Vaikštinėjant tarp šio ramaus miestelio įmantrių XIX a. vilų, fontanų ir ežerų, lengva užsimiršti, kad esi Vladimiro Putino taikiklyje. Prie pat pietrytinės Lietuvos sienos įsikūrę Druskininkai atsiveria į siaurą strateginės teritorijos gabalėlį, vadinamą Suvalkų koridoriumi. Šis maždaug 100 km ilgio koridorius driekiasi palei Lietuvos ir Lenkijos sieną, tarp Baltarusijos rytuose ir Rusijos eksklavo Kaliningrado vakaruose. Vakarų karo ekspertai perspėja, kad ši teritorija veikiausiai taptų vienu pirmųjų Rusijos prezidento taikinių, jeigu jis ryžtųsi eskaluoti karą Ukrainoje ir sukelti kinetinę konfrontaciją su NATO.
Iš pirmo žvilgsnio dažnam tokia mintis nekiltų, o tai, pasak Rytų Europos pareigūnų, siekiančių atkreipti dėmesį į Vakarų karinio aljanso pažeidžiamumą rytuose, ir yra problemos esmė.
Maždaug 12 tūkst. gyventojų turintys Druskininkai jau ne kartą yra susidūrę su Rusija ir patyrę siautulingų Europos istorijos įvykių.
1837 m. caras Nikolajus I Druskininkus oficialiai paskelbė Rusijos valstybės tarnautojams skirtu kurortu. Nuo to laiko šis mineraliniais vandenimis garsėjantis miestelis traukia lankytojus iš visos Vidurio ir Rytų Europos. Svečių netrūko net ir tuomet, kai įsiveržusios Prūsijos, Lenkijos, Rusijos ar Sovietų Sąjungos kariuomenės viena iš kitos periminėjo šio regiono valdymą.
Šaltojo karo metais kurortą itin pamėgo sovietiniai poilsiautojai. Šiandien čia įsikūrusi viena didžiausių pasaulyje uždarų sniego arenų ir prašmatnus vandens parkas. Iki karo Ukrainoje pradžios Druskininkai priviliodavo daug rusų, kurie kartu su baltarusiais tuomet sudarė didžiausią turistų dalį.
Galbūt dėl to kai kurie vietiniai gyventojai optimistiškai vertina invazijos galimybę. „Mes negyvename baimėje. Jei tai įvyks, tuomet taip, žmonės susimąstys. Bet dabar to tikrai nėra“, – sako Druskininkuose užaugęs 22 metų amžiaus Danukas.
Danukas, kuris, norėdamas apsaugoti savo privatumą, prašė neatskleisti jo vardo ir pavardės, įsitikinęs, kad NATO apgintų Lietuvą – 2,8 mln. gyventojų turinčią valstybę. O jeigu ir neapgins, pasak Danuko, jis tiesiog išvyktų iš Lietuvos, nes kariuomenė „ne jam“.
Pavažiavus keliu per pušyną link sienos su Baltarusija, iki kurios nuo miestelio centro – vos 10 km, šauna mintis, kad galbūt vertėtų susikrauti išvykimo krepšį. Vienas iš dviejų šalia Druskininkų įrengtų pasienio postų buvo uždarytas ir apleistas: niekur nesimatė nei pasieniečių, nei karių.
Tiesą pasakius, šio straipsnio autorius, visą dieną Lietuvos pusėje keliavęs Suvalkų koridoriumi, kuriame gausu nedidelių ūkių, vilnijančių vėdrynų pievų ir miškų, neišvydo nė vieno karinio automobilio ar kareivio.
„Bendruomenė pasitiki Lietuvos ginkluotosiomis pajėgomis ir NATO bei jų sugebėjimu užtikrinti saugumą“, – rašytiniame komentare teigia miestelio savivaldybės administracija (meras tuo metu atostogavo).
Ramūnas Šerpetauskas, vadovaujantis vietinei kuopai, atstovaujančiai Šaulių sąjungai – daugiau nei šimtmetį gyvuojančiai savanoriškai sukarintai organizacijai – teigia, kad kol kas Lietuvos rytiniame fronte ramu. Nors jis ir nesitiki, kad Rusija imtųsi ko nors naujo tol, kol turi reikalų su Ukraina, vyras sako kartu su bendražygiais stebintis padėtį pasienio regione. Suvalkų koridorių jis vadina Lietuvos „Achilo kulnu“.
„Yra galvojančių, kad nėra prasmės mus pulti. Tačiau reikia pažymėti, kad [šis regionas] yra tiesioginis sausumos kelias į Kaliningradą. Jeigu jiems pavyks įveikti Ukrainą, gali būti, kad kitas smūgis bus būtent čia“, – perspėja R. Šerpetauskas.
Šį savaitgalį „Lietuvos geležinkeliai“ pareiškė, kad, siekdami laikytis Europos sankcijų, nebeleis per šalies teritoriją iš Baltarusijos į Kaliningradą tranzitu gabenti tam tikrų prekių, įskaitant anglis, metalus ir statybines medžiagas. Toks žingsnis dar kartą atskleidė, kad Vilnius ir Maskva balansuoja ant bedugnės krašto.
„Mūsų vertinimu, tai yra rimtas pažeidimas“, – pareiškė Kaliningrado srities gubernatorius Antonas Alichanovas, reaguodamas į šį sprendimą, kuris, anot jo, palies iki pusės Rusijos vykdomo eksporto į savo eksklavą.
Kitas taikinys – Baltijos šalys
Baiminamasi, kad, kilus konfliktui su Vakarais, Rusija gali vienu metu įsiveržti į Suvalkų koridorių ir iš rytų, ir iš vakarų, taip atkirsdama Europos Sąjungai (ES) priklausančiais Baltijos valstybes nuo jų sąjungininkių pietuose. „Tai nepaprastai silpna vieta, nes tokia invazija atskirtų Lietuvą, Latviją ir Estiją nuo likusių NATO šalių“, – pabrėžia T. H. Ilvesas.
Be to, toks žingsnis iš karto sukeltų Maskvos ir branduolinių ginklų turinčių NATO narių konfrontaciją ir taip pasaulis atsidurtų ant susinaikinimo slenksčio.
T. H. Ilvesas dabartinę Europos Komisijos (EK) pirmininkę U. von der Leyen perspėjo praėjus metams po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos, tačiau dabartinės V. Putino invazijos į Ukrainą kontekste toks pasaulio pabaigos scenarijus tapo dar aktualesnis.
Kaip V. Putinas dabar bando nusitiesti sausumos tiltą tarp Rusijos ir Krymo pusiasalio, taip ir užėmęs Suvalkų koridorių, pavadintą pagal žymų miestelį Lenkijos pusėje, jis galėtų sujungti savo karius Kaliningrade, pagrindiniame Rusijos avanposte, su kitais rusų kariais, kurie yra dislokuoti Baltarusijoje – Rusijos de facto protektorate.
Kaliningrade Rusija įrengusi didžiulę karinę bazę, kurioje – branduoliniai ginklai, jos Baltijos laivynas ir dešimtis tūkstančių kareivių (šis beveik 1 mln. gyventojų turintis eksklavas iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos priklausė Vokietijai ir buvo vadinamas Kionigsbergu (Karaliaučiumi). Po karo Sovietų Sąjunga iš Vokietijos perėmė šio regiono kontrolę, pervadino jį Kaliningradu ir išvarė vokiečius).
Nors nėra pagrindo manyti, kad toks puolimas jau artėja, Rusijos vadovui, regis, smagu versti Vakarus spėlioti, koks bus kitas jo žingsnis. Anksčiau šį mėnesį V. Putinas išliaupsino Petro I Didžiojo imperinius žygius, pareikšdamas, kad „arba šalis yra suvereni, arba ji yra kolonija“. O tokie komentarai Baltijos valstybėms daugiau ramybės neatnešė. Be to, praėjusią savaitę prie V. Putino pareigas ėjęs buvęs šalies ministras pirmininkas Michailas Kasjanovas dar labiau pakurstė aistras savo prognoze, kad, jeigu Ukraina kris, „eilė ateis Baltijos valstybėms.“
Tikėtinas Švedijos ir Suomijos prisijungimas prie NATO dar labiau padidino įtampą tarp Rusijos ir aljanso. Šių dviejų Šiaurės šalių įstojimas galimai apsunkintų Rusijos galimybes atkirsti Baltijos valstybes nuo likusios aljanso dalies. Tačiau toks žingsnis taip pat paverstų Baltijos jūrą „NATO ežeru“, o tai savo ruožtu Maskvą galbūt dar labiau paskatintų tiesti tiltą į Kaliningradą.
„Švedijos ir Suomijos įstojimas į NATO tokį Rusijos žingsnį padarytų mažiau tikėtiną, bet tai nereiškia, kad jis nebūtų tikėtinas“, – teigia Linas Kojala, Vilniuje įsikūrusio Rytų Europos studijų centro direktorius.
Rytų aljansas
Nepaisant Baltijos šalių strateginių nuogąstavimų, pavojingiausia Suvalkų koridoriaus savybė gali būti šios teritorijos santykinis nereikšmingumas.
Rusijos sprendimas pulti Lenkiją ar Lietuvą, be jokios abejonės, priverstų aktyvuoti NATO 5-ąjį straipsnį, kuriame yra išdėstytos savitarpio gynybos nuostatos. Į konfliktą iš karto būtų įtrauktos visos Aljanso narės: Turkija, Bulgarija, Prancūzija, Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) ir kt.
Bent jau teoriškai. Ar Vašingtonas būtų itin linkęs rizikuoti pasauliniu Armagedonu dėl daugiausia neapgyvendinto dirbamosios žemės ploto, apie kurio egzistavimą žino, ko gero, tik saujelė amerikiečių? Būtent tokius kraštutinius scenarijus labai mėgsta tikrinti V. Putinas.
Kol (ir jeigu) Suomija įstos į NATO, Lietuvos siena su Rusija ir Baltarusija, besidriekianti 900 kilometrų, išliks ilgiausia visame Aljanse. Tačiau turėdama vos 20 tūkst. karių ir tik penkis lėktuvus, įskaitant transporto orlaivį ir vieno variklio „Cessna“, Lietuva, kaip ir kaimyninės Baltijos šalys, yra prastai pasiruošusi Rusijos puolimui atremti. Nelabai padėtų ir šiuo metu Lietuvoje dislokuota kovinė grupė, kuriai vadovauja Vokietija.
Birželio mėnesio pradžioje Vilniuje apsilankęs Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pamėgino nuraminti Lietuvos valdžios atstovus dėl Berlyno įsipareigojimų Baltijos šalių saugumui užtikrinti, bet tik pasėjo sąmyšį. Jis sakė reporteriams, kad Berlynas „planuoja“ Lietuvoje „dislokuoti nemažą kovinę brigadą“, ir leido suprasti, jog Vokietija atsiųs mažiausiai keletą tūkstančių kareivių. Tiesa, vėliau kanclerio patarėjai patikslino, kad Vokietija į Lietuvą perkels tik padalinio štabą, t. y. apie 50 žmonių, o didžioji dalis karių liks Vokietijoje.
NATO ruošiantis birželio mėnesio pabaigoje įvyksiančiam viršūnių susitikimui, kurį apžvalgininkai vadina svarbiausiu per pastaruosius keletą dešimtmečių, Baltijos šalims gresiantis Rusijos agresijos pavojus yra vienas pagrindinių argumentų, svarstant, ar šiame regione derėtų dislokuoti daugiau karių nuolatinei ar pusiau nuolatinei misijai vykdyti.
Kol JAV vadovaujamas Aljansas dar tik ruošiasi priimti galutinį sprendimą, valdininkai leidžia suprasti, kad NATO ketina gerokai padidinti pajėgas Baltijos šalyse ir kitose teritorijose palei ES rytinę sieną. Tai reikštų istorinį NATO pozicijos pasikeitimą, ir visas dėmesys būtų sutelktas į Rytus.
Nors NATO šiame regione dislokavo keturias kovines grupes (kiekvieną iš jų sudaro 1 000 karių), Baltijos šalių politiniai lyderiai ir karinių operacijų planuotojai tvirtina, kad reikės gerokai daugiau kareivių Rusijai atgrasyti.
„Yra negausios pajėgos, rodančios NATO įsipareigojimus ginti šias teritorijas, bet jų misiją galima pavadinti tiesiog savižudybe“, – pareiškė 2006–2016 m. Estijos prezidento postą užėmęs T. H. Ilvesas.
JAV ir Vokietija seniai prieštaravo planams į Baltijos šalis nusiųsti daugiau karių. Iš dalies dėl 1997-ųjų Steigimo akto, kurį pasirašė JAV ir Rusija. Remiantis šiuo aktu, Aljansas pažadėjo Maskvai naujose NATO valstybėse narėse nesteigti nuolatinių bazių, „atsižvelgiant į dabartinę ir netolimos ateities saugumo situaciją“. Kita vertus, Rusijos invazija į Ukrainą privertė persigalvoti net ilgamečius NATO „priešakinės gynybos“ taktikos Rytų Europoje skeptikus.
„Pakeičiau savo nuomonę, – sakė į atsargą išėjęs JAV generolas leitenantas Benas Hodgesas, 2014–2017 m. vadovavęs JAV pajėgoms Europoje. – Mūsų pastangos gražiai bendrauti su Rusija buvo nesėkmingos.“
Baltarusijos, kuri neseniai atsidūrė dar didesnėje V. Putino įtakoje, aviacijos bazes ir kitą karinę infrastruktūrą Rusijos kariuomenė naudojo Ukrainai pulti.
Kalbant apie Suvalkų koridoriaus gynybą, kitas esminis veiksnys yra Lenkija, turinti didžiausią kariuomenę regione. Istoriniai konfliktai tarp lenkų ir lietuvių dėl kalbos ir tautinių mažumų teisių abiejose šalyse paklojo pamatus spekuliacijoms, kad V. Putinas galėtų panaudoti tvyrančią įtampą savo naudai (panašią taktiką jis pasitelkė Donbase, kur sėkmingai paskatino prorusiškus gyventojus pradėti separatistinį judėjimą).
Bet nieko panašaus kol kas nevyksta. Tarpvalstybinis Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių bendradarbiavimas yra glaudus kaip niekada anksčiau, teigė Lenkijos kariuomenės Generalinio štabo viršininkas generolas Rajmundas Andrzejczakas
„Matome, ką rusai išdarinėja Ukrainoje, todėl jais nepasitikime“, – sakė kadaise Suvalkų apskrityje tarnavęs generolas ir pabrėžė, kad Lenkija yra pasirengusi laikytis savo, kaip Aljanso narės, įsipareigojimų, jeigu Rusija užpultų Lietuvą.
„Turime būti labai, labai pasiruošę“, – pridūrė jis.
