Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas sulaukė griežtos kritikos dėl stringančių tikslų, susijusių su Lietuvos apginamumu, prieš NATO viršūnių susitikimą Madride. Esą, jei Lietuvoje nebus brigados ir JAV karių, ministras turės trauktis.
Tokie signalai, reiškiami tiek valdančiosios daugumos, tiek ir opozicijos atstovų, tėra viena krypčių, ieškant kaltųjų, kai aiškėja, jog sukelti lūkesčiai dėl sąjungininkų pajėgumų stiprinimo Lietuvoje gali neatitikti realybės.
Po to, kai Vokietijos aukščiausi pareigūnai – diplomatijos vadovė Annalena Berbok ir kancleris Olafas Scholzas apsilankė Lietuvoje bei leido suprasti, kad NATO priešakinės pajėgos išaugs kelis kartus – nuo bataliono iki brigados dydžio, o tai esą galima pasiekti per metus-pusantrų, netrukus pasirodė prieštaringų signalų: „Financial Times“ pasirodžius informacijai, kad Vokietija atsitraukia nuo plano dislokuoti daugiau karių Lietuvoje, čia perkels tik vadovavimo elementus, prasidėjo keisti ir karštligiški diplomatiniai manevravimai. „Financial Times“ informaciją naktine žinute neigė Vokietijos ambasada, nepanikuoti ragino ir Lietuvos pareigūnai.
Vis dėlto NATO vadovas Jensas Stoltenbergas patvirtino, kad kaip ir Lietuvoje, taip ir kitose Aljanso Rytų sparno šalyse bus „iš anksto paskirtos pajėgos, bet ne visos jos bus nuolat dislokuotos“.
O tada puse lūpų ir visai atvirai prabilta apie „nepadarytus namų darbus“ bei „neparuoštą infrastruktūrą“ .
Ką reiškia šie diplomatiniai keiksmažodžiai, kaip juos jau juokais vadina pareigūnai? Kuo skiriasi „priskirtos“ bei „čia ir dabar dislokuotos“ pajėgos, kurių atvirai ir viešai kelis mėnesius siekė Lietuva, kalbėjo kaip apie garantuotai ir per „metų-pusantrų“ įvyksiantį faktą?
Dabar viskas, regis, pakibo ant plauko ir svarstomi blogiausi scenarijai, t.y. galutiniai sprendimai, kurie jau turėjo būti iš esmės suderinti, keliasi į NATO Viršūnių susitikimą Madride kitą savaitę ir nėra jokių 100 proc. garantijų, kad viskas baigsis palankiai Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims.
Ar yra aiškumas, ką padarė, o ko nepadarė ministras, visa dabartinė, o gal ir ankstesnės Lietuvos valdžios? Ar išties teisinga kalti prie sienos ir taip daug kritikos dėl lėtumo, vangumo, pažadų nesilaikymo sulaukiančią O. Scholzo vyriausybę bei pačią Vokietiją? Atsakymai, kaip įprasta, slypi būtinose suvokti detalėse.
Ar dėl visko kalti vokiečiai?
Atrodytų, viskas čia yra paprasta: karą Ukrainoje sekantys lietuviai, ir ne tik jie, negali nepastebėti, švelniai kalbant, prieštaringos Vokietijos laikysenos.
Daug metų atlaidžiai į Kremliaus agresiją žiūrėjusio, ne konfliktuoti, o prekiauti su Rusija siekusio ir tai sėkmingai dariusio Berlyno pozicija yra daugiau nei iškalbinga. Juk savo politikoje su Rusija klaidų neįžvelgia ir atsiprašyti neketina Angela Merkel, problemų nemato ir paties O. Scholzo komanda bei jos įtakingi veikėjai, kurie dar prieš karą kalbėjo labai panašiai ir, regis, tik ir svajoja grįžti prie santykių su Rusija normalizavimo.
Iki paskutinės minutės tempti sprendimai dėl neva nieko bendro su politika neturinčiais „Nord Stream“ dujotiekiais, iš tikrųjų ir neva vilkinami Ukrainos apginklavimo klausimai, noras kalbėtis su Kremliumi nepaisant nieko – nei skerdynių Bučoje, nei kitų Rusijos karo nusikaltimų, tarsi viską ir paaiškina, o išvadas galima pasidaryti paprastas: Vokietija ir jos pažadais negalima pasitikėti. Geriau jau remtis amerikiečių parama.
Tokių nuotaikų netrūksta tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje. Tiesa, pastarojoje viešai reikšti tokias nuotaikas ir nepasitenkinimą, regis, būtų neišmintinga, juk būtent Vokietijos vadovaujama NATO priešakinių pajėgų grupė čia įsikūrė nuo 2016-ųjų ir pasižadėjo toliau stiprinti pajėgas.
Bet tikroji padėtis yra kur kas subtilesnė, nei galima susidaryti įspūdį vien iš diplomatiškų Lietuvos pareigūnų pareiškimų, kurių tonas aiškus: nedidinkime įtampų su vokiečiais, nekaltinkime jų.
O kaltinimai Lietuvos pareigūnams, kad jie per pastaruosius mėnesius, kai pati NATO priešakinių pajėgų koncepcija auginti raumenis ir bataliono dydžio kovines grupes paversti brigadomis nepadarė nieko, kas sustiprintų Lietuvos pozicijas ir numatytų sukeltus lūkesčius atitinkančius įsipareigojimus verčia užduoti vieną paprastą klausimą: kas, ką ir kaip turėjo padaryti?
„Pirštais nebadysim, bet...“
Atsakymas išties yra sudėtingesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Bet užuominų jau dabar netrūksta – tiek viešuose pareiškimuose, tiek uždaruose pokalbiuose.
„Mes padarėme viską, kad tas žodis „brigada Lietuvoje“ NATO dokumentuose atsirastų. Mes vadovaujamės požiūriu, kad turime kelerius metus pasiruošti, todėl mums reikia tų sprendimų. Bet kadangi tai yra NATO sprendimas, šalia to yra dvišalė galimybė judėti su šalimis, kurios to nori.
Mes sakome paprastai dėl infrastruktūros – kiek reikės, tiek bus, susidėliokime planą su vokiečiais, jei padarome tiek, tada per tiek laiko atsiranda brigados dalys“, – dar prieš kelias savaites kalbėjo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.
Anot jo, Lietuva apie gausesnių pajėgų būtinybę pradėjo aktyviai kalbėti dar metų pradžioje. Karas Ukrainoje šį klausimą privertė vienaip ar kitaip įtraukti į tai, ką politikai vadina darbotvarke, ir į tai, kas labai svarbu sprendimų priėmėjams, nors kitiems gali pasirodyti tik biurokratinė smulkmena – oficialius dokumentus. Esą jei žodis „brigada“ bus įrašytas į NATO viršūnių susitikimo Madride deklaraciją, Lietuva savo tikslą pasieks, jei ne – tai bus pralaimėjimas, o visa kita – tik detalės.
Jos dabar ne mažiau svarbios ir netgi svarbesnės už kandžius politinės kovos kirčius, kurių jau nebeįmanoma nepastebėti tarp Krašto apsaugos ministro ir NSGK pirmininko.
Nuo nusistebėjimų, kad infrastruktūriniams projektams reikės 5 metų ir pastabų, kad „vieni ministrai sugeba pastatyti tvorą per 9 mėnesius“ iki atsikirtimų, kad „brigados elementai bus auginami iki pilnos komplektacijos. Ir tai nepasidaro per mėnesį, kad ir ką sakytų tvorų statymo ekspertai“.
O kai kariuomenės vadas gen. Valdemaras Rupšys atvirai pasakė, jog siekiant apginti kiekvieną NATO centimetrą, naujos brigados Lietuvoje nepakaks, pasipylė ir dar daugiau įvairiausių interpretacijų, esą tai ir nereikia tos brigados, nors niekas taip nesakė.
Kas tie „nepadaryti namų darbai“?
Vis dėlto tokios detalės, kaip brigadai reikalinga infrastruktūra, yra esminės ir vien pagal politinius lozungus bei lūkesčius jos neatsiranda.
„Jei mes būtume padarę, kokia infrastruktūra buvo suplanuota nuo 2014 metų, mes dabar tokių problemų neturėtume. Reikia prisiminti, kad namų darbai nėra padaryti per tuos metus ir juos daryti reikia daug efektyviau“, – tvirtino NSGK pirmininkas.
Ir jei šis „kas būtų, jeigu būtų“ bei pastabos apie „nepadarytus namų darbus“ liktų vien politikų kovos lauko dalis, be jokių konkrečių detalių, tai situaciją galima vadinti vien vidinių intrigų klausimu, tradiciškai – be konkrečių atsakymų.
„Paaiškėjo, kad kariniame lygmenyje nesame pasirengę geopolitinės tikrovės pokyčiams. Nei alternatyviuose scenarijuose, nei pradmenų jiems įgyvendinti paruošime. Net ir po Krymo aneksijos iki šiol turėjome tiek laiko, ir neturime net elementarios infrastruktūros NATO karių priėmimui.
Kas tai buvo – sabotažas, aplaidumas? Gal kas iš buvusių ir dar esamų pasakys – esu kaltas – ir paaiškins? Kaip atsitiko, kad dalis iki šiol brangiai pirktos ginkluotės nefunkcionuoja?
Siūlyčiau surasti kaltus šiandien, kad mažiau būtų panašių „klaidų“ ateityje“, – rašė NSGK narys Raimundas Lopata.
O galiausiai atvirai prabilo ir prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Kęstutis Budrys.
„Galiu pasakyti, kad jei Lietuvoje vokiečių brigados nebus, mes patys būsime dėl to kalti ir tai yra taškas. Kodėl? Dėl to, kad turime sudaryti visas sąlygas tai brigadai būti dislokuotai Lietuvoje, kalba eina apie infrastruktūrą, apie šimtus milijonų eurų. Mes turime būti pasiruošę ją priimti. Politinis sprendimas yra, ambicija yra, tai užfiksuota ir pradžioje mes turėsime štabo elementą, daugiau pratybų. Kita dalis persikelia į planavimą“, – teigė K. Budrys.
Planuojama, jog vokiečių brigada galėtų būti dislokuota Rukloje, bet tuomet kyla klausimų, kur bus perkelti Lietuvos kariuomenės padaliniai.
„Tų atsakymų dar neturime, kaip ir neturime aiškaus finansavimo plano. Turime užsibrėžę ambiciją, patvirtintą Valstybės gynimo taryboje, kad iki 2027 metų būsime pasirengę tai padaryti. Mes siekiame, kad brigada čia būtų, mes įgyvendinsime sumanymą iki galo, bet mes irgi negalime visko perkelti ant siunčiančiosios pusės.
Manau, daugiau problemų yra Lietuvos pusėje nei Vokietijos pusėje. Be to, tai dar nėra galutinis atsakymas, ar brigada čia bus, ar ne, nes tai nėra dvišalis susitarimas, ne Lietuva ir Vokietija sprendžia uždavinius. Tai Aljanso saugumo klausimas ir Aljansas turi pasisakyti, kaip atrodys pajėgos Rytų flange ir regione. Dėl to Madrido susitikimo sprendimai yra aktualūs ir svarbūs“, – aiškino K. Budrys.
Šiame atsakyme slypi daug svarbių detalių, o jos jau kurį laiką privačiai ar neoficialiai išsakomos įvairiuose formatuose. Kai kalbama apie infrastruktūrą, kuriai „reikės šimtų milijonų eurų“, tai reiškia, kad dabar sukurta infrastruktūra neatitinka poreikių.
Paradoksalu, kad Lietuvoje jau dabar faktiškai yra Vokietijos vadovaujamas brigados dydžio vienetas, kuriame būtent vokiečių kariai sudaro branduolį – apie 1,8 tūkst. karių. Potencialas jų skaičius gali augti iki 2,5 tūkst., o prisidėti galėtų ir kitos šalys – Nyderlandai, Belgija, Norvegija, Čekija, kurios nuolat rotuoja savo karius Lietuvoje ir bendrai jau dabar turi apie 4 tūkst. karių.
Bet didžioji dalis gyvena laikinose stovyklose, kurioms įrengti Lietuva papildomai iš biudžeto skyrė per 43 mln. eurų. Laikina stovykla – tai ne rotacinėms pajėgoms, bet ir ne nuolatiniam dislokavimui parengta infrastruktūra.
Norint, kad efektyvi brigada su mechanizuotųjų pėstininkų batalionais, tankų, artilerijos, ryšių, priešlėktuvinės gynybos ir inžinierių batalionais taikos meto sąlygomis visa fiziškai būtų Lietuvoje, reikalingos geresnės sąlygos, nei yra dabar.
Palapinės – tai ne kareivinės, kaip ir konteineriai-vagonėliai, kur kariai gali laikinai gyventi. Karo sąlygomis arba visiems indikatoriams įsižiebiant, kad kariniai veiksmai neišvengiamai artėja ir NATO neišvengiamai permetant pastiprinimus – papildomas brigadas, tokios smulkmenos jau būtų bereikšmės: kariai gali gyventi ir kautis lauko sąlygomis, juk tai ne išlepusių baltarankių būreliai.
Tačiau taikos metu tam tikros sąlygos turi būti užtikrintos ne vien todėl, kad to reikia neretai mistifikuotiems „NATO standartams“ užtikrinti, kad kariai negyventų kaip rusai, prieš invaziją į Ukrainą suvaryti į traukinių stotis ar gyvuliniuose vagonuose, bet ir dėl elementaraus efektyvumo.
Tai yra ir likusi infrastruktūra – remonto dirbtuvės, kurios jau rengiamos Rukloje, tai ir amunicijos sandėliai, kurių jau reikėjo ir reikės daugiau. Lietuva sugebėjo pastatyti kelis, o reikės dar bent keliolikos. Iš europinių lėšų – Mobilumo paketo šiemet panaudoti 73 mln., bet poreikiai yra keleriopai didesni – reikėtų naudoti bent 0,5 mlrd. eurų. Tačiau kyla dvejonių dėl gebėjimų tai daryti – Lietuvoje įsisenėjusi problema nesugebėti tinkamai ir laiku panaudoti ES lėšas atsiliepė ir su Krašto apsauga siejamiems projektams: dar 2015-siais skirti pinigai sandėliams taip ir nebuvo panaudoti.
Amunicijos sandėliai brigadai – t.y. šaudmenų atsargos bent kelioms savaitėms ar iki mėnesio tėra pradžia. Jau dabar kalbama apie išankstinį įrangos ir ginkluotės dislokavimą, t.y. priemonę, kuri palengvintų sąjungininkų pajėgų atvykimą į Lietuvą: jūrų ar oro keliais daug lengviau atskraidinti pačius žmones ir nukreipti juos į išankstinio įrangos dislokavimo vietas, kur jiems jau yra priskirta įranga, paruošta amunicija, nei teoriškai Vokietijoje priskirti pajėgas ir tikėtis, kad jos atvyks laiku, t.y. dar iki karo pradžios.
O juk infrastruktūra – tai ne tik sandėliai, bet ir keliai, tiltai, peronai, kurie turi būti pritaikyti sunkios karinės technikos gabenimui. Atskiri projektai, tokie kaip geležinkelių atšakų ruožų, peronų pritaikymas sąjungininkų ir Lietuvos kariuomenės poreikiams Lietuvoje juda pamažu ir tik pastaraisiais metais pamažu ėmė smelktis į kitų, su Krašto apsauga, regis, nesusijusių institucijų mąstymą. Kodėl tiltus prižiūrinti institucija turėtų galvoti, ar vienas tiltas atlaikys tanko „Leopard-2“ arba savaeigės haubicos PzH2000 svorį? Tegu kariuomenė ir rūpinasi!
Beje, nuolatinio apgyvendinimo sąlygos su karininkų ir jų šeimų apgyvendinimu reikštų dar didesnes – virš milijardo eurų siekiančias investicijas, apie ką Lietuva jau net nebesvajoja, mat Krašto apsaugos biudžetui numatytos lėšos negali būti išleistos vien infrastruktūrai, kai kariuomenė turi savų įsigijimų, papildomų pajėgumų, jų mokymų, naujų dalinių, savų infrastruktūrinių poreikių.
Visų problemos skirtingos
Bet kai nėra nei vietos kur laikyti brigadą, nei noro visą ją sukišti į Ruklą, nei pakankamai poligonų, kur ne tik sąjungininkų, bet ir Lietuvos kariai turėtų erdvės bei laiko treniruotis, tai belieka žiūrėti į politinę ambiciją bei pareiškimus, kurie, regis, pozityvūs. Bet ir čia yra bėda – norint kuo greičiau, o ne iki 2027-ųjų išsidėliojus planą patenkinti visų pusių poreikius, reikia užsitikrinti ne 2,5, o 3 proc. BVP finansavimą Gynybai – politinių partijų susitarimas dėl šio klausimo jau stringa.
Todėl ir Lietuvos pareigūnų raminimai, esą vokiečių brigados štabo įkūrimas ar pusės dalinių dislokavimas gal ir nėra prasta idėja, kai Vokietija – vienintelė iš visų NATO šalių Baltijos šalims viešai įsipareigojo skirti brigadą, ko nei estams, nei nuo labiau latviams užsitikrinti dar nepavyko, gali pasirodyti logiški.
Bendra nuotaika primena kiaušinio ir vištos problemą: vokiečiai neprivers lietuvių padaryti to, ką patys turi – ne vien savais lozungais, o ir lietuviai neprivers vokiečių dislokuoti brigados anksčiau, nei patys bus pasirengę ją priimti.
Tiesa, Lietuvoje guodžiamasi bent jau tuo, kad estų ir latvių padėtis, siekiant užsitikrinti NATO pajėgumų stiprinimą, yra dar opesnė. Latviai tiesiog pavėlavo dirbdami siekiant didesnių pajėgumų ir dabar užėmė ypač griežtą poziciją, kuri jiems kol kas nepadeda – nei priešakinėms pajėgoms Latvijoje vadovaujanti Kanada, nei kitos šalys neturi pakankamai pajėgumų didinti ten pajėgas, netrykšta noru to daryti, kol latviai neatliko savo namų darbų, o estai, regis tenkinasi teoriškai ambicingesne – divizijos lygio vadaviete su „priskirtomis“, t.y. fiziškai Estijoje nesančiomis brigados dydžio pajėgomis, kurių estai neturėtų kur laikyti ar treniruoti.
Tai, kad latviai eilinį sykį tampa silpnąja Baltijos šalių grandimi, nieko gero nežada Lietuvai ar Estijai, juk būtent per Latviją istoriškai driekiasi Rusijos kariuomenės invazijos keliai – per Daugpilio kryptį į Lietuvą ir nuo Pskovo atkertant latvius nuo estų.
Vieninteliai lenkai, regis, nuosekliai pasuko savo dvišaliais santykiais su JAV, kurios vadovauja ir priešakinėms NATO pajėgoms, ir papildomiems daliniams Lenkijoje – amerikiečių ten jau dabar priskaičiuojama apie 10 tūkst. ir dėl savo geopolitinio svorio regione, ir dėl esamų bei planuojamų JAV ginkluotės įsigijimų Lenkija jaučiasi ramesnė prieš Viršūnių susitikimą Madride.
Tiesa, lenkai turi savų dilemų, ypač pasienyje su Baltarusija, kur rusai, regis, bent jau deklaruoja stiprinti savo pajėgas, tarp jų ir balistinių raketų „Iskander“ kompleksus, galimai su branduolinėmis galvutėmis. Tad Lenkijai tokia problema, kaip potencialus Suvalkų koridoriaus blokavimas, tėra viena iš daugelio.
