V. Putinas tikisi, kad ekonominiai nuostoliai dėl dujų tiekimo nutraukimo sumažins Vakarų paramą Ukrainai, kol Vakarų ginkluotė nesulaužys jos kariuomenės.
Jeilio tyrimo duomenimis, prasidėjus karui, bet kuri Rusijos bendrovė, kuri gavo pelno užsienio valiuta, buvo priversta 80 proc. jo konvertuoti į rublius, o tai iškreipė rinką rublio naudai.
Atsirado paralelinė juodoji rinka, kurioje tikraisiais grynaisiais doleriais buvo prekiaujama su 100 proc. priemoka už oficialų kursą.
Ekspertai taip pat paneigia tezę, kad Rusijos eksporto sumažėjimą kompensuoja padidėjusios kainos.
Jie pabrėžia, kad Rusijos vyriausybės statistiniai duomenys buvo kruopščiai sufabrikuotas melas, siekiant nuslėpti tikrąjį besiartinančios katastrofos mastą.
„Jei pažvelgtume į faktinius rinkos duomenis apie faktiškai parduotą naftos ir dujų kiekį, gegužės mėnesį Rusijos pajamos iš energijos eksporto sumažėjo iki 14,9 mlrd. dolerių, t. y. mažiau nei perpus mažiau nei pirmąjį mėnesį po invazijos“, – teigiama ataskaitoje.
Ekspertai nurodo dvi šio nuosmukio priežastis.
Viena iš jų yra ta, kad Kinija, tariamai paskutinė didelė tarptautinė Rusijos sąjungininkė, negailestingai reikalavo didžiulės nuolaidos rusiškai naftai.
Be to, rusiškos naftos gabenimas iš Novorosijsko gerokai pabrango dėl sankcijų, kurios apsunkina mokėjimus, taip pat laivybos ir krovinių draudimą.
Kita priežastis, dėl kurios sumažėjo Rusijos pajamos iš energetikos, yra ta, kad V. Putinas iš tikrųjų nusprendė taikyti sankcijas savo dujoms ir sumažinti jų tiekimą į Europą.
Jeilio ataskaitos autoriai pažymi, kad Putino planai pasukti į Rytus neturi nei ekonominės, nei praktinės prasmės.
2021 m. Rusija į Kiniją eksportavo tik 16,5 mlrd. kubinių metrų dujų, o į Europą - 170 mlrd. kubinių metrų.
Dabar labiausiai į vakarus nutolusio Rusijos dujų telkinio Čajandos, sujungto su Kinija dujotiekiu „Power of Siberia 1“, didžiausias planuojamas metinis pajėgumas yra tik 25 mlrd. kubinių metrų, ir tai tik iki 2025 m.
„Kiti dujų telkiniai, ypač Sachalino ir Chabarovsko, bus prijungti prie „Energijos Sibire“.
Tačiau net ir užbaigus visą Tolimųjų Rytų dujų tinklą, jo pajėgumas vis tiek nepasieks vieno iš Rusijos dujotiekių į Europą „Nord Stream 1“ (55 mlrd. kubinių metrų) pajėgumo“, – pažymi autoriai.
Tuo tarpu paskelbtas 50 mlrd. kubinių metrų per metus pajėgumo dujotiekis „Power of Siberia 2“, kuris sujungtų Jamalo pusiasalį Arktyje su Kinija, tebėra planas popieriuje.
„Gazprom“, kuriam dėl sankcijų neleidžiama gauti tarptautinio finansavimo ir pirkti vakarietiškos įrangos, negali finansuoti projekto.
„Todėl Putino siūlomas „posūkis“ visiškai priklauso nuo Pekino pinigų.
2014 m. užbaigto 45 mlrd. dolerių vertės projekto „Power of Siberia 1“ statybą visiškai finansavo Kinija.
Tačiau nepaisant tariamos Pekino diplomatinės paramos Maskvai, JAV sankcijų grėsmė jų pasaulinei veiklai privertė daugelį pirmaujančių Kinijos bankų nutraukti visas paskolas ir finansavimą su Rusija.
Kinijos energetikos milžinės, tokios kaip „Sinochem“, taip pat sustabdė visas Rusijos investicijas ir bendras įmones“, – teigiama ataskaitoje.
Nors kai kurios Kinijos bendrovės vis dar veikia Rusijoje, tačiau tik tos, kurios nevykdo veiklos už Rusijos ir Kinijos ribų, todėl jos neturi ko prarasti dėl tarptautinių sankcijų.
Ir nors Kinija išlieka paskutine Sibiro „Power 2“ skolintoja, ši parama Kremliui kainuos didelę politinę kainą.
Be to, ekspertai pažymi, kad nors Maskva laiko save pagrindine Pekino ekonomine partnere, iš tikrųjų ji yra tik 11-ta pagal svarbą Kinijos rinka.
Prekybos apyvarta tarp abiejų šalių per metus siekė 72,69 mlrd. dolerių.
Tuo pat metu 2021 m. Kinijos prekybos su JAV vertė siekė 506 mlrd. dolerių.
