„Tai yra tikrai sėkmės kelias ir pagal fizines aukas, ir pagal tuos klaidžiojimus. Paminėsiu vieną pavyzdį su pasididžiavimu: mes nuo pat pradžių supratome, kad reikia sutarimo tokiuose klausimuose, kaip užsienio, gynybos politika. Aš tikrai laimingas, kad būtent tose srityse dirbau“, – „Žinių radijo“ laidoje „Greiti pietūs“ ketvirtadienį sakė L. Linkevičius.
Jis priminė, kad 1994 metais šalies prezidentas Algirdas Brazauskas siuntė laišką NATP generaliniam sekretoriui Lietuvos vardu, kad visos partijos nori stoti į aljansą.
„Tai buvo signalas kitiems ir Lietuvai, kad mes vieningi“, – paaiškino ambasadorius.
Kalbėdamas apie aktualijas, L. Linkevičius neslėpė pastebintis, kad Vakaruose yra politikų, kurie jau pavargo nuo karo Ukrainoje.
„Tikrai ne paslaptis, kad daugelis manė, jog per tris dienas karas baigsis ir geriau tų ginklų ukrainiečiams neduoti, nes tik pratęs konfliktą, ir bus daugiau aukų. Buvo toks požiūris. Kai kas to nedeklaravo, bet todėl ginklų nedavė. Paskui pamatė, kad tai nepadės, tada išsigando, jog Rusija per stipriai pralaimės – ir dabar yra toks supratimas. Kaip rasti žodžius, kad baigtume, nes ta krizė nusibodo, tai gal dabar reikia pauzės ar taikos supratimo, nesuprasdami, kad jei dabar bus pauzė, tai rusai atgaivins jėgas ir vėl smogs“, – pasakojo buvęs ministras.
Dėl to, pasak jo, kolegoms, turintiems tokių iliuzijų, reikia priminti konkrečius pavyzdžius ar patirtį.
„Visą laiką miniu tokį argumentą iš savo patirties – 2002 m. bendravimą su Rusijos gynybos ministru Sergejumi Ivanovu, kuris tikrai buvo kandidatas į prezidentus vėliau, labai ryški figūra. Atsimenu jo privatų klausimą Palangoje, kai jis atvažiavo. (…) Jis klausė, ar kitais metais mes būsime NATO nariais. Sakiau, kad ne, kitais būsime kandidatai, jei viskas gerai, o vėliau tapsime nariais. Sakė, kad viskas tvarkoje privačiai, o vieša retorika buvo visai kitokia“, – prisiminė L. Linkevičius.
„Rusija priima kietus argumentus ne tik ginče, bet kai yra neišvengiamybė, kai tikrai įvyks, jie dedramatizuoja situaciją ir pateikia kaip savaime suprantamą“, – sakė pašnekovas, priminęs Kremliaus retoriką apie Suomijos ir Švedijos stojimą į NATO.
Visgi argumentai dėl kietos retorikos būtinumo, kaip pripažino L. Linkevičius, ne visada veikia įtikinant kolegas Vakaruose.
„Mes visą laiką viską darome per mažai ir per vėlai. Tiesiog mūsų toks stilius, tradicija“, – konstatavo jis.
L. Linkevičius prisiminė, kad senais laikais ministerija praktiškai pagal veidus žinodavo, kurie rusų diplomatai yra šnipai.
„Dešimtimis būdavo po diplomatine priedanga, mes juos žinodavome. Tada variantas siųsti namo, bet kyla diplomatinis karas, atsiunčia kitus tokius pačius, tai būdavo matuojama pagal žalą: jei žala didesnė nei nauda, tai tada varoma lauk. Kai tu žinodavai, tai tu rezervuotai bendrauji“, – paaiškino buvęs ministras.
„Žinojau, kad NATO Saugumo biuras net kai kurioms delegacijoms ne visą informaciją duodavo būtent dėl tų priežasčių“, – tęsė jis.
Ambasadoriaus nuomone, Lietuva per visą trisdešimties metų atkurtos nepriklausomybės laikotarpį pasiekė daugiau nei prarado.
„Tas kelias tikrai yra sėkmės kelias, aš nei kiek neabejoju, nepaisant visų niuansų ir problemų. Kai stojome į ES mūsų gyvenimo lygio vidurkis siekė 48 proc. europinio. Kiek praėjo metų, mes pasiekėme tą lygį. (…) Mes įstojome visur per tokį trumpą laiką, kur įmanoma – ir NATO, ir ES, ir į Šengeno erdvę, kur net ne visi ES nariai yra, ir į eurozoną, ir EBPO, kas yra elitinis klubas ir kur labai sunku buvo įstoti“, – vardijo L. Linkevičius.
Jis laidoje prisiminė Lietuvos įstojimo į NATO dieną, kurios metu viešėjo JAV.
„Man skambina kariuomenės budintis ir sako, kad Belgijos naikintuvai kirto Lietuvos oro erdvę ir skrenda į Šiaulius perimti oro policiją. Patikėkite, vos neapsiašarojau tuo metu: mes jau ten, mus jau priėmė“, – pasakojo tuomet krašto apsaugos ministru dirbęs L. Linkevičius.
Kalbėdamas apie karą Ukrainoje, jis pripažino nesitikėjęs, kad Rusija bandys veržtis į patį Kyjivą – galvojęs, jog apsiribos tik Donbaso sritimi.
„Labai sunku prognozuoti, yra labai daug „jeigu“. Manau, kad pergalė būtų ne paimti Maskvą ir subombarduoti. Pergalė būtų išvalyti Ukrainą. Tai būtų didelė pergalė, bet pakankamai skausminga. Tai lemtų ir politines permainas Rusijoje neišvengiamai. (…) tada atsirastų priežastis ir pakeisti kursą, nes tie, kurie šiek tiek mąsto, nenorėtų tokios izoliuotos Rusijos, išmestos iš civilizuoto pasaulio“, – kalbėjo pašnekovas.
Tai, anot jo, iš dalies priklausys ir nuo to, ar Vakarai nepavargs remti Ukrainos.
„Kitas dalykas – Rusija kol kas nejaučia sankcijų, nors jos baisios. Daug ekspertų sako, kad kitų metų viduryje galbūt turėtų pradėti labiau pajausti, tai jei ištemps iki tų kitų metų, pradės griūvinėti ekonomika“, – pažymėjo L. Linkevičius.
„Nieko nedaryti nėra pasirinkimas“, – akcentavo ambasadorius.
Visą „Žinių radijo“ pokalbį su L. Linkevičiumi klausykite čia:
