Po 8 metų nepaskelbto karo Ukrainoje, vasario 24-ąją Rusijos agresija viską sustatė į savo vietas: kas teisingai prognozavo įvykių eigą, o kas tik begėdiškai melavo ar pilstė iš tuščio į kiaurą dėl to, kam gali, o kam negali ryžtis Kremlius.
Kam reikėjo ruoštis, o kaip iš tikrųjų pasiruošė ne tik Rusija, kuri pratybose demonstravo ambicijas tapti antra pasaulio karine galybe, bet ir ukrainiečiai bei Vakarai, taip pat ir Lietuva.
Kiek iki didžiausio konvencinio konflikto Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų kalbėta apie kibernetinių, dezinformacinių, hibridinių operacijų svarbą – politikai, ekspertai ir kariškiai Vakaruose rašė, šnekėjo, tarsi kinetinio, didelio intensyvumo karo, kur susiduria du lygiaverčiai priešininkai, laikai yra praeityje. Dabar esą viskas vyks švariai, nuotoliniu būdu, lyg darbas pandemijos įkarštyje. O jei kam reikia ruoštis tai hibridiniam karui.
„Dabar jau galiu drąsiai sakyti, nes niekas manęs nesaisto: nuo pat pradžių taip maniau – nėra tokios sąvokos, kaip hibridinis karas. Tai išradimas ir politikų neįgalumo 2014 metais pateisinimas.
Vakaruose mes išradingi, išradinėjame terminus. Bet nėra jokių hibridinių karų, tai įprasta priminė normalaus karo fazė, kuri buvo visais laikais. Tai perdėta, tai stabdo ir mus, ir stabdo pasiruošimą konvenciniams karams. Labai svarbu tai atpažinti, ruoštis, bet tai nėra atskira šaka“, – laidoje „delfi tema“ teigė atsargos pulkininkas Gintaras Ažubalis.
Išties, realiame kare viskas pasirodė gerokai komplikuočiau – tai yra toks pats purvinas, žiaurus, artilerijos apšaudymų, bombų, civilių ir belaisvių žudynių lydimas karas, kur vėl vieni prieš kitus apkasuose stoja pėstininkai, šarvuotoji technika, kai visi yra pažeidžiami ne tik sparnuotųjų raketų, bet ir bepiločių orlaivių, informacinių, psichologinių operacijų – visa tai tapo baisia realybe.
Bet žiniasklaida mėgsta ir privalo kelti klausimus: o kas bus toliau? Ko galima laukti ir ar tai įmanoma po to, kai, regis, taip skaudžiai apsirikta su prognozėmis vasario mėnesį, kai viskas keitėsi nuo „puls-nepuls“ iki „Kyjivas kirs per tris dienas – ukrainiečiai kontratakuos ir atsiims Krymą“?
Kodėl reikia nusiteikti ilgam karui
„Aš paprastai sakyčiau: reikia baigti kalbėti apie lūžinius momentus, nes jų viena ar kita raketinė sistemą jų nepadarys. Ruoškimės ilgam karui, mąstykime 2023-2024 metų kategorijomis.
Ypač, jei kontekste matysime aktyvią konvencinę kovą, artilerijos, šarvuotosios technikos naudojimą, bet ir partizaninę karybą. Rusija nenusileidžia.
Atsiminkime, kad ji Kryme įsitvirtinusi gerai, jos išstumti taip lengvai nepavyks. Ukraina ginkluotės gauna, informacija dviprasmiška, ar to pakanka, bet ko tikrai nepakanka, tai parengtų karių. Ir kalbu ne apie tūkstantį ar dešimt tūkst., o gerokai daugiau“, – pažymėjo Vilniaus Universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, karo studijų dėstytojas Deividas Šlekys.
Klausimai kas ir kada parengs pakankamą kiekį karių yra atviri – dabar iniciatyvos ėmėsi britai, prisidėjo kitos šalys, tarp jų ir Lietuva, bet tai nėra trumpalaikis procesas.
„Vienas veiksnys, kuris labai svarbus, yra ruduo – šlykštus ruduo, dar šlykštesnė žiema, kuri įprastai būna geras rusų sąjungininkas galintis įkąsti abi kariaujančias puses fronto linijoje. Kitas dalykas, ką daugelis ekspertų sako apie patinę situaciją, tai, kad nė viena pusė nesugeba sugeneruoti pakankamai personalo, kovinės technikos išteklių ir tai stabdo veiksmus“, – pažymėjo G. Ažubalis.
Išties, ta karinė Vakarų parama, ypač šarvuotąja technika, artilerija, jei ir buvo vilčių, kad ji suteiks ukrainiečiams papildomų pajėgumų vystyti kontrpuolimus, iš tikrųjų tapo nuostolius kompensuojančiu veiksniu – dažnai pamirštama ar nenorima kalbėti, kad ne tik rusai, bet ir ukrainiečiai patyrė didelius nuostolius.
Ne tik gyvosios jėgos – Ukraina pripažįsta netekusi 9 tūkst. karių, bet ne mažiau svarbu yra ir sunaikintos kovinės technikos vienetai, be kurių neįmanoma vykdyti ne tik kontratakų, bet ir efektyviai stabdyti rusų puolimus kritiniuose sektoriuose.
O dar, anot Ažubalio, svarbus ne tik savaiminis personalo parengimas, bet ir štabų veikla. Neretai Ukrainos sąjungininkai mėgsta aiškinti, kad tai Vakarų šalių kariuomenėms teks mokytis iš ukrainiečių, kurie savo kailiu pirmieji patyrė Rusijos, iš esmės Šaltojo karo laikų sovietinės armijos mokyklos ir šiuolaikinių reformų aplopytos kariuomenės smūgius.
Ir tai yra tiesa – retas Vakarų šalies kariškis yra patyręs, ką reiškia uraganinės artilerijos, salvinės ugnies apšaudymai, tankų, naikintuvų, atakos sraigtasparnių ar bepiločių orlaivių atakos – ukrainiečiai ir kartu su jais besikaunantys savanoriai tai patiria kasdien. Tačiau kartu tai yra pusė tiesos.
Efektyvus štabų darbas planuojant jungtines operacijas, anot G. Ažubalio, vis dar stringa – tiek ukrainiečių, tiek rusų gretose, kurie nesugeba išnaudoti visų turimų arba trūkstamų pajėgumų.
O dar yra ir nuostoliai – ne tik eilinių karių, skyrių, būrių, kuopų vadų, bet ir didesnių vienetų – abiejose pusėse žūsta aukšto rango karininkai – majorai, pulkininkai, generolai, kuriuos parengti užtrunka labai daug laiko, pastangų.
„Abi pusės turi problemų, kai kalbame apie jungtines sutelktų pajėgų operacijose. Lūkesčiai dėl kontrpuolimo yra perdėti, jei negali vykdyti jungtinių pajėgų operacijų. O dabar abi pusės kariauja manevrinį arba statinį karą sausumoje. Gera žinia ta, kad išpūstas burbulas apie Rusijos oro pajėgas sprogo – per šešis mėnesius jie nesugebėjo pelnyti oro viršenybės ore, tai gali būti lemiamas veiksnys“, – pažymėjo trijų dešimtmečių patirtį sukaupęs pulkininkas.
Perspėjimo būtų daugiau, nei 48 valandos
D. Šlekys pripažino, kad kaip ir karo pradžioje, taip ir dabar prognozuojant, kas laukia toliau, visada reikia įvertinti karo miglos, iškreipto paveikslo veiksnį: jis iki šiol nėra smarkiai pakitęs – rusų propagandistai toliau skalambija apie pergales fronte, nors Rusijos pajėgos per kelias savaites tepasislenka po kelis kilometrus į priekį, bet ir ukrainiečiai, net ir pripažindami savo nuostolius, vis dar formuoja savo įrėmintą vaizdą.
Būtent todėl perdėtos viltys dėl ukrainiečių kontrpuolimo gali būti pavojingos ar ne visai tikslios. Tiesa, kitaip, nei karo pradžioje, anot D. Šlekio, vis daugiau Vakarų šalių analitikų patys vyksta į Ukrainą, apklausinėja karius, sprendimų priėmėjus, vertina iš rusų paimtą arba sunaikintą kovinę techniką, fiziškai vietoje tiria realią situaciją.
Būtent tai leidžia matyti bent šiek tiek aiškesnį karo paveikslą, kai vieni dalykai pasitvirtina, o kiti pasirodė tesantys mitai arba tampa vertingomis, kitoms šalims pritaikomomis pamokomis.
Pavyzdžiui, pasak G. Ažubalio, dar pernai lapkritį tapo aišku, kad Rusija telkia pajėgas invazijai – apie tai ukrainiečius ypač aktyviai perspėjo JAV ir sąjungininkai, kurių žvalgybiniai pajėgumai leido susidaryti aiškų paveikslą, duoti laiko pasirengti. Žvalgybinę informaciją ukrainiečiams sąjungininkai teikė ir nuo pirmųjų karo dienų.
„Turėjome tris-keturis mėnesius perspėjimo, kad debesys telkiasi. Ukrainiečiai buvo perspėti. Tai sau turime taikyti ir mes, o tai yra gera žinia“, – teigė G. Ažubalis.
Jo manymu, bet koks rusų pajėgų telkimas prie Lietuvos sienų būtų pastebėtas iš anksto ir tikimybė, kad Rusija galėtų vykdyti operacijas per 48 valandas nuo įsakymo gavimo – apie ką prieš kelerius metus įspėjo Lietuvos žvalgybininkai – yra minimali.
„Taip nebus, laiko pasiruošimui ir perspėjimui bus, tik tam reikia ruoštis“, – džiaugėsi G. Ažubalis, tačiau kartu ir įspėjo – net jei karinis patarimas, žvalgybininkų informacija ir pasiekia politikų ausis, tai nereiškia, kad jie reaguoja adekvačiai.
Kas būna, kai kariai ir politikai nesutaria
Taip buvo Ukrainos atveju, kai nenorėdami kelti panikos Ukrainos sprendimų priėmėjai iki paskutinės minutės neigė karo galimybę ir, anot G. Ažubalio, neleido tinkamai pasiruošti Ukrainos kariškiams, taip gali būti ir Lietuvos atveju.
„Bloga pamoka iš ukrainiečių yra ta, kad kariškiams politikai nedavė laiko pasiruošti – ten kur buvo pasiruošta, pavyzdžiui Donbase, kur karas vyksta nuo 2014 m., iki šiol pasistūmėta vos keli kilometrai“, – teigė G. Ažubalis.
O pavyzdžiui Kyjivas, kurio chaotiška gynyba pirmosiomis karo dienomis vos nesubyrėjo, kai sostinėje jau buvo pasirodę pirmieji rusų kariai, buvo akivaizdžiai nepasiruošęs – improvizuoti kontrolės patikros postai su betoninėmis užtvaromis ir čekiškais ežiais atsirado paskubomis – kelios sumanesnės rusų atakos, kelios ukrainiečių klaidos, pražiopsotos ir nesunaikintos rusų kolonos ir viskas Ukrainai galėjo baigtis gerokai liūdniau.
Tai gali tapti ir gera pamoka Lietuvai, kurios pasirengimą tiek pandemijai, kai iš pradžių „nieko netrūko“, tiek migrantų krizei, kai paaiškėjo, kad nėra pakankamai koncertinos pasieniui apsaugoti, matė visa šalis. Politikų spaudimas nepaisant karinio patarimo, kokybiškos žvalgybinės informacijos ir tinkamos jos interpretacijos gali brangiai kainuoti.
(Pra)laimėtas mūšis – dar ne karo baigtis
Tiesa, kritika dėl hibridinių karų sureikšminimo, kaip ir akcentavimas, kad XXI a. esą svarbiau kibernetiniai, informaciniai pajėgumai, dezinformacinės operacijos, pasakt D. Šlekio, ne visai pagrįsta.
„Kas, jei Rusijai būtų pavykę sunaikinti kibernetines sistemas, kurios buvo apgintos? Dar prieš kinetinę kovą kibernetinis puolimas buvo labai rimtas. Ir jei ne JAV ir Baltijos šalių bei ukrainiečių namų darbai... pavyzdžiui, jei gyvybiškai svarbi geležinkelių sistema būtų užlūžusi.
Kas tada?“, – retoriškai klausė D. Šlekys. Išties, geležinkeliai tapo tokios pačios svarbos kritine infrastruktūra, kaip ir prieš šimtą metų, kai platformomis galima greitai permesti didelius kiekius šarvuotosios technikos, karių, amunicijos, o ir geležinkeliais į Kyjivą vienas po kito vyko politinę paramą Ukrainai žadančių Vakarų šalių lyderiai.
„Pamoka konceptuali: kaip rasti sveiką pusiausvyrą tarp matomo fizinio ir to nematomo karo – elektroninė, kibernetinė karyba, informacinės atakos. Jos svarbios. Ar jos lems karą? Ne. Bet be jų laimėt negali“, – pažymėjo D. Šlekys, kurį iki šiol stebina tai, kaip Ukrainos piliečiai pirmaisiais karo mėnesiais galėjo pateikti informaciją apie tai, kur juda rusų vienetai.
Ukrainiečiai filmavo iš daugiabučių balkonų, krūmų, iš arti ir toli, pagal tai geolokacijos principais buvo galima nesunkiai nustatyti rusų pajėgų sudėtį, pajėgumus, judėjimo kryptis, rengti pasalas ir suduoti smūgius iš didelio atstumo, atitraukti savas pajėgas. O pastarųjų ukrainiečiai nefilmavo arba iš pradžių bent jau šių vaizdų nekėlė į socialinius tinklus.
„Kaip Ukraina, jos kariuomenė sugebėjo sukontroliuoti, įtikinti eilinį pilietį, kad jei juda rusų sraigtasparnis – dedam į į tviterį, o jei ukrainiečių – ne?
Pačioje pradžioje tai buvo svarbu, tas efektas paveikė mus visus, nes matėme, kad rusus naikina, o ukrainiečių ten nėra“, – teigė D. Šlekys.
Ir atvirkščiai, vertinant būsimas kovas, anot G. Ažubalio, verta pastebėti, kad jei Rusija dar 2014-siais labai sėkmingai įvykdė Krymo okupacijos operaciją, beveik be šūvių užėmė visą pusiasalį, tai dabar elgiasi taip, kaip ir Čečėnijoje prieš kelis dešimtmečius – žudo, viską griauna ir naikina, patys patiria didelių nuostolių, nes netinkamai įvertino priešininką. Tačiau rusų irgi negalima nuvertinti, mat nelaimėti mūšiai dar nereiškia pralaimėto karo, o laimėtos ukrainiečių kovos dar nereiškia pergalės.
„Ką ir sakau savo studentams – nepainiokime karo su mūšiu. Fizinė kova yra dalis karo, nes pažiūrėkime, kas vyksta Europos energetikos sektoriuje su Rusija. Tai karo dalis. Informacinėje erdvėje, regis, laimime, o ir ukrainiečiai laimi. Bet pažiūrėkime, kokios žinutės yra Lotynų Amerikoje ar Afrikoje – ten dominuoja ne Vakarų, o Rusijos žinutės.
Tai yra globalus karas ir jis turi daugiau dimensijų“, – įspėjo D. Šlekys. Jo manymu, iš karo Vakarai ir Lietuva jau daug pasimokė, o dabar belieka viltis, kad laiku bus kompensuotas trūkstamų išteklių trūkumas – lūžis esą jau įvyko. G. Ažubalis nebuvo toks optimistiškas.
„Morališkai esame gerai pasiruošę ir reikia žiūrėti per kolektyvinės gynybos prizmę, juk esame NATO nariai ir daugelio akys atsivėrė, Rusija neturi perspektyvų artimiausioje ateityje pradėti prieš mus karą, čia galime būti ramus.
Bet mes, ypač pafrontės valstybės, turime aibę nebaigtų darbų, turime imti pavyzdį iš Lenkijos“, – pabrėžė G. Ažubalis. Būtent Lenkija yra viena nedaugelio Europos valstybių, kuri labai rimtai ir ambicingai ruošiasi didelio masto konvenciniam karui.
Paradoksalu, kad Lietuvą ir Lenkiją skiriantis, o kartu ir vienijantis Suvalkų koridorius – buvusio JAV pajėgų vado Europoje gen. Beno Hodgeso sugalvotas terminas.
O tai, kad B. Hodgesas privertė lietuvius ir ypač lenkus galvoti ne hibridinio, o konvencinio karo kategorijomis, iki tol skeptiškai žiūrint į pastarojo konflikto tikimybę, dabar atsiperka stebint būtent tokį karą Ukrainoje. Nors jis yra toks, koks ir prasidėjo – didelis, konvencinis, o ir pagrįstų vilčių, kad viskas baigsis greitai tiesiog nėra, šio karo pamoka yra labai aiški ir svarbi: ruoštis blogiausiam visada atsiperka labiau, nei pigios iliuzijos.
