Klausimų kelia viršpelniai
Anot A. Kubiliaus, Europos Sąjungoje (ES) labai dalykiškai žiūrima į Ukrainos klausimą. Tai parodė ir EP Strasbūre praėjusią savaitę vykusios plenarinės sesijos metu pasakyta Europos Komisijos (EK) pirmininkės Ursulos von der Leyen metinė kalba.
„U. von der Leyen metinė kalba mums labai svarbi dvejomis temomis: buvo skirta labai daug dėmesio Ukrainai ir demokratijai, taip pat energetikai, kuri čia matoma, kaip kito V. Putino karo fronto dalis – visa tai susipina.
Situacija Europoje visur labai panaši – dujų kainos kyla. Iš esmės ryškiausia to priežastis yra Putino karas ir „Gazprom“, bet yra ir kitos priežastys: atsigavusi pasaulio ekonomika po pandemijos, Kinija ir pan.
Praeitų metų ir šių metų kainos iš esmės skiriasi 10 kartų. Akivaizdu, kad tai persilieja į elektros kainas ir visur tai labai ryškiai jaučiasi. Kyla klausimai, be abejo, apie elektros rinkų reguliavimą, kuris tiko ramiais metais, bet dabar jis sukelia daug klaustukų.
Siūloma pradėti įgyvendinti priemones, kurias siūlo EK. Ekspertai Europos mokslinių tyrimų erdvės ir inovacijų komiteto, kurio narys esu, posėdyje labai aiškiai pabrėžė, kad reikalingos ES, o ne nacionalinės priemonės. Nes su nacionalinėmis galima prisidaryti visko.
Ir dabar matomos kai kurios problemos: visi labai giria ir rodo kaip pavyzdį Ispanijos bei Portugalijos sprendimus. Šios šalys lyg ir pamažino kainą, bet kilo įvairios kitos problemos, tarp jų – ir aplinkinėms šalims. Taigi reikalingi ES sprendimai ir jie daromi. Lietuvoje kaltinimai, kad Vyriausybė lėta ir taip toliau, yra nelabai pagrįsti, nes reikia sulaukti ES sprendimo“, – aiškino A. Kubilius.
Anot politiko, U. von der Leyen savo kalboje pristatė sprendimus, skirtus ir šiai žiemai, kurią jis pavadino „Putino žiema“, ir ilgesniam laikotarpiui – kaip spręsti problemas, kurias ši krizė parodė: energetikos rinkos, tolesnės perspektyvos.
„Kalbant apie sprendimus, skirtus „Putino žiemai“, kalbama apie perteklinių pelnų, kuriuos gauna kai kurios elektros gamybos kompanijos dėl susiklosčiusios padėties rinkoje, perėmimą visuomenės naudai. Iš esmės tai yra elektrinės, kuriose elektros gamyba yra mažos savikainos ir pastovi. Tokia yra atsinaujinanti energetika: vėjo, saulės, vandens, iš kitos pusės – ir atominė energetika.
Bet reikia geros analizės, kad nebūtų taip, jog, pradedant valstybei labai stipriai reguliuoti atsinaujinančios energetikos rinką, ją pervesime į griežtą reguliavimą ir dings paskatos į tai investuoti. Viena vertus, ES lyg sako: mes norime daugiau atsinaujinančios energetikos – tai atsakas į visą V. Putino geopolitiką su dujomis, kita vertus – tai bandymais sureguliuoti, kad nebūtų viršpelnių, kurie susiklostė dėl pačios ES algoritmų rinkose. Dabar mes tuos pelnus iš atsinaujinančių šaltinių bandome kažkaip perskirstyti.
Bet klausimas, kiek Lietuvai padės tas viršpelnių perskirstymas, nes mes neturime pakankamai generacijos. Be to, dar neturime dar išvystę labai stipriai atsinaujinančių šaltinių, neturime ir savo atominės elektrinės (AE). Kitaip sakant, neturėsime ko perskirstyti.
Uždirbame viršpelnius švedams, pirkdami iš jų atsinaujinančią elektrą, tai jie viršpelnius, tarp jų – ir mūsų suneštus, ir persiskirstys. Klausimas, ar tai liks tik švedų Vyriausybei, ar mes savo dalį gausime iš to, kiek elektros suvartojame. Aš kol kas to negirdėjau. Šnekama, kad lyg ir bus kažkoks pasiūlymas, bet reikia pamatyti“, – sakė A. Kubilius.
Specifinis regionas
Paklaustas, ar, jo nuomone, mus būtų išgelbėjusi nuo susiklosčiusios padėties, taip ir nepastatyta Visagino AE, europarlamentaras atsakė: „Viena problema, kad Europoje kainos kyla. Bet antra problema, kad Baltijos Šiaurės regione mes turime specifinių problemų. Visos Europos ir regiono mastu mūsų išskirtinis bruožas yra tas, kad mes pasigaminame tik apie 30 proc. elektros. Esame priklausomi nuo šalių, iš kurių importuojame elektrą, nuo jungčių, nuo visokių reguliavimų rinkose.
Tai yra pasekmė to, kad, uždarius Ignalinos AE, bandėme statyti Visagino AE, kas tą deficitą būtų padengę, bet dėl įvairių priežasčių, tarp jų – ir Kremliaus hibridinio karo su visais referendumais, mes to nepadarėme.
Referendumas buvo 2012 metais. Nuo to laiko praėjo 10 metų. Per tą laiką mes ne tik nepasistatėme ko nors kito rimto, bet ir buvo panaikintas vadinamasis VIAP (naikintos VIAP (viešuosius interesus atitinkančios paslaugų) kvotos, – red.) ir nebebuvo mokama elektrinėms, kurias turėjome, kurios degino mazutą ar dujas, mokestis už vadinamąjį rezervo išsaugojimą. Gal čia buvo pasukta tokiu populistiniu keliu: sumažinsime šiek tiek elektros kainą, atsisakome VIAP? Bet dabar mes, liaudiškai tariant, esame nuogi-basi, nieko neturime.
Dabar jau Vyriausybė turi planus plėtoti stambus pajėgumus jūros, vėjo, saulės energijos, bet tai užims laiko“.
Egzaminas opozicijai
Nors Lietuvoje kilusios energetikos krizės valdymas sulaukė daug kritikos, su A. Kubilius socialdemokratų inicijuojamą interpeliaciją D. Kreiviui pavadino „opoziciniais žaidimais“.
„Suprantu: yra problema, yra krizė, tai reikia atakuoti ministrą. Bet tai kartu ir tam tikras egzaminas opozicijai, kuri tai organizuoja. Tai atskleidžia, kiek jie supranta situaciją ir koks jų ekspertizės lygis.
Mano manymu, yra dvi kategorijos: tikri ekspertai ir „ekspertai“. Yra labai daug tos ekspertizės kabutėse, kuri labai greitai pasimato, – neabejojo A. Kubilius, pridūręs: – Opozicijos aršumas, kartais tuščias, rodo labai ryškią konkurenciją tarp Sauliaus Skvernelio ir Vilijos Blinkevičiūtės.
V. Blinkevičiūtė, kuri buvo pirmaujanti, dabar reitinguose pasmuko. Mano manymu, taip nutiko, nes, būdama pirmininke, jokių idėjų nesugebėjo sugeneruoti. Tas pats, man atrodo, laukia ir S. Skvernelio ir vienintelė vieta, kur jie bando konkuruoti – kas garsiau suriks, kokia bloga Vyriausybė, kaip blogai dirba, vėluoja, Vyriausybė yra kvailiai ir taip toliau, taigi Vyriausybę reikia patvarkyti“.
Jis mano, kad Ingridos Šimonytės Vyriausybė dirba „tikrai labai neblogai ir net gerai“, tik esą jai pastaruosius metus teko daug krizių, su kuriomis teko dorotis: pandemija, Baltarusijos migrantų, įvairiomis sankcijomis, karu, infliacija, energetikos krize. Esą tai pagrindinis skirtumas tarp Vyriausybės, kuriai jis vadovavo, ir šios: A. Kubiliaus Vyriausybei teko kovoti su viena krize, šiai – su keliomis iškart.
„Aš visada nuo Sąjūdžio laikų sakau konservatoriams: „Lengvas kelias – ne mūsų kelias“. Politikoje tikėtis lengvo kelio būtų klaidinga. Kairioji opozicija visą laiką panašiai elgėsi. Nepamenu nė vieno atvejo, kad kairioji opozicija mums būnant valdžioje ateitų ir sakytų: žiūrėkite, dabar yra krizė ir mes norime jus paremti“, – teigė A. Kubilius, pridūręs, kad konservatoriai savo ruožtu parėmė kairiųjų Vyriausybę ne kartą.
Paklaustas, ar, buvęs dukart ministru pirmininku, vėl sutiktų eiti šias pareigas, A. Kubilius patikino nė nesvarstantis tokių dalykų.
„Man teko džiaugsmas du kartus būti premjeru, abu kartus per krizę. Nebuvo lengva, paprasta, bet 2008–2012 metais man teko viena krizė – ji buvo skausminga, globali finansų krizė, bet tu sprendi ją vieną – nuo pradžios iki pabaigos. Ingridai tenka visa puokštė. Aš kartais galvoju: gal įdomiau pereiti nuo vienos krizės prie kitos. Aišku, juokauju. Bet, kai 4 kartus sėdi su ta pačia krize, kartais ji ir pačiam nusibosta“, – atviravo pašnekovas.
Patiko Scholzo kalba
Kalbėdamas apie geopolitinę padėtį, A. Kubilius pastebėjo, kad, nepaisant įvairiose šalyse kylančių prorusiškų protestų, V. Putinui atėjo nekokie laikai.
„Putinui labai sekasi pasiekti priešingą rezultatą negu jis kartais taikosi. Kovojo prieš NATO, gavo NATO su Suomija ir Švedija, kovoja su Ukraina – gavo visiškai provakarietišką Ukrainą. Su tomis manipuliacijomis energetikoje ir bandymu pasiekti, kad Vakarai nusisuktų nuo Ukrainos vardan pigių rusiškų dujų, bent jau ką matau politikoje, tai atsitiko priešingai.
Antras dalykas – ateinant krizei, tas pats buvo ir 2008–2012 m., žmonės renkasi, kas gali tą krizę spręsti. 2008–2012 metais Europos Sąjungoje, Europos vadovų taryboje buvo beveik 20 iš 28 šalių, skaičiuojant su britais, atstovaujančių centro-dešiniosioms jėgoms.
Dabar Švedijoje laimėjo centro-dešinieji, Italijoje gali pasisukti į centro-dešinę, nors būna atspalvių. Bet nematau kažkokių labai didelių sėkmių grynam populizmui ar Putinui“, – teigė A. Kubilius.
Jis atkreipė dėmesį ir į pasikeitusį ES šalių atstovų požiūrį į Ukrainą.
„Visiškai pritariu tam, ką pasakė U. von der Leyen. Ji pasakė Ukrainai du dalykus: pirma – „Ukraina, jūs esate Europos Sąjungos dalis“ ir antra – „Europos Sąjunga be jūsų yra neužbaigta“. Tai – įsipareigojimas narystei iš ES pusės.
Labai panašiai prieš porą savaičių kalbėjo ir Vokietijos kancleris Olafas Scholzas. Keista tik, kad Lietuvoje nelabai kas tai analizavo. Buvo tikrai labai stipri ir, sakyčiau, didelio strateginio pokyčio kalba, iš kurios atrodo, kad Vokietija šia tema imasi lyderystės. Aišku, tam reikia tam tikrų reformų.
Antras dalykas, kad pradžioje pirmas etapas yra bendroji rinka.
Tai, ką U. von der Leyen sakė apie Ukrainą, demokratijos apsaugą, viskas mūsų sakyta pastaruosius 5 ar vos ne 10 metų. Nors dar praeitais metais ta pati U. von der Leyen apie Ukrainos narystę kalbėdavo visiškai miglotai, dabar tas įsipareigojimas yra reikšmingas ir ties tuo reikia dirbti.
Čia ir Lietuvai yra didžiulis darbas: telkti koalicijas, tartis. Mes bandome Europos koridoriuose primesti datas, kad būtina kitais metais su Ukraina pradėti realias derybas dėl narystės. Lietuva ES Tarybai pirmininkaus 2027 metais. Taigi Lietuva gali turėti sau užsibrėžtą didelį tikslą, kad tada būtų užbaigtos derybos su Ukraina. Bet jau dabar reikia ieškoti bendraminčių, juos spausti, kad prasidėtų derybos, tada spausti, kad jos vyktų tvarkingai, burti koaliciją tų šalių, kurios iki 2027 metų pirmininkaus.
Yra daug sisteminio darbo ir tikrai daug galima padaryti, ypač kai O. Scholzas ir EK pirmininkė labai aiškiai suformulavo ambicingą geopolitinį tikslą. Aišku, visi pokyčiai yra įvykę tik dėl Ukrainos, jos kovos, pergalių. Šį momentą reikia stipriai išnaudoti, neleisti nuskęsti tarp biurokratų“, – neabejojo A. Kubilius.
Pašnekovas pasidžiaugė, kad dabar Lietuvos atstovai Europarlamente vertinami jau kitaip.
„Dabar mūsų klausosi ir net patys vakariečiai pripažįsta, kad idėjų, kaip padėti Ukrainai su integracija, apie Rusijos demokratijos perspektyvas, jie turi žymiai mažiau nei mes. Mes čia įsitvirtiname savo idėjų pagrindu ir jos pradedamos girdėti kur kas labiau ir tai irgi svarbu.
Antras dalykas, kas, man atrodo, irgi svarbu: čia būnant atsirado kitas pojūtis. Visą laiką buvo pojūtis, kad ES yra didelės sostinės, institucijos ir mes mažiukai nieko nepakeisime, kad pastumtume tokius megastrateginius dalykus, kaip Ukrainos narystė ar demokratija Rusijoje. Dabar pradedu matyti ir jausti, kad labai nuosekliai dirbant, turint idėjas, buriant bendraminčius, ieškant koalicijų, dirbant su tais pačiais ukrainiečiais ar Rusijos demokratais, nuostatas ES viduje palengva, bet galime keisti ir daryti joms įtaką. Čia ir yra mūsų uždavinys“, – baigė pokalbį europarlamentaras.
