R. Budbergytė, kaip viena iš galimų Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) kandidačių rinkimuose į Vilniaus miesto merus, sako turinti ką pasiūlyti vilniečiams, kuriems, jos manymu, atėjo laikas priimti kairiąsias idėjas.
Interviu portalui Delfi parlamentarė taip pat paaiškino, kodėl jos atstovaujamos partijos dalis kolegų nepalaiko LSDP programoje įrašytos partnerystės, kaip vertina kai kurias valdžios iniciatyvas, pakomentavo santykius tarp opozicinių frakcijų ir atsakė į klausimą, ar socdemai nesijaudina sparčiai augančios Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ konkurencijos ateinančiuose Savivaldos rinkimuose.
– Opozicijos siūlymai dėl antiinfliacinių priemonių nepraėjo valdančiųjų filtro. Vyriausybė prie vieno stalo sėsti su opozicija ir tartis šiais klausimais žada rugpjūtį. Valdžia sako, kad rudenį prireikus vėl siūlys priemones, bet infliacijos pikas turėtų būti liepą. Ar, jūsų vertinimu, rudenį nebus per vėlu?
– Pradėčiau nuo to, kad ši Vyriausybė su visais savo svarbiais sprendimais, man atrodo, visada vėluoja – tai yra šios Vyriausybės bruožas. Aš galvoju, kad ir šiuo atveju, jei premjerė sako, jog rugpjūčio mėnesį sės ir tarsis – ar tai bus opozicija, ar kokie socialiniai partneriai, rugpjūtis yra gerokai pavėluotas. Rinkose pasaulyje yra išskirtinis neapibrėžtumas. Paimkime Vokietiją, kaip pavyzdį, nes ji mums kaip šalis yra labai svarbi, kadangi tai yra viena iš mūsų eksporto rinkų ir mums labai svarbu, kas ten darosi: jie dabar jau daro visokius planus, strateguoja ir jau netgi priima taktinius sprendimus, kuriuos galbūt reikės iškart įgyvendinti.
Šiandien dieną vokiečiai galvoja apie tai, kaip pasitiks žiemą: kas bebūtų, kokia ekonominė situacija bebūtų, jau aišku, kad žiema bus labai rūsti dėl energetikos kainų. Niekas nepasikeis, niekas nepagerės ir niekas nežada, kad įvyks kažkoks stebuklas šia prasme. Vokiečiai jau šiandien galvoja, o mes dabar atostogaujame – ar tai būtų Vyriausybės nariai, ar Seimas, ar ministerijų žmonės, kurie taip pat turi padėti rengti sprendimus – mes išeiname atostogų. Manau, kad esant nepaprastajai padėčiai Lietuvoje, tikrai mes gal sau leidžiame per daug tokio atsipalaidavimo.
Todėl drąsiai sakau – mano nuomone, reikia tartis jau šiandien, ne rugpjūtį, nes neabejotinai, pagal ekonominės raidos scenarijų, kurį pateikė Finansų ministerija, o apie tai šneka ir viso pasaulio ekonomistai, Europos Centrinis Bankas, Valstybės kontrolė neseniai pateikė savo išvadą bei tai, kas darosi JAV, iš kur viskas atsirita į Europą, visi sako – ateina tikrai nelengvas laikas. Stebuklingo augimo, kaip kad buvo nesenoje praeityje, mūsų ekonomikoje nebus. Tol, kol yra infliacija, nominalus mūsų BVP lyg ir auga, bet iš tiesų BVP augimas stos. Reiškia, kris ir žmonių perkamoji galia, todėl, kad infliacija niekur nepasislėps vien dėl to, kad energetikos kainos nenukris. Naftos kainos už barelį dabar yra daug didesnės nei buvo prieš metus tuo pačiu metu. Prognozė yra tokia, kad pokyčių į teigiamą pusę nebus. Tai reiškia, kad rudenį Vyriausybei vis tiek reikės galvoti, kaip padėti labiausiai pažeidžiamiems visuomenės sluoksniams. Ta apsaugos sistema turės būti naudojama toliau, o valstybės galimybės nėra beribės, kad čia krenta pinigai iš dangaus, todėl reikia labai gerai pasverti, viską pamatuoti, padaryti rimtus skaičiavimus, manipuliavimus, kai kuriais atvejais – ir naudos kaštų analizę.
Tai yra sprendimai, kurių būtinai reikės, o jie negali būti skuboti, todėl, kad mes jau padarėme klaidų. Turiu omeny, kad Vyriausybė, pateikdama paketą dėl dalies dujų ir elektros kainų kompensavimo, tikrai padarė nepagrįstą naudos kaštų analize sprendimą, man atrodo. Jis buvo pernelyg horizontalus, netaiklus – juk tai pastebėjo ir Lietuvos Bankas, ir ekonomistai. Akivaizdu, kad mes daugiau privilegijos taip elgtis neturėsime. Juk skolinimasis tai brangs – palūkanų normą Europos Centrinis Bankas tai kelia, kelia ir kiti bankai. Reiškia, rinkose skolinimasis brangs ir nepaisant to, kad mūsų valstybės skola yra dar proto ribose, bet skolos aptarnavimo kaštai augs, nes vis daugiau ir daugiau, mokėdami didesnes palūkanas, turėsime atiduoti tų viešųjų finansų būtent skolai grąžinti.
– Kokios tuomet priemonės, jūsų manymu, būtų taiklesnės? Nuo ko jūs pradėtumėte jau dabar?
– Reikia visiems susėsti prie bendro stalo. Po mūsų boikoto buvo toks siūlymas pateiktas, kad matytume būtinumą darbo grupei prie Vyriausybės sudaryti. Jau dabar reikėtų tą daryti – pasikviesti į tą būrį ir tuos žmones, kurie yra mūsų šviesuoliai ir gerai išmano tuos dalykus, kaip nepadaryti žalos mūsų ekonominiam augimui, konkurencingumui, tačiau turėti priemonių paketą, kurį mes esame pajėgūs finansuoti, nes turime tvarius, ilgalaikius pajamų šaltinius. Juk mes jų šiandien kai kuriems mūsų priimtiems įsipareigojimams padengti neturime – ar tai būtų kokios socialinės išmokos, kurios buvo indeksuotos, ar kiti dalykai, darbo užmokestis. Juk mes tai finansuojame iš skolintų pinigų, tvarių šaltinių neturime, nes mokestinės reformos, kuri pagausintų mūsų viešuosius finansus, ši Vyriausybė taip ir nesugebėjo pateikti Seimui, kad būtų priimti kažkokie pakeitimai ir mūsų perskirstymas per biudžetą, ta dalis nuo BVP biudžete būtų didesnė. Niekas nepadaryta. Vyriausybė to nepadarė, taigi tų šaltinių mes neturime. Dėl to reikia tartis susėdus kartu, kaip pagausinti mūsų pajamas, nes kol infliacija, tol yra tų viršplaninių pajamų, bet ji nėra amžina. Kai trauksis ekonomika, mažės viršplaninės pajamos, žmonės tikrai ims mažiau vartoti – jau dabar jie mažiau vartoja.
– Na, Vyriausybė siūlo tam tikras priemones – pavyzdžiui, automobilių taršos, nekilnojamojo turto mokesčius. Gal tikrai reikia dirbti su mokestine sistema, o gal reikia naujų mokesčių?
– Reikia peržiūrėti mokestinę sistemą. Taip, Vyriausybė siūlo tokius mokesčius, kurie atneš labai nedaug pajamų į mūsų biudžetą ir tikrai labai suerzins žmones. Aš labai gerbiu premjerę, bet ji juk turi suprasti tai, ką seniai kalbame, – kad reikia sumažinti darbo apmokestinimą, padaryti mokesčių sistemą socialiai atsakingesnę, kad žmonės, kurie uždirba nedideles ar vidutines pajamas, mokėtų mažesnius mokesčius ir kad daugiau būtų apmokestinamos vadinamosios kapitalo pajamos. Iki šiol nieko nepadaryta. Mokesčių prasme mes esame labai netvarkinga šalis. Mes visi nenorime mokėti mokesčių ir aš visa tai labai gerai suprantu – jei galėtume nemokėti mokesčių ir aš būčiau labai laiminga, bet juk visus viešuosius gėrius reikia finansuoti iš kažko, tad be mokesčių neišsiversime, bet mokestinės reformos Vyriausybė taip ir nepateikė.
Čia didelis minusas, todėl laikas tikrai yra praleistas. O jei tai bus atnešta prieš Savivaldos rinkimus... Žinote, Savivaldos rinkimai yra visiems labai svarbūs ir kaip tie mano kolegos, kurie išrinkti vienmandatėse, tokiu atveju gali palaikyti kokius nors siūlymus apmokestinti automobilius ar turtą? Žmonės vis tiek visa tai priima neigiamai. Reikia visiems susėsti ir susitarti dėl tokių dalykų – ką galime tikrai apmokestinti taip, kad tai pajustų ne tie, kurie yra pagrindinė varomoji mūsų jėga: darbo ar vartojimo jėga, tie žmonės, kurie nėra turčiai. Nuo jų kaip tik tą didelę naštą, kuri šiandien yra, reikia nuimti. Ją reikia paslinkti į tą pusę, kur yra pajamų Lietuvoje.
– Ir jūs, ir prezidentas, ir kai kurie ekspertai jau kurį laiką siūlo NPD prilyginti minimaliai mėnesio algai.
– Mes, socialdemokratai, esame registravę šį projektą. Jis jau pusę metų registruotas guli Seime ir dabar, kai buvo opozicijos boikotas, mes šitą projektą dar kartą perregistravome, bet nesulaukėme pritarimo, todėl, kad, žinoma, kaštai biudžetui yra dideli. Visgi aš manau, kad būtų laikas dėl to susitarti. Lietuvos Bankas taip pat, beje, siūlo – taigi, ne tik kokie tai politikai, sėdėdami ant kažkokio pigaus populizmo, tai sugalvojo. Plius, ir prezidentas. Aš tikrai labai gerbiu jo grupės žmones, kurie dirba su viešaisiais finansais – ten tikrai yra gerų ekspertų ir pats prezidentas vis tiek kaip ekonomistas išmano tuos dalykus. Aš manau, kad tokie siūlymai yra ne iš piršto laužti.
– Prezidentūros indėlį šioje temoje laikytumėte pakankamu?
– Manau, kad taip. Jis yra gana aktyvus šioje srityje ir jo teisėkūros iniciatyvos, man atrodo, prisideda prie bendro reikalų sprendimo bei judinimo iš mirties taško. Tikrai buvo ne viena jo iniciatyva, kuri iš pat pradžių gana skeptiškai buvo Vyriausybės sutikta, o po to, po kažkiek laiko, žingsniai ta linkme buvo žengti. Nėra labai daug pasirinkimo galimybių – visi sutariame, kad NPD yra geriausias instrumentas, kuris tikrai labai taikliai prisideda prie atskirties mažinimo ir perkamosios galios didinimo. Dėl to visi sutinka – galima ginčytis dėl dydžių, kaip taikyti formulę, bet susėdę visi už bendro stalo, man atrodo, tikrai galėtume dėl to sutarti.
Taip pat reikia galvoti, kaip bus su energetikos kainomis. Žmonės gauna baisias sąskaitas. Kai kažkas dabar yra kompensuojama, vis tiek sąskaitas gavę žmonės nustemba ir taip reaguoja ne vien tie, kurie turi mažas pajamas. Kiek žinau, dujų kaina dabar yra tris kartus didesnė nei buvo. Yra iniciatyvų ES lygmeniu galbūt kažką pradėti galvoti. Netikiu, kad mums reikės normuoti, bet sąskaitos greičiausiai tokios didelės bus ir valstybei taip lengvai kompensuoti toliau tokiu neapdairiu būdu tikrai nebeišeis.
Yra biokuro jėgainė, kuri Vilniaus mieste iki šiol nepadaryta dėl kažkokio aplaidaus, neefektyvaus valdymo ir institucijų dalyvavimo, pradedant Finansų, Energetikos ministerijomis bei Vilniaus miesto savivaldybe.
– Pereikime prie kitų socialinių dalykų. Seimas pritarė Užimtumo įstatymo pataisoms, kuriomis du kartus atsisakę jiems siūlomo tinkamo darbo asmenys neteks kai kurių socialinių išmokų. Žinoma, tvarkoje numatyti tam tikros nuostatos, kokiais atvejais tai įsigaliotų. Palaikymas Seime tam buvo gana platus. Ar galime tai laikyti socialiai teisingu pokyčiu?
– Nelygybė apskritai tarp žmonių, pajamų, turto visada gimsta prie darbo užmokesčio – kokio jis dydžio, o socialinės apsaugos visa sistema tik kompensuoja, švelnina tą nelygybę bei atskirtį. Aš galvoju, kad tokios priemonės, kurios teikiamos per įvairias socialines išmokas – ar tai būtų bedarbio išmoka, ar šalpos pensijos, ar vienišo asmens išmokos – tik padeda švelninti tą neteisybę, kurią sukuria geros švietimo sistemos nebuvimas, gero išsilavinimo neprieinamumas. Nekalbu tik apie aukštąjį universitetinį išsilavinimą, bet apie profesinį – iki šiol neturime geros profesinio rengimo sistemos, kur žmonės galėtų įgauti įgūdžius bei kvalifikaciją, kad galėtų surasti rinkoje darbą. Šioje būtent vietoje, kalbant apie tai, kad tu prarasi dalį išmokų, jei du kartus atsisakysi tau tinkamo darbo, nematyčiau didelės socialinės neteisybės. Tikrai yra piktnaudžiavimų. Mes visi Lietuvoje žinome apie tai, kad žmonės, kurie metų metais gauna tam tikras socialines išmokas, kartais nevengia piktnaudžiauti ir mes užmerkiame akis. Kartais tas, kuris gauna socialines išmokas ir dar dirba šešėlyje pasislėpęs, gyvena su didesnėmis pajamomis bei kelia tam tikrą nepasitenkinimą mūsų žmonėms. Aš galvoju, kad tai yra ta antra neteisybės pusė.
Labai gerai atsimenu, kad Europoje, kai teko dirbti Liuksemburge, o tai buvo prieš daug metų, jau tada būdavo tvarka, jog jei du kartus atsisakai darbo, tai viskas – netenki išmokų. Manau, kad yra priimtas geras sprendimas, nes šiuo metu yra įtampa darbo rinkoje – yra pilna laisvų darbo vietų, į kurias nenori žmonės eiti dirbti, nes žino, kad gaus kažkokias paramos priemones iš valstybės. Prie bendro gėrio kūrimo reikia prisidėti – tai yra teisinga.
– Ar socialdemokratai siūlo tikrai pakankamai alternatyvų valdančiųjų projektams? LSDP susilaukia kritikos iš opozicijoje esančių kitų partijų, kad kartais palaiko valdančiuosius.
– Tikrai socialdemokratai neretai palaiko siūlymus, kurie ateina iš Vyriausybės, kurie yra paruošti, gana geri ir svarbūs projektai, sprendžiant visas aktualias problemas, su kuriomis mes šiandien dienai susiduriame visuomenėje: ar tai būtų socialinė apsauga, ar kažkokia viešųjų finansų problema, aplinkosaugos srities bėda. Mes iš tiesų turime savo programą, bet kai kurie dalykai, kuriuos mes palaikome ir kurie ateina iš Vyriausybės bei yra siūlomi valdančiųjų, matome, kad atliepia tai, ką mes esame įsirašę ir į savo partijos, ir į rinkimų programą, su kuria mes ėjome į Seimą. Todėl mes negalime nepalaikyti teisingų, pamatuotų, gerų sprendimų, pagerinančių žengimą į tą gerovės valstybę, kurios mes visi siekiame – pradedant prezidentu, socialdemokratais. Pasirodo, kad valdantieji irgi siekia tos gerovės valstybės, nėra čia nieko blogo.
Mes visus šiuos sprendimus palaikome. Neimituosime ir nevaizduosime, kad esame opozicijoje, todėl būtinai turime balsuoti prieš, o mūsų opozicijos kolegos kartais visiškai nepamatuotai suimituoja tai, kad yra opozicijos atstovai ir kad dėl to reikia balsuoti prieš, nepalaikyti. Galvoju, kad iš jų pusės yra didelis neatsakingumas: jie čia tiesiog renkasi sau pliusus – gal kas nors išgirs, kad jie gali kažką pasakyti ant valdančiųjų. Labai paprasta pasakyti ant valdančiųjų blogą žodį, pakritikuoti, rėkti, nes žmonės dažniausiai tai girdi. Kaip sakoma, žmonės dažniausiai tų, kurie yra valdžioje, nemėgsta, nes visada valdžios sprendimai kažkaip neatliepia mūsų visų lūkesčių. Čia toks pigus populizmas, aš taip pavadinčiau. Visa tai vis dėlto yra konkurencija – juk mes, visa opozicija, konkuruojame dėl labai panašaus rinkėjo. Noriu pasakyti, kad mes, socialdemokratai labai pasveriame, padiskutuojame – jei reikia, ne tik frakcijoje, bet ir savo partinės vadovybės lygmenyje, valdyboje. Paklausiame ir mūsų partiečių nuomonės, kaip į klausimą žiūri žmonės regionuose – ar reikia palaikyti kažkokį sprendimą. Tikrai kartais tas sutarimas pasiekiamas ne taip ir paprastai, bet tikrai darome viską, kad nenuklystume ir nuo savo pažadų, kuriuos davėme rinkėjams, ir nepalaikytume tų sprendimų, kurie prieštarautų mūsų ideologijai. Viskas pagal mūsų kairiąją darbotvarkę.
– Jūs minite kairiąją darbotvarkę bei partijos programą, tačiau jūsų frakcija yra itin susiskaldžiusi dėl programoje įrašyto partnerystės įteisinimo klausimo ir balsuoja labai skirtingai. Kodėl taip yra? Kodėl ne visi jūsų frakcijos nariai palaiko partijos programoje įrašytą klausimą?
– Aš manau, kad Lietuvai seniai reikia imtis drąsos ir ryžto pakeisti mūsų mišrią rinkimų sistemą. Pritariu tų istorikų nuomonei, kurie sako, kad Lietuva, taip vėlai priimdama krikščionybę, turėjo trumpesnį laiką, tad vėliau susidūrė su civilizacija. Juk mes paskutiniai pagonys Europoje, mes paskutiniai išėjome iš lažo ir dabar esame tokie labai tradiciški bei labai sunkiai priimame naujoves. Reikia tai pripažinti, čia nėra nieko blogo, esame palyginus konservatyvios laikysenos, bet kai turime mišrią sistemą, kur yra vienmandatėse renkami Seimo nariai, tai jie labai dažnai įsiklauso į ten gyvenančių rinkėjų nuomonę. Šiuo metu, kalbant apie partnerystę, mūsų visuomenėje vyksta kultūrinis lūžis. Ar mes esame paruošę mūsų visuomenę tam rimtam kultūriniam lūžiui? – Aš manau, kad ne: žmonės turi per mažai informacijos, jie yra maitinami mitais apie tai, kokie baubai mūsų laukia, jei bus įtvirtinta partnerystė ir iš to kyla nesaugumo jausmas, nepasitikėjimas, ir mūsų Seimo nariai, kurie rinkti vienmandatėse, negali negirdėti, ką sako jų aplinkos žmonės, kurie nuogąstauja. Aš suprantu tuos nuogąstavimus, bet vis dėlto šiandien mes gyvename XXI amžiuje ir visame pasaulyje vykstančios žmogaus teisių tendencijos, kurios įsitvirtina mūsų realiame gyvenime, yra neišvengiamos ir Lietuvoje.
Socialdemokratai visada pasižymėjo labai aiškia ideologine nuostata, kad mes esame už visų mažumų teises, visi žmonės yra lygūs. Tai sako ir mūsų Konstitucija, dėl kurios mes kažkada visi susitarėme. Tikriausiai būtų naudinga visiems žmonėms ir tiems, kurie rinkti vienmandatėse, paskaityti tą Konstituciją bei suprasti, kad pas mus visi žmonės, nepaisant lyties, rasės, kitų dalykų yra lygūs prieš įstatymą, prieš dalykus, kurie ateina į mūsų gyvenimą. Todėl ta frakcijos nuomonė ir išsiskiria. Mes negalime priversti žmonių balsuoti, net jei pas mus partijos programoje įrašytą, kad mes palaikome. Tiesiog neišeina taip padaryti. Vis dėlto galvojame, kad žmonės, kurie išrinkti būti Seimo nariais, turi laisvą Seimo nario mandatą ir jie gali, net jei tai prieš jų kažkokius vertybinius įsitikinimus, balsuoti taip, kaip galbūt nori jo rinkėjas – tas žmogus tiesiog turėtų daugiau nudirbti su rinkėjais, kad paaiškintų. Mūsų partijoje taip pat yra žmonių, kurie turi abejonių dėl šito – ar tai teisingas žingsnis. Reikia su jais dirbti. Vyksta, kaip jau minėjau, kultūrinis lūžis.
– Atsakydama į ankstesnį klausimą paminėjote, kad opozicinės partijos konkuruoja dėl tų pačių rinkėjų. Socialdemokratai nepalaikė projekto, kuriuo skiriama dotacija Sauliaus Skvernelio vadovaujamai Demokratų sąjungai „Vardan Lietuvos“. Ar tokiu būdu patys šiek tiek nestumiate demokratų į bendradarbiavimą su konservatoriais?
– Aš tokią riziką matau, be jokios abejonės. Apie tai visur kalbama, kad gali po kitų rinkimų formuotis tokia koalicija. Skvernelio partija yra be pažiūrų partija – ten yra labai įvairių žmonių, tas sambūris yra labai įdomus, bet aiškios ideologijos jie neturi. Sunkiai įsivaizduočiau, kad po rinkimų gali dirbti socdemai kartu su konservatoriais. Buvo mažumos vyriausybė, kai nebuvo kitos išeities, bet šiaip sunkiai įsivaizduoju. Turėtų valstybėje atsitikti kažkas labai dramatiško, kur iš tiesų reikėtų vardan valstybės pačių svarbiausių dalykų gelbėjimo eiti ir dirbti dviem pagal pažiūras priešingai skirtingoms partijoms, tokioms kaip konservatoriai ir socialdemokratai. Tuo tarpu Skvernelio partija, aš labai puikiai įsivaizduoju, kad ji galėtų dirbti su konservatoriais. Jei kalbame apie tą dotacijos klausimą, aš tai vertinu, kad čia buvo tokios politinės korupcijos labai vadovėliškas pavyzdys, todėl, kad tą pačią dieną Skvernelio partija balsavo ir palaikė sveikatos apsaugos reformą, kuri tikriausiai, jei ne Skvernelio frakcijos balsai, būtų nesulaukusi pritarimo. Ta reforma iš tiesų yra skausmingas klausimas su dideliu klaustuku, ar teisinga linkme yra einama, darant tokią reformą, kai paslaugos žmonėms nėra priartinamos prie jų, o yra tolinamos. Tas pasirinktas kelias, bent jau mūsų partijos įsitikinimu, yra išleisti daug pinigų, o ar bus didelė nauda žmogui – panašu, kad nebus.
– Kodėl tokiu atveju opozicijai niekaip nepavyksta susikalbėti? Nėra opozicijos lyderio, vyksta nuolatiniai susižaibavimai su „valstiečių“ atstovais, kurie kartais akcentuoja, kad jūs padedate konservatoriams. Buvo galvojama, kad po boikoto jau opozicija pradės vieningiau kalbėti ir gal net sutars dėl lyderio, tačiau taip neįvyko. Kodėl?
– Aš pasakysiu, kad ir nėra labai didelio tarimosi. Matyt, nėra ir poreikio didelio. Visos frakcijos dirba kažkaip išsiskaldžiusios ir gerai dėl to jaučiasi, kaip matau. Kai mes buvome per boikotą suartėję, tai iš tiesų matėme, kad, jei susitartume, galėtume dirbti. Tai nereiškia, kad galbūt nesusitarsime, bet šiandien dienai dėl to, kad opozicija yra susiskaldžiusi, be jokios abejonės, valdantiesiems tik lengviau. Kai reikia – ar socialdemokratai, ar Skvernelis, ar Darbo frakcija palaiko, bet vis atsiranda tų balsų, kurie padeda valdantiesiems kartais praeiti Seimo priėmimo stadiją ne tik labai geriems projektams, bet ir abejotinos vertės. Tai minusas. Opozicija, jei ji stipri ir susiglaudusi, yra didelė jėga, todėl, kad priverčia Vyriausybę dirbti efektyviai ir nevėluoti su visais reikalingais sprendimais. (…)
Iš tiesų yra labai didelė problema su tomis Vyriausybės išvadomis. Galiu pasakyti pavyzdį – vasaros metas ir turbūt visi atsipūtę sėdi. Mūsų frakcija dabar kreipėsi į Vyriausybę dėl būsto nuomos lubų nustatymo: ar yra kas nors padaryta, sprendžiant problemą Vilniaus mieste dėl būsto nuomos. Mes jau prieš tris savaites parašėme tą kreipimąsi ir iki šiol jokio atsakymo nėra. Negi taip sudėtinga parašyti atsakymą, kai yra kokia nors labai aktuali problema? Klausimas yra paprastas: ar yra nustatyta, ar nenustatyta. Jei nenustatyta, ar planuojate nustatyti, nes šiuo metu dėl nuomojamo būsto viršutinių ribų didesniuose miestuose yra įtampa. Kai užplūdo ukrainiečiai, tai dabar paprastas žmogus su vidutinėmis pajamomis ir kokie nors studentai, vieniši asmenys su vaikais neišgali rinkoje išsinuomoti būsto. Čia menkas toks pavyzdys. Aš manau, kad Vyriausybė turi dirbti greičiau, tačiau valstybės tarnyba visa yra nemotyvuota.
– Grįžkime prie partijų. Įvairių agentūrų atliekamų visuomenės apklausų duomenimis, socdemai yra viena populiariausių partijų. Jūs paminėjote, kad Skvernelis galėtų dirbti su konservatoriais. Su kuo koaliciją galėtų burti LSDP?
– Socialdemokratai yra dirbę su daug kuo, kai buvo valdžioje, mes turime tos patirties. Mes galime didžiuotis tuo, kad suprantame apskritai socialinio dialogo reikalingumą – tai labai svarbus dalykas, kad sprendimai būtų paruošiami, remiantis tuo dialogo būdu. Dabar, kai valdžioje konservatoriai ir liberalai, matosi, kaip jiems tos patirties trūksta. Man atrodo, kad mes galėtume tikrai dirbti su visomis partijomis, kurių frakcijos šiuo metu yra opozicijoje ir surasti tuos sprendimus galėtume gana nesunkiai. Kaip minėjau, mes negalėtume tikriausiai dirbti su konservatoriais ir liberalais, su kuriais yra esminiai ideologiniai požiūriai. Ne žmogaus teisių aspektu – mes čia sutampame, bet kalbant apie viešąsias paslaugas, kas jas turi teikti: ar valstybė turi daugiau teikti jų ir prisiimti didesnę atsakomybę, ar viską privatizuoti bei atiduoti tas funkcijas vykdyti privatiems asmenims.
– Kaip jūs apskritai vertinate konkurenciją su demokratais, kalbant apie 2023 metais vyksiančius Savivaldos rinkimus? Vos pradėję kurtis demokratai „nuvogė“ iš jūsų Neringos merą, jie gana intensyviai plečiasi regionuose. Ar nesibaiminate, kad artėjančiuose rinkimuose tai jums gali tapti iššūkiu?
– Mes esame tikrai didelė, stipri, solidi partija ir tam tikri nubyrėjimai yra neišvengiami. Yra visada partijoje žmonių, kurie kažkuo nepatenkinti, nes jiems pritrūko karjeros galimybių, kažkokio gilesnio galbūt požiūrio į vietos problemas. Nidos atveju, man atrodo, gal mes iš tiesų teisėkūroje padarėme kažkokių klaidų aplinkosaugos aspektu – visko būna. Tokie mažučiai nubyrėjimai tuo metu skausmingi, bet jie mums, patikėkite, tikrai nepadarė didelės žalos. Šiandien dieną mūsų partija yra labai susiglaudusi, dirbame labai kruopščiai ir atsakingai, ruošdamiesi Savivaldos rinkimams, palaikome gerus ryšius su visais partijos skyriais. Vienur partijos skyriai stipresni, kitur silpnesni, žmonės nevienodi, bet mes turėsime kandidatus visose 60 savivaldybių – yra formuojami kandidatų sąrašai į tarybas, tas darbas jau daugiau-mažiau eina į pabaigą ir rugsėjo mėnesį mes turėsime nacionalinę savo partinę konferenciją, kurioje patvirtinsime visus kandidatus į merus, visus sąrašus.
Manau, kad socialdemokratai tikrai turės stiprias startines galimybes siekti gerų rezultatų savivaldoje ir jokie demokratai nuo mūsų nenukrapštys net ir labai agresyviai elgdamiesi, o jie tai daro, mes tai žinome – gana agresyvi yra jų įgyvendinama politika. Nubyrėjimas yra labai neženklus – vienas, kitas. Perėjo tie žmonės, kurie iš tiesų buvo socialdemokratai yra ne dėl to, kad jie yra socialdemokratai vertybiniu pagrindu, bet greičiau tie, kurie irgi buvo prisišlieję. Visokių yra visose partijose. Jie dabar ieško kažkokių naujų pažadų, o man atrodo, kad Skvernelis ir jo artimiausia aplinka labai moka žadėti geras vietas bei sugundyti būti perbėgėliu į naują besikuriančią partiją.
– Jūs esate įvardijama kaip viena iš galimų LSDP kandidatų į merus Vilniuje. Kaip galvojate, ar jūsų kandidatūrą patvirtins partija? Ar pati matytumėte save šioje pozicijoje?
– Tikrai pati asmeniškai nesu priėmusi dar sprendimo. Labai džiaugiuosi, didžiuojuosi, kad mane daugelis Vilniaus miesto partijos grupių pasiūlė kandidate – esu jiems labai dėkinga už tai. Sprendimas bus priimtas Vilniaus miesto konferencijoje rugsėjo viduryje, viskas priklausys nuo to, kaip partija pažiūrės į tai, ar mano kandidatūra tikrai reikalinga. Aš pati asmeniškai matau tam tikras galimybes, kuo aš galėčiau prisidėti prie geresnio Vilniaus ir vilniečių gyvenimo, nes tai, ką dabar padarė valdantieji Vilniaus miesto savivaldybėje – kalbu ir apie šildymo sezoną, ir apie tai, kad iš 5 tūkst. namų, kuriuos reikia renovuoti, yra 450 renovuota, ir apie tai, kad viešasis transportas nesutvarkytas, ir tai, kad municipalinio būsto plėtra visiškai nevyksta – tie baziniai dalykai, kurie gyvybiškai reikalingi miestiečiams, aš manau, kad taip ir liko iki galo nepadaryti, nesutvarkyti.
Tikrai reikėtų galvoti ne vien apie tai, kaip padaryti miestą vien tik kuo žalesnį, kuo išmanesnį ar dar kokį nors pritaikytą visiems gražiems ir reikalingiems jaunų, išsilavinusių žmonių poreikiams, bet kartu reikia galvoti, kaip surasti tam tikrą balansą, kad Vilnius netaptų miestu, kuriame nėra patogu gyventi. Juk Vilnius visuomet buvo laikomas miestu, kuriame patogu gyventi. Mes turime jį tokį išlaikyti. Aš manau, kad su tuo galėčiau, o ir mūsų Vilniaus skyrius ties tuo orientuojasi, dirbti, bet ar aš būsiu ta kandidate, tikrai dar nesu apsisprendusi. Rudenį bus akivaizdu, bet jeigu mes visi žiūrėsime abejingai, – kad Vilnius yra sudėtingas, nenorime... Žinau, kad mano kolegos politikai tiesiog nenori eiti į tuos dalykus. Tai ką, mes sudarysime galimybes, kad Zuokas laimėtų ir būtų vėl išrinktas Vilniaus miesto meru?
– Įprastai sostinės gyventojai balsuoja už dešiniuosius liberalus ir nelabai renka kairiuosius politikus.
– Taip, vilniečiai jau kuris laikas yra už tą dešiniąją pusę, nes čia vis tiek yra labai daug įsikūrusio verslaus pasaulio, jie žavisi liberaliomis idėjomis. Tos liberalios idėjos yra ne tik žmogaus teisės, bet ir tai, kad yra neribojama laisvė gyventi taip, kaip noriu. Aš manau, kad Vilnius jau turi būti labiau pasiruošęs priimti kairiąsias idėjas, todėl, kad jos tikrai yra labai miestui reikalingos. Tai yra ne tik žmogaus teisės, apie kurias mes šiandien diskutuojame – ar tai būtų partnerystė, ar lengvų kvaišalų dekriminalizavimas, ar aplinkosauginiai dalykai, kad būtų švarus oras, žalia, – bet taip pat yra ir socioekonominis paketas, kuris irgi yra svarbus: ne tik, kad palikime viską savose kišenėse ir gerai gyvensime, bet juk ir infrastruktūra reikalinga.
Kad visi galėtume gerai gyventi didmiestyje, be kamščių nuvažiuoti į darbo vietą ar turėti gyvenamąjį būstą, tai vis tiek reikalinga ir valstybės, ir savivaldybės tam tikra parama, investicijos. Vilnius šiaip ar taip jau darosi didmiestis, mes visi dūstame didmiesčiuose, visi nenorime lipti į viešąjį transportą, nes jis yra nepatogus, kenkiantis aplinkai, jo nedaug, mokami maži atlyginimai tiems vargšams vairuotojams. Taip, Vilniuje kairiosios politikos sprendimų tikrai labai trūksta. Mums labai gaila, kad mes mažai galime padaryti įtakos – aš manau, kad vilniečių gyvenimas tikrai pagerėtų. Jis bent jau būtų labiau subalansuotas, kad mums visiems būtų čia patogiau, saugiau gyventi ir augti vaikams. Tie patys darželiai – žiūrėkite, kas darosi.
– Dėkoju už pokalbį.
