Atsakymų galima rasti tiek karo teorijoje, tiek praktikoje. Vokiečiai buvo ir turėtų būti abiejų šių veiksnių asai – puikūs karo teoretikai, galintys pritaikyti šarvuotosios galios panaudojimą praktiškai. Turėtų, bet ar taip tebėra?

Praėjusią savaitę daugelį ekspertų nustebino Vokietijos generolo Eberhardo Zorno pareiškimas, esą jis nemato jokių Ukrainos kontrpuolimo įrodymų. Net po to, kai ukrainiečiai atsikovojo tūkstančius kvadratinių kilometrų teritorijos, anot E. Zorno, nėra įrodymų.

Dar daugiau klausimų sukėlė jo pareiškimas, esą Vakarai neturėtų nuvertinti Rusijos karinių pajėgumų ir galimybių kariauti antrame fronte, t.y. prieš NATO šalis. Pasak E. Zorno, nors didelė dalis Rusijos pajėgų sutelkta Ukrainoje, rusai esą turi galimybę atverti antrąjį frontą ir kelia grėsmę NATO.

„Kaliningradas, Baltijos jūra, Suomijos pasienis, Sakartvelas, Moldova… yra daug galimybių. Putinas turi įgūdžių. Net kai 60 proc. jo sausumos pajėgų priskirti karui Ukrainoje, sausumos pajėgos, o ir oro pajėgos, laivynas turi nepriskirtų pajėgumų“, – teigė generolas.

Viena vertus, galima būtų džiaugtis dėl tokio Vokietijos generolo požiūrio, ypač Lietuvoje, kur nuolat pabrėžiama NATO pastiprinimų svarba, gailimasi dėl to, kad vokiečiai čia nuolatiniam dislokavimui neperkelia daugiau pajėgumų, o tik priskiria diviziją.