Ką darys Baltarusijos kariuomenė, jeigu Ukrainos valdžia „pradės karą prieš Donbasą“? Tokio klausimo iš Kremliaus propagandisto Vladimiro Solovjovo dar vasario pradžioje, dar kai Rusija tik telkė savo pajėgas karui prieš Ukrainą, sulaukęs neteisėtas Baltarusijos lyderis A. Lukašenka sau įprasta bravūra nė nemirktelėjęs šovė atsakymą.
„Tą patį, ką ir Rusijos“, – atsakė A. Lukašenka. V. Solovjovas patikslino klausimą, t. y. ar Rusijos ir Baltarusijos atsakas bus bendras. „Žinoma, – atsakė jis. – Mes čia, jūsų manymu, cirkus išdarinėjam prie tos pietinės sienos? Ukraina niekada su mumis nekariaus. Šis karas tęsis, na, daugiausia tris keturias dienas. Ten nebus kam su mumis kariauti“.
Karas Ukrainoje tęsiasi jau daugiau nei keturis mėnesius ir pabaigos nematyti. Bet A. Lukašenkos pažadai „daryti tą patį, ką ir Rusija“ iki šiol neišsipildė, o neteisėto Baltarusijos lyderio elgesys išties primena cirką – jis kaip klounas toliau tęsia savo pasirodymą, lyg nebūtų jokio karo.
Nepaisant to, kad būtent iš Baltarusijos teritorijos, kur buvo sutelkta dešimtys tūkstančių rusų karių, pradėta desantinė ir sausumos operacija prieš Ukrainos sostinę, nepaisant dešimčių balistinių ir sparnuotųjų raketų atakų iš Baltarusijos teritorijos, pasienyje susiklostė keista situacija: Ukraina ir Baltarusija formaliai nekariauja.
Ir nors pats A. Lukašenka reguliariai svaidosi grasinimais Ukrainai „atsakyti į provokacijas“, tokias, kaip tariama raketinė ataka praėjusį savaitgalį, bei pažadais remti Rusiją, į atvirą kovą Baltarusijos kariuomenė, kuri neva sutelkta pasienyje su Ukraina, nestoja.
Ukrainiečiai, savo ruožtu, irgi laikosi iš pažiūros keistos taktikos – iš Baltarusijos pusės prieš juos vykdoma Rusijos agresija, bet baltarusių ambasadorių paniekinamai, su prakeiksmais išvijusi Ukraina neturi nei noro, nei galimybių savo valia kariauti dar viename fronte prieš formaliai dar vieną šalį.
Tai, regis, ir suprantama, bet kartu ir keista: juk tiek laiko kalbama, kad po 2020-ųjų protestų valdžioje vos išsilaikęs A. Lukašenka tėra Kremliaus įrankis, kuris neturi jokios sprendimo teisės, o Baltarusijos suverenitetas tėra formalumas. Tad kodėl Baltarusijos kariuomenė iki šiol pati nestojo į atvirus mūšius? Juo labiau, kad „kelių dienų speciali operacija“ užsitęsė, Rusijai pridarė siaubingų nuostolių ir dabar Kremlius meta iš visų galų krapštomus rezervus.
Nesyk matytas Lukašenkos spektaklis
Iš pirmo žvilgsnio, viskas tarsi turėtų būti kaip ir aišku: A. Lukašenka, kuris Baltarusiją valdo nuo 1994-ųjų ir yra įgudęs žaisti savo geopolitinį laviravimo tarp kaimynių spektaklį. Tad net ir, regis, neturėdamas jokių svertų, sugeba išvengti tiesioginių nuostolių, atvirai įsitraukiant į karą.
Paskutinysis jo pasirodymas per liepos 3-ąją, Baltarusijos nepriklausomybės dieną, kai minima 1944-ųjų Minsko atsikovojimo operacija, priminė eilinį žongliravimą žodžiais, kai vienu metu ir grasinama, ir meluojama, ir nukreipiama tema, siunčiant aiškius signalus į visas puses: atstokite nuo mūsų.
„Turiu jums pasakyti, kad maždaug prieš tris dienas, galbūt kiek daugiau, mėginta smogti kariniams objektams Baltarusijoje iš Ukrainos. Ačiū Dievui, mūsų oro erdvės gynybos kompleksai „Pancir“ sugebėjo perimti visas raketas, paleistas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų“, – tikino A. Lukašenka.
Baltarusija iš viso neturi „Pancir“ sistemų – tai yra Rusijos pajėgų dislokuotos priešlėktuvinės gynybos sistemos, kurios dengia čia dislokuotas sausumos, oro, logistines ir raketines pajėgas. Būtent iš Baltarusijos teritorijos į Ukrainos miestus nuo karo pradžios kilo balistinės raketos „Iskander“, iš baltarusijos oro erdvės sparnuotąsias raketas leido rusų bombonešiai, o desantinę sraigtasparnių operaciją bei vėliau prasidėjusį šarvuotųjų pajėgų puolimą prieš Kyjivą rusai vykdė iš Baltarusijos.
A. Lukašenka dar kovą net kelis sykius apsijuokė prieš visą pasaulį – iš pradžių atskleisdamas tariamus agresijos prieš Ukrainą planus, o vėliau ir aiškindamas „specialios karinės operacijos“ motyvus, esą ukrainiečiai patys ketino pulti Baltarusiją iš keturių vietų. Šis įrašas tapo vienu garsiausių memų, pašiepiančiu visiems iki gyvo kaulo įgrisusį A. Lukašenką. Bet prie tokio klouno vaidmens jis yra įpratęs, kaip ir prie nuomonių kaitos.
„Kaip sakiau prieš daugiau kaip metus, mes neketiname kariauti Ukrainoje“, – sakė A. Lukašenka liepos 3-ąją. Nors dar sausį jis grasino, kad prie sienos su Ukraina sutelks „ištisą Baltarusijos kariuomenės kontingentą“.
Bet nesutelkė, kaip ir per pastaruosius kelerius metus neįvykdė savo grasinimų Lenkijai, Lietuvai ar visai NATO, įspėdamas apie kariuomenės permetimą prie vakarinių sienų. Nuolatiniai kaltinimai JAV, kurios esą rengia „provokacijas“ Ukrainoje ir kitur, siekia eskaluoti padėtį, įtraukti į karą Baltarusijos kaimynės Lenkija ir Lietuva – visa tai jau girdėta A. Lukašenkos retorika.
„Amerikiečiai įsakė visų pirma lenkams ir lietuviams stengtis aštrinti padėtį, kad ir čia, kaip Ukrainoje, sukurstytų naują karą, – teigė autoritarinis lyderis. – Mes laikomės – suprantame šias provokacijas ir laikomės. Geriau prasta taika, negu geras karas.“ „Ir mes jokiu būdu nieko nebauginame, – tęsė jis. – Nenorime pramušinėti jokių „Suvalkų koridorių“. Mes to nenorime. Nereikia mūsų šantažuoti. Jūs mūsų nelieskite – ir mes jūsų neliesime.“
Tokie su grasinimais sumaišyti signalai yra savotiškas atsakas Kremliaus propagandistų pastaruoju metu peršamoms idėjoms „pramušti Kaliningrado blokadą“ ir „atkirsti Suvalkų koridorių“ – siaurą 100 km pasienio ruožą taro Lietuvos ir Lenkijos, kurį iš abiejų pusių esą gali nesunkiai atkirsti Rusijos ir Baltarusijos pajėgos.
Panašių signalų netrūksta ir neoficialiais kanalais. Pavyzdžiui, liepos 2-ąją pasirodė tariamai Baltarusijos kariuomenės 5-osios specialiųjų pajėgų brigados karininkų atviras laiškas pačiam A. Lukašenkai. Laiške atvirai pasisakoma prieš Baltarusijos pajėgų įsitraukimą į karą Ukrainoje, esą tai būtų savižudybė Baltarusijai, o tie, kas dalyvautų tokiame kare, taptų karo nusikaltėliais.
Tikimybė, kad tai yra autentiškas laiškas su tikrais parašais yra ypač menka, vien turint omeny, kad griežtai režimo ir jo saugumo struktūrų kontroliuojamoje šalyje yra didelė Rusijos įtaka, o specialiosios pajėgos yra vertinamos dėl pasiruošimo, aprūpinimo bei lojalumo A. Lukašenkai.
Todėl viena iš versijų, apie kurią kalba patys baltarusiai yra ta, kad tokį laišką sukurpė pats režimas – tiesiogiai ir viešai negalintis parodyti atviros paniekos Kremliui A. Lukašenka gali išsisukinėti ne vien savo vardu, bet ir tokiomis pakišomis. Esą štai kokia yra tikroji padėtis netgi elitiniais laikomuose Baltarusijos kariuomenės daliniuose, tad kokia būtų nauda iš jų kare prieš Ukrainą?
Tikram karui nepasiruošę
Paradoksalu, kad net jei laiškas yra pramanas, jo žinutėje slypi nemažai teisybės. Ne tik faktų, kad įsitraukusi į karą Ukrainoje Baltarusijos kariuomenė faktiškai prisidėtų prie karo nusikaltimų, sukeltų papildomas rizikas patiems baltarusiams, o pralaimėjus karą grėstų ir dar didesni nemalonumai.
Kalbos, kad Baltarusijos kariuomenės daliniai jau metami į kovą, o visiškas įsitraukimas esą yra dienų klausimas, netyla, o pastaruoju metu Ukraina, regis, ėmė rimtai vertinti tokią tikimybę.
Esą jau gauta pranešimų apie galimas Baltarusijos provokacijas, diversinių-žvalgybinių grupių veikimą. Tai pareiškęs Ukrainos vidaus reikalų ministro pirmasis pavaduotojas Jevhenas Jeninas pripažino, kad stiprinama pasienio kontrolė.
O Vakaruose esančio Lvivo miesto meras Andryjus Sadovy pripažino, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos jau ruošiasi galimai atakai iš Baltarusijos pusės – nepavykus šturmuoti Kyjivo, esą lieka galimybė atverti frontą ir atkirsti Lvivą nuo karinės paramos iš Vakarų.
Tiesa, tokios kalbos netyla nuo pat karo pradžios, kai Baltarusijos karių įsitraukimas jau vadintas neišvengiamu. Ironiška, kad vieninteliai baltarusiai, kurie išties oficialiai dalyvauja kare, yra A. Lukašenkos režimo priešininkai – Kosto Kalinausko vardo bataliono kariai nuo pat invazijos pradžios kaunasi Ukrainos pusėje, dalyvavo daugelyje karinių operacijų tiek ginant Kyjivą, tiek Donbasą nuo Rusijos kariuomenės ir jai pridarė didelių nuostolių.
Vakarietiška ginkluote bei ekipuote aprūpinti baltarusiai iš Kosto Kalinausko bataliono atrodo kovingesni, geriau parengti, nei didžioji dalis pačios Baltarusijos kariuomenės. Formaliai dešimtis tūkstančių karių turinčios Baltarusijos ginkluotosios pajėgos iš tikrųjų yra prastai parengtos, dar prasčiau aprūpintos, nei Rusijos daliniai.
Baltarusijos kariuomenei trūksta ne tik finansavimo, kuris yra kone dvigubai mažesnis, nei Lietuvos, bet ir personalo – dalinių komplektacijos negelbėja net iki pusės užpildyti šauktinių etatai, o pačių šauktinių apmokymams trūksta parengtų seržantų ir realių pratybų. Ko vertas tikras, o ne pratybų „pokazūchai“ skirtas kovinis rengimas labia aiškiai turėjo parodyti karas Ukrainoje – čia Rusija neteko dešimčių tūkstančių karių, dalis kurių buvo ypač prastai parengti.
Formaliai Baltarusijos kariuomenė turi šimtus tankų, tačiau pratybose pasirodo tik kelios dešimtys, kurių didžioji dalis yra pasenę modeliai – karas Ukrainoje parodė, kaip efektyviai ir greitai gali būti sunaikinta tokia technika. Realios kovinės patirties neturintys baltarusių kariai ir karininkai gali įsitikinti, ką reiškia sovietinės gamybos tankų galimybės ir ką reiškia tankistų gyvenimas pasalose prieš „Javelin“ ar kitas ukrainiečių prieštankines sistemas. O ką jau kalbėti apie artilerijos pasalas, kuriose rusai patiria didžiausių nuostolių.
Rusija Ukrainoje vien patvirtintais duomenimis jau neteko 800 tankų, dalis kurių yra geriau apsaugoti ir turi modernesnę įrangą, nei senutėliai baltarusių modeliai.
Vakarus neva gąsdinantys Baltarusijos kariuomenės perdislokavimai įprastai būna kelių batalionų ar kuopų permetimas iš pajėgiausių ir efektyviausiai veikti galinčių dalinių, kurie bent jau teoriškai yra rengiami ir aprūpinamie geriau, nei likę daliniai – 103-osios desantininkų brigados, 120-osios ir 6-osios mechanizuotųjų brigadų.
Todėl, kai Ukrainos prezidentas į naujausius A. Lukašenkos grasinimus sureagavo ramiai – Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad A. Lukašenkos žodžiai kelia grėsmę ir pavojų pirmiausia Baltarusijos žmonėms, tai yra iškalbingiau už bet kokius ukrainiečių veiksmus.
„Kad raketos į mūsų valstybę buvo leistos iš Baltarusijos teritorijos, niekam ne paslaptis. Kiek žinau, A. Lukašenka aiškiai davė signalus vienu ar kitu formatu [...], kad kai kurios raketos buvo paleistos be jo valios. Jis neturėtų įtraukti Baltarusijos į Rusijos karą prieš Ukrainą“, – teigė V. Zelenskis.
„Kalbant apie Baltarusijos puolimą, tai pavojinga pirmiausia Baltarusijos žmonėms. Mūsų draugiškiems baltarusiams. Paskutiniai signalai yra labai pavojingi. Pažiūrėsime, prie ko jie prives“, – ramiai pareiškė jis.
Ypač rizikinga padėtis
Žinoma, tai gali būti apgaulinga ramybė, kokią Ukraina demonstravo prieš vasario 24-osios invaziją ir viešai neigė artėjančio karo grėsmę. Kita vertus, praėjus 4 mėnesiams karo ir Baltarusijos vadovybei pamačius, ko verta „antra pasaulio armija“ – taip save pristato Rusijos armija – net karščiausios galvos Baltarusijoje galėjo atvėsti.
Jei karo pradžioje, kai Rusijos sėkme dar buvo galima patikėti – pirmąją, antrąją mūšių savaitę rusų pajėgos giliai įsiveržė į Ukrainos žemes, tai dabar motyvacijos kautis svetimame kare ir žūti baltarusiai turi nedaug – maištų, nepaklusnumo tikimybė gali būti didelė, o galimybė, kad Kosto Kalinausko batalionas išaugtų iki Laisvosios Baltarusijos armijos nedžiugintų nei A. Lukašenkos, nei Kremliaus.
Kita vertus, Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos ir gebėjimas, kai reikia, prispausti A. Lukašenką vykdyti pažadus, o jei jis nepaklus – ir nuversti šį autoritarinį lyderį, priversti Baltarusijos kariuomenę vykdyti įsakymus nėra atmestinas.
Tad jei Baltarusija vis dėlto vienokiu ar kitokiu būdų įsitrauktų į karą tiesiogiai, ko galima tikėtis? Viena vertus, ukrainiečiai puikiai supranta, kad negali visų pajėgų mesti į Donbasą, kai šiaurinis sparnas nėra saugus – net jei rusai atitraukė savo pajėgas po nesėkmingo Kyjivo šturmo, dalį Ukrainos pajėgų net ir prastai parengta ar aprūpinta Baltarusijos kariuomenė būtų pajėgi bent jau sukaustyti, priverstų mesti ir eikvoti brangius rezervus. O tai teoriškai leistų rusams dar labiau pasistūmėti Donbase.
Iš dalies tai primena Rumunijos situaciją Pirmajame pasauliniame kare: neutralitetą iš pradžių paskelbusi Rumunija 1916-siais vis dėlto nusprendė įsitraukti į karą sąjungininkų pusėje, kai karo baigtis buvo neaiški ir galėjo pakrypti į vieną ar kitą pusę.
Sąjungininkai tikėjosi, kad rumunai pajėgs atitraukti dalį austrų ir vokiečių pajėgų – tai rumunams iš dalies pavyko, tačiau to kaina buvo Rumunijos pralaimėjimas: per kelerius metus mūšiuose prastai parengti ir dar prasčiau aprūpinti rumunai prarado šimtus tūkstančių karių ir visą savo šalį su sostine.
Tačiau vokiečiai ir austrai nesugebėjo greitai sutriuškinti rumunų, kurie atsitraukė į dabartinę Moldovą, ir netgi Rumunijai sutikus su taikos sąlygomis, vokiečiai prarado daug brangaus laiko, pajėgų, kas prisidėjo prie sąjungininkų pergalės kare. Rumunija galiausiai vėl stojo į sąjungininkų pusę priešpaskutiniąją karo dieną, lapkričio 10-ąją.
Tokio scenarijaus A. Lukašenka akivaizdžiai nenori pakartoti ir išties laikosi iš paskutiniųjų, kad tik nereikėtų mesti savo pajėgų tuo metu, kai Ukrainai plūsta Vakarų karinė pagalba ir Rusijos pergalė neatrodo taip užtikrintai, kaip vasario pabaigoje. Vis dėlto priėmus savo ar Kremliaus primestą sprendimą veržtis į Ukrainą, tai būtų rizikingiausias A. Lukašenkos žingsnis per pastaruosius dešimtmečius.
