Ukrainos pajėgos pradėjo kontrpuolimą, siekdamos susigrąžinti pietinį Chersono miestą, kurį šiuo metu yra užėmusios Rusijos pajėgos. Apie tai jau nuo pirmadienio atvirai kalba ukrainiečiai, lakoniškai pažymėdami, kad jų pajėgos puola iš „daugelio krypčių“.
Ir nors salvinės ugnies sistemų HIMARS smūgiai išties drebino ne tik rusų užnugario linijas – šįkart raketomis atakuotos ir rusų pozicijos fronto linijose, pirmoji kurių netoli Chersono esą buvo pralaužta, ambicingi pareiškimai apie kontrpuolimą, jo tikslus skamba ne pirmą kartą.
Apie žadėtą Chersono ir visos rusų užimtos Ukrainos pietinės pakrantės susigrąžinimą kontratakuojant skelbta dar liepą, bet nuo to laiko frontas šioje ar kitose kryptyse reikšmingai nepasistūmėjo.
Dar daugiau, ribotos apimties tiek ukrainiečių, tiek rusų atakos turi vieną bendrą problemą: abi karo išsekintos pusės patyrė didelių nuostolių, kurių nespėja kompensuoti rezervais, ginkluotės, technikos ir personalo papildymais.
Ypač trūksta patyrusių žmonių – nuo puskarininkių iki vadovaujančių karininkų. Rusams sunkiai sekasi formuoti dalinius iš savanorių, veteranų ar susiviliojusių pinigais, o ukrainiečiams pakeisti nuostolius taip pat reikia laiko – apmokyti karį bent jau bazinių dalykų užtrunka kelis mėnesius.
Bet kokias žinias apie tariamus didelius puolimus ar kontratakas, regis, reikėtų vertinti atsargiai. Tiek optimistinės, tiek pesimistinės prognozes dėl karo eigos, tikintis reikšmingų ar dramatiškų pokyčių gali nepasitvirtinti, mat kai šiame kare yra tiek daug dedamųjų, o kartu ir nežinomųjų, objektyvūs veiksniai, tokie, kaip pajėgų trūkumas gali tapti lemiamais.
Ir būtent todėl labai keistas, iškrentantis iš konteksto atrodo naujo Rusijos kariuomenės dalinio – 3-ojo armijos korpuso sukūrimas. Karas Ukrainoje privertė ieškoti netradicinių sprendimų.
Teoriškai tai yra nuo keliolikos iki keliasdešimt tūkst. karių, kurie aprūpinti naujausia ginkluote ir technika. Ši smogiamoji grupė jau kurį laiką atskirai rengiama karo veiksmams, bet dar tik neaišku kokiems – gynybinėms, stabdomosioms operacijoms, stabdant ukrainiečių prasiveržimą pietuose, ar lemiamam prasiveržimui. Aišku tik tai, kad tai yra vienas paskutiniųjų rezervų, kuriuos artimiausiu metu į mūšius gali mesti Kremlius.
Ne viską lemia patrankų mėsa
Iš pirmo žvilgsnio Rusijai rezervų neturėtų trūkti, o ir patrankų mėsos, regis, yra dar daug: net jei karo pradžioje Kremlius prieš Ukrainą metė apie 150 tūkst. karių, tai tėra dalis Rusijos ginkluotųjų pajėgų, kurių realus skaičius siekė 850 tūkst.
O ir ateitis atrodo dar optimistiškesnė Rusijai, juk remiantis 2023 m. sausio 1 d. įsigaliosiančiu dekretu, kurį pasirašė Vladimiras Putinas, Rusijos kariuomenės personalo skaičius bus padidintas 137 tūkst., iki 1,15 mln. karių.
Bet pasirašyti dekretą ir vykdyti nurodymą yra du skirtingi dalykai. Išplėsti karines pajėgas karo metu be mobilizacijos yra labai sudėtingas uždavinys: daug patyrusių karių, puskarininkių ir karininkų yra žuvę, sužeisti, beveik visi aukštesnės parengties ir kovinės patirties turintys kariškiai šiuo metu yra dislokuoti Ukrainoje arba priskirti pajėgoms, kurios dalyvauja „specialioje karinėje operacijoje“.
Net patyrę instruktoriai ir vyresni veteranai dabar aktyviai verbuojami į kovinius, o ne mokomuosius dalinius – bet kokia patirtis svarbi šiuo metu nukraujavusių dalinių atstatymui ar sulipdymui. Tad jei dabar rusams sunkiai sekasi suformuoti pajėgias kuopas ar batalionus iš šimtų karių, V. Putino dekretas išplėsti karines pajėgas iki 1,15 mln. karių gali pasirodyti kaip iš fantastikos srities.
Apmokyti tokį didelį skaičių žmonių Rusijos kariuomenė artimiausiu metu tiesiog neturi galimybių: tam neparengta nei infrastruktūra, nei personalas, vien duoti ginklą į rankas ir sumokėti atlyginimą iš naftos bei dujų rubliais išpampusio biudžeto neužtenka.
Ir jei Rusijos karinėse pajėgose įsisenėjusios problemos buvo akivaizdžios dar prieš pat invaziją, kaip pripažįsta patys tarnybą atlikę ir į Ukrainą kariauti išvykę rusų kariai, tai papildomų 140 tūkst. karių rengimas su sumenkusiais pajėgumais gali užtrukti gerokai ilgiau.
Net ir mažesnis skaičius, pavyzdžiui, korpuso dydžio parengimas Rusijai yra sudėtingas uždavinys, tačiau šios užduoties Rusijos armija ėmėsi neatsitiktinai.
Naujokams – visa, kas geriausia
Jau nuo liepos mėnesio visoje Rusijoje prasidėjo intensyvi rekrūtavimo kampanija. Jei iki tol daugelis savanorių nuo 18 iki 50 metų amžiaus, susiviliojusių 200 tūkst. rublių (3,2 tūkst. eurų) atlyginimais būdavo po trumpų apmokymų metami tiesiai į karo mėsmalę, tai 3 armijos korpusui priskiriami daliniai ruošiami atsakingiau, laukiant, kol visi jie bus parengti kartu.
Naujasis korpusas formuojamas Mulino rengimo centre, kurį padėjo įrengti Vokietijos pramonės milžinė „Rheinmetall“. Su „Rheinmetall“ įrengtos infrastruktūros pagalba Rusijos kariuomenė per vieną mokymų ciklą galėjo parengti visą brigadą, o per metus – iki 30 tūkst. karių.
Teoriškai būtent tiek karių gali sudaryti korpusą, tačiau Rusijos armijoje tenkinamasi ir perpus mažesniais skaičiais – iš kelių divizijų bei papildomų, specializuotų dalinių sudarytas vienetas privalo turėti aiškią vadovavimo, logistinę struktūrą, bet dėl žmonių trūkumo daliniai lipdomi su tuo, kas yra.
Kita vertus, išskirtiniu bruožu laikomas ne tiek karių parengimas, kiek naujausios ginkluotės ir įrangos priskyrimas: Ukrainoje jau naudoti naujausi automatai Ak-12, tankai T-80BVM, T-90M, pėstininkų kovos mašinos BMP-3, priešlėktuvinės gynybos kompleksai „Buk“ – ši ir kita technika bei ginkluotė jau pastebėti gabenami iš Mulino į Rostovo sritį, arčiau sienos su Ukraina.
Savaime naujausia technika nieko nereiškia, mat Rusijos armija jau įrodė gebanti prarasti šimtus naujausių tankų, šarvuočių per prastai suplanuotas ir nekoordinuotas puolamąsias operacijas. Net ir naujausi rusų tankai dega pamušti taip pat gerai, kaip ir senutėliai T-62 ar T-72, kuriuos vis dažniau tenka naudoti operacijose. Tačiau priskirti geriausią techniką naujam daliniui yra neįprasta.
Pasirinks, gintis ar pulti?
Kitas ypatumas yra tas, kad vietoje to, kad korpuso pagrindu laikomi savanorių batalionai būtų siunčiami papildyti nukraujavusius pulkus, jie visi rengiami su naujais vadais bei veteranais – tiek vyresnio amžiaus karininkais ir puskarininkiais, tiek po sužeidimų atsigavusiais kariais.
Viso korpuso, kaip organiškai vieningo karinio vieneto rengimas rodo ambiciją panaudoti jį visą, o ne atskiromis dalimis pagal konkretų planą. Net jei rekrūtavimo problemos lieka tos pačios – trūksta karių, puskarininkių, karininkų, o pritrauktieji šiurpina Mulino gyventojus, vietoje kelių savaičių parengimo tam nepritaikytuose daliniuose skirtas Mulino rengimo centras su moderniausiais treniruokliais taip pat demonstruoja Rusijos ryžtą per trumpiausią įmanomą laiką sukaupti pakankamai efektyvų ir didelį karinį vienetą, kurį būtų galima panaudoti kaip smogiamąjį kumštį.
Apie 80 proc. savo sausumos pajėgų galimybių jau panaudojusi Rusija naująjį korpusą gali naudoti tiek gynybinėms, tiek puolamosioms operacijoms, bet tai privalo daryti greitai – daugelis savanorių sudarė tik 3-6 mėnesių kontraktus ir iki žiemos tokią grupuotę teks mesti į vieną ar kitą fronto dalį.
Gintis Rusijai dabar, regis, tiesiog naudingiau – ukrainiečiai taip pat neturi pakankamai pajėgumų vykdyti ambicingas kontrpuolimo operacijas ilgą laiką, o gintis teoriškai yra lengviau, nei pulti. Ginti Chersono kryptį, Iziumo ašį ar spausti ukrainiečius ties Charkivu atrodo logiški veiksmai, verčiant ukrainiečius nukraujuoti iki žiemos.
Kita vertus, naujausia ginkluotė, ypač tankai gali būti naudojami ne tik ribotoms kontratakoms, bet ir didelėms puolamosioms jungtinėms operacijoms, jei jas Rusijos armijoje vykdytų kompetentingi vadai, užsitikrinę pakankamą artilerijos ir oro pajėgų paramą, ko iki šiol trūko. Rusija turėjo ir turi galimybes pasimokyti iš savo klaidų, jų nekartoti ir veikti taip, kaip ne vienerius metus treniravosi.
Juo labiau, kad Rusijos rytuose rugsėjo pradžioje kaip tik rengiamos pratybos „Vostok“ – nepaisant to, kad Rusijai trūksta karių ir technikos, čia turėtų dalyvauti apie 50 tūkst. karių, šimtai tankų. Kur visa ši jėga bus permesta pasibaigus pratyboms rugsėjo 8-ąją galima tik spėlioti, tačiau kartu su naujai parengto 3-ojo korpuso daliniais tai jau yra didelė smogiamoji jėga.
Realūs 3-ojo korpuso gebėjimai priklausys ir nuo to, kokios yra oro sąlygoms, kuriai pusei jos palankesnės, o taip pat pat nuo pasirinktos krypties: jei Rusija planuoja puolamąsias operacijas, kurios ne tik sutrikdytų ukrainiečių kontrpuolimą, bet ir dar kartą pralaužtų frontą, pavyzdžiui, Kyjivo arba Charkivo, Zaporižės kryptimis – Ukrainos kariuomenė nebūtinai bus stipri visose fronto linijose ir gebės atlaikyti dar vieną puolimo bangą, kaip tai padarė vasario pabaigoje ir pavasarį.
Tuomet didelį vaidmenį suvaidino tiek rusų nesugebėjimai vykdyti jungtinių operacijų, tiek ukrainiečių sėkmė panaudojant iš Vakarų gautą karinę paramą. Pastaruoju metu tokios paramos ima trūkti – tai, ką ukrainiečiai gauna iš JAV, Lenkijos, Baltijos šalių, kitų valstybių jau sunaudota arba yra naudojama, stengiantis atsilaikyti prieš esamų rusų pajėgų atakas. Naujo dalinio pasirodymas fronte gali nusverti jėgų pusiausvyrą ne Ukrainos naudai.
Ukrainiečiai vis dar turi privalumų: tokio vieneto kaip korpuso ir jo dalinių permetimas negali likti nepastebėtas Vakarų šalių žvalgybinių pajėgumų, kurie toliau nuolat sukiojasi netoli karinių veiksmų zonos. Tad bet koks perdislokavimas ir telkimas, regis, bus pastebėtas, į jį galima bus sureaguoti laiku.
Bet ir rusai tai supranta: kad ir kokia nekompetencija, patirties trūkumas, korupcija ar kitos bėdos ėstų Rusijos armiją, naujojo korpuso parengimas buvo vykdomas su konkrečiu tikslu ir žinant, kad Kremlius turi kiekybinę persvarą. Rusai per savo istoriją jau įrodė, kad būtent šis veiksnys, net ir su prastu individualių karių parengimu, kompetentingų vadų trūkumu gali būti lemiamas kritiniuose fronto sektoriuose siekiant vienokių ar kitokių tikslų.
Pastarieji šįkart gal ir nėra tokie ambicingi, kaip Ukrainos užkariavimas, tačiau ribotoms operacijoms to gali pakakti. Vienu ar kitu atveju, tai būtų paskutinė Rusijos galimybė konvencinėmis priemonėmis perimti iniciatyvą į savo rankas kare, kuris jau kelis mėnesius faktiškai nepajuda iš mirties taško.
