„Patekau į nelaisvę. Labiausiai bijojau kankinimų. Paskui pastebėjau, kad jie patys mūsų bijo“, – pasakojo Vyšnia, pulko „Azov“, tapusio ukrainiečių pasipriešinimo simboliu, gretose kovęsis su okupantais.
Pokalbį su D. Usičenko-Vyšnia publikavo ukrainiečių naujienų portalas „cenzor.net“.
Į Mariupolį – sraigtasparniu
Vyšnia iš pradžių kariavo Kijevo priemiesčiuose, Bučoje. Paskui gavo pasiūlymą skristi sraigtasparniais į Mariupolį padėti ginti miesto. Jis yra vienas iš nedaugelio išgyvenusių tą rizikingą sraigtasparnių operaciją. Jis – vienas iš nedaugelio, kuriems pavyko grįžti į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją iš Rusijos nelaisvės.
„Iš pradžių nežinojome, kad reikės [į Mariuoplį] skristi. Mes su draugu sutikome ir išskridome. Ar supratau, kad tai bilietas tik į vieną pusę? Taip, supratau. Kai atskridau, „azoviečiai“ mane pasiėmė. Tie, kurie mane pažinojo, nustebo. Klausė: „Ko tu čia [atskridai]?“ Atsakiau, juk esame broliukai, reikia jums padėti“, – prisiminė pirmąsias minutes Mariupolyje.
Į klausimą, kokį įspūdį jam paliko sugriautas miestas, karys pasakojo: „Iš pradžių mačiau tik uostą. Palaukėme „Azovo“, kad mus paimtų. Jiems žmonių trūko, todėl iš karto išskirstė. Ten supratau, kad ta taktika, kokios mes čia mokėmės, yra neveiksminga. Išvažiavome į Graikų skersgatvį. Važiavome krantine. Tokio Mariupolio iki tol nebuvau matęs. Panašiai kaip filme „7 Hills“ („Septynios kalvos“). Siurrealistiniai vaizdai. Pamačiau ant suoliuko sėdintį lavoną. Niekas juo nesirūpino. Netoliese vaikščiojo jauna moteris su kūdikiu vežimėlyje. Greta kamuoliu žaidė vaikai. Alėjoje gulėjo dar keli lavonai, tačiau vaikai į juos nekreipė dėmesio. Tiesiog žaidė ir net juokėsi“, – pirmąsias minutes prisiminė Vyšnia.
Važiuodami toliau kariai pamatė dar penkis vaikus. Privažiavo arčiau. „Žinote, kaip atrodo kontūzyti žmonės? Didelės akys, stiklinis žvilgsnis. Tuos vaikus kontūzijo sprogimai. Jie ėjo parsinešti vandens. Tokį Mariupolį pamačiau“, – rūkydamas cigarą nenuosekliai pasakojo D. Usičenko.
Pirmasis sužeidimas – po pusantros valandos
Jis prisipažino, kad per pusantros valandos neteko dviejų ginklo brolių, o pats buvo sužeistas. „Iš pradžių buvau su Grianu. Jis tapo 200-uoju. Buvau su Šprotu. Jis tapo 200-uoju. Paskui ir mane kontūzijo... Mes užėmėme poziciją ties pastatu. Turėjome stebėti sankryžoje važinėjusį tanką ir pranešinėti. Nes paskui tanką galėjo eiti pyderai... Galima taip sakyti?.. Paskui tanką galėjo sekti pyderai. Mes juos turėjome sunaikinti, o vienas iš mūsų grupės turėjo prieštankinį NLAW, kuriuo turėjo „atidirbti“ tanką. Bet mes nebuvo tinkamai pasiruošę. Tarp vienetų buvo per dideli atstumai, neturėjome radijo ryšio. Daug ko neturėjome. Broliukus pirmą kartą pamačiau taip atrodančius – bet kaip apsirengusius, su purvinomis uniformomis. Skudurus, sako, kuriuos mums atvežėte, meskite. Nereikia mums jų. Kariaujame tuo, ką turime... Kur sustojau?
Taigi, užėmėme pozicijas prie pastato. Priėmiau sprendimą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo neteisingas, – sueiti į pastato vidų. Tankas ir pyderai mus apšaudė. Įlindau į namą pas vaikinus, kad to išvengčiau. Stovėjome visi trys prie lango, o tankas „atidirbo“ [šovė] tiesiai į mus. Pasisekė, kad į mus šovė šarvamušiu ar, kaip tankistai jį vadina, sviediniu. Jis pralėkė pro mus, pažėrė skeveldrų. Šprotą kontūzijo, mane apdegino parako dūmai. Apdegė veidas. Ir tai įvyko praėjus vos pusantros valandos po atvykimo į Mariupolį. Mes visi 300-ieji. Išsikvietėme medivaką. Nuvežė mus į tokią ligoninę. Apgijau ir vėl išėjau“, – pasakojo „Azovo“ karys.
Tada jis pateko į Henesio skyrių. „Buvome kitose pozicijose Sodo parke. Ten mane antrą kartą sužeidė 82 mm minos skeveldra. Tada buvau „įjungęs“ nemirtingumo režimą ir minų nebijojau. Nesislėpiau joms atskrendant. Pasirodo, be reikalo. Trečią kartą sužeidė snaiperis „Azovstalyje“ – pasakojo Vyšnia.
Trūko medikamentų ir gydytojų
Labiausiai jam į atmintį įstrigo lavonai ir yrančių kūnų tvaikas. „Prisimenu lavonus. Ant mūsų numetė FAB [kelis šimtus kilogramų sveriančią fugasinę skeveldrinę aviacinę bombą]. Tik vėliau, kai gavome įsakymą pasiduoti, sužinojau, kad toji bomba nesprogo. Ji nukrito netoli mūsų kambario, kuriame buvau gydomas. Krisdama slėptuvėje pramušė perdangas. O ten stovėjo sužeistųjų lovos. Tie, kurie buvo 300-ieji, tapo 200-ieji. Jų negalėjome ištraukti. Dvi savaites uodėme yrančių kūnų kvapą. Kurie bent kiek galėjo paeiti, ėjo ardyti griuvėsių ir traukti kūnų. Kelis ištraukė, bet daugelio nepasiekė. Jie ten ir liko.
Atsimenu daug galūnių amputacijų. Kaip [mirusiųjų] kūnų nebuvo kur dėti. Šunį su kažkieno ranka bėgiojantį prisimenu. Sužeistieji į pilvą paprastai tapdavo 200-aisiais, nes trūko medikų. Nebuvo kas operuoja. Nei sveikatos, nei medikų, nei medikamentų. Tai jau galas, galvojau. Pasiduoti neketinome. Net negalvojome, kad Redis [pulko „Azovas“ vadas Denisas Prokopenko] duos tokį įsakymą. Man buvo garbė tarnauti pulke, kuriam vadovavo toks žmogus“, – pagarbiai apie pulko „Azov“ vadą atsiliepė Vyšnia.
Pinigai prarado vertę
Pasakodamas apie mūšius „Azovstalyje“ D. Usičenko teigė, kad tuomet jiems buvo blogai. Būdami mieste ukrainiečiai lupo okupantus, tačiau pasislėpus gamykloje situacija pasikeitė. „Daužė mus artilerija, lėktuvėliai. Blogiau už lėktuvėlius nieko nėra.
Buvo toks atvejis. Turėjau toliau paeiti. O eiti reikia atsargiai. Ten viskas sugriauta, reikia už vielų ir laidų neužkliūti. Matau, pinigų pakelis guli. Didelis pakas. Gal 5000 banknotų po 200 grivinų. Kam man tie pinigai? Paspyriau ir toliau nubėgau. Auksas ir pinigai neturėjo jokios vertės. Valgis ir rūkalai buvo svarbiausia.
Ar ko nors bijojau? Lyg ir nieko nebijojau. Nebent patekti į nelaisvę ir būti kankinamam“, – prisipažino Vyšnia.
Rusai bijojo belaisvių
Paklaustas, koks likimas laukia „Azovo“ vado D. Prokopenkos-Redžio rusų nelaisvėje, Vyšnia susimąstė. „Manau, kad jie (rusai) jam nieko nepadarys. Nepalauš. Kalėjime jį ilgai laikys, tikrai neišleis į Ukrainą. Nes jis – grėsmė Rusijos Federacijai, o jei grįš, tai mes laimėsime. Nors mes ir taip nugalėsime.
Girdėjau pasakojimą, kad jį įvedus į izoliatorių visi „azoviečiai“ išsirikiavo. Redis jiems savo balsu suriko: „Slava Ukraine!“ Kariai jam atsakė. Tai visi tie vertuchajai (kalėjimo prižiūrėtojai) apsišiko iš baimės“, – apie vado autoritetą kalbėjo D. Usičenko-Vyšnia.
Jis teigė, kad tarp priešų pastebėjęs ir gana padorių žmonių: „Kai mes pasidavėme Novoazovske, tarp mus suėmusių FSB‘šnikų buvo ir žmonių su savotišku garbės supratimu. Jie sakė: „Vaikinai, ačiū [kad pasidavėte], jūs puikiai kariaujate.“
Ko klausinėjo? Ar šaudei? Taip, šaudžiau. Esi iš „Azovo“? Taip, „Azovo“. Į civilius šaudei? Ne, nešaudžiau. Neprisipažįsti? Neturiu ko prisipažinti. Tai prieštarauja mano įsitikinimams. Kariavau sąžiningai. O jūs, sakau jiems, patys kariaujate nesąžiningai.
Buvo Novoazovske ir pyderų. Kai susierzinu, pradedu ukrainietiškai kalbėti. Tie nieko nesuprato. „Ko čia savo veršio kalba kalbi?“ Kalbėsiu, sakau. Iš pradžių gąsdino, grasino pagaliu mušti. Nu, muškite.
Ar siūlė bendradarbiauti? O kas man gali siūlyti? Pažiūrėkite, kaip aš atrodau. Mano visas kūnas Ukrainos istorija nurašinėtas [parodė savo tatuiruotes]. Ties širdimi man herbas auksinis ištatuiruotas. [Rusas] beda į jį: „Kas čia?“ Tai mano karaliaus herbas, sakau. „O kas tavo karalius?“ – klausia. Danielius Haličietis. A, nustebo, manėme, kad tai SS Galicijos ženklas. Manykite, kaip norite. Bet mūsų Aukščiausioji Rada nusprendė, kad tai Ukrainos herbas. Tokios buvo kalbos.
Buvo ir tokių žmogeliukų, kurie reikalavo, kad nežiūrėtume jiems į akis. Liepdavo nuleisti žvilgsnius. Trumpai tariant, jie bijojo „Azovo“. Žiauriai bijojo“, – kalbėjo ukrainietis.
Laukė sušaudymo
Jis prisipažino, kad iš pradžių galvojęs, jog nelaisvėje jo ilgai nelaikys, o sušaudys. „Manęs niekaip [rusai] nenorėjo išleisti. Buvo trys [planuojamų apsikeisti belaisvių] sąrašai. Mano pavardės nė viename nebuvo. Nė vieno iš „Azovo“ pavardės taip pat nebuvo. Buvo įsakyta „Azovo“ neišleisti.
Kai reikėjo pasiduoti, norėjau nusišauti. Paskui pagalvojau, kad nusišauti gali tik bailiai. Tai išardžiau savo PM [„Makarovo“ pistoletą] ir pasidaviau. Buvau nevaikščiojantis. Atėjo Čiudikas ir sako, kad Redis įsakė pasiduoti. Žiūri ir šypsosi. Žinojome, ką tai reiškia. Varčiau PM rankose. Žinojome, kaip jie elgiasi su belaisviais. Ypač su „Azovo“ kariais. Mano akyse vienas jūrų pėstininkas iš kalašo į galvą nusišovė. O vienas su PM norėjo nusišauti, tik nepataikė. Bet jo svajonė išsipildė – jis mirė.
Pasidaviau su antrąja grupe. Mane neštuvuose išnešė jūrų pėstininkai“, – pasidavimo aplinkybes prisiminė Vyšnia.
Nelaisvėje išbuvo pusantro mėnesio. Jį laikė ligoninėje, tačiau gydyti jų negydė. Nedavė vaistų nuo skausmo. Tik palaikė stabilią būseną.
„Kai sužinojome, kad veža apsikeisti belaisviais, netikėjome. Manome, kad veža į Jelenovkos laikinojo sulaikymo izoliatorių. Bet man jau buvo vis tiek. Nes palatoje atsibodo. Arba sėdi, arba guli. Jei nori eiti į tualetą, privalai prašyti leidimo. Vienintelė pramoga – knygas skaityti. Bet knygos – sovietinis mėšlas. Buvo ir [Stiveno] Kingo knygų. Knygų seselės atnešdavo.
Pažadino. Sako, ruoškitės. Važiuosite į apsikeitimą. Nesupratome. Galvojome, bus koks nors šūdas. Nes prieš tai vienus išvežė apsikeisti, tačiau nufotografavo ir grąžino. Sulaukėme mašinos ir išvažiavome. Bet kuo toliau važiavome, tuo daugiau „Azovo“ ekipuotės mačiau ant pyderų. Liemenės, kepurės, šarvinės liemenės, kuprinės, viskas „Azovo“. Jie viską atiminėjo. Net mano vaistus nuo skausmo atėmė, kai ėjome į nelaisvę. Tai jie laiko savo teisėtais trofėjais. Net ir važiuodami netikėjome. Galvojome, dabar „Gradais“ apšaudys. Visokių niekšybių tikėjomės.
Jie manęs bijojo. Visų iš „Azovo“ bijojo. Klausė, ar pažįstu Redį. Sakau, aišku, pažįstu. Ką galiu pasakyti apie jį? Nė vieno blogo žodžio apie jį negaliu pasakyti. Jis buvo mūsų vadas. Vienas geriausių karvedžių“, – apie savo vadą kalbėjo Vyšnia.