Reikalinga ginkluotė jau pasiekia fronto linijas, mes galime pergalingai baigti šį karą. Gal net iki metų pabaigos. Taip vis drąsiau pastaruoju metu kalba Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.
Pasak jo, NATO turi rasti Ukrainai vietą bendroje saugumo erdvėje, kitaip Aljansas susidurs su konfrontacija su Rusija: „Arba skubi pagalba Ukrainai, kurios pakaktų pergalei, arba atidėtas karas tarp Rusijos ir jūsų“.
Ar tai išties yra teisybė, ar labiau noras tikėti pergale, atsilaikius daugiau nei keturis mėnesius prieš Rusiją, ar strateginės komunikacijos žinutė sąjungininkams Vakaruose – diskusijų klausimas.
Bet akivaizdu, kad moderni vakarietiška ginkluotė kovos lauke išties turi milžinišką poveikį: pastaruoju metu vienas po sproginėja Rusijos amunicijos ir šaudmenų sandėliai, įrengti okupuotoje Ukrainos teritorijoje, toli už fronto linijos. Tai yra ne tik modernių haubicų bei specialios amunicijos darbo rezultatas, bet ir salvinės ugnies sistemų, tokių, kaip HIMARS galios įrodymas.
Mobilios HIMARS sistemos greitai juda keliais. Saugiai per keliasdešimt km nuo rusų artilerijos apšaudymo savas ugnies pozicijas įsirengiantys ir po pirmųjų salvių skubiai vietą paliekantys ukrainiečiai paleidžia raketas, kurių šūvio nuotolis bei taiklumas gerokai pranoksta priešininkų.
Kol Rusijos aviacija bando medžioti šias Vakarų dovanas, kurių dar yra vos keliolika, nors poreikis siekia šimtus, Kremlius neatsitiktinai toliau svaidosi grasinimais. Bet ne tik jais.
Pavyzdžiui, tai, kad Rusija per „specialiąją karinę operaciją“ Ukrainoje, anot V. Putino „iš esmės nieko rimto dar nepradėjo“ galima vertinti, kaip grasinimą, bet kartu siunčiama ir labai aiški žinutė, kad Maskva tebėra atvira deryboms. „Tuo pačiu mes neatsisakome surengti taikos derybas, bet atsisakantieji turėtų žinoti, kad juo toliau, tuo sunkiau bus su mumis susitarti“, – perspėjo V. Putinas.
Optimistams gali pasirodyti, jog Kremliaus derybinės pozicijos gerokai susilpnėjo: apdaužytos Rusijos pajėgos Donbase patyrė milžiniškus nuostolius – net kukliausiais duomenimis trečdalis tų pajėgų, kurios buvo prieš vasario 24-ąją sutelktos prie Ukrainos sienų yra sunaikinta.
O likusios, net su rezervais išsikvepia, po Popasnos, Sjeverodonecko ir Lysyčansko užėmimo operacijų, kurios rusams kainavo ypač brangiai, jėgų tęsti puolimą tiesiog nėra. Trūksta ir karių, ir technikos, ir ginklų, ir amunicijos, o dar reikia atremti vis drąsesnes ukrainiečių kontratakas prie Chersono. Tad V. Putino kalbos apie tai, kad Rusija dar esą nieko rimto nepradėjo gali pasirodyti nerimti svaičiojimai. O jei jau Kremlius atvirauja apie taikos derybas, tai, matyt, popieriai visai prasti.
Bet toks optimizmas gali būti ir apgaulingas, mat viskas šiame kare priklauso nuo strateginės kantrybės, nuoseklaus karui reikalingų priemonių tiekimo, o taip pat ir vienybės, gebėjimo atsilaikyti prieš Rusijos šantažą.
Rusijos pajėgas talžo iš didelio nuotolio
Atrodytų, kad rimtų priežasčių dvejoti Vakarų vienybe bei ukrainiečių gebėjimais atsikovoti teritorijas nėra: Ukrainai toliau tiekiama karinė pagalba – be HIMARS ukrainiečiai mokomi naudotis panašiomis salvinės ugnies sistemomis MLRS M-270 bei analogiškomis vokiškomis modifikacijomis „Mars-2“.
Pirmąją puolimo bangą pavasarį atlaikę ukrainiečiai pastarosiomis savaitėmis į šipulius pavertė ir Rusijos planą B: Kremliaus ambicija užkariauti visą Donbasą kol kas apsiribojo tik Luhansko srities administracinių ribų kontrole.
Tai, kad V. Putinas savo gynybos ministrui Sergejui Šoigu nurodė tęsti puolimą Ukrainoje, o beveik tuo pat metu visi ženklai rodo apie išsekusių rusų pajėgų daromą priverstinę operacinę pauzę, reiškia ne tik tai, kad kol kas rezultatai mūšio lauke netenkina, todėl telkiami papildomi rezervai tolesnėms operacijoms, bet ir tai, kad okupacinėms rusų pajėgoms ukrainiečių keliama grėsmė yra labai reali. Sena ir visoms šalims galiojanti taisyklė, kad jokia kariuomenė negalės efektyviai kautis, jei neturės šaudmenų, amunicijos, degalų ir toliau pasitvirtina. Ypač rusams.
Tai, kad nelanksti, sustabarėjusi Rusijos kariuomenės logistinė struktūra vis dažniau tampa Ukrainos salvinės ugnies sistemų taikiniu yra išties dramatišką poveikį Rusijos gebėjimams kariauti turintis veiksnys. Rusijos kariuomenės logistika šlubavo karo pradžioje, kai šarvuotųjų kolonų, benzinvežių vilkstines ukrainiečiai naikino prieštankinėse ir artilerijos pasalose prie Kyjivo, Černihovo, Charkivo, bet šlubuoja ir dabar Donbase bei netoli Chersono.
Taiklūs ukrainiečių smūgiai iš didelio atstumo tėra viena priežasčių: Rusijos kariuomenės logistika yra paremta geležinkelių transportu ir priešakinių amunicijos sandėlių išdėstymu – traukiniai atgabena šaudmenis į paskirstymo mazgus už 100 km nuo fronto linijos, o tada viskas pakraunama į sunkvežimius ir gabenama, iškraunama į mažesnius sandėlius už 30-40 km nuo fronto.
XXI a. tai yra ypatingai laiko prasme neefektyvus ir pavojingas darbas – viskas daroma rankomis, potencialiai stebint ukrainiečių bepiločiams orlaiviams.
Tačiau iš rusų pusės viskas pagal prieškariu numatytas jų procedūras – teoriškai ukrainiečių artilerija neturėtų pasiekti šių sandėlių, juo labiau, kad jie įrengiami arba civilių apgyvendintose vietovėse – miestuose, miesteliuose, kaimuose, gamyklose, fermose, ūkio technikos sandėliuose.
Bet kai aptiktus amunicijos sandėlius ukrainiečiai naikina iš didelio atstumo, visi planai šaudmenimis aprūpinti puolimą tęsti turinčias pajėgas nueina velniop. O kiekvienas sunaikintas amunicijos sandėlis, sunkvežimiai, kurių Rusija neteko jau apie 1,2 tūkst. Reiškia ne tik fizinius praradimus, kuriuos gali būti sunku pakeisti, bet ir iš naujo kartojamą aprūpinimo operaciją.
Galiausiai tenka rinktis – stabdyti operacijas ar netgi atsitraukti, kaip tai nutiko Gyvačių saloje. Ir jei vos keliolika vakarietiškų salvinės ugnies sistemų fronte sukėlė tokį chaosą, tai tolesni pažadėtų vakarietiškų ginkluotės sistemų tiekimai per liepą gali padėti ukrainiečiams suduoti dar rimtesnį atsaką jau rugpjūtį.
Išties, JAV jau pažadėjo skirti ne tik dar dar daugiau HIMARS bet ir amunicijos – per tūkstantį išmaniųjų M982 „Excalibur“ 155 mm kalibro sviedinių. Kitaip, nei įprasti sviediniai, kurių prireikia šimtų vienam taikiniui sunaikinti arba nuslopinti ugnies poziciją, „Excalibur“ gali pataikyti į taikinius, esančius už 70 km ir net 4 metrų taiklumu.
Be tokios reikšmingos Vakarų pagalbos ukrainiečiai net su savo geležine valia nebūtų atsilaikę Donbase. Tačiau Vakarų karinė pagalba, kurios lėtus tempus, nepakankamus kiekius vis akcentuoja Ukraina, taip pat turi valios veiksnį – jei jis susvyruos, viskas gali būti perniek.
Keisti vokiečių sprendimai
Vėlgi, vėluojanti, nepakankama karinė pagalba iš Vakarų nėra jokia naujiena ukrainiečiams ar jų rėmėjams. Tai, kad Vokietija vis delsia su karine pagalba ukrainiečiams jau tapo nuolatinio nepasitenkinimo, nesusipratimų ir pykčių priežastimi.
Vokietijos pažadai remti Ukrainą ginkluote, nuolat pabrėžiama statistika, kad būtent Vokietija ukrainiečiams išties perdavė milžiniškus kiekius ginkluotės, amunicijos kertasi su sveiku protu nesuvokiamais sprendimais.
Ar tai būtų bandymai stabdyti Ispanijos pasiūlytų vokiškų tankų „Leopard-2“ tiekimą, ar pačių vokiečių trypčiojimai, keistai argumentuojant vilkinimą tiekti priešlėktuvinės gynybos priemones – garsiuosius „Gepardus“ bei pėstininkų kovos mašinas „Marder“.
Tai nėra naujausi ar pajėgiausi šarvuočiai, jais naudotis, juos išmokti remontuoti dar reikia apmokyti ukrainiečių įgulas, reikės ir atsarginių dalinių, bet tai yra geriau, nei lengvieji automobiliai, kuriais kartais į frontą tenka vykti ukrainiečiams. Savų didelių šarvuotosios jėgos nuostolių patyrę ukrainiečiai jaučia nuolatinį tokios technikos poreikį.
Jei Rusija iš tolimiausių šalies kampelių, iš atsargai skirtų Šaltojo karo laikų sandėlių jau traukia šarvuotuosius transporterius MT-LB, kurie turi kompensuoti smarkiai sumenkusių pėstininkų kovos mašinų BMP nuostolius, tai „Marder“ būtų daugiau nei pajėgus stoti į kovą su tokiais rusų šarvuočiais ar bent jau saugiau nugabenti pėstininkus į kovos lauką.
Bet Vokietija vis dar spyriojasi ir randa vis naujų pasiteisinimų, kodėl salvinių ugnies sistemų bei savaeigės artilerijos tiekimas ukrainiečiams nėra eskalacija, o „Marder“ jau būtų eskalacija.
Ką reiškia įveikti Rusiją karo lauke?
Pastarasis žodis tapo savotišku užkeikimu Vakaruose, ypač Vokietijoje, Prancūzijoje, kitose šalyse, kurios pačios nors ir remia ukrainiečius ginklais, žodžiais, diplomatija, bet realybėje eskalacijos baimė kausto ryžtingesnius veiksmus. Mat tokie veiksmai gali privesti prie Ukrainos tikslo – Rusijos įveikimo karo lauke. O ką tai reikštų? Niekas Vakaruose negali užtikrintai pasakyti.
Ar savo karinėje doktrinoje branduolinių ginklų panaudojimą kilus pralaimėjimo grėsmei nusimačiusi Rusija imtųsi tokios eskalacijos? O gal smogtų asimetrinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, kibernetinėmis atakomis, kaip Lietuvos kritinei infrastruktūrai? Tai, kad V. Putinas pats kursto spėliones ir žaidžia Vakarų baimėmis gali pasirodyti eilinis „kas sumirksės pirmas“ žaidimas.
„Šiandien girdime, kad jie nori mus įveikti karo lauke. Ką gi – lai bando. Esame jau ne kartą girdėję, kad Vakarai nori su mumis kautis iki paskutinio ukrainiečio. Tai yra tragedija Ukrainos žmonėms, tačiau, regis, viskas veda būtent to link“, – teigė V. Putinas.
Jei tai būtų skirta vien ukrainiečiams, tai būtų galima suprasti: norint atsikovoti teritorijas, vien keliolikos ar keliasdešimt HIMARS Ukrainai neužtenka – tam reikia kontratakuoti gynybines rusų pozicijas. Tai gali kainuoti daug – puolančiosios pajėgos nebūtinai privalo turėti santykį 3 prieš 1, kaip numatyta teorijoje, tačiau puolimo neįmanoma vykdyti be gerai paruoštų, aprūpintų, šarvuotąją galią turinčių pajėgų.
Rusai gali bukai pulti, strigti su logistika, bet ir jiems užtenka priemonių ginti užimtas teritorijas. O tai reiškia neišvengiamus ir, galimai, didelius ukrainiečių nuostolius – praradimus, kuriuos, vėlgi, teks kompensuoti ir jiems, ir sąjungininkams Vakaruose. Tik kai V. Putinas provokuojančiai siūlo tęsti kovą, tai yra kvietimas ne tik ukrainiečiams, bet ir Vakarams. Juos Kremlius šokdina kitais ginklais.
Kada dėl karo trūks kantrybė
Jei V. Putino grasinimai būtų vien poveikio neturinčios jo kalbos, tai vargu ar apie jas kas kalbėtų Vakaruose. Tačiau kalba, vertina ir su siaubu daro keistas išvadas. Pavyzdžiui, Vokietijos televizijos RTL atlikta apklausa su klausimu „Ar Ukraina turėtų atiduoti teritorijas mainais į taiką“ galėjo nemaloniai nustebinti ukrainiečius ir jų karščiausius rėmėjus.
47 procentai vokiečių mano, jog Ukraina turėtų būti pasirengusi daryti nuolaidas Rusijai ir atiduoti tam tikras teritorijas vardan taikos. 41 procentas apklaustųjų tikina, kad kompromisų Ukraina daryti neturi.
Net jei tai rodo susiskaldymą, vien pats klausimas bei didesnis procentas tų, kurie pasisako už teritorijų atidavimą atrodo gėdingai. Juk čia klausta ne ukrainiečių, o vokiečių, ar jų manymu, kita, užpultoji šalis turėtų atiduoti teritorijas valstybei agresorei, kuri nesilaiko jokių taikos ar kitų susitarimų ir negali garantuoti, kad jų būtų laikomasi ateityje, jei tik Ukraina sutiktų atiduoti prarastas teritorijas.
Bet Vokietijoje, kuri turi liūdnos 1938-1940 metų patirties su svetimų teritorijų prekyba mainais į taikos iliuzijas tokia apklausa atrodo normali, kaip ir rezultatai. Taip pat normalu atrodo ir Kanados sprendimas grąžinti suremontuotą dujų turbiną tam, kad dujų tiekimas į Europą dujotiekiu „Nord Stream 1“ būtų atnaujintas.
Tai, kad liepos 11–21 dienomis numatomas dujotiekio „Nord Stream 1“ remontas, o Kremlius gali ryžtis panaudoti šį savo geopolitinį įrankį ir tiekimo neatkurti, jau regis neturėtų nieko stebinti. Rusija jau buvo sumažinusi dujų tiekimą Europai, ypač nuo jos priklausomai Vokietijai ir tai išaugino dujų kainas.
Bet pats faktas, kad nepaisant „Nord Stream 2“ sustabdymo „Nord Stream 1“ vis dar pumpuoja dujas į Vokietiją, kuri už jas moka milijardus, o Kremlius ir toliau gali manipuliuoti dujų klausimu kaip ir kada nori, verčia svarstyti ir niūrius ypač brangios, gal net šaltos žiemos scenarijus.
Juk jei dabar Rusija priverčia vokiečius ir kanadiečius šokti pagal savo dūdelę ir sukelia dujų, degalų kainų šuolius, pučia infliaciją, tai ko galima tikėtis žiemą, kai karo nuovargis bus dar labiau įsisenėjęs, energetinių išteklių poreikis – išaugęs, o Kremliaus galimybės spausti Ukrainą ir Vakarus – didesnės?
Ar sustos ginkluotės ir šaudmenų tiekimas gruodį, jei Rusija to pareikalavusi pagrasins užsukti dujų kranelius Europai, o kompensuoti dujų poreikio kitomis priemonėmis – anglimis, branduoline energetika ar tanklaiviais gabenamomis suskystintomis dujomis tiesiog neužteks?
Net jei ambicingi planai sekti Lietuvos, kitų rusiškų dujų atsisakiusių šalių pavyzdžiu dabar atrodo įspūdingai, o ES sankcijos rusiškoms dujoms ir naftai įsigalios būtent žiemą, naivu būtų manyti, kad Rusijos režimas tiesiog sėdės sudėjęs rankas ir nesiims jokių priemonių. Ukrainiečiai per labai trumpą laiką išmoko valdyti ir jau sėkmingai naudojasi pažangiausiomis vakarietiškomis artilerijos sistemomis. Tačiau vienas sprendimas netiekti joms šaudmenų, atsarginių dalių gali pakirsti jų efektyvumą.
Galimai artėjanti ekonominė krizė, diržų veržimas, suprantama, neišvengiamai gali atsiliepti ir Rusijai, tačiau Vakaruose, kur Ukrainai skiriama parama taip pat kainuojama, gali tekti priimti skaudžius pasirinkimus. Varginantis karas ir sunkmetis tuo pat metu yra pavojingas kokteilis bet kuriai visuomenei.
Joe Bidenas, raginantis amerikiečius suprasti, jog augančios degalų kainos yra kaina, kurią amerikiečiai bus priversti mokėti tol, kol Ukrainoje Rusija nebus nugalėta, skamba pakiliai. Bet ar nesusidarys kritinė masė tų, kurie vis dėlto galiausiai pasakys, kad yra tam tikros ribos?
Tokiu atveju net nereikia palaikyti Kremliaus – užtektų įsiklausyti į Rusijos siūlomas paliaubas, kurios ukrainiečiams atrodo šventvagiškai, išdavikiškai ir nepriimtinai, tačiau nuo karo pavargusiose (net jei jame tiesiogiai nedalyvaujančiose) Vakarų šalių visuomenėse žodžiai „paliaubos“ bei „taika“ gali nuskambėti patraukliau, nei skamba dabar.
Kai labiau rūpi sąskaitos už šildymą, o ne tolima ir Ukrainos pergalė, kuri iš viso nėra nei garantuota, nei labai būtina eiliniam vokiečiui, prancūzui ar italui, tai ukrainiečių užsispyrimas tęsti kovą gali pasirodyti visai kitomis spalvomis. Jei jau dabar sunku kai kuriems sprendimų priėmėjams, o ką jau kalbėti apie eilinius europiečius, paaiškinti, kodėl ukrainiečiai negalėtų susitaikyti su savo teritorijos dalies praradimu mainais į bent jau laikinas paliaubas, tai žiemą įtikinti bus dar sunkiau.
Ir tada visas ukrainiečių noras toliau kariauti bei gauti iš Vakarų ginkluotės gali pasirodyti nepateisinamas, nelogiškas. Ir įvykiams klostantis žaibiškai, gali neprireikti netgi žiemos – rusų operacinė pauzė bei ukrainiečių kontratakos jau rugpjūtį gali privesti prie pato situacijos, kai paliaubų idėja skambės ypač patraukliai Vakaruose. Būtent tokia gali būti bent jau šiemetinė Kremliaus strategija, o ar ukrainiečiai pajėgs su turimomis priemonėmis per trumpą laiką paneigti šias prognozes, priklauso nuo artimiausių savaičių mūšių.
