Pasikalbėti apie gyvenimą už grotų G. Lazauskas pasisiūlė pats, nes jaučia didelę nuoskaudą, kad atlikdamas bausmę Marijampolės pataisos namuose „užsidirbo“ dar vieną teistumą – esą tikėdamas kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnų pažadais, jog bus pervežtas į kitus pataisos namus, jis su dar dviem nuteistaisiais sutiko prisiimti kaltę dėl kitų asmenų įvykdyto nusikaltimo, kai įkalinimo įstaigoje sumušė ir išsityčiojo iš vieno kalinio.
Bet, anot G. Lazausko, pareigūnai neištesėjo savo žodžio, o jis ne tik buvo paliktas kalėti Marijampolėje, bet ir dar savo kalinimo laikotarpį prasiilgino daugiau kaip metais. Nors „savo tiesą“ nuteistasis bandė įrodinėti teisme, tačiau juo niekas taip ir nepatikėjo, nors į jo pusę stojo ir nukentėjusysis, prisipažinęs, kad jį įkalinimo įstaigoje sumušė ne tie asmenys, kurie buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Maža to, G. Lazauskas teigia, kad tada jo gyvybei grėsė pavojus – esą kai jis savo skunduose prabilo apie tariamai suklastotą bylą ir pareigūnų santykius su nuteistaisiais, į jo pusę stojo dar du nuteistieji, tik vienas jų netrukus keistomis aplinkybėmis apsinuodijęs psichotropinėmis medžiagomis, o kito gyvybę dar buvo suspėta išgelbėti.
Bet ištrūkti iš Marijampolės pataisos namų G. Lazauskui vis dėlto pavyko – kai prieš kelis mėnesius įkalinimo įstaigoje pasikeitė vadovybė ir laikinai jos vairas buvo patikėtas Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojui Gintautui Šarauskui, šis iš karto pasirūpino, kad nuteistasis būtų išvežtas į Pravieniškes.
O tada G. Lazauskas ir nutarė viešai prabilti apie tai, ką jis matė už uždarų Marijampolės pataisos namų sienų – išsakė savo nuomonę ne tik apie čia dirbančius pareigūnus, bet ir papasakojo apie prieš kelerius metus šioje įstaigoje kalėjusį „Agurkinių“ nusikalstamo susivienijimo lyderį Saulių Velečką, pravarde Agurkas, kalinių subkultūrą ir net intymias paslaugas už cigarečių pakelį kaliniams teikiančius nuteistuosius.
– Esu Gintaras Lazauskas, esu pervežtas iš Marijampolės pataisos namų dėl saugumo, nes ten kai kuriuos nuteistuosius bandė nunuodyti. Man dar liko pusseptintų metų kalėti – daug nusikaltimų buvau padaręs.
– Bet paskutinis nuosprendis dėl žmogžudystės...
– Aš iš tikrųjų neatsimenu – girtas buvau. Sako, kad nužudžiau patėvio motiną... Trise gėrėme, atsikėliau ryte ir... lavonas. Iš tikrųjų čia būtų labai ilga byla dėl žmogžudystės, bet atvažiavo du kriminalistai, paėmė mane ir motiną, nuvežė į Vilnių ir sako – arba tu, arba motina, arba abudu, ką renkiesi? Pasakiau, kad aš, ir parašiau nuoširdų prisipažinimą, byla per dvi dienas buvo ištirta. O aš turiu kalėti 12 metų.
– Norite pasakyti, kad nenužudėte?
– Na, aš nežinau. Jeigu būčiau nužudęs, taip ir pasakyčiau, man nėra ko slėpti.
– Taip, noriu papasakoti, kaip dirba Marijampolės pataisos namų kriminalinės žvalgybos pareigūnai.
Įkalinimo įstaigoje buvo sužalotas žmogus – toks nuteistasis Zenonas, jis yra populiarus kalėjime, Vilniuje turėjo savo gaują, pardavinėjo narkotikus. Su Zenka pirmą kartą susitikau dar Lukiškėse, teko su juo sėdėti, jis yra protingas žmogus, baigęs mokslus. Paskui jį atvežė į Marijampolę, buvo perkeltas į mūsų būrį. Tačiau jis daug kam nepatiko, nes turėjo įtakingų draugų iš „rabočkos“ [darbo zonos – Delfi.lt], ten jį „stogavo“.
– Kodėl jį reikėjo „stoguoti“?
– Suprantate, pas jį nebuvo jokių galų – jis nei „ožys“, nei „krysa“, nei ką „primutinęs“, nei kažkam „ragų primontavęs“ – Zenonas buvo švarus. Bet jis daug kam nepatiko. Ir labiausiai – „vierchatūriniams“. Ir dar auklėtojams nepatiko – jis reikalaudavo, kad viskas būtų pagal įstatymus. Todėl norėjo jį „suvalgyti“.
Iš pradžių norėjo jį pastatyti tvarką prižiūrinčiu būryje, bet staiga iš manęs dingo USB jungtis. Tada nuėjau pas tokį nuteistąjį Vidmantą, jis kaip ir senas vilkas, jau 18-20 metų sėdi, todėl gerai sutaria su kriminaline žvalgyba – jis čia „kaifuoja“, pareigūnai to nemato, net jo testai nuolat būna neigiami, nors būna ką tik įsidūręs. Žodžiu, jis ten savas žmogus.
Papasakojau jam, kas nutiko – Vidma, tu čia žinai visus „rabočkinius“, dingo mano USB raktas, gal galėtum ką nors išsiaiškinti. Jis sako, Lazeri, palauk – ir pasikviečia kažkokį „flancą“, o tada ir paaiškėjo, kad USB raktą buvo paėmęs Zenka – jiems to tik ir reikėjo, nes, kaip minėjau, Zenonas niekur nebuvo susitepęs, nei kas prieš jį kokį nors žodį turėjo... O kalėjime juk tu turi prieš žmogų kažką turėti. Ir Vidma sako: va, jis iš pietų pareis, čia pas mus žiurkių nebus. Sakau, palauk, galima gražiai išsiaiškinti, bet jie nieko nelaukė – atėjo, čiupo, puolė jį koridoriuje daužyti, su markeriu ant kaktos užrašė žodį „Krysa“... Žinote, Afganistane darydavo, kad ant galvos uždeda skudurą ir pila vandenį, tai va čia panašiai ir buvo. Ir ši egzekucija buvo dar nufilmuota, tik ta medžiaga yra dingusi.
– O kas filmavo?
– Toks Nerijus, jis jau yra išėjęs į laisvę, jis irgi yra „operų“ žmogus.
„Sulaužė“ Zenką tie devyni žmonės, o tada įsijungė kriminalistai – viską fotografavo, visus kvietėsi pasikalbėti, sprendė problemas, Zenoną išvežė į ligoninę, o jis labai norėjo išvažiuoti į Alytaus pataisos namus.
Ir paskui išlindo galai dėl to USB rakto – išsikviečia mane žmogus, sako, Lazeri, čia tarp mūsų, žinok, čia buvo sužaistas žaidimas, vienas nuteistasis pasakė, kad reikalingas „fliašas“ už dūmus. Zenonas irgi patraukdavo, gal jis galvojo, kad Lazerį pažįstu, gal nieko nebus – nunešė tą mano „fliašą“ ir pardavė. O to tik ir reikėjo, nors jam aš būčiau atleidęs. Bet jį „sulaužė“, jis išėjo iš būrio.
Ir taip atsirado trys žmonės. Aš apsiėmiau dėl to, kad man buvo pažadėtas pervežimas į kitą įstaigą – nenorėjau būti Marijampolėje, nes ten visi narkomanai, nuolat badosi. Ten yra baisu – laksto su šaukštu, gal turi šaukštą aliejaus... Man net gėda apie tai kalbėti.
– Aliejaus?
– Žmonės taip yra prasigyvenę, kad jie viską „prakaifuoja“. Suprantate, ten pilna „kaifo“, žmogus nori atsipalaiduoti, įsidurti – kam jam tą „larioką“ imti, jeigu jis gali nusipirkti vieną kitą „kaušiuką“.
Tai va, sutikau apsiimti tą nusikaltimą. Taip pat apsiėmė Deividas Z., kurio tada išvis nebuvo pataisos namuose, nes buvo išvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, ir Rimas K. Klausiau, kaip čia bus, jeigu mes apsiimame, kaip pavyks sutvarkyti popierius, bet mums patarė nesikišti – sakė, atvežėm Zenoną, jis pakeis parodymus, tie kiti žmonės, kuriems pareikšti įtarimai, bus nušalinti.
Atėjo Zenka ir pakeitė parodymus – už tai jam pažadėjo, kad išveš į Alytų. Ir visa tai vyko su kriminalinės žvalgybos pareigūnų žinia – jis net sakė, kad tik mane pažįsta, o kitų ne, todėl negalės atsiminti pavardžių. Bet jam liepė užsirašyti ant popieriaus ir įsidėti į kišenę.
Atvažiavo mano advokatas ir labai nustebo, bet tyrėja pasakė, kad jie patys susiderino, nes vienas nori išvažiuoti į Alytų, kitas į „dvojkę“ Pravieniškėse, be to, jie visi trys parašys nuoširdžius prisipažinimus. Man buvo šokas – kad taip pareigūnai dirbtų, nesu matęs. Ir mes tryse parašėme nuoširdžius prisipažinimus. Ir visi trys vienodai. Sakau, o tai už ką mes jį sumušėme? O tyrėja sako, gerai, tai jis puolė tave su peiliu, o tie tave gynė. Viskas, įvyko konfliktas, gausi septynis mėnesius, ką čia, dvylika metų sėdi, tie septyni mėnesiai nieko nepakeis.
Ir už tai man Vitalijus atnešė 16 ar 17 „paikių“ fentanilio – narkotinės medžiagos. Sako, gerai, iš mūsų pusės viskas, taip atsidėkojo. Sakau, tai nueik pas pareigūnus ir paklausk, kada mus išveš, nes Zenką tai išvežė į Alytų, aš – ne žąsinas, kreipsiuosi aukščiau, yra advokatas, viską sutvarkys. Irtada prasidėjo problemos – manęs negali išvežti. Labai susinervinau ir nuėjęs tam pareigūnui pasakiau, kad manęs neapgaudinėsi, man tavo narkotikų nereikia. „Bet tu paėmei“, – jis sakė. „Aš paėmiau tai, ką man davė nuteistieji, o ne tu“ – atsakiau ir pradėjau jį pulti, bet jis čiupo dujų balioną nuo palangės ir ėmė mane daužyti koridoriuje, sakė, sutvarkysiu tuos popierius, po savaitės išvažiuosi. Ir dar pridūrė, kad tai – „bachūro“ žodis.
– Ir išvežė?
– Nueinu po savaitės, jis vėl kažką šneka apie kažkokius neaiškumus, prašė pakentėti. Tada nuėjau ir užsidariau į „triumą“, parašiau prokurorei laišką, kad kreipiuosi pagalbos ir noriu papasakoti, kaip viskas buvo. Tada ji atėjo kartu su tyrėja, sako, Gintarai, ką tu čia „kipišuoji“, būsi išvežtas. Bet netikėjau – sakiau, nemeluokit, aš kreipiuosi pagalbos, nes man net patys kaliniai pradėjo grasinti...
Bet ryte atsikeliu, išeinu į koridorių, žiūriu, guli neštuvas, šalia stovi pareigūnas. Sakau, kas nutiko, o jis man – žmogus mirė. Įeinu į būrį, žiūriu, paklode uždengta Vitalijaus lova, sako, neik į kamerą, čia dar tyrėjai ateis. Sakau, kaip čia taip – vakar dar gyvas buvo, šnekėjome, o dabar jau negyvas. Sakė, esą perdozavo. Bet kaip jis galėjo perdozuoti – 20 metų vartoja tuos fentanilius ir kitus brudus, niekada neperdozavo, „kaušiuką“ įsiduria ir jam nieko nebūna... Supratau, koks čia reikalas.
Kaip tik tuo metu toks nuteistasis Dariukas man pasakė, kad užsidarys į „triumą“ ir parašys prokurorei, kaip viskas buvo. Bet tada atėjo kitas nuteistasis ir paklausė, Dariau, gal nori dūmą „įšauti“. Jis sutiko ir „įšovęs“ pradėjo purtytis, jį net nešė ir paguldė į prausyklą, jis visas pamėlynavo, atrodė, kad tuoj „atsijungs“. Išsigandau, kad dabar bus mano eilė, nes tas nuteistasis su „operais“ pradėjo sukti „varkes“, išsigando, kad išlįs visi galai. Tai Dariuko nenunuodijo, jis užsidarė į „triumą“.
Žinau, kas tai padarė, bet įrodyti negaliu. Klausiau to nuteistojo, ar čia tavo darbas, bet jis norėjo išsivartyti, tačiau davė suprasti, kad tai jis padarė. Ir garantuoju, kad tai buvo duotas užsakymas jį nunuodyti. Per teismą visa tai papasakojau, bet niekas netikėjo – pareigūnai nenori savų liesti.
– Bet kodėl turėtų tikėti – juk jūs parašėte nuoširdžius prisipažinimus, davėte parodymus, kaip sumušėte nuteistąjį...
– Aš nebūčiau rašęs to prisipažinimo, jeigu man nebūtų pažadėję perkėlimo į Alytaus pataisos namus. Man narkotikų nereikia. Nuo 2017 m. rašau prašymus, kad mane pervežtų, bet kriminalinės žvalgybos pareigūnas man pasakė, kad iš čia neišvažiuosiu, nes tai yra principo reikalas.
– Bet išvažiavote...
– Gegužės mėnesį į Marijampolės pataisos namus atvažiavo Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojas Gintautas Šarauskas, žmonės apie jį gerai atsiliepia. Buvau jau praradęs pasitikėjimą pareigūnais, kaip galima jais pasitikėti, jeigu nuteisia žmogų, kurio tuo metu net pataisos namuose nebuvo – jis buvo išvežtas į ligoninę.
Metus sėdėjau užsidaręs karceryje, nes dar noriu išeiti į laisvę. Parodžiau G. Šarauskui dokumentus, paaiškinau situaciją, o paskui pas mane atvažiavo iš Imuniteto skyriaus, supratau, kad jie norėjo, jog tylėčiau – aišku, jie taip tiesiai šviesiai nepasakė, bet aš daug metų sėdžiu, gerai pažįstu pareigūnus, žinau, kaip galima kalbėti su kaliniu be žodžių. Sako, kas tau iš to, kad tu tai paviešinsi. Aš net supykau – jūs kaip katinai sėdite viename „kašike“, savų „neėsite“.
Paskui vėl buvau susitikęs su G. Šarausku, dar kartą pakartojau, kad noriu išvažiuoti iš Marijampolės. Sako, aš tave išvešiu į Pravieniškes, bet ten yra likę senų vadovų palikuonių. Pasakiau, kad nemanau, jog mane nuodys ar kitaip atsikratys. Ir tada dėl šventos ramybės mane išvežė į trečiąjį, o ne antrąjį sektorių, nes čia yra kamerų tipo patalpos, sakė, būsiu saugiai uždarytas. Suteikė galimybę dirbti, nes daug metų man dar reikės kalėti.
Dabar kalėjimų sistemos vadovybė giriasi, kad mes narkotikų užkardą padarome jau laisvėje, ne tik pataisos įstaigoje, bet iš tikrųjų tai yra žaidimas. Pasakysiu atvirai: dabar kaliniai pareigūnams padeda daryti karjerą, nes, jeigu jūs dirbate kriminalinėje žvalgyboje ir norite užimti aukštesnes pareigas, turite palaikyti ryšius su nuteistaisiais ne tik čia, bet ir laisvėje. Neseniai per televiziją rodė reportažą, kaip Kalėjimų departamento pareigūnai viename bute orkaitėje rado amfetamino – koks kvailas žmogus laikys orkaitėje amfetaminą. O juk juos ten pakišo pareigūnams dirbantis žmogus ir paskui pranešė. Taip ir atskleistas nusikaltimas.
Iš tikrųjų, Pravieniškių trečiuosiuose pataisos namuose narkotikų nėra, na, gal kur ir yra, bet labai nedaug, tačiau Marijampolėje – oi kiek daug.
– Kaip jie ten patenka?
– Daugiausiai per pareigūnus – ir įneša, ir įveža. Anksčiau per parduotuvę, per skalbinius įveždavo. Suprantate, ten nėra taip, kad kaip aš, pavyzdžiui, „bradiaga“, paprastas žmogelis atėjau, atsėdėjau ir išėjau į laisvę. Ten yra tokių, kurie turi „taškus“ laisvėje, tad kodėl jam į zoną neįvežti „kaifo“? Jie iš to gyvena. Pavyzdžiui, ten dirba tokia viena tokia moteris, kurios atlyginimas, spėju, apie tūkstantį eurų – man vienas kalinys parodė nuotraukas su ja, o ji turi 200 tūkstančių eurų kainuojančią vilą, „Audi A6“, dukra taip pat vairuoja brangų automobilį. Ji viena gyvena, buvo išvažiavusi į Egiptą atostogauti.
– Tai gal ji labai taupi ar loterijoje laimėjo?
– Tai jau tikrai, jie visi laimi. Suprantate, ten ranka ranką tepa. Man sako, Gintarai, tu „kipišuoji“, būk ramus ir gyvensi kaip lordas, mes tavęs nematysime. Ten taip ir yra – pavyzdžiui, man reikia kažką pranešti į kitą zonos teritoriją – tada nuteistieji sudeda ką reikia į krepšį, jį nuneši, pareigūnas net nežiūri. Ir visiems gerai – visi sėdi ramiai, niekas skundų nerašo.
Dirbau baldų gamybos ceche – čia „kaifą“ meta ant stogo. O kaip ant jo užlipti? Reikia sugadinti liftą, tada ateina meistras, o tu užlipi ant stogo, o už tai meistrui duodi bloką cigarečių ir jis nieko nemato.
Pagal „poniatkes“ zonoje negalima imti svetimų daiktų, bet dabar „europiniai“ kaliniai nežiūri. Kas nuo senų laikų sėdi, dar gaudosi situacijoje, o tie „europiniai“...
– Ką reiškia tie „europiniai“ kaliniai?
– Atvažiavau čia aš ir sėdėjau septynis su puse metų, išėjau į laisvę, tris mėnesius pabaliavojau ir vėl čia atvažiavau – kaliniai pasikeitę, niekam niekas neįdomu, kiekvienas žiūri savęs.
„Agurkinių“ lyderis irgi kalėjo Marijampolėje, bet po to jį išvežė – kaliniai kalbėjo, kad jis susipažino su psichologe. Drausmės grupėje kali toks žmogus, kuris pasakojo, kad Agurkas jai padėjo įsidarbinti Vilniuje, o tas drausminėje grupėje kalintis žmogus su ja užmezgė romaniuką, jie yra pora.
Agurkas turi savo žmoną, bet žinote kam jam tokios moterys yra reikalingos? Kojos, suprantate, kojos. Pavyzdžiui, Agurkas sėdi, šneka su telefonu, atsidaro jo durys: „Sauliau, tuoj „obchodas“ bus“. O jis toliau kalba telefonu. Tada klausia: „O kaip su telefoniuku?“ Tai šis sako, gerai, po pusvalandžio ateik, baigsiu kalbėti. O ji: „Gerai, Agurkiuk“. Ir tada po pusvalandžio ateina, paima telefoną, nuneša ir paslepia.
Agurkas ten „laikė viršų“, o tie tarakonai iš „rabočkės“ ašaras gauna – jis niekur nevaikščiojo, yra žmonės, kurie viską sutvarkydavo, jis tik sėdėdavo ir kavutę gerdavo. Pareigūnai nieko nematydavo, nes saulė šviesdavo.
– Ir jūs kažką nešėte?
– Ne, aš draudžiamų daiktų neperduodavau, tik būdavo, kad į mano sąskaitą pervesdavo pinigėlių – ar gali mane apiprekinti, nes maisto, vitaminų mažai. Sutikdavau ir paskui paduodavau tą maistą, o man duodavo „kaifo:. Rūkau jau 13 metų, bet ne taip, kad diena iš dienos. Kiti badosi, o tie, kurie nieko nedaro, nučiuožę vaikšto.|
– Gal atvirkščiai yra – tie, kurie rūko ir badosi, vaikšto „nučiuožę“...
– Iš neturėjimo ką veikti jie net pradeda „filmus“ kurti – prisiskaito knygų apie Daktarus, Pravieniškių mafiją ir iš nuobodulio nesąmones daro. Ir tai matyčiau iki šiol, jeigu ne G. Šarauskas. Aišku, aš atsėdėsiu tuos metus, bet juk turi būti teisybė – akivaizdžiai matosi, kad kriminalinė žvalgyba ir nuteistieji žaidžia žaidimus, o tai niekam neįdomu.
– Taip, bet aš parašiau tik dėl to, jog man žadėjo mane pervežti į kitus pataisos namus. Tie mūsų nuoširdūs prisipažinimai buvo žodis į žodį, už tai tie du kiti nuteistieji gavo lengvąją grupę, taip pat buvo įdarbinti, o mane apgavo, nes nesutikau bendradarbiauti su pareigūnais. Bet tokie dalykai būna laikini – praeina laikas ir tu tampi nereikalingas, tada vėl tave užspaus. Jeigu tu nori dirbti su kriminaline žvalgyba, turi užsitarnauti pareigūnų pagarbą ir jiems uždirbti dvi „žvaigždes“. Ir tada tavimi pasitikės. Kai Agurką išvežė į Vilnių, buvau vienam pareigūnui pasakęs, kad, ką tu galvoji, jog aš nežinau, kaip „kaifas“ eidavo per „larioką“, kai čia atveždavo konservus be etikečių. O pardavėjos tada gyveno kaip inkstas taukuose.
– Norite pasakyti, kad netikrina įvažiuojančių ir išvažiuojančių krovininių automobilių?
– Kas ten tikrina, jeigu net šašlykinę sugeba išvežti. Įsivaizduokite, jūs esate geras pareigūnas, su jumis gerai sutariu, ir aš pasiūlau – nori, aš tau gerą šašlykinę padarysiu, tik susitark su vairuotoju, kad sustotų už vartų, kad galėtum ją pasiimti. Ir ką – tada užkrauni baldus taip, kad nebūtų vietos praeiti. O pareigūnai tik pasižiūri ir viskas, už vartų gali pasiimti.
– O kaip su kastomis yra? Kokiai priklausote?
– Žemesnei, ne „vierchatūrai“. Dar 2009 m. pats nuėjau – buvo duotas pasirinkimas: arba eini „dūchauti“, arba – pas „gaidžius“.
– Kas geriau?
Aišku, kad pas „gaidžius“ – kodėl man kažkam rūbus plauti? Aš pas „gaidžius“ užėjau ir viskas – aš jau jiems priklausau, mano kasta pasikeitė. Ir nieko – nuėjau, atsigėriau arbatos, tada mūsų „mostiūchos“ vyresnysis aprodė patalpas, pasakė, ką galima, ko ne – čia „bachūrų“, čia mūsų... O kad „bachūrauti“, reikia turėti pinigų. Iš ko lageryje „bachūrai“ gyvena? Čia jie dirba.
– Bet jie tuomet ne „bachūrai“, nes šie pagal nerašytas kalinių taisykles dirbti negali...
– Tai jie „ožiai“ arba „kaziolai“. Pravieniškėse dabar nėra „bachūrų“, jie į Vilnių išvežti, likę tik „ožiai“ ir „gaidžiai“. Marijampolėje – irgi tik „ožiai“, „baranai“, „gaidžiai“. Kiti kaliniai save laiko „bachūrais“, bet mūsų akimis jie tokie nėra. Čia, atsiprašant, „gaidukas“ geriau atrodo nei „kaziolas“. O tos kastos buvo ir bus – nors čia ir „europėja“, bet iš tikrųjų daug kas žaidžia „ant akių“. Pavyzdžiui, kartą pasidariau tinginio, su žmonėmis prisėdame prie stalo, geriame kavą ir valgome. Ir ateina pas mus vadinamasis „baranas“ – pasižiūri, o tu jam sakai, tai imk, seni. Ir jis ima, tik liepia uždaryti duris, kad niekas nematytų. Uždarai duris ir jis tinginį „kapoja“, tik kavos negeria, nebent jeigu yra padėtas aukštesnės kastos asmenų puodelis.
Dažnai taip būdavo – kai niekas nematydavo, ateidavo ir lošdavo kortomis, nors prie kitų tai tyčiodavosi – ką čia tie „gaidžiai“... Nors iš tikrųjų patys „ožiai“ vaikšto nusmukusiomis kelnėmis, suplyšusiomis šlepetėmis.
„Ožiai“ mano, kad zonoje „turi žodį“, bet iš tikrųjų taip nėra – jie „žodį turėjo“ tada, kai čia kalėjo „liūtai“. Tada jie vadovavo, pasakydavo, ką reikia daryti, kad nebūtų „bespridielų“. Jeigu ne mūsų, „gaidžių“, „mastiūcha“, tie „ožiai“ nieko neturėtų: „brasus“ ima „gaidžiai“, pernešimus – „gaidžiai“, ir „striomą“ žiūri, kad pareigūnai neateitų. Kartą pasiūliau – nieko nedarykime, pažiūrėsime, kas stovės ant „striomo“. Bet tada toks vienas „gaidys“, kuris yra boksininkas, vienu smūgiu „iškirto“ vieną „ožį“ – kai šis atsigavo ir saviškiams papasakojo, subėgo pas mus visas „ožynas“ – visus sudaužė. Tada susirinkome daiktus ir išėjome į karantino patalpas. Ir viskas – nėra kam stovėti ant „striomo“, nėra kam tvarkyti koridoriaus, ir t. t. Tada vos ne ant kelių atsiklaupę atėjo ir prašė grįžti.
Čia, už grotų, visiškai kitoks gyvenimas. Kartą, kai buvo atliekamas pakartotinio nusikalstamumo rizikos vertinimas, manęs paklausė, ar gyvenčiau su pedofilu. Sakau, aišku, nekenčiu aš tokių žmonių. Bet tada paklausė, ar su gėjumi miegočiau – labai nustebau, nuo kada vyras su vyru vienoje lovoje miega. Tada patikslino – dviaukštėje lovoje, bet atskirai. Aš pasakiau, kad jis negautų lovos pirmajame aukšte, nes jis yra gėjus iš laisvės, todėl turi miegoti antrame aukšte. Bet pasakiau, kad gyventi su tokiu žmogumi sutikčiau – nei aš ką su juo daryčiau, jis atsikelia, gyvena savo gyvenimą, čia jo reikalas.
– Jeigu būčiau pasakęs, kad jis būtų „išlomintas“ iš „chatos“ su savo lagaminais, mano nusikalstamumo rizika padidėtų, nes laikausi subkultūros. Bet visi jos laikosi – ir pareigūnai, ir „zekai“. Nes kitaip nebus tvarkos.
– Tačiau taip ir nepasakėte, ar su pedofilu gyventumėte?
– Ne. Aš čia dirbu tvarkiniu, kartą valau kameros duris, o vienas man nuteistasis sako – Lazeri, kam tu tam pedofilui valai duris? Sakau, kas jis toks, nieko nežinau, nes neseniai atvykau. Paskui kitų paklausiau, tai ir pasakė, kuris čia toks. Suprantate, kartais nereikia žodžių, jeigu tu daug metų sėdi, užtenka užuominos ar žvilgsnio, kad suprastum, ką nori pasakyti. Ir tada sužinojau, kad jis tvirkino vaikus. Tokių žmonių niekada nesuprasiu, jeigu būtų mano valia...
– Tai kaip suprantu, jo durų jau nebevalote?
– Valau. Aš esu tvarkinys, su juo nieko bendro neturiu ir nesuku jokių „varkių“. Žinote, iš tikrųjų tokie žmonės turi „stogą“ – jie gauna geriausius darbus, viską, ko tik nori, nes įstatymuose parašyta, kad visų žmonių teisės yra lygios, negali būti „gaidys“ ar kažkoks pedofilas. Anksčiau tokius skriausdavo, bet koks dabar man tikslas jį sumušti? Jokio, nes jis iš karto parašys pareiškimą, o pareigūnai į tai jau reaguoja. Ir jeigu jis pirmas parašys, bus teisus.
Turi žmonės žinoti, kas vyksta pataisos namuose – čia, trečiuosiuose pataisos namuose, viskas kitaip, o Marijampolėje – baisu. Pasakysiu vieną pavyzdį – yra „ožiai“, „gaidžiai“ ir „šliapos“. Ateina prie „šliapos“ pareigūnas, gliaudo saulėgrąžas ir sako: „Girdi, Vika, o jeigu aš duočiau pakelį saulėgražų ir cigarečių, ar pačiulptum?“. Tai aišku, sako ji, einam pas Algį į skalbyklą – ten Vika vesdavosi visus savo klientus. Ją mes taip vadindavome, nors iš tikrųjų jis yra pedofilas, kai šį uždarė į kalėjimą, nuteistieji jam veidą karštu vandeniu apipylė – jis kaip mumija atėjo valgyti į valgyklą, tada „operai“ jį tik ramino – Vika, tu tik sėdėk, tylėk, visko tau bus. Ir ta Vika ten taip ir sukdavosi – už cigarečių pakelį...
Ir dar yra toks Šaras Marijampolėje, jis turbūt gėjus, tai kartą pareigūnas jo klausia: „Kai tu atlieki tą reikalą, ar bent dantis išsivalai?“ Man gėda klausyti tokių dalykų, bet taip pareigūnai žemina žmones. Visa zona žino, ką tokie žmonės daro, pareigūnai toleruoja, nors turėtų kažkaip prižiūrėti. Jeigu paimtumėte pareigūno registratorių ir parodytumėte per televiziją, negalėtumėte patikėti, ką matote.
