Rugpjūtį duodamas interviu naujienų agentūrai ELTA G. Landsbergis patikino, kad nebepretenduos ir toliau pirmininkauti konservatorių partijai.
Toks klausimas buvo kilęs todėl, kad 2018 metais pakeisti partijos įstatai G. Landsbergiui formaliai atvėrė kelius siekti dar vienos kadencijos.
Pagal partijos įstatus, TS-LKD pirmininko rinkimai turi įvykti per pusmetį po Seimo rinkimų, artimiausi rinkimai į parlamentą vyks 2024 metų spalį.
Prieš tai, tų pačių metų birželį, įvyks rinkimai į Europos Parlamentą, o po jų bus dairomasi naujo eurokomisaro iš Lietuvos.
Lietuvos deleguojamo eurokomisaro patvirtinimui reikia Seimo pritarimo, todėl jo ieškos valdančiosios partijos.
Nebūtų nuostabu, kad europarlamentaru jau buvęs ir didžiausiai valdančiajai partijai nebeketinantis vadovauti G. Landsbergis nuspręstų pasukti šiuo keliu.
Tiesa, pats jis apie tokią galimybę kol kas nekalba.
„G. Landsbergis šiuo metu susikoncentravęs į tiesiogines užsienio reikalų ministro pareigas, taip pat vadovauja didžiausiai parlamentinei partijai, todėl šiuo metu apie tai tikrai nesvarsto“, – komentare Delfi teigė TS-LKD atstovė spaudai Paulina Levickytė.
Nebūtų garbinga?
Vis dėlto Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Lauras Bielinis sutinka, kad toks G. Landsbergio karjeros posūkis būtų logiškas.
„Tai yra labai logiška, visai galimas dalykas. Jeigu jis taip strateguoja, tada jo kalba (kad nebesieks dar vienos kadencijos pirmininko poste – Delfi) visai suprantama“, – sakė politologas.
Filosofas Kęstutis Girnius mano, kad G. Landsbergis pasielgtų negražiai, jei, nepasibaigus Seimo kadencijai, susiruoštų į Briuselį.
Jis priminė, kad G. Landsbergis TS-LKD pirmininku tapo 2015 metais eidamas europarlamentaro pareigas, o Europos Parlamento mandato atsisakė tik 2016-aisiais.
„Jis dar kokius metus liko Briuselyje ir negrįžo partijai padėti rengtis rinkimams – kaip karalaitis žiūrėjo į savo paveldą. Tokia laikysena nebuvo itin garbinga. O jei dabar jis nutartų iškeliauti į Briuselį ir atsistatydinti iš savo pareigų nesulaukus Seimo rinkimų rezultatų, tai atrodytų itin savanaudiškai, nes skirtų pirmenybę ne partijai, kuriai vadovavo, bet asmeninei karjerai“ , – kalbėjo jis.
Politologo teigimu, partijos pirmininku G. Landsbergis tapo neturėdamas platesnės patirties, nenoriai grįžo į Lietuvą, vangiai įsiliejo į partijos reikalus.
„Todėl važiavimas į Europos Komisiją baigiantis kadencijai, ypač turint galvoje, kad konservatoriai greičiausiai nebebus valdžioje, atrodytų ne kaip – jis susikrauna palapinę ir keliauja kitur“, – kalbėjo politologas.
Meilės nėra
Pagal įstatymus, kandidatą į eurokomisarus premjeras turi suderinti su Prezidentu, vėliau kandidatūrą tvirtina Seimas.
Prezidentas Gitanas Nausėda dar nėra paskelbęs, ar sieks būti perrinktas.
Tačiau jeigu jis nuspręstų dalyvauti rinkimuose ir iškovotų antrą kadenciją, didžiausias išbandymas G. Landsbergio lauktų Prezidentūroje – ne paslaptis, kad valstybės vadovo ir užsienio reikalų ministro santykiai nėra patys geriausi.
Prezidentas kritikavo leidimą Lietuvoje atidaryti Taivaniečių atstovybę, į ką aršiai reagavo Kinija, net reikalavo G. Landsbergio pristatyti jam situacijos deeskalavimo planą.
„Klaida yra ne Taivaniečių atstovybės atidarymas. Klaida yra atidaryti atstovybę tokiu pavadinimu iš anksto nesuderinus su Lietuvos Respublikos Prezidentu ir priešpastatyti jį prieš faktą“, – tuomet aiškino Prezidento patarėjas Ridas Jasiulionis.
Kilus skandalui dėl „Belaruslakij“ trąšų gabenimo per Lietuvą G. Nausėda – turėdamas omenyje G. Landsbergio ir Mariaus Skuodžio pareiškimus, kad svarsto apie pasitraukimą – patikino, kad paprastai apie tokius dalykus paskelbę ministrai taip ir padaro.
Prezidentas ir užsienio reikalų ministras pasikandžiojo dėl buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel skambučio G. Nausėdai. Apie jį G. Landsbergis viešai teigė sužinojęs iš užsienio partnerių, o ne iš Prezidento.
„Padrąsinau jį, pakartojau savo telefono numerį“, – po vieno iš susitikimų G. Landsbergį per dantį patraukė G. Nausėda.
Užsienio reikalų ministro ir G. Nausėdos santykius politologas L. Bielinis pavadino komplikuotais, tačiau patikino, kad jie nėra tokie prasti, kad šie du politikai visiškai negalėtų vienas į kitą žiūrėti.
„Jie bendrauja. Viskas priklausytų nuo konteksto, kaip ten susidėliotų tie santykiai tam momentui, – paklaustas, ar G. Nausėda pritartų G. Landsbergio kandidatūrai į eurokomisarus, sakė L. Bielinis. – Būna visko, ir dabar mes matome, kad būna tam tikrų įtampų, atoslūgių. Bet jie tarpusavyje kalbasi, o tai jau yra geras rodiklis“.
Politologas pridūrė, kad jei G. Nausėda nuspręstų nepalaikyti G. Landsbergio kandidatūros, jis vis dėlto turėtų išsakyti motyvus.
Tuo metu K. Girnius nežino, ar G. Nausėda pritartų G. Landsbergio kandidatūrai.
„Konservatoriai nėra labai draugiškai nusiteikę Prezidento atžvilgiu ir jis jų atžvilgiu nėra teigiamai nusiteikęs. Prezidentas galėtų ištęsti paskyrimo procedūrą iki naujų rinkimų, kol atsirastų nauja Vyriausybė ir tinkamesnis kandidatas“, – svarstė jis.
Ar G. Landsbergis būtų geras eurokomisaras?
K. Girniaus teigimu, svarbu, koks eurokomisaro portfelis atitektų Lietuvai.
Turimos patirties jis nelinkęs sureikšminti sakydamas, kad net ir Dalia Grybauskaitė į Briuselį važiavo nesukaupusi itin daug patirties – pabuvusi Algirdo Brazausko vyriausybės finansų ministre.
Politologas sakė, kad vargu, ar G. Landsbergis būtų geras eurokomisaras, jis ir toliau laikosi nuomonės, jog jis labai silpnas ministras, priėmęs daug neapgalvotų, skubių ir nepateisinamų sprendimų, pavyzdžiui, dėl Taivano atstovybės.
Tuo metu L. Bielinio nuomonė visiškai kitokia: politologas sako, kad G. Landsbergis yra subrendęs politikas.
„Pačioje pradžioje, kai jis tapo partijos pirmininku, aš dar buvau abejonėse – jaunas, karštakošis. Dabar, manyčiau, jis yra pakankamai brandus, niekas nesiginčys – yra išsilavinęs, o politikos srityje jo patirtys labai įdomios, jos būtų jam naudingos ir kitose pozicijose“, – pridūrė jis.
Eurokomisaro tvirtinimo procedūra nėra paprasta, net ir įveikus visas kliūtis Lietuvoje, nauji laipteliai laukia Briuselyje. Dėl Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pasiūlyto Virginijaus Sinkevičiaus Seimas galutinai balsavo 2019 metų rugpjūčio antroje pusėje, naujos sudėties Europos Komisija (EK) darbą pradėjo gruodžio mėnesį.
EK kadencija trunka penkerius metus. Ar pritarti šalies deleguojamo eurokomisaro kandidatūrai, kokią sritį jam pasiūlyti, sprendžia Europos Parlamento (EP) išrinktas EK pirmininkas.
Paskui EK narius svarsto Europos Parlamento komitetai, atsakingi už jo kompetencijos sritis. Jei kandidatūros sulaukia pritarimo, eurokomisarus ir EK pirmininką dar kartą turi tvirtinti EP.
Galiausiai Europos Vadovų Taryba kvalifikuota balsų dauguma paskiria visus EK narius į pareigas.
