Jo nuomone, Ukrainos kariuomenės smūgiai Rusijos vadavietėms, sandėliams ir logistikos „uodegoms“ išties įspūdingi, bet jais iškart nepasinaudojama puolant priešą.
Ukrainiečiai dabar gali atlikti gilumines operacijas – smogti savo artilerija rusų logistinėms „uodegoms“, sandėliams, vadavietėms. Pagal karo mokslą, jie turėtų, naudodamiesi šiais smūgiais, pulti. Nes tas daužymas, nors ir trukdo gyventi rusų pajėgoms, žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, nesuteikia didelės naudos“, – teigia atsargos karininkas.
Ažubalis sako nelaikąs savęs optimistu dėl to, kas šiuo metu vyksta frontuose, ir neatmeta, kad likusių laisvų Donecko srities miestų okupacija – tik laiko klausimas, jei sąjungininkų parama Ukrainai smarkiai neišaugs. O laikas, jo požiūriu, tarnauja ne tiek Ukrainai, kiek Rusijai.
„Daugelio dėmesys prikaustytas prie Chersono, bet negalima nematyti, kad rusai lėtai, kilometras po kilometro, stumiasi į priekį Donecko srityje. Jei taip tęsis ir toliau, tai kažkuriuo momentu jie pasieks Donecko srities administracines sienas“, – svarsto „Delfi“ pašnekovas.
– Seniai girdime apie Ukrainos kariuomenės planuojamą kontrpuolimą. Kovo pabaigoje ir balandžio pradžioje buvo numatomą birželį, paskui – rugpjūtį. Kai kas sako, jog tas kontrpuolimas jau vyksta. Jei taip, tai jis nepanašus į tai, ką daugelis įsivaizdavo. Kaip jūs paaiškintumėte – kodėl kontrpuolimas prie Chersono vyksta beveik nekintant fronto linijai?
– Turiu jus šiek tiek pataisyti ir pradėti nuo sąvokų. Visi kalba apie kontrpuolimą, bet jokio kontrpuolimo dabar negali būti. Reikia kalbėti ne apie kontrpuolimą, o apie puolimą. Tarp šių dalykų yra didelis skirtumas.
Kontrpuolimas – tai taktinis veiksmas, kai iš pradžių, tarkime, atliekama manevrinė gynyba ir keliamas tikslas ne tik sustabdyti ir sukaustyti priešininką, bet ir „aptrupinti“ jo pajėgas, susilpninti, padaryti jam iki 30 proc. siekiančių gyvosios jėgos nuostolių, ir tada, kai priešininkas išsekintas, iškart atliekamas iš anksto suplanuotas kontrpuolimas.
Negali būti taip, kad iš pradžių sustabdote priešininką, tada palaukiate ir tik paskui surengiate kontrpuolimą. Tokioje situacijoje sąlygų kontrpuolimui vykdyti nebelieka, reikia pradėti puolimą, ir tai – daug sunkesnis uždavinys.
Taip, daug kas laukia ukrainiečių puolimo prie Chersono. Čia susidarė ukrainiečiams gan palankios sąlygos. Rusams karo pradžioje pavyko atlikti rimtą manevrą – persikelti per Dniprą ir užimti nemažą placdarmą aplink Chersoną. Čia jie sustojo ir įsikasė. Jų ten yra apie 25–30 tūkst. (nors tikslaus skaičiaus niekas nežino).
Jie užėmė placdarmą ir (tai gera žinia ukrainiečiams) nebeturi daugiau jėgų, kad galėtų tęsti puolimą. Ukrainiečiai dabar gali atlikti gilumines operacijas – smogti savo artilerija rusų logistinėms „uodegoms“, sandėliams, vadavietėms. Pagal karo mokslą, jie turėtų, naudodamiesi šiais smūgiais, pulti. Nes tas daužymas, nors ir trukdo gyventi rusų pajėgoms, žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, neatneša didelės naudos.
– Ukrainiečių puolimo šia prasme vis dar nematome.
– Taip. Visi šiomis dienomis su nerimu jo laukėme, bet štai praėjo kelios dienos, ir tą, kas vyksta, galima pavadinti nebent veiksmų suaktyvinimu. Ukrainiečiai akivaizdžiai ieškojo silpnų vietų rusų gynyboje. Tokią vietą jie rado – prie kelio, vedančio į Naująją Kachovką: toje vietoje, kur rusų placdarmą skelia per pusę Inguleco upė.
Ten ukrainiečiams pavyko sugriauti tiltą, tačiau rusų pajėgos nebuvo perkirstos. Ukrainiečiai puolė ta kryptimi ir prasiveržė keliolikos kilometrų siauru ruožu. Jie sukūrė gan pavojingą rusams situaciją. Tačiau šiuo atveju matome tą pačią problemą: ukrainiečiai nesugeneruoja pakankamos persvaros. Tame ruože, kuriame puolė, jiems reikėjo turėti mažiausiai tris brigadas, o turėjo tik vieną brigadą ar truputį daugiau.
Šiaip ar taip, šis ukrainiečių judesys buvo labai rimtas, jis sukėlė rusams daug nerimo ir privertė paprakaituoti. Jei ukrainiečiams būtų pavykę toje vietoje prasiveržti ir pajudėti Naujosios Kachovkos link, tai rusus būtų ištikęs krachas. Taigi ukrainiečiams pakanka ir ryžto, ir profesionalumo, ir motyvacijos, bet jie negali išvystyti savo puolimo su turima persvara. Jiems tiesiog trūksta pajėgų.
– Sakoma, kad ukrainiečiams liko tik apie du mėnesius Chersonui atsiimti. Esą atėjus žiemai, aktyvių veiksmų nė viena pusė nebesiims.
– Sutikti galima su tuo, kad laikas eina ne ukrainiečių naudai. Štai ir dabar jau skamba pranešimai apie sunkiosios technikos pastiprinimus, judančius iš Krymo Chersono link. Rusai jau reaguoja į pastarąjį ukrainiečių veiksmą. Pajudėjo ir jų trečiasis korpusas. O rusams tas Chersono placdarmas – gyvybiškai svarbus, kad iš jo galėtų judėti toliau, – link Odesos, Mykolajivo, Kryvyj Riho. Jie generuoja pajėgas, nors ir sunkiai. Ir tai – blogai.
Atėjus rudeniui ir žiemai, žinoma, sunkiau bus ne tik rusams, bet ir ukrainiečiams. Abiejų pusių puolimo sąlygos pablogės.
– Tai kaip ukrainiečiai galėtų iki pavasario susigrąžinti apčiuopiamą dalį rusų užimtų teritorijų? Juk dar visai neseniai prognozuota, kad iki rudens pabaigos rusai bus priversti pastebimai atsitraukti.
Vadinasi, ukrainiečiai tikrai bando sugeneruoti papildomų pajėgumų. Bet jų nepakanka rimtesniam puolimui vykdyti. Jei rusų Chersono placdarme yra apie 30 tūkst., tai reikia, kad ukrainiečių ten būtų 90 tūkst.
– O kokio dydžio yra Ukrainos kariuomenė?
– Remiantis atvirais šaltiniais galima teigti, kad apie 300 tūkst. Tiesa, vyksta mobilizacija, Ukrainai teikiama Vakarų parama. Bet tos paramos nepakanka.
Dažnai pamirštama, kad ukrainiečiai šiame kare irgi patiria didelių nuostolių. Ir atkeliaujančios paramos nemaža dalis tiesiog kompensuoja tuos nuostolius. Taigi neišeina visos paramos vakarietiška karine technika skirti naujoms formuojamoms brigadoms.
– Pavasarį ir vasarą buvo sakoma, kad Vakarų sąjungininkai nespėja siųsti Ukrainai prašomos paramos: esą tai lemia ir biurokratiniai trukdžiai, ir technikos bei amunicijos trūkumas. Nors dar kovo mėnesį žadėjo Ukrainai duoti tiek ir tokių ginklų, kokių reikės, kad galėtų efektyviai ginti savo oro erdvę ir galiausiai laimėti prieš rusus. Praėjo pusė metų. Nejau per šitiek laiko visos NATO valstybės nepajėgė duoti Ukrainai žadėtų ginklų? Gal tiesiog nenorėjo?
– Negalėjo. Iš tikrųjų ir Vakarai kai kuriais savo pažadais per daug sukėlė lūkesčių. Juk Ukrainai perduodamos haubicos ir kita karinė technika nėra aukščiausios kovinės parengties. Yra buvę ir skandalingų atvejų: sraigtai neskrenda, lėktuvams trūksta dalių, ne visi tankai važiuoja. Ir haubicas, kurias davė Ukrainai, jie turėjo taisyti, paruošti kovai, kad neprisidarytų gėdos.
Šiaip ar taip, nė viena valstybė neatiduoda savo geriausios ir reikalingiausios ginkluotės. Lietuva – ne išimtis: neatiduodame to, kas gyvybiškai būtina mūsų kovinei parengčiai užtikrinti. Tie, kas už ją atsakingi, ne itin džiaugiasi nuolat purtomi politikų, kartojančių – „duok dar ką nors, nes reikia pasakyti, kad davėme, mat estai mus jau lenkia“.
Savo ruožtu ukrainiečių kariai buvo rengiami itin greitai. Jiems tai sekėsi labai gerai, bet vis tiek tas parengimas buvo gan paviršutiniškas dėl skubos.
– Rusijos propaganda skelbia, kad ji Ukrainoje kariauja ne tik su Ukraina, bet ir su kolektyviniais Vakarais, ir vis tiek po truputį stumiasi į priekį. Ar galima sakyti, kad čia yra dalis tiesos?
Luhansko sritis – užimta. Kovoja lygiaverčiai priešininkai, ir nė vienas iš jų negali įgyti lemiamos persvaros. Daugelio dėmesys prikaustytas prie Chersono, bet negalima nematyti, kad rusai lėtai, kilometras po kilometro, stumiasi į priekį Donecko srityje. Jei taip tęsis ir toliau, tai kažkuriuo momentu jie pasieks Donecko srities administracines sienas.
– Prognozuojate, kad Slavianskas, Kramatorskas, Bachmutas vis dėlto kris?
– Bijau, kad taip. Bijau, kad tai gali būti tik laiko klausimas. Nebent bus gerų žinių dėl esminio proveržio ukrainiečiams gaunant daugiau karinės technikos ir komplektuojant bei parengiant daugiau kovinių dalinių.
– Jei jokių esminių lūžių artimiausiu metu nebus, ukrainiečiai nesulauks rimtesnės Vakarų paramos ginklais, o rusai neatliks sėkmingos masinės mobilizacijos, tai ko laukti frontuose apie Naujuosius metus?
– Jei viskas vyks taip, kaip vyksta dabar, tai drįsčiau prognozuoti, kad rusai nusikapstys iki Donecko srities administracinės sienos. Jie to tikslo siekia ir turi kad ir nedidelę, bet – šiokią tokią persvarą.
Po HIMARS ir Ukrainos aviacijos sėkmingų smūgių daug kas prognozavo rusų logistinės sistemos griūtį. Bet aš manau, kad darome klaidą, neįvertindami rusų pajėgumų ir jau kurį laiką žadėdami jiems tą griūtį. Tokią pačią klaidą anksčiau darėme pervertindami rusų pajėgas.
Taip, ukrainiečiai smūgiuoja rusų sandėliams, bet rusai jau prieš kurį laiką išskirstė, ištampė tų sandėlių turinį po įvairias vietas. Ir jų atsargos, deja, vis neišsenka. Jų karinė pramonė veikia, gamina kad ir ne aukščiausios rūšies produkciją, ir ešelonai su ta produkcija jau tuoj pajudės į frontą. Rusai turi medienos, metalo, ir gali klepalinti tą savo amuniciją, nesivaikydami aukštųjų technologijų. Visa tai tonomis bus vežama į frontą ir kris artilerijos sviediniais ant ukrainiečių galvų.
– Ko dabar reikia Ukrainai, kad ji susigrąžintų po vasario 24 d. prarastas teritorijas?
– Arba NATO tiesioginio įsitraukimo į karo veiksmus ore, arba visą reikiamą karinę techniką, įskaitant orlaivius, greitai suteikti Ukrainai. Šiuo metu tos karinės technikos kiekiai – nepakankami. Ukrainiečiai juk sakė, kad jiems reikia šimtų HIMARS’ų. Tų, kuriuos jie turi dabar, nepakanka lemiamam lūžiui pasiekti.
– Dabar nei NATO įsitraukia, nei paramos Ukrainai tiekiama tiek, kiek reikia. Ar tai reiškia, kad artimiausiais mėnesiais frontuose bus sąstingis? Ar rusai toliau stumsis į priekį?
– Ir viena, ir kita. Ir tai truks ilgus mėnesius. Žiemą karas nesustos, nors kai kam atrodo, jog žiemą neišvengiamai bus pauzė. Taip, žiemą daliniams judėti, manevruoti bus sunkiau. Bet juk egzistuoja vikšrinė technika. Ir nepamirškime, kad šis karas prasidėjo būtent žiemą.
