Savo įraše feisbuke jis pateikė ir tokią poziciją iliustruojančių minčių pavyzdžių: „Ar šiandien tai, kas yra ribojama – pervežti iš Rusijos teritorijos į Rusijos teritoriją per Kaliningrado koridoriumi tranzitu, ar tai yra skausmingos sankcijos? Ar jos buvo vertos to, kokią reakciją iššaukė“, – šiandien sakė vienas buvęs premjeras“.

„Jau nuo 1993m Rusijos klastinga diplomatija yra įsriegusi į mūsų mąstymą implantą-logiką, kad Lietuva yra atsakinga už „visko“ tranzitą į Kaliningradą, nes tai kelias iš Rusijos į Rusiją, ir todėl jam negali būti taikomos tranzito į trečiąsias šalis taisyklės. Tokia mums primetama „atsakomybė“ reiškia tik tai, kad Rusija mus mato daugiau kaip „pribaltiskaja“ teritoriją, nei suverenią valstybę- kaip ir tie, kas atkartoja šį naratyvą Lietuvoje“, – rašė A. Januška.

Signataras pabrėžė, kad tai Rusijos, Kremliaus imperializmo naratyvas, ne Lietuvos.

„Ir jis, deja, yra plačiai šiandien naudojamas, dažnai jau nesąmoningai, nesusimąsčius ir ne tik tarp tipiškų vatnikų“, – teigė A. Januška.

Priminė istorinį kontekstą

Savo įraše jis priminė ir istorinį kontekstą, – „dar LDDP ir A. Brazausko daugumos valdymo laikais, Jelcino Rusija bandė mus parklupdyti, kad mes pasirašytume karinio tranzito sutartį“.

„Triukšmo ir gąsdinimų Lietuvoje buvo ne mažiau nei šiandien. Lietuvos diplomatijai pavyko to išvengti, Rusija po ilgų derybų sutiko laikytis nacionalinių Lietuvos taisyklių, apsikeitus notomis. Specialus koridorius, kur galioja speciali tarptautinė teisė, specialūs Lietuvos įsipareigojimai, palankūs Rusijai, nebuvo sukurti.

Bet jau tada dalyje Lietuvos liko tas virusas, logika, ne tik iš baimės, bet ir iš principo pripažįstanti Rusijos požiūrį, kad Lietuva yra ypatinga, dėl geografinės padėties ne pilnai suvereni valstybė, kuri turi prievolę aptarnauti Rusiją“, – rašė A. Januška.

Pasak jo, Rusija niekada neatsisakė specialaus koridoriaus idėjos.

„Sekantis didelis išbandymas atėjo, kai prasidėjo derybos su Europos Sąjunga (ES) dėl Lietuvos narystės. Rusija pradėjo gąsdinti, jog nesutiks su Lietuvos ES naryste, jei nebus užtikrintas specialaus reguliavimo tranzito koridorius per Lietuvą. Lietuva buvo šoke“, – teigė A. Januška.

Apie Rusijos draugus ir siekius

Signataras perspėja, kad Rusija turėjo draugų ir tarp ES šalių narių, ir Europos Komisijoje (EK).

„Ir turėjo, ir turi iki šiol - prisiminkime neseną istoriją su „Maišiagala-2“, kai rusai per Latviją ir EK dėl mūsų derybininkų neįgalumo vos neįpainiojo Lietuvos į trišalę sutartį, įamžinančią Rusijos ir Astravo elektros pirkimą“, – rašė A. Januška.

Tačiau grįžtant labiau į praeitį, jis priminė, kad „tuo metu Lietuva derėjosi su dviem Rusijomis- viena Maskvoje, kita – su rusofilais Briuselyje, ir abi buvo puikiai informuotos apie viena kitos pokalbius su mumis“.

„Aišku, kad tokiomis sąlygomis visiškai atmesti atskiro susitarimo buvo neįmanoma, tad išėjo kompromisas dėl keleivinių traukinių vykimo, su specialia tikrinimo procedūra. Ir ES finansavo visą „batalioną“ naujų Lietuvos diplomatų, važinėjančių Rusijos traukiniais per Lietuvą. Tai buvo kompromisas, su kuriuo galima buvo gyventi, tuo labiau, kad mūsų nepavyko išprievartauti suteikti Rusijai specialų laisvą režimą, vežant prekes ne tik geležinkeliais, bet ir automobiliais“, – teigė A. Januška.

Jo vertinimu, dabar vyksta dar vienas bandymas.

„Ko nori šiandien Kremlius? Nori, remiantis ta pačia logika, kad susisiekimas yra tarp dviejų Rusijos dalių (o Lietuva čia jiems tėra teritorija, ne valstybė), pasiekti, kad būtų padarytos išimtys iš ES teisės, ir Lietuva vėl įgautų koridoriaus statusą, pradedant nuo atrodo smulkmenų – išimčių atskiroms sankcionuotos prekėms“, – rašė A. Januška.

Jis pabrėžė, kad Rusija gerai supranta ko siekia.

„Pastebėkime, kad Rusija nereikalauja panaikinti sankcijų apskritai toms konkrečioms sankcionuotoms prekėms (nes žino, kad tai beviltiška), Rusija reikalauja pakeisti ES reguliaciją Lietuvai – Lietuvos teritorijoje taikyti sankcijų išimtis Rusijai. Ir kaltina ne ES, o Lietuvą. Tipiškas atvejis kaip su Odesos uostu ir grūdais, kai Rusija geba įtikinti dalį pasaulio bendraminčių, kad dėl „bado“ bus kalta Ukraina, o ne agresorė Rusija“, – teigė A. Januška.

Jis pažymėjo, kad Kaliningradas nėra anklavas, kaip, tarkime, Vatikanas, bet eksklavas, kaip Aliaska.

„Lietuva nėra vienintelis kelias (bet pigiausias Rusijai) pasiekti Kaliningradą. Be to iš geografinės padėties Lietuvai neseka jokia privaloma teisė užtikrinti specialų arba mažai reguliuojamą tranzitą į arba iš Kaliningrado“, – rašė A. Januška.

Reagavimo būdai

Signataras pažymėjo, kad Lietuva yra suvereni valstybė, dalį savo prekių tranzito kompetencijų delegavusi ES, ir todėl be papildomų kliūčių, (bet pagal Lietuvos ir ES teisę) tranzitas, kuris vyksta dabar yra mūsų dovana Rusijos žmonėms, o ne mūsų ar ES pareiga Kremliui.

„Pastebėkime, kad Rusija laiku nesusimokėjo už keleivių tranzitą, bet Lietuva tranzito nenutraukė (o galėjo), ir sulaukė ne padėkos, o tik ultimatumo. Rusija taip priprato prie „dovanos“, kad bando tai paversti mūsų pareiga jiems.

Todėl Lietuva neturėtų aikčioti iš nuostabos ar baimės (nors Rusijos baimė visiškai suprantama- dalį žmonių tai ir motyvuoja Lietuvos gynybai) dėl tokio Kremliaus įžūlumo, o kartu su EK labai skubiai pasiruošti atsakomuosius žingsnius Rusijai (ir skubiai apie tai informuoti Kremlių), jei Rusija imsis kokių nors „praktinių“ žingsnių prieš Lietuvą“, – teigė A. Januška.

Jo nuomone, ne mes turėtume bijoti Rusijos sankcijų, o Rusija turėtų vengti ES papildomų sankcijų už įžūlius ultimatumus (kaip „padėką“ už ES ir Lietuvos gerą valią).

„Galia prieš šantažą – tik taip galima sustabdyti Rusijos bandymus mums vėl įtaisyti koridorių, nes J.Borrellio mikčiojimas, kad mes dar pasitikrinsime, nekelia pasitikėjimo. Jei ES nesureaguos dabar ir tuoj – tai bus mūsų diplomatijos pralaimėjimas. Prezidentas, deja, jau praleido gerą progą apie tai kalbėti vakar Europos Vadovų Tarybos paruošiamajame susitikime, bet „kels klausimą“ vėliau, nes anot patarėjos tai „gyvenimo aktualija“, – rašė A. Januška.

Pasak jo, „mūsų veikimas (tai ką ir daro vyriausybė-tik sunkiai prasibrauna su argumentais prieš Rusijos gąsdinimus) yra gana paprastas- laikytis nepažeidžiamo valstybės suvereniteto ir nacionalinio saugumo interesų, bet laikytis ir tarptautinių susitarimų ir ES teisės, tame tarpe ir su Rusija (nors Rusija šiandien tikrai to nenusipelno) ir aiškiai atsakyti galia į bet kokius grasinimus kartu su ES“.

„Ar galima įsivaizduoti situaciją, kad JAV pareikalautų iš Kanados specialaus nereguliuojamo Kanados įstatymais tranzito koridoriaus į Aliaską ( eksklavą), ir pagrasintu atomine bomba, jei Kanada nepaklus? Neįmanoma, nes yra gerbiamas valstybių suverenitetas.

Tad, jei kalbėti tiesiausiai įmanomai – tie kurie siūlo šiandien siekti išimčių iš ES sankcijų, tai siūlo kurti „koridorių“. Ar tai iš „baimės“ neerzinti Rusijos (ir ką tai duotų), ar dėl kitų interesų- kiekvienu atveju, matyt, atsakymas būtų individualus“, – svarstė A. Januška.

Kartu jis savo įraše kalbėjo ir apie ambicijas NATO viršūnių susitikimui.

„Daugiau NATO Lietuvoje – kaip numatyta partijų susitarimo dėl gynybos projekte- artimiausiu įmanomu laiku pasiruošti priimti 20.000 NATO karių (diviziją). Tai yra Seimo partijų (bent pagrindinės dalies) gairės Lietuvos Prezidentui Madride ir aktyviam veikimui Lietuvoje. Ir šiandien tam yra gera proga, nes tai ne karo neišvengiamumo bloga strategija ( kaip bando pateikti kai kurie politologai), bet didesnės grėsmės išvengiamumo sąlyga“, – teigė A. Januška.

Jis paradoksu vadino tai, kad „turime derėtis dėl savo saugumo su NATO šalimis, o patys blaškomės tarp naratyvų, ar mums Rusija dabar vis dar yra grėsmė, ar jau nebėra grėsmė, (ir todėl neva neturime savo apginamumo problemomis be reikalo gąsdinti pasaulio), kaip siūlo kai kurie profesoriai“.

„Akivaizdu, kad jei patys teigsime, kad grėsmės nebėra ( ar tikrai jos nebėra, ar turime apsimesti, kad nebėra?), tai įdomu, kaip prezidentas gali kitas valstybės įtikinti, kad mums reikia daug NATO kariuomenės? Matyt, kad jos tada ir nebus“, – rašė A. Januška.