„Rusija neturi kitos išeities, tik pradėti specialią karinę operaciją prieš Ukrainą“, – taip vasario 24-ąją pasirodžiusiame ir iš anksto įrašytame vaizdo įraše kalbėjo Vladimiras Putinas, kai jo mesta rusų armija ėmė veržtis į kaimyninę šalį.
Žinoma, visi jo argumentai dėl operacijos motyvų – neva tai dėl Ukrainos vykdomo „Donbaso liaudies genocido“, Kyjivo ambicijų stoti į NATO ir pan. tebuvo melas, ką patvirtino ir neseniai paviešinta informacija, kad V. Putinas nesutiko atšaukti operacijos, net išgirdęs apie galimą susitarimą su ukrainiečiais, kad jų šalis nestos į Aljansą.
Tai buvo ir tebėra neišprovokuota Rusijos agresija, siekiant užgrobti Ukrainos teritorijas. Bet paaiškėjus, kad žaibiška karinė operacija nepavyko, Kremlius turėjo ne tik kelis sykius peržiūrėti strategiją, keisti planus, bet ir griebtis desperatiškų priemonių: Ukrainos miestų bombardavimas, dujų šantažas prieš Europą, geros valios ženklai atitraukiant pajėgas, taip iš dalies pripažįstant pralaimėjimus – niekas nepadėjo. Ukrainai tęsiant kontrpuolimą ir atsikovojant vis daugiau teritorijų Rusijos gebėjimai stabdyti ukrainiečius – vis menkesni: trūksta rezervų, o ir tie tirpsta akyse.
Kremliaus propagandistų gretose jau smelkiasi panikos virusas, ryškėja radikalų balsai, raginantys skelbti mobilizaciją ar totalinį karą prieš Ukrainą. Tokia išeitis mobilizuoti Rusijos visuomenę – ne tik provinciją, bet ir didžiuosius miestus, Kremliui labai pavojinga, nekalbat jau apie totalinį karą ar branduolinio ginklo panaudojimą.
Įgyvendinus net minimalius radikalų pasiūlymus viskas gali pasukti sunkiai prognozuojama linkme, tačiau būtent link jos dabar pamažu šliaužiama.
Žaidimas terminais realybės nekeičia
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad nesėkmingas karas Ukrainoje Kremliaus oficialios retorikos kol kas nekeičia: liejasi grasinimai, ryžtas įveikti ukrainiečius bet kokia kaina. Tai gali būti paaiškinama ir tyčia pasirinktu terminu, juk vyksta ne karas, o tik „specialioji karinė operacija“.
„Jos negali pralaimėti: užgrobei Kyjivą? Taip sumanyta. Atsitraukei – toks ir buvo sumanymas. Charkivo sritį praradai? Viskas pagal planą! Pats terminas – atsitraukimo būdas“, – laidoje „Delfi tema“ teigė iš Rusijos į Lietuvą pabėgęs žurnalistas Eugenijus Titovas.
Tiesa, pačioje Rusijoje jau pastebimos ir panikos nuotaikos: dar prieš karą į Ukrainą mestas informacinis desantas – Kremliaus specialieji korespondentai jau pradėjo viešai reikšti abejones ir nepasitenkinimą dėl karo eigos, nes ukrainiečiai kažkokiu būdu sugeba įveikti „antrąją pasaulio armiją“, rusams trūksta karių, technikos, aviacijos paramos ir dar nematyti.
„V. Putino specialiosios operacijos „visuomeninė sutartis“ su Rusijos žmonėmis buvo ta, kad šie kariniai veiksmai bus greiti, žaibiški, tylioji dauguma net nesureaguos, nepajus, nenukentės.
Dabar, sakyčiau, tai, ką „Telegram“ ir kituose kanaluose transliuoja karo korespondentai, yra savotiška rakštis Kremliaus planui, nes jų žinutė visuomenei yra ta, kad be mobilizacijos, be esmingai pakeisto požiūrio į planavimą ir karo veiksmus laimėti nepavyks.
O tai reiškia, kad tie, kurie tikėjosi greitos operacijos Sankt Peterburge, Maskvoje, gali pajusti realiais veiksmais – mobilizacija“, – įspėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius.
V. Titovas taip pat atkreipė dėmesį, kad rusiškų kanalų žiniose karo naujienos jau nukištos į vidurį ar pabaigą, daug dėmesio tam nėra skiriama. Sibire sudega kaimas, kažkur kyla potvynis, o tik tada jau „Ukrainoje laimime“. Karas Ukrainoje neprimena pergalės, bet kas tai pasakys atvirai?
Viešai reikšti nepasitenkinimą prieš karą Rusijoje, žinoma, nori retas – tie, kas tai bandė daryti protestuose vasario-kovo mėnesiais, dauguma jų buvo grubiai užčiaupti, sugrūsti į kalėjimus. Tad nei sociologinės apklausos, nei užkalbinimai gatvėse negali atspindėti tikrųjų nuotaikų šalyje, jei pasirinkimas yra „klausia ar jūs palaikote karą ar esate išdavikas ir norite sėsti už grotų 15-ai metų?“
Tačiau sėkmingos specialiosios karinės operacijos mitas jau akivaizdžiai subliuško: kad ir kaip apgailėtinai skambėtų pasiteisinimai, esą Rusija kariauja su visa NATO, kad jei norėtų, tai Ukrainą labai greitai įveiktų, bet vis susilaiko, nes rusai „nenori civilių aukų“, jokia pergale nekvepia – Jevgenijus Prigožinas „savanorius“ į karą priverstas verbuoti kalėjimuose, gynybos ministras Sergejus Šoigu – faktiškai nušalintas nuo karo sprendimų.
O trūkstant žmogiškų išteklių bent jau išlaikyti fronto liniją, Rusijoje vis garsiau kalbama apie neišvengiamą visuotinę mobilizaciją. Ir to negalės nepastebėti netgi tie elitinių Rusijos didmiesčių – Sankt Peterburgo, Maskvos gyventojai, kurie viešai „nesidomi politika“, „nežiūri TV“ ir kitaip vengia sekti bet kokias naujienas, susijusias su karo veiksmais.
Pasyviosios daugumos veiksnys
Būtent ši tylioji arba pasyvioji dauguma Rusijos visuomenėje yra pagrindinis Kremliaus ramstis – ne tai, kad nepritariančiųjų karui yra mažuma, o garsiausiai rėkiančiųjų radikalų choras atrodo beprotiškai ir fanatiškai kone bet kam Vakaruose.
Nesikišantys, balso nekeliantys ir kitaip V. Putino režimui netrukdanti rusų dauguma, ypač didmiesčių gyventojai, o ypatingai šalies elitas, kol kas leidžia Kremliui sekti pasakas apie pergales ir „neišvengiamą nacistinio Zelenskio režimo baigtį“. Bet skirtis Rusijos visuomenėje vis dėlto yra.
„Dideli miestai yra prieš mobilizaciją ir tikrai nekariaus, nes ten turtingiausias visuomenės sluoksnis. O Rusijos kaime pilna žmonių, kuriems jokio skirtumo, ar sėsti į kalėjimą, ar eiti į karą, ar numirti. Rusijos kaimas yra pagrindinis karo išteklius“, – atviravo E. Titovas.
Ir jei Rusijos provinciją karas palietė tiesiogiai – dauguma rusų karių nuostolių yra tose šeimose, kurios kilusios iš atokių, tautiškai net ne rusų dominuojamų arba skurdžių regionų, tai Maskvoje ir Sankt Peterburge prie gero gyvenimo per pastaruosius dešimtmečius įpratę rusai turi ką prarasti.
Kol kas viešai jie dedasi, kad nieko neprarado, nieko nevyksta. Sankcijos? Nepajutom. Trūksta vakarietiškų prekių? Įsivešime kontrabandos keliais ar apsieisime be jų, kaip ir kelionių į Vakarų Europą, kur rusai vis dar patenka, nepaisant ribojimų, vis dar elgiasi įžūliai ir agresyviai.
O štai šaukimą į karinį komisariatą gavęs jaunas IT specialistas, viešųjų ryšių asas ar Tailande atostogas suplanavęs verslininkas gali ir susimąstyti, pradėti atidžiau domėtis: o kas, vis dėlto, iš tikrųjų vyksta?
Jei prabanga Monake, Londone ar Paryžiuje besimėgaujantys oligarchų vaikai būtų mobilizuoti ir vietoje prabangaus laikrodžio gavę surūdijusį „Kalašnikov“ automatą iš Šaltojo karo laikų sandėlių ir tektų naujausią „Porche“ iškeisti į senutėlį tanką (per tūkstantį naujų rusų tankų ukrainiečiai jau sunaikino), gal įvyktų praregėjimas?
Lūžis gali įvykti netikėtai
Anot N. Maliukevičiaus, kol kas akivaizdžių slinkčių, kad rusai būtų praregėję, nematyti, kad ir kaip tai būtų bandoma įžvelgti nuo karo pradžios. Bet kuo daugiau nesėkmių fronte, tuo realesnė tikimybė, jog skilimai gali atsirasti. Tiesa, iš pradžių juos būtų sunku pastebėti.
„Jei būtų esminis karo strategijos pokytis – tada taip, nes pagrindiniai bokštai Kremliuje yra ne oligarchinės grupės, o kariuomenė ir saugumiečiai. Jei sujuda kariuomenė, kuri nenori būti atsakinga už pralaimėjimus ir prisiimti kaltes, tai būtų reikšminga“, – pastebėjo N. Maliukevičius.
Pavyzdžiui, 1991-ųjų rugpjūtį būtent kariuomenė ir saugumiečiai surengė pučą prieš Michailą Gorbačiovą, o apie tai Maskvos gyventojai sužinojo tik iš „Gulbių ežero“ nuolatinio sukimo eteryje, miesto gatvėse pasirodžiusių tankų ir tik vėliau ir nevykusių pučistų spaudos konferencijos.
Anuomet M. Gorbačiovą perversmininkai iš esmės kaltino ne tiek pralaimėjimu kokiame nors kare, nors sovietai buvo pralaimėję ir Afganistane, o ir karinės akcijos Baltijos šalyse, Kaukaze neįbaugino okupuotų šalių atsiskirti nuo SSRS, kiek bendrai nevykusia politika.
Vis dėlto prabrėžtina, kad nevykusį pučą organizavo būtent radikalai, siekę griežtesnės SSRS reakcijos į byrėjimo procesus šalyje. Vakaruose panašių prognozių netrūko, bet SSRS tektoniniai lūžiai daugelį vis tiek užklupo nepasiruošusius. Panašiai gali būti ir dabar.
„Imigrantas istorikas Aleksandras Janovas, kuris rašė trilogiją apie Rusijos istoriją, atkreipė dėmesį, kad reformos ir revoliucijos šioje šalyje baigdavosi kontreformomis ir kontrevoliucijomis. Tad neaišku kur tos slinktys dabar pajudėtų – ar demokratizacijos ar dar didesnės totalitarinės sistemos kryptimi“, – įspėjo N. Maliukevičius. Su juo sutikęs E. Titovas atkreipė dėmesį ir į kitką – Rusijoje istoriškai viskas sukasi ratu ir yra pastebimai dėsninga.
„Rusijoje revoliucija įvykdavo po pralaimėto karo – 1905, 1917 metais. Rusas mąsto pagal imperijos modelį ir valdžiai atleis bet ką – skurdą, represijas, prastą pragyvenimo lygį, bet niekada neatleis pralaimėto karo. Tik klausimas o kas ateis po Putino? Ar nebus dar radikalesnis?“, – svarstė E. Titovas.
Kol kas V. Putinas sako, kad Rusija esą nieko jis neprarado – kas jam tie dešimtys tūkstančių žuvusių rusų, jei jo režimas pradėjo savo valdymą nuo gyvenamųjų namų sprogdinimų. O ir viešas Kremliaus nusiteikimas toks, kad rusai nusiteikę ilgam karui, kurį mano galį laimėti – tiek kinetinį, tiek informacinį. Bet kiek pagrįstos tokios nuotaikos?
„V. Putino strateginė dėlionė tokia, kad nepavykus žaibiškai operacijai vyksta sekinantis karas, kuris ne tiek dėl teritorijų, o dėl valios palaužimo – Ukrainos fronto linijoje, o ir mūsų, Vakarų valios remti Ukrainą. Putinas eina va bank – visi jo statymai ant to, kad Ukraina neatlaikys karinio spaudimo ilguoju laikotarpiu, o vakarai palūš po pirmųjų šalčių“, – įspėjo N. Maliukevičius. Kol kas Ukraina ir Vakarai laikosi, netgi atrodo tvirtesni, nei manė Kremlius. Bet ar ilgai ir kas neatlaikys pirmas – Kremlius su savo elitu ar ukrainiečiai bei jų rėmėjai Vakaruose?
