„Kažkada, kai Vakarų broliškų partijų ekspertai mus mokė įvairių demokratijos ir rinkimų kampanijų dėsnių, įsidėmėjau vieną iš jų patarimų – niekada su konkurentu ir oponentu nediskutuok tomis temomis, kuriose jis yra tikrai stipresnis ir visada stenkis diskusiją pervesti į tas temas, kuriose rinkėjai žino, kad tu esi stipresnis ir turi daugiau ką pasakyti.
Galima ginčytis dėl šios Vyriausybės konkrečių žingsnių įgyvendinant Lietuvos užsienio politiką, bet yra sudėtinga lyginti šios Vyriausybės bei konservatorių kompetenciją užsienio politikos reikaluose su šioje srityje opozicijos turima kompetencija, nes kokius nors jos požymius opozicijoje yra tiesiog sunku atrasti. Netenka matyti jų dalyvavimo tarptautinėse konferencijose, skirtose užsienio politikai, netenka girdėti ar skaityti jų pasisakymų tarptautinėje žiniasklaidoje ar matyti šiaip kokių nors naujų minčių ir strateginių idėjų šiuose reikaluose“, – feisbuke ketvirtadienį vakare rašė A. Kubilius.
„Ir jie nori interpeliacijos, tai yra esminės diskusijos apie Lietuvos užsienio politiką?!!!
Su konservatorių lyderiu Gabrieliumi Landsbergiu?
Nežinau, kodėl opozicija nutarė padovanoti tokią dovaną valdantiesiems!!!“, – tęsė europarlamentaras.
Jo teigimu, opozicija konkuruoja dėl tų pačių rinkėjų ir žino tik vieną konkurencijos būdą: ne intelektualiomis naujomis idėjomis, bet nuožmia Landsbergio vardo kritika.
„Kas garsiau pasmerks Landsbergį! Nuo pat kolūkių griuvimo meto tai jų rinkėjams sužadina tą patį pavlovišką instinktą. O šiandieniniai opozicijos lyderiai vis dar tiki, kad tai ir vėl suveiks. Ir, kad būsimoms pergalėms nieko daugiau ir nereikia.
Ir tuo save labai skaudžiai apgauna“, – akcentavo A. Kubilius.
Politikas įvardijo kelias priežastis, dėl kurių, jo manymu, valdantiesiems tokia interpeliacija yra naudinga. Pirmoji, kaip jis įvardijo, prasidedantis „naujos geopolitikos laikotarpis“.
„Toks laikmetis kelia ypatingus visuomenės reikalavimus ne tik valdantiesiems. Ne mažesni reikalavimai kyla ir opozicinėms partijoms. Toks laikmetis yra proga arba opozicijai parodyti, kad strateginių šalies interesų atžvilgiu ji yra rimta ir solidi partija, ir taip pelnytis ilgalaikio rinkėjų pasitikėjimo, arba visuomenei yra proga įsitikinti, kad opozicija neturi strateginio stuburo. Ir moka tik kandžiotis. Ir dėl to tokiu laikotarpiu negali būti prileista prie valdžios“, – paaiškino europarlamentaras.
Jo teigimu, istorija rodo, kad partijos, būdamos opozicijoje, sugeba skirtingai elgtis.
„Vien iš savo asmeninės patirties, įvairiais laikotarpiais dirbant ir vadovaujant Seimo opozicijai, galiu prisiminti tokius epizodus, kaip būdami opozicijoje 2006-2007 metais rėmėme ir sudarėme galimybes veikti socialdemokrato G. Kirkilo mažumos Vyriausybei (po to 2008 m. laimėjome Seimo rinkimus); rėmėme euro įvedimą, kai A. Butkevičiaus Vyriausybei dėl euro įvedimo iškilo problemos su koalicine Darbo partija; po 2014 metų, būdami opozicijoje, nuosekliai rėmėme krašto apsaugos finansavimo didinimą iki 2%. Tokių epizodų mums būnant opozicijoje, galėčiau vardinti ir dar daugiau, bet sunkiai prisimenu ką nors panašaus iš tų retų laikotarpių, kai „kairieji“ būdavo opozicijoje“, – tęsė A. Kubilius.
Jis akcentavo ir tai, kad pasaulis gyvena ypač sudėtingą laikotarpį.
„Bet opozcija šiuo metu renkasi priešingą kelią – interpeliaciją Lietuvos užsienio politikai. Ne ministrui, o politikai. Sunku būtų sugalvoti labiau įtikinantį veiksmą, įrodantį, kad opozicijai dar labai toli iki solidumo ir patikimumo.
Kai kam toks mano argumentas, kritiškai vertinant opozicijos veiklą, gali pasirodyti neįtikinantis, nes rinkėjams, tariamai, tai nebus svarbu, bet dar kartą noriu pakartoti – šis dešimtmetis jau yra ir tikrai bus kitoks, nei tai, ką iki šiol nepriklausomybės laikais mes turėjome galimybių patirti. Mano įsitikinimu, opozicija to dėl vienokių ar kitokių priežasčių dar vis nesupranta“, – rašė politikas.
Taip, anot jo, rinkėjai gali pamatyti „kas yra kas“.
„O interpeliacija yra toks instrumentas, kuris leidžia valdantiesiems ne tik atsakyti į užduotus klausimus. Pats interpeliacijos žanras yra ir iššūkis pačiai opozicijai – suformuluoti bent kiek protingus klausimus ir patiems turėti atsakymus į juos. Opozicijai visa „tranzito“ istorija, norint pagal ją rašyti klausimus ministrui G.Landsbergiui, gali tapti dideliu galvos skausmu ir jos pačios nepasirengimo tokių temų svarstymui akivaizdžiu įrodymu.
Užtenka vien tik I.Šimonytės teisingo įvardijimo, kad S.Skvernelis pradžioje Vyriausybei priekaištavo, kam ji „skriaudžia“ Kaliningradą, pradėdama įgyvendinti ES sankcijas pagal Komisijos pirmąjį išaiškinimą, o pabaigoje jau priekaištavo dėl to, kad sankcijos tranzitui į Kaliningradą pagal Komisijos antrąjį išaiškinimą nebebus įvedamos“, – pažymėjo A. Kubilius.
Jis savo įraše priminė Kaliningrado tranzito skandalo chronologiją, kurios metu opozicija negailėjo kritikos valdantiesiems.
„Nesakau, kad su sankcijų tranzitui į Kaliningradą istorija viskas yra gerai ir, kad nėra ko aptarti ar diskutuoti, bet visiškai akivaizdu, kad visa šio reikalo istorija mažai ką bendro turi su išsakomais priekaištais Vyriausybei“, – akcentavo europarlamentaras.
Išvardijęs tranzito istorijos detales, A. Kubilius rašė, kad Vyriausybės ar G. Landsbergio klaidas bei kaltę joje, racionaliai mąstant, sunku įžvelgti.
„Bet Lietuvos užsienio politikos „sofos ekspertams“, kurie net neatskiria Europos Sąjungos Vadovų Tarybos nuo Europos Komisijos (ir painiojasi, kur galioja veto teisė), yra svarbu tik atsiradusi galimybė griežtai Vyriausybės veiksmų kritikai, kurią galima pareikšti susireikšminusio visažinio tonu.
Opozicijai visada yra sunku nepasiduoti pagundai sudalyvauti tokios kritikos valdžiai bangoje. Nors kas tokioje bangoje yra pirmas – ar opozicija, ar „sofos ekspertai“ visada yra sunku atskirti. Yra tik verta pastebėti, kad pastaruoju metu bent dvi iš eilės tokios kritikos bangos Lietuvos užsienio politikai kilo tik po to, kai tokiai kritikai startą davė Pekinas (dėl Taivano) ir Maskva (dėl tranzito). Kad Lietuvą dėl jos užsienio politikos giria Vašingtonas, Briuselis ir Kijevas opozicija yra linkusi nepastebėti. Bet tai yra ne Lietuvos užsienio reikalų ministro, o opozicijos problema. Ir bėda. Šiais laikais būti Maskvos ar Pekino propagandos įgarsintojais Lietuvoje nėra pats geriausias opozicijos apsisprendimas“, – teigė politikas.
Visgi jis pabrėžė, kad interpeliacijos procesas ministrui – opozicijos teisė.
„Bet tai yra jų apsisprendimas. Kurį geriausiai ir pademonstruos rengiama interpeliacija. Nes ji turi visas galimybes tapti interpeliacija pačiai opozicijai. Be abejo, Seime niekas nebalsuos dėl nepasitikėjimo opozicijos užsienio politikos nuostatomis, tačiau opozicijai yra visos galimybės padidinti visuomenės nepasitikėjimą opozicijos laikysena užsienio politikos reikaluose.
Todėl valdantieji Seime ir turėtų sveikinti tokią opozicijos iniciatyvą!
Interpeliacija yra aštrus opozicijos ginklas. Kaip kardas. „Be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk!“, su tokiais žodžiais prieškario Lietuvoje buvo suteikiamas karininko laipsnis, Valstybės Prezidentui kariūno petį paliečiant špaga arba kardu“, – rašė A. Kubilius.
„Demokratija yra konkurencija: kai opozicija kelia kardą be reikalo, tai yra akivaizdu kad po to turės ir nuleisti be garbės. Valdantieji gali tik palinkėti opozicijai dažniau kardą be reikalo kelti. Taip, kaip ji planuoja tai daryti šį kartą. Nes teks dar kartą be garbės nuleisti. Jeigu garbė turi kokią nors prasmę opozicijai.
Taigi, sveikinu opoziciją su pasiryžimu inicijuoti interpeliaciją! Nes tai bus opozicijos interpeliacija pačiai sau. Nes paaiškės, kad nei reikalo supratimo, nei garbės supratimo joje nėra“, – pridūrė jis.
