Neatskleiskite priešui savo pozicijų, manevrų: jokios savavališkai filmuotos medžiagos socialiniuose tinkluose, jokių gandų, nereikalingų pokalbių eteryje, tik aiškios, atrinktos, Ukrainos karinės vadovybės patvirtintos žinutės.
Tokios taisyklės nuo pirmųjų karo Ukrainoje valandų vasario 24-ąją, regis, buvo įkaltos ukrainiečiams į galvas. Stebėtina disciplina laikantis operacinio saugumo reikalavimų išties kėlė nuostabą ir susižavėjimą Ukrainos rėmėjų gretose, ypač Vakaruose, taip pat ir įsiūtį, baimę Rusijai.
Raginimų neskelbti ukrainiečių pajėgų judėjimo, regis, klausėsi ir kariai, ir civiliai. Netgi viešojoje erdvėje – socialiniuose tinkluose su karu nieko bendro neturintys žmonės pasijuto operacinio saugumo ekspertais ir ėmė mokyti, netgi barti tuos, kurie dalijasi vaizdo įrašais. Esą juose galima atpažinti vietoves, tai padeda rusams koordinuoti smūgius. Todėl nuo pat pradžių ukrainiečių pajėgų judėjimą, sudėtį, nuostolius ir kitas detales gaubė karo migla, kurią pasirinko Ukrainos vadovybė.
Tokia griežta tvarka kurį laiką veikė: karo pradžioje išsisklaidę ukrainiečių daliniai išvengė pirmųjų Rusijos sparnuotųjų raketų smūgių, išsaugojo savo vadovybę, techniką, ginkluotę ir po pirmųjų smūgių sugebėjo duoti atkirtį rusams beveik visose kryptyse – ir prie Kyjivo, ir prie Sumų, Charkivo, didžiojoje Donbaso dalyje. Nepastebėti ir persigrupavę ukrainiečiai rengė pasalas, kontratakas ir rusų puolimą pavertė lėtu, kruvinu slinkimu į priekį su dideliais nuostoliais.
Tik Chersono fronte dėl įtariamų išdavysčių rusams pavyko lengviau pasistūmėti į priekį. paradoksalu, kad būtent šiame sektoriuje dabar kalbama apie didžiausią kontrataką nuo karo pradžios.
Bet viena yra kalbėti apie tai, o visai kas kita yra kontrpuolimo detalės. Jų pastebimai trūksta, jos pateikiamos chaotiškai – tai paskalomis, tai Ezopo kalba, tai lakoniškais pranešimais, kurie neretai prieštarauja vienas kitam arba nepasitvirtina.
Taip daroma tyčia – informacija griežtai filtruojama, kare kaip kare – naudojama ir dezinformacija, o Ukraina vėl pabrėžia operacinio saugumo svarbą.
Kelis mėnesius juntamas atsipalaidavimas, nuovargis ar noras pademonstruoti, kaip atrodo karas, žurnalistų įsileidimas į priešakines linijas – visa tai dabar praeityje, o svarbių veiksmų nuojauta, sumišusi su dvejonėmis, nerimu, nežinia rodo per šimtmečius karų kankinančią taisyklę, prieš prasidedant didžiulei operacijai: turi laukti.
Neslepia tikslo, bet detales slepia
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad savaime toks nervų tąsymas yra betikslis – juk jei žadėtas kontrpuolimas prasidės ar jau pasidėjo – žaibiškomis atakomis, giliais pleištais, ar metodišku judėjimu į priekį, niekas nepasikeis, juk priešas viską mato ir žino.
Ukrainos atstovų raginimai bei oficialių pareigūnų aiškinimai, kad kontrpuolimas prasideda neslepiant tikslų taip pat gali sudaryti įspūdį, kad operacinis saugumas tėra taktinių detalių lygio klausimas.
Ukrainos vyriausybė paragino kautynių apimtų teritorijų šalies rytuose ir pietuose gyventojus nelaukti šaltojo sezono pradžios ir evakuotis.
„Raginu evakuotis iš Donecko, Chersono, Zaporižios ir dalies Charkivo iki šaltų orų pradžios“, – Ukrainos televizijai neseniai sakė šalies vicepremjerė Iryna Vereščuk. Ji paragino šių sričių gyventojus negrįžti į šias teritorijas iki kito pavasario. Oficialiai dėl šildymo infrastruktūros padėties, o realiai – kas ten žino, gal Ukraina suplanavo žiemos kontrpuolimą visose šiose srityse.
Tas „kas ten žino“ daromas sumaniai ir visais lygiais. Kur puola ukrainiečiai? Jų pajėgos puola iš „daugelio krypčių“. Koks yra planas, koks yra tikslas? Ukrainiečiai daug kalba, Vakarų ekspertai – dar daugiau, bet niekas nesako tiesos. Ir tai, žinoma, yra logiška, bet ne visada ir ne visiems suprantama.
Mat vienas „nekaltai“ prasprūdęs žodis ar vaizdas gali pasirodyti nevertinga informacija, tačiau teisingai interpretuotas ir išnaudotas priešininko jis gali lemti ypač vertingo pajėgumo ar žmogaus netektimi.
„Kas nori žinoti, kokie mūsų planai? Konkrečių detalių neišgirsite iš jokio tikrai atsakingo žmogaus. Nes tai yra karas, – viename savo vakarinių pranešimų kalbėjo V. Zelenskis. – Bet okupantai turėtų žinoti: mes juos vysime iki sienos, iki mūsų sienos, kurios linija – nepasikeitė.
Užpuolikai tai gerai žino. Ir jei jie nori išgyventi – Rusijos kariškiams laikas bėgti. Važiuokite namo. O jei bijote grįžti į savo namus Rusijoje, tegul tokie okupantai pasiduoda, mes jiems garantuosime visų Ženevos konvencijų normų laikymąsi“.
Tai nėra šiaip pareiškimai, tai yra sumaniai sudėliotų psichologinių operacijų dalis. Gal ji visų rusų karių nepasieks, įtikins tik nedaugelį, tačiau iš Krymo ir net iš Rusijai priklausančio Belgorodo bėgančių rusų minios rodo, kad panika yra užkrečiama. O kai ji konstruojama sumaniai ir nuosekliai, kartu palaikant fizinį spaudimą fronte, baimė gali persimesti ir į Rusijos pajėgas. Tai nestebina.
Kodėl pamažu smelkiasi panika?
Tokie pranešimai, kaip tariamai perimto rusų kario skundas sutuoktinei dėl sunkios situacijos Ukrainos Chersono srityje jau tapo klasika. Ir visiškai nesvarbu, ar tai išties perimtų pokalbių išklotinės, ar belaisvių kalbos, ar gudriai sukurptos pasakos. Anot prisiplepėjusio kario, apgadinti visi tiltai per Dneprą, kuriais jie anksčiau galėjo judėti po Ukrainos teritoriją.
Tiltai išties pažeisti, bet ar visi ir ar taip kritiškai, kad pasitraukimo metu viskas įlūš, sugrius ir nespėsi pasitraukti? Būdamas rusų karys, kurio negerbia nei vadovybė, laikanti tave patrankų mėsa, nei vadai ar kovos draugai, kurie neretai meta savus sužeistuosius ir sprunka, negalvoji apie tai, kad čia, galimai, ukrainiečių propaganda. O kas, jei tai tiesa?
Ankstesni ukrainiečių pasišaipymai, kad Chersono fronte išaugo čiužinių ir pripučiamų valčių paklausa – esą rusai neatlaikys ukrainiečių kontratakų ir jau planuoja bėgti per Dnieprą – taip pat yra Ukrainos gynėjų moralę keliantys ženklai, bet kartu juos gali skaityti ir rusai.
Žinutės su gandais, versijomis šiais laikais labai lengvai pasiekia fronto linijas. Ir jei Ukrainos karinė vadovybė dar kartą davė griežtus nurodymus nefiksuoti, nepateikti jokių detalių apie vykdomą kontrpuolimą, tai rusai šių taisyklių teoriškai turėjo laikytis dar iki karo pradžios, kai buvo atimti mobilieji telefonai. Bet jų nesilaiko nei kariai, nei su jais keliaujantys Kremliaus propagandistai – televizijos kanalų reporteriai, tinklaraštininkai, kurie jau nesyk atskleidė rusų dalinių buvimo vietą.
Bet pastaruoju metu ir pamėgtuose rusų apžvalgininkų, tinklaraštininkų ir pačių karių socialinių tinklų kanaluose bei grupėse išties juntama tam tikra panika. Pavyzdžiui, ANNA news kanalo reporteris Aleksandras Charčenko savo „Telegram“ kanale skundėsi, kad padėtis Donbaso fronte, netoli Soledaro yra išties sunki ir, tikėtina, blogės.
Ukrainiečių pajėgos rotuojasi. Motyvuoti kariai atvyksta į pozicijas. Jei anksčiau galėjome kalbėti apie prastai parengtus rezervistus, tai dabar juos pakeitė NATO ginklais aprūpinti ir gerai parengti kariai. Jie pakeitė taktiką į agresyvios gynybos.
Nedidelės grupelės nebijo prisiartinti prie mūsų pozicijų ir bando užgrobti individualius taškus. Jie juda naktimis, naudoja sparno tipo bepiločius, kuriuos sunku pamušti“, – rašė A. Charčenko. Jo teigimu, suaktyvėjo ir ukrainiečių artilerija, kuri naudoja NATO šaudmenis, iš Vakarų gautus artilerijos radarus, kas rusų artileristų efektyvumą ir netgi išgyvenamumą mūšyje verčia abejotinu.
Šiomis dienomis pavienes savigyras apie neva sunaikintus dešimtis ukrainiečių tankų ir šarvuočių, apie esą sustabdytą ir sutriuškintą Ukrainos kontrpuolimą keičia sodrūs prisipažinimai, kad ukrainiečių šarvuotosios smogiamosios grupės keliose vietose išties giliais pleištais pralaužė rusų gynybines linijas.
Aišku, netrūksta ir raminimų, kad viskas, esą, toliau pagal planą, „vaikinai laikosi“, Ukrainos geležinį kumštį herojiškai stabdo rusų desantininkai ir specialiųjų pajėgų kariai.
Tačiau pastarųjų „Telegram“ kanaluose vaizdas visiškai priešingas – ukrainiečių puolimo neatlaikę rusai priversti trauktis, tai daro sumanesni arba išgyventi norintys daliniai, kurie netiki propagandinėmis pasakomis apie „didvyrišką kovą iki paskutinio šovinio“.
Dar daugiau, atvirųjų šaltinių duomenis medžiojantys rusai pastarosiomis dienomis lyg pagal komandą suskubo prašyti, maldauti ir reikalauti kuo daugiau vaizdo įrašų iš Chersono fronto: parodykite, kur yra ukrainiečių pajėgos, kokia jų sudėtis, ar jas lydi priešlėktuvinė gynyba.
Gebėjimus kariauti rodo iškalbingos detalės
Tai, kad iš fronto linijų pastaruoju metu vis dar pasirodo vaizdai, kuriuose užfiksuoti puolamąsias operacijas vykdantys ukrainiečių kariai, gali būti tiek prasprūdę reti kadrai, tiek tyčia Ukrainos karinės vadovybės atfiltruota medžiaga, kurioje sunku atpažinti vietoves. Užtat lengva atpažinti visai kitokias ukrainiečių nuotaikas bei karinę techniką, kuri, anot Kremliaus, jau turėjo būti sunaikinta.
Be to, ne viename kare matytas vaizdas pasitvirtina ir šį kartą: savo šalį atsikovojančių pajėgų kontrpuolimas, kad ir kokias baimes dėl galimos žūties tai keltų, visada sukelia ir pozityvių emocijų – pagaliau judama į priekį, o ne atgal.
O tai reiškia kelis dalykus. Pirmiausia vien tai, kad yra kuo pulti – didelių nuostolių patyrusi Ukrainos kariuomenė turi ir tankų, ir šarvuočių, kurių sulaukė iš sąjungininkų, toliau ypač sėkmingai naudoja artileriją. Netgi Ukrainos karo aviacija, kurią Rusija jau kelis kartus nurašė, kaip sunaikintą ir priskaičiavo daugiau numuštų orlaivių, nei iš viso prieš karą turėjo Ukraina, toliau skraido.
O ukrainiečių šturmo lėktuvų Su-25 ar atakos sraigtasparnių M-18/Mi-24 pasirodymas yra tiek fizinė, tiek psichologinė parama – po pusmečio karo Ukrainos karinės oro pajėgos vis dar kaunasi, vis dar suduoda smūgius vienas didžiausių karinių oro pajėgų turinčios šalies armijai.
Antras dalykas yra ukrainiečių gebėjimai ir atvirkščiai – rusų negebėjimai kariauti su turimais pajėgumais. Rusijos karinės pajėgos iki šiol nesugeba efektyviai išnaudoti savo aviacijos – parama sausumos pajėgoms tėra sporadiška, o teroro bombardavimai didelio efekto nesukuria.
Tai, kad rusai desperatiškai mėgina išsiaiškinti ukrainiečių pajėgų judėjimą, dislokacijos vietas netgi ir atviruose šaltiniuose rodo ir dar vieną dalyką: kaip ir per ankstesnius karus rusų žvalgyba ypač šlubuoja.
Jau vien tai, kaip apsiriko rusų žvalgybininkai prieš karą indikuodami Rusijos pajėgų sėkmę ir vertindami ukrainiečių pasiryžimą, gebėjimą kautis bei turimas priemones tai daryti yra akivaizdžiausia Rusijos žvalgybos nesėkmė.
Bet net ir dabar, galimai atlikusi valymus vadovybėje, pasimokiusi iš klaidų ir įsigijusi bepiločių orlaivių iš Irano, Rusija, valstybė, kuri turi žvalgybinius orlaivius ir palydovus, nesugeba aptikti ukrainiečių sausumos pajėgų susitelkimo vietų, įvertinti jų judėjimo krypčių ir užkirsti kelio katastrofoms įvairiuose sektoriuose.
Kad ir kurioje grandinės dalyje ši ypač svarbi žvalgybinė informacija pasimeta – ar atliekant žvalgybą, ar ją interpretuojant, ar perduodant – ne taip jau ir svarbu.
Bet tai, kad operacinio saugumo taisykles vėl sugriežtinę ukrainiečiai vien tokiomis priemonėmis sukelia sąmyšį rusų gretose yra iškalbingiau ir vertingiau už Ukrainos pajėgų gebėjimus bei galimybes.
Nors tai, žinoma, taip pat yra svarbus trečiasis veiksnys Ukrainos kontrpuolimo metu.
Net kai trūksta šaudmenų ir jų trūkumu ukrainiečiai skundžiasi partneriams Vakaruose, sumaniai naudojama artilerija ir salvinės ugnies sistemos HIMARS Ukrainos pajėgas pavertė viena efektyviausių, realų konvencinį karą kariauti gebančių kariuomenių Europoje.
Jei pavasarį buvo sunku įsivaizduoti, kad ukrainiečiai sugebės per trumpą laiką išmokti valdyti, prižiūrėti ir efektyviai naudoti bei išsaugoti tokias sistemas, kaip PzH2000, M777 ar HIMARS, tai rudens pradžioje ši karinė galia efektyviai naudojama visoje fronto linijoje.
„Audros dykumoje“ pamokos Ukrainoje
Ir vėlgi – atrinkti vaizdai iš šaudymų yra ir psichologinių operacijų dalis, skirta tiek patiems ukrainiečiams, jų ūpui pakelti, tiek sąjungininkams, siekiant įtikinti juos, kad ukrainiečiai geba naudotis dovanomis, pastarųjų tereikia kuo daugiau, tiek rusams, kad matytų prieš ką kaunasi ir į ką įsivėlė.
Visa tai vyksta ne šiaip paraleliai tęsiantis kovoms Donbase, aplink Chersoną, bet ir planuojant būsimas operacijas. Rusai, žinia, turi savų kozirių su naujai suformuota grupuote – 3-uoju armijos korpusu, į kurį sutelkė visą, ką turėjo geriausio ir naujausio.
Svarstymai, kur mesti tokias pajėgas – ar užkamšyti ukrainiečių pramuštą skylę fronte, ar pradėti naują puolimą Kyjivo, kita strategine kryptimi, regis, sukelia ne vieną dilemą.
Ir ji primena daugiau nei trijų dešimtmečių senumo situaciją: 1990-siais Kuveitą okupavęs Irakas turėjo vieną didžiausių, kaip manyta, pajėgiausių pasaulio armijų.
Sadamas Husseinas gyrėsi galintis įveikti bet ką, grasino ir balistinėmis raketomis, ir tūkstančiais tankų, elitinėmis laikytomis Respublikos gvardijos pajėgomis. Prieš irakiečius JAV vadovaujama koalicija sutelkė pajėgas, kurios, nor sir skaitlingos, iš pirmo žvilgsnio neprilygo Irako armijai dydžiu.
Kaip ir Ukrainos okupuotų teritorijų atveju, taip ir užimto Kuveito vadavimo atveju prieš prasidedant operacijai „Audra dykumoje“ netrūko daug dvejonių dėl JAV vadovaujamų sąjungininkų galimybių. Buvo ir protestų, ir skeptikų balsų, kad JAV veliasi į dar vieną pražūtingą karą, kad neva bus antrasis Vietnamas, kur žus dešimtys tūkstančių amerikiečių.
Bet ko netrūko prieš Kuveito išvadavimo operaciją, tai kryptingos informacinės ir dezinformacijos kampanijos – irakiečiai sistemingai klaidinti taip pat, kaip ir naciai 1944-siais prieš sąjungininkų išsilaipinimą Normandijoje.
JAV vadovaujamos koalicijos operacinio saugumo taisyklės buvo griežtos, cenzūra veikė efektyviai, o spėlioti irakiečius dėl būsimojo puolimo datos, laiko, krypčių ir kitų detalių privertę amerikiečiai galiausiai užklupo priešą pasimetusį, nepasiruošusį ir smogė ten, kur jis nesitikėjo.
Iki 100 dienų trukusios antskrydžių ir 100 valandų sausumos kampanijos, kaip ir Ukrainos atveju, netrūko kalbų, kada gi ir kur prasidės kontrpuolimas. Suprantama, skirtumai tarp šių konfliktų yra milžiniški – 1991-siais sąjungininkų pergalę ypač nulėmė įgytas pranašumas ore bei efektyvi antskrydžių kampaniją, pridariusi irakiečiams didžiausių nuostolių.
Karas Ukrainoje daugiausiai vyksta sausumoje. Pavieniai susidūrimai jūroje, kad ir kokie sėkmingi ukrainiečiams bei antskrydžių kampanijos – tik su ribota taktine sėkme abejoms pusėms, nevaidina reikšmingesnio vaidmens.
Ukrainoje taip pat nėra tokių dykumų, nors šalies pietuose esančios dykros, ypač dešiniajame Dniepro krante šiek tiek ir primena mėgstamą, bet kartu ir sudėtingą reljefą šarvuotosioms pajėgoms – lygumos ir pavienės kalvos ar miesteliai lemia greitą judėjimą ir neretai – greitą žūtį, kai nėra jokios priedangos.
Sausumos operacijos – ar tai būtų riboto pobūdžio, ar platesnio kontrpuolimo dalis, jei yra gaubiamos efektyvia karo migla, rusams jau dabar kelia didelių problemų ir gali pažerti nemalonių staigmenų, kaip buvo karo pradžioje. Tačiau aiškesnis paveikslas pasimatys tik tada, kai jau bus įvykę reikšmingi poslinkiai į vieną ar kitą pusę, o būtent to dabar ir siekia Ukraina.
