Jis teigia negalvojęs, kad kažkas sankcijų turiniu gali būti taip neaišku, nors tam tikrą logikos trūkumą jose galima įžvelgti.

D. Žalimas feisbuke rašo, kad Europos Sąjungos (ES) reglamento dėl sankcijų Rusijai (2014 m. liepos 31 d. Tarybos reglamentas Nr. 833/2014 su visais vėlesniais papildymais) 3g straipsnis skirtas geležies ir plieno produktams.

„Pagal jo 1 dalį, be kita ko, draudžiama: 1) importuoti rusiškos kilmės ar eksportuojamus iš Rusijos geležies ir plieno produktus (a p.); 2) įsigyti geležies ir plieno produktus, jeigu jie yra rusiškos kilmės ar jų buvimo vieta yra Rusijoje (b p.); 3) vežti geležies ir plieno produktus, „jeigu jų kilmės šalis yra Rusija arba jeigu jie eksportuojami iš Rusijos į bet kurią kitą šalį“ (c p.)“, – teigia jis.

Taigi, pasak D. Žalimo, svarbiausias čia atrodo Reglamento 3g str. 1 d. c punktas, pagal kurį draudžiama bet kokiais tikslais vežti per ES teritoriją nurodytus rusiškos kilmės geležies ir plieno produktus, taip pat vežti kitokios kilmės šiuos produktus eksporto tikslais.

Vadinasi, anot jo, jei geležies ar plieno produktas yra rusiškos kilmės, jis negali kirsti ES sienos, net jei nebūtų eksportuojamas į kitą šalį, t. y. būtų vežamas į Kaliningrado sritį ar iš jos tranzitu per Lietuvą (ar kitą ES šalį).

„Kitaip, jei rusiškos kilmės geležies ir plieno produktus būtų galima vežti ES teritorija ne eksporto tikslais, nereikėtų jų atskirai išskirti per jungtuką „arba“, t. y. pakaktų tik draudimo vežti bet kokios kilmės geležies ir plieno produktus eksporto iš Rusijos tikslais“, – pabrėžia jis.

Žinoma, anot D. Žalimo, geležies ir plieno produktų skyrimas pagal jų kilmę c punkte gali neatrodyti logiškas, ir kartu keistai gali atrodyti šiame punkte tarsi nustatytas leidimas vežti ES teritorija ne rusiškos kilmės geležies ir plieno produktus ne eksporto iš Rusijos tikslais. Sunku pasakyti, kodėl nustatyta tokia geležies ir plieno produktų diferenciacija pagal jų kilmę. Prisipažinsiu, apie tokio reguliavimo formuluočių rengimą detalesnės informacijos nėra“, – atkreipia dėmesį žinomas teisininkas.

Tačiau, jo teigimu, jeigu pripažintume šį, atrodytų, nelogiškumą ir mėgintume jį sistemiškai šalinti, turėtų būti laikomasi platesnės sankcijų apimties, t. y. tokio traktavimo, jog per ES teritoriją negali būti vežami bet kokios kilmės nurodyti geležies ir plieno produktai.

„Tam yra bent kelios priežastys: 1) kiti draudžiami veiksmai – importas ir įsigijimas – akivaizdžiai apima Rusijoje esančius bet kurios kilmės geležies ir plieno produktus; 2) jeigu leistume šių produktų vežimus per ES teritoriją Rusijos vidaus rinkos tikslais, sudarytume palankesnes prielaidas sankcijoms apeiti (kas gi užtikrins, jog šie produktai tikrai nebus eksportuoti į trečiąsias šalis per Kaliningrado sritį)“, – rašo jis.

Vis dėlto svarbiausia, pasak D. Žalimo, kad Reglamento 3g straipsnyje tikrai nėra jokios išimties dėl Kaliningrado tranzito, o jeigu tokią išimtį būtų ketinta numatyti, ji būtų aiškiai nurodyta, kaip, pavyzdžiui, to paties Reglamento 3l str. 2 d. b punkte, pagal kurį rusiškiems kelių transporto vežėjams (jiems draudžiama veikti ES teritorijoje) kaip išimtis leidžiama tranzitu per ES teritoriją gabenti prekes būtent „tarp Kaliningrado srities ir Rusijos“, bet (dėmesio!) „jeigu tokių prekių transportavimas nėra draudžiamas pagal kitas šio reglamento nuostatas“.

„Taigi, bet kuriuo atveju išimties tvarka vežant tranzitu per Lietuvą prekes negali būti vežamos draudžiamos vežti prekės, šiuo atveju – bent jau rusiškos kilmės geležies ir plieno produktai. Apibendrinant, Lietuva turėtų turėti aiškią poziciją dėl Reglamento 3g straipsnio įgyvendinimo, kad visi ar bent jau rusiškos kilmės geležies ir plieno produktai Lietuvos sienos kirsti negali“, – rašo jis.

D. Žalimas pridūrė, kad, atrodytų, jog tokia pozicija, kuriai pritarė ir atsakinga už ES teisės įgyvendinimą Europos Komisija (EK), buvo, tačiau pradėta blaškytis susidūrus su gerai parengta Rusijos spaudimo ir dezinformacijos akcija.

„Abejoju, ar nepareikšdama savo aiškios pozicijos Lietuva turi laukti EK „techninio išaiškinimo“. Kuris, atrodo, gali būti nepalankus ir pakeisti ligšiolinį sankcijų turinį būtent Rusijai naudinga linkme, kad visi draudžiami vežti geležies ir plieno produktai gali būti vežami tranzito tarp Rusijos ir Kaliningrado tikslais. Manyčiau, kad būtina aiškiai pasakyti, jog „techniniais išaiškinimais“ negali būti keičiamas Reglamento tekstas, pagal kurį, kaip minėjau, bent jau rusiškos kilmės geležies ir plieno produktai negali būti vežami tranzitu bet kokiais tikslais. Teksto keitimas jau yra ne EK, o ES Tarybos kompetencija“, – atkreipia dėmesį jis.

Užklupo nepasiruošusius

Pasak D. Žalimo, atrodo, kad ES sankcijų taikymo Kaliningrado tranzitui iššūkis užklupo Lietuvą visiškai nepasiruošus tarsi sniegas vasarą, nors visiems buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau tokį iššūkį turėsime.

Jis pabrėžia, jog kiekvienas sankcijų paketas rengiamas pakankamai ilgai, tad Lietuvos atstovai ir galėjo, ir privalėjo jį pamatuoti Kaliningrado tranzito masteliu, prireikus, pasiekti aiškesnę formuluotę.

Be to, anot jo, iki praktinio sankcijų geležies ir plieno produktams taikymo buvo dar 3 mėnesiai, tad tikrai buvo galima visus su tuo susijusius aspektus išsiaiškinti, sumodeliuoti galimus Rusijos reakcijos ir dezinformacijos scenarijus bei jiems pasirengti, galiausiai gerokai iš anksto iškomunikuoti apie būsimą ES sankcijų, o ne Lietuvos vienašalių veiksmų turinį. Nepamirštant ir to, kad sankcijos nėra jokia blokada ar Kaliningrado tranzito draudimas.

„Tačiau dabar komunikacinis frontas kol kas atrodo pralaimėtas“, – atkreipia dėmesį jis.

Anot D. Žalimo, krito į akis politinės lyderystės Lietuvoje stoka ir net pasidavimas rusiškoms propagandinėms klišėms savo gana paviršutiniškais komentarais, kurie dažnai su teise nieko bendro neturi.

Pavyzdžiui, viešais EK „techninio išaiškinimo“ prašymais Lietuva tarsi indikuoja, jog yra kilusi rimta problema, dėl kurios reikia derėtis gal net jau be pačios Lietuvos dalyvavimo.

„Taip iš tikrųjų galime nepastebėti, kaip tapsime pasyviais atsirandančio eksteritorialaus tranzito koridoriaus per Lietuvą stebėtojais. Man atrodo, jog tokia direktyvos iš Briuselio laukimo pozicija tarnauja ir rusiškam naratyvui apie Lietuvą kaip laikiną marionetinę valstybę, atsidavusią „Vakarų bosams“. Taip pat rusiškam naratyvui tarnauja pasakymas aukščiausiu lygiu, jog sankcijas reikia suderinti su tarptautiniais įsipareigojimais. Tarsi Lietuva turėtų kažkokių įsipareigojimų, kuriuos pažeidžia“, – pabrėžė jis.

Neturi įsipareigojimų

Taigi, pasak teisininko, Lietuva neturi jokių tarptautinių įsipareigojimų Rusijai dėl visų rūšių prekių tranzito į Kaliningradą ir iš jo.

Tačiau net jei turėtų, jų būtų galima nesilaikyti, nes tokia ir yra sankcijų pagal tarptautinę teisę esmė – juk sankcijos, pabrėžia D. Žalimas, yra atsakomosios priemonės – įskaitant galimą teisėtą tarptautinių įsipareigojimų nesilaikymą atsakant į tarptautinės teisės pažeidimą.

„Kadangi šiuo atveju atsakoma į sunkiausią tarptautinės teisės pažeidimą (agresiją), prekių tiekimo ribojimas savaime nekelia abejonių dėl tokios priemonės proporcingumo“, – rašo teisininkas.

Derėtų pridėti, anot jo, kad rogozinų mėginimai sieti prekių tranzito ribojimus su Lietuvos ir Rusijos sienų sutartimi taip pat neturi jokio teisinio pagrindo, nes sutartys dėl sienos pagal tarptautinę teisę saugomos ypatingai ir negali būti vienašališkai denonsuojamos jokiu pretekstu.

D. Žalimas teigia, kad, jam atrodo, jog kai kurie politikai Lietuvoje persigando ir pradėjo net advokatauti Rusijai ieškodami variantų, kaip nustoti taikyti sankcijas geležies ir plieno produktų tranzitui.

„Toks įspūdis, kad užuominos apie nacionalinius interesus jų lūpose kartais reiškia nevaržomą Kaliningrado tranzitą. Norėčiau klysti, nes juk tai nedera su viešai deklaruojama parama Ukrainai, kaip, beje, ir su Lietuvos saugumu, tarp kurio rizikos veiksnių Kaliningrado tranzitas minimas nuo pat 1996 m., kai buvo priimtas Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas. Kaip dera su pasiryžimu nugalėti Rusijos režimą, gal net neklausiu“, – rašo jis.

D. Žalimas konstatuoja, kad visos šios įtampos galėjo ir nebūti.

Tiksliau, pasak jo, ji galėjo būti tik išorinė, susijusi su prognozuojama ir neišvengiama Rusijos retorine reakcija. Jei politika nebūtų tapusi tokia paviršinė ir facebookinė, būtų daugiau kompetencijos, atvirumo ir ne vien retorinės drąsos.

„Toks mano įspūdis“, – teigia jis.