vien dėl to, kad mane kankina, norėjau atkreipti dėmesį. Dėl to yra pradėtas ikiteisminis tyrimas – paskambinau iš taksofono, pasakiau, kad STT būstinė užminuota, po 15 minučių sprogs.
Grasinau teisėjams, nes norėdavau išvažiuoti iš pataisos namų, prasiblaškyti, etapu pravažiuoti. Tiesiog, neturėdamas ką veikti. Vienai teisėjai buvau grasinęs, kad nukaposiu pirštus, nupjausiu liežuvį... Buvau supykęs, nes mane nekaltai nuteisė – teismas mano, kad aš su nenustatytais asmenimis padariau nusikaltimą. Tai, jeigu padariau nusikaltimą, nustatykite. Šiauliuose dėl vieno nusikaltimo mane išteisino, nors pirmos instancijos teismas buvo griežtai įsitikinęs, kad aš padariau. Tai tik kartą išteisino.
– Ne (juokiasi – Delfi.lt, tiesiog nustojau tas nesąmones rašyti.
Kiek kreipiuosi, visada atsimušu kaip į sieną. Pas mane yra aukšta nusikalstamumo rizika, su manimi turėtų dirbti psichologai, bet jų nėra. Tiksliau, yra, bet nė vienas manęs neišsikviečia. Esu parašęs prašymą, bet tyla.
– Gal jūsų bijo?
– Nežinau, nė vieno pareigūno, administracijos darbuotojo nesu puolęs šioje įstaigoje, tik šiaip iškoliojęs esu. Man dar liko kalėti 2 metus, bet suprantu, kad sėdėsiu iki skambučio. Kažkada buvo likę kalėti dvi savaitės iki išėjimo, bet tada nuteisė už sukčiavimą ir taip prasitęsė.
– O kaip sukčiavote?
– Nuomodavau nekilnojamąjį turtą. Sėdėdamas įkalinimo įstaigoje. Ištraukdavau iš interneto nuotraukas, perdirbdavau ir skelbimų skiltyje talpindavau, kad išnuomoju butus.
– Kiek žmonių esate nuskriaudęs?
– Nežinau, negaliu suskaičiuoti. Bet šie žmonės tikrai nuoskaudų neturi, teisme jų atsiprašiau, tai nebuvo didelės sumos. Turiu neišmokėtų ieškinių už 5 tūkst. eurų, bet jau daug atsiskaičiau iš artimųjų pinigų.
– Pareigūnai minėjo, kad buvo parašęs pareiškimą į prokuratūrą, nes taip pat nukentėjote įkalinimo įstaigoje?
– Taip, bet ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Mane norėjo perkelti į KŽS „rėmėjų“ kamerą – iš karto pasakiau, kad, jeigu ten nueisiu, kils konfliktas. Bet KŽS pareigūnas sakė, kad ne, viskas bus gerai. Jis manęs neišgirdo, todėl prieš įvykį iš taksofono paskambinau į KŽS ir pasakiau, kad šiandien bus nesąmonė. Sako, nieko nebus, bet iš karto po šio pokalbio nuėjau į kamerą ir mane užpuolė.
O čia mane uždarė, nes buvau KŽS pareigūnus apgavęs – jie norėjo, kad surasčiau narkotikų, o aš pritryniau tablečių ir pasakiau, kad tai narkotikai. Drausmės grupėje nebuvo galima rūkyti, o man už tai duodavo cigarečių. Tai tuos miltelius išsiuntė į ekspertizę, per tą laiką mane buvo išvežę į Šiaulių izoliatorių, o kai sugrįžau, jau buvo gautas ekspertizės aktas, kuriame buvo parašyta, jog ten ne narkotikai, o vaistai. Dėl to jie buvo supykę – juk aš juos apgavau.
– Bet, pripžainkite, tai žiaurus pasityčiojimas iš pareigūnų...
– O kaip pareigūnai tyčiojasi iš nuteistųjų? Jiems viskas galima, iš jų tyčiotis negalima? Ir įrodyti teisybės čia neįmanoma, nes esu nuteistasis, o jie pareigūnai. Aš negaliu turėti filmavimo ar garso įrašymo įrenginių – jie patys mane išprovokuoja, o tada įjungia vaizdo registratorių ir filmuoja – tegul įjungia, kai ateina prie kameros ir su manimi kalba. Taip, užvakar pasakiau, kad mano kantrybė baigėsi – pasidarau ylą ir pulsiu pareigūnus. Tegul mane išveža iš šios įstaigos.
– Kodėl?
– Dėl šio nesibaigiančio kankinimo, tyčiojimosi – aš toks pats žmogus kaip ir pareigūnai, o jie mano, kad kalinys jau – ne žmogus.
Jie ateina, atidaro duris, žvengia, tyčiojasi ir taip mane išprovokuoja... Kabinėjasi, kad guliu lovoje, o dienos metu negalima gulėti po paklode. Pradeda testuoti, nors čia nė karto nesu pagautas dėl narkotikų – ir kas antrą dieną veda pasidaryti testą, kas antrą dieną kameroje daro kratą – visus daiktus aukštyn kojomis apverčia ir išeina. Marijampolėje būdavo, kad jeigu neranda uždraustų daiktų, tai daiktus sudeda kaip ir rado, o čia taip nėra.
– Tai gal galvoja, kad turite daug laisvo laiko, susitvarkysite...
– Tai taip, ir taip būna kas antrą dieną. Dvejus metus. Ir jeigu per kratą manęs paklausia, ar turiu pasigaminęs ylą, aš ją iš karto atiduodu.
– Yra duše pakabinamos lubos, kurios pakabintos ant dviejų metalinių strypų, tai nuėjęs pasiimu, o paskui eidamas į pasivaikščiojimų kiemelį juos pasiimu ir pagalandu. Ir viskas.
– Niekas nemato?
– Vaizdo kameros yra, bet niekas nemato. Gal jos neveikia? Kartą pagavo, kai nešiausi ylą – buvau suplanavęs padurti vieną nuteistąjį.
– Kurį ir kodėl?
– (Delfi.lt: Pasako pavardę – šis nuteistasis jau anksčiau buvo sunkiai sužalotas Pravieniškių pataisos namuose, nes bendradarbiavo su pareigūnais ir jiems padėjo išaiškinti, kaip vienas įkalinimo įstaigoje dirbusio ūkio dalies darbuotojas į įstaigą nešė narkotines medžiagas.) Buvo už ką... Paprašė kiti nuteistieji.
– Jeigu kiti paprašo ir jūs taip darote?
– Taip, tai nors kažkoks užimtumas.
– Bet juk su ta yla galėjote žmogų sunkiai sužaloti ar nužudyti...
– Kai ėjau, apie tai negalvojau.
Man pareigūnai buvo sakę, kad pasėdėk ramiai, tau bus suteikta galimybė išeiti pažaisti krepšinį. Sakau, gerai, kiek ramiai pasėdėti? Sako, ne mėnesį ir ne du. Prasėdėjau penkis mėnesius be nuobaudų, ramiai, vis rašiau prašymus, kad man skirtų užimtumą, norėjau pažaisti krepšinį, tenisą, o kai po penkių mėnesių taip pasielgiau, jie iš karto ėmė šaukti – tu padarei, tau negalima. Bet jie nežiūri, kaip elgiausi per tuos penkis mėnesius – tada nė vieno pareigūno neiškoliojau. Į tai jie nežiūri, žiūri tik tai, ką dabar padariau. Tai taip ir darau.
– Tai gal jūs nenorite į laisvę?
– Noriu, bet nėra galimybės. Aš dabar apie tai negalvoju – neturiu minčių apie laisvę. Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnams pasakiau, kad jeigu manęs iš čia neišveš, tada viskas, tegul pareigūnai užsideda neperšaunamas liemenes. Aš savo žodžio laikausi.
– Ką tuo norite pasakyti?
– Subadysiu kokį nors pareigūną. Dabar nuteistųjų koridoriuje nesutinku, tai – pareigūną. Aišku, jeigu manęs neišveš. Aš prašau, kad mane išvežtų, dabar sėdžiu ramiai.
Gerai, pripažįstu, kad nuo liepos mėnesio elgiuosi negerai, bet įstaiga manęs neskatina, nesuteikia galimybės elgtis gražiai, todėl aš darau savo – vis nors kokį užimtumą turiu, ką nors užpuolu. O pareigūnai reaguoja, mane uždaro, kratas atlieka. Tada pareigūnai turi darbo, nemiega darbo metu.
Šios įstaigos pareigūnai man atvirai pasakė, kad jie čia manęs nepageidauja, jiems geriau būtų, jeigu mane išvežtų. Bet manęs nepriima nei Pravieniškės, nei Alytus, nors ten nesu buvęs, o ten dabar yra Kauno tardymo izoliatoriaus direktorius, aš Kaune buvau negeras.
– Kiek turite nuobaudų?
– Nežinau, gal 200. Gal daugiau, jos visos galioja, nes reikia pusės metų, kad praeitų galiojimo laikas. O man kas savaitę neša nutarimus... Tai, įsivaizduokite, kameroje rado cigaretę ir davė nuobaudą, nes kalint drausmės grupėje negalima kameroje turėti tabako. Ir rado du gramus tabako arba tris „krutkes“ – už tai trys paros karcerio. Vilniuje be nuobaudų neįmanoma išbūti. Yra žmonės, kurie išbūna be nuobaudų pusę metų ar daugiau, bet jų vis tiek į būrį neperkelia.
Antrajame aukšte gyvena nuteistieji iš „rabočkės“ – darbo zonos, o juos „nurašinėja“ į trečią ir ketvirtą aukštą, nors žino, kad jų ten nepriims, nes jie dirba. O KŽS mano, kad priims, todėl žmogus turi eiti užsidaryti vien dėl to, jog jis ten negali būti.
– O kas būtų, jeigu nueitų į trečią ar ketvirtą aukštą?
– Buvo nuėjęs nuteistasis Algirdas Karčiauskas – trūko blakstienos ir grįžo atgal. O jie vis tiek sako, kad gali eiti į trečią aukštą.
– Nenuėjo, jis negali ten eiti – yra dirbęs darbo zonoje, ten ale mafijozai sėdi. Įsivaizduokite, visiems nuteistiesiems reikia dirbti nemokamus darbus, bet ten – trečiame ir ketvirtame aukšte įkalintiems asmenims nereikia dirbti viešųjų darbų. Tas pats yra ir su Drausmės grupe – čia uždaro tik nuteistuosius iš antro aukšto, o iš trečio ar ketvirto aukšto nieko nesutinku. Nejaugi jie taip visi pavyzdingai elgiasi, kad nė vienas ir į drausmės grupę nepakliūna? Nesuprantu.
– O narkotikų čia yra?
– Yra. Prieš keturias dienas buvau apsvaigęs – štai adatos dūriai (rodo ranką – Delfi.lt). Nusipirkau – man už dešimt eurų pardavė fentanilio. Ir apsisvaiginau, nes neturiu ką veikti.
– Sėdite vienas kameroje, niekas neateina, tai kaip jums pardavė?
– Paprastai, ne vienas aukšte sėdžiu. Daug žmonių yra. Yra tvarkinys, kuris paduoda – ateina paimti šiukšlių ir man į ranką įkiša. Taip ir papuola. Tvarkiniai juk bet kada gali išeiti, kai kuriems jų išvis žalia šviesa įjungta.
Prieš laisvę norėčiau patekti į reabiliataciją, iš mano artimųjų niekas nevartoja. Norėčiau ir aš nevartoti. Kai buvau laisvėje, nebuvo jokių narkotikų mano gyvenime, aš net adatų bijojau, o pirmą kartą pabandžiau 2014 m. Marijampolėje. Paskui įklimpau – tris savaites buvo pramoga, o kai bandžiau nustoti, pamačiau, kad man suka sąnarius. Supratau, kad tai – jau ne pramoga, viskas, įklimpau. Buvau porą metų nevartojęs, bet kai pasiūlė...
– Bet juk kiti įkalinimo įstaigose perdozuoja, ar ne baisu?
– Tai daug nereikia... Kai gavau tuos narkotikus, tai dar tris ar keturias paras turėjau prie savęs, nevartojau, laukiau, kol man atneš švirkštą.
– Bet juk sakėte, kad kas antrą parą daro kratas – nesurado?
– Kur ten surasi... Be šuns daro, o jeigu su šunimi darytų, tai gal ir surastų. Aš esu nuteistasis, kad slėpčiau, o pareigūnai ieškotų, o jeigu jie neranda, blogai dirba.
– Dabar pareigūnai, išgirdę jūsų žodžius, gali pasakyti, kad štai laikas dar kartą jį patikrinti...
– Tegul eina ir tikrina, nieko neturiu. Ir neieškau – tik per Naujuosius metus metamfetamino pavartojau ir iki šio mėnesio daugiau nevartojau.
– Tai nuo metamfetamino turėjote „skraidyti“...
– Ne, neskraidžiau, o laišką rašiau draugei, bet atsakymo taip ir negavau.
– Jau greitai bus ir kiti Naujieji metai – kaip juos švenčiate?
– Gal leis apsipirkti parduotuvėje, kaip galima švęsti kameroje – žiūri televizorių ir viskas.
– Sakėte, kad pagalvojate apie laisvę, kaip jus ruošia išėjimui?
– Buvau Pravieniškių pataisos namuose ir į mane atkreipė dėmesį, kad Marijampolėje į užimtumo programas nevaikščiojau, o Kybartuose padariau nusikaltimą, tai Pravieniškėse man sudarė galimybę – auklėtoja gavo leidimą, kad mane išleistų pasisodinti daržą, kad bent kiek galėčiau sumažinti nusikalstamumo riziką.
– Bet gal ir smurtavote prieš juos, ne tik daiktus paimdavote?
– Ne, tik paimdavau – iš vieno paėmiau televizorių su „Xbox“, dar ir prekes, kai grįždavo iš parduotuvės – visus maišus atimdavau. Kai jie vaikus žagina, jiems skauda, tai norėjau pažiūrėti, kaip jiems čia įkalinimo įstaigoje medumi patepta.
– O kaip kiti nuteistieji elgiasi su tokiais nuteistaisiais?
– Taip pat. Niekas su jais nebendrauja ir net nesielgia kaip su žmonėmis, nes jų tokiais niekas nelaiko. Koks jis žmogus, jeigu prievartauja vaiką?
Kartą vienam buvau peilį į gerklę įsmeigęs – grasinau, kad galvą nupjausiu ir sakiau, skambink motinai, tegul padaro pinigų pavedimą. Bet ta motina iš karto susisiekė su pareigūnais ir šie atbėgo, tą nuteistąjį išgelbėjo.
Juos zonoje muša, jie visą laiką kenčia – nežinau, kodėl juos reikia glostyti, nebent Vilniuje jie čia užtarimo sulauktų, kituose pataisos namuose tikrai to nėra. Pavyzdžiui, Marijampolėje, jeigu atvažiuoja pedofilas, viskas – iš „triumo“ jis net neišeis.
– Susidoros?
– Patį išprievartaus.
– Na kas jau ten prievartaus, kam ten reikia...
– Atsiras. Ir atsiranda – ir girdėjau, ir mačiau, bet apeikime šią temą.
– O kaip su kastomis yra – jos vis dar egzistuoja?
– Ir dar kaip. Vilniaus pataisos namuose labai stipriai tai egzistuoja, kituose pataisos namuose viskas normaliai – yra vadinamieji „bachūrai“, o kai vienus išveža, atsiranda kiti „karaliai“.
Vilniaus pataisos namų antrajame aukšte kali dirbantys darbo zonoje ir nuskriaustieji. Tie, kurie dirba, savo aukšte prisistato kaip „bachūrai“ ir kiti juos tokiais laiko. Dabar daugelis „bachūrų“ tampa „drambliais“ – tie, kurie gyvena be „paniatkių“, kuriems viskas dzin. Kai kalėjau Marijampolėje, buvo daug „bachūrų“, ten nemačiau nė vieno, kad išeitų atostogų ar į Pusiaukelės namus, o čia viskas galima. Jeigu jis išėjęs į Pusiaukelės namus atsisako kastų, o kai grįžta – vėl „bachūras“. Tai koks jis tada „bachūras“?
– O jūs kokiai kastai priklausote?
– Nuskriaustųjų. Patekau 2014 m., kai apsivartojau narkotikų ir pradėjau „grybauti“. Bet tas statusas man nieko nereiškia – gyvenu savo gyvenimą ir visų prašau nesikišti į mano gyvenimą, nes jeigu tik įsikiš, bus nesąmonių.
– Svajojate išvažiuoti į Pravieniškes ir pabaigti laisvės atėmimo bausmęs atlikimą? O ką veiksite laisvėje – kaip galvojate, ilgai ten išbūsite?
– Nežinau (juokiasi – Delfi.lt), stengsiuosi. Čia jaučiuosi kaip namuose – man 33 metai, o sėdžiu nuo 18 metų. Žinau, kad bus keista išeiti, bet stengsiuosi gyventi laisvėje.
– Esate daug žmonių nuskriaudęs, gal norite jiems kažką perduoti ar atsiprašyti?
– Ne, ką čia jiems perduosi, aš jų jau asmeniškai esu atsiprašęs teisme, manau, kad jie mane jau pamiršo.
Delfi.lt kreipėsi į Vilniaus pataisos namus, prašydami charakterizuoti nuteistąjį J. Peleviną, tačiau pokalbį su kaliniu stebėjusi ir fiksavusi Resocializacijos skyriaus viršininkė Ana Urbanavičienė nurodė, kad tokių duomenų nepateiks, nes „laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo nėra viešas asmuo, prašoma pateikti informacija nepadėtų atskleisti įstatymų pažeidimų ar nusikalstamų veikų“.
