Briuselis uždraus prabangos prekių eksportą iš Europos Sąjungos į Rusiją ir imsis kitų papildomų priemonių, suduosiančių „tiesioginį smūgį Rusijos elitui“. Tai dar prieš ES spendimą priimti tuomet tik ketvirtąjį sankcijų paketą kovo viduryje žadėjo Europos Komisijos vadove Ursula von der Leyen.
Sankcijos buvo patvirtintos kovo 15-ąją, kai buvo įvesti ribojimai rusiškam plienui ir kitų juodųjų metalų produktams pagal sutartis, sudarytas iki birželio 17-osios. Visa ES, o ir Lietuva bei, juo labiau, pati Rusija galėjo ruoštis, kad nuo birželio 17-osios tokios prekės negalės būti gabenamos per Bendrijos šalių teritorijas. Lietuva, suprantama, buvo ir yra delikačioje padėtyje: tai vienintelė ES valstybė, per kurią vyksta tokių krovinių tranzitas iš Rusijos į jai priklausančią Kaliningrado sritį.
Kaip kas pasiruošė, dabar akivaizdu: „Lietuvos geležinkelių“ krovinių vežimo bendrovė „LTG Cargo“ formaliai informavo Rusijos Kaliningrado srities geležinkelių pareigūnus, jog dėl Vakarų sankcijų uždraudžia daugelio prekių tranzitą geležinkeliais. ES sankcijas priėmė ir išsiskirstė.
O tuo metu Rusija ėmė vaidinti spektaklį: esą tai yra tikras netikėtumas, Lietuva įžūliai ėmėsi vienašališkų ir neteisėtų veiksmų, faktinės Kaliningrado blokados.
Rusijos viešąją erdvę pastarosiomis dienomis užtvindžiusi isterija liejasi per kraštus, o raginimai „imtis atsakomųjų priemonių ir konkrečių veiksmų prieš Lietuvą“ atrodo išties karingai ir bauginančiai. Bet ko iš tikrųjų gali imtis Maskva?
Suvaidintas isterijos spektaklis
Panika viename Kaliningrade esančių statybinių reikmenų prekybos centrų bene geriausiai atspindi tikrą, o kartu ir suvaidintą Kremliaus reakciją. Eilinių rusų šturmuojamas prekybos centras šluojant prekes gali rodyti tiek pasimetimą, Kremliaus cenzūros ir dezinformacijos kanalų jėgą, kai ES draudimai „užklupo netikėtai“, tiek pasiruošimą būsimoms sankcijoms.
Juk liepos 10-ąją toks pat ES sankcijų pakete numatytas draudimas įsigalios cementui, alkoholiui ir kitiems produktams, rugpjūčio10-ąją – angliai ir kitam kietajam iškastiniam kurui, o nuo gruodžio 5 dienos – ir rusiškai naftai.
Bet paties Kremliaus veikėjų pareiškimai, tarsi Rusija nieko nebūtų girdėjusi apie kovo mėnesį priimtas ES sankcijas, taip pat rodo, kad tam ruoštasi kryptingai. Viena vertus, pasipiktinimas ir panašūs pareiškimai pasirodė žaibiškai, vienas po kito.
Jis pareikalavo, kad ES priverstų Lietuvą panaikinti rusiškų krovinių tranzito į Kaliningrado sritį apribojimus ir pažymėjo, jog priešingu atveju Rusijai bus „atrištos rankos“ pačiai išspręsti „šią problemą“.
„Jeigu Europos Sąjunga nedelsdama neatitaisys įžūlaus Vilniaus išsišokimo, tokiais veiksmais mūsų akyse dezavuos visų dokumentų, įrodančių Lietuvos narystę ES, teisėtumą ir atriš mums rankas išspręsti Lietuvos sukeltą problemą dėl tranzito į Kaliningradą bet kokiomis mūsų pasirinktomis priemonėmis“, – savo „Telegram“ kanale parašė A. Klimovas.
Taip pat jis pareiškė, kad, priėmusi sprendimą apriboti beveik pusės krovinių, iš Rusijos gabenamų į toliausiai vakaruose esantį jos regioną, tranzitą, Lietuva „nuvertė kėdę“, ant kurios daugelį metų sėdėjo kaip ES narė.
Senatorius pridūrė, kad, jo manymu, NATO vienos iš savo valstybių narių rankomis faktiškai paskelbė blokadą Rusijos regionui. „Pastarąjį veiksmą galima laikyti tiesiogine agresija Rusijos atžvilgiu, praktiškai verčiančia mus neatidėliojant imtis atitinkamų savigynos veiksmų“, – reziumavo A. Klimovas.
Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas jau buvo kiek atsargesnis ir pripažino, kad draudimas tranzitu per Lietuvą gabenti sankcionuotas prekes tarp Karaliaučiaus ir Rusijos yra precedento neturintis „visko pažeidimas“, tačiau taip nutiko dėl ES sankcijų. Tiesa, jam irgi nieko nekainavo pasakyti, kad „tokie veiksmai gali būti vertinami kaip blokados elementas“.
Ruošėsi tikrai blokadai
Blokada iš esmės pagal tarptautinę teisę gali būti interpretuojama kaip karo veiksmas. Be to, rusams tai turi ir emocinę reikšmę, atitinkamą krūvį, kuris siejamas su istorinėmis paralelėmis, pavyzdžiui, Leningrado blokada 1941-1944 metais.
Iš tikrųjų Rusija dar prieš karą ruošėsi tikrai ir galimai Kaliningrado blokadai – tiek praktiškai, tiek retoriškai. Prieš pat karą Ukrainoje į Kaliningradą atplaukė suskystintas gamtines dujas gabenantis tanklaivis.
Šių metų balandį Rusijos Federacijos Tarybos tarptautinių reikalų komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas Vladimiras Džabarovas jau mojavo kumščiais.
„Aš manau, kad tai kol kas žaidimas, situacijos zondavimas. Jeigu bus blokada, kaip jie sako, tai Sovietų Sąjunga mokėjo pralaužti blokadas, mes turime daug patirties. Jeigu jie nori sudaryti tokią situaciją, dėl kurios mes turėsime pralaužti šią blokadą, kad išgelbėtume ten gyvenančių mūsų žmonių gyvybes, mes galime“, – teigė Rusijos politikas. Anot V. Džabarovo, jis tikisi, kad Vakarų šalims „pakaks smegenų ir jos nežengs šio žingsnio“.
Vis dėlto ir tada, ir dabar aišku, kad jokia reali Kaliningrado blokada nebus vykdoma. Tai, kad Rusijai bus taikomi apribojimai sausumos tranzitu į Kaliningrado sritį gabenti tam tikras prekes per ES šalies, t.y. Lietuvos teritoriją, Kremlius žinojo jau kovą.
Tačiau visas prekes rusams niekas nedraudžia gabenti kitais būdais – jūrų ir oro keliais. Tai, žinoma, yra gerokai brangiau ir nepatogiau, bet į Kaliningradą rusai jau įprato skraidyti dideliais lankstais virš Baltijos jūros – ES šalių oro erdvė rusų orlaiviams seniai užverta ir dėl to jokios blokados Kaliningradas nepatyrė.
„Sausumos tranzitas tarp Kaliningrado srities ir kitų Rusijos dalių nėra sustabdytas ar užblokuotas. Toliau vyksta keleivių ir ES nesankcionuotų prekių tranzitas.
Lietuva jokių vienašališkų, individualių ar papildomų ribojimų šiam tranzitui neįvedė. Mes jokių papildomų nurodymų nesame gavę ir papildomų veiksmų neatliekame“, – BNS patvirtino Muitinės departamento atstovė Lina Laurinaitytė-Grigienė.
Prieš Lietuvą – asimetrinės priemonės
Bet tokių argumentų Rusijos pusė negirdi ir imasi spaudimo bei grasinimų taktikos – ne prieš visą ES, kurios, kartu su Kremlių užtarti mėgstančia Vengrija, rūpestingai viską skaičiuojančiomis Vokietija ir Italija įvedė sankcijas. Spaudimas ir grasinimai šį kartą nutaikyti tiesiogiai ir kryptingai – į Lietuvą.
Tai yra patogus taikinys, mat būtent Lietuva gali vykdyti minėtas sankcijas tiesiogiai, t.y. rusų sausumos tranzitui, dėl ko galvos neskauda nei portugalams, nei estams. Lietuva taip pat yra viena aršiausių Rusijos kritikių ir priešininkių viešojoje erdvėje. Ne vienerius metus būtent Lietuva atsiduria Rusijos priešų sąrašuose, o pastaruoju metu būtent Lietuva išsiskiria griežtais pareiškimais, reikalavimais Rusijai taikyti dar daugiau sankcijų, dar labiau remti Ukrainą.
Po to, kai Lietuvos Seimas Rusiją pripažino teroristine valstybe, Rusijoje jau kilo isterijos banga.
Dabar fone pasirodo dar viena „naujiena“ – Lietuva esą vėl išsišoko iš visos ES ir rusams „įvedė blokadą“. Kur tai matyta, kad kažkokie limitrofai tyčiojasi iš didžiosios Rusijos?
Iš tikrųjų Rusijos reikalavimas panaikinti ES sankcijas gali būti būsimųjų derybų objektas – kai Rusija pasitrauks iš Ukrainos, atiduos jai okupuotas teritorijas.
Tačiau spaudimas būtent Lietuvai, tikintis, kad tai esą bus minkštoji ES viena, silpnoji grandis, kuri sutrūkinės, gali būti paremtas ir keistais sprendimo priėmimo principais pastaruoju metu garsėjančiame Kremliuje.
Senstantys Rusijos lyderiai nusprendė pradėti „specialią karinę operaciją“ Ukrainoje, tikėdamiesi minimalaus pasipriešinimo ir pergalės parado Kyjive per kelias karo dienas. Ką tai sako apie jų planavimą bei Rusijos priešininkių galios įsivaizdavimą?
„Po vasario 24-osios Rusijos elgesys yra sunkiai prognozuojamas“, – pripažino Rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojalą. Svarstyti, ką dabar gali padaryti Rusija gali būti tiek spekuliatyvu, tiek netikslu. Tačiau keli iškalbingi faktai vis dėlto yra svarbūs.
Pradėjusi karą Ukrainoje ir apsiskaičiavusi tiek dėl savo, tiek dėl ukrainiečių galimybių, o ir Vakarų reakcijos – karinės paramos Kyjivui, sankcijų, Rusija neturi didelės manevro laisvės bei jėgų įgyvendinti savo grasinimus, pavyzdžiui, „pralaužti blokadą jėga“.
Bet kokia karinė agresija prieš Lietuvą – NATO ir ES narę gali išprovokuoti konfliktą, kuriam Rusija nėra pasiruošusi. Bent jau tai rodo Rusijos karinių pajėgų nesėkmės susiduriant su vakarietiška technika, ginkluote ir Vakarų apmokytais ukrainiečiais mūšių lauke. Dalis aukštesnės parengties dalinių ir pajėgumų yra netgi atitraukta iš to paties Kaliningrado, o ir Baltarusijos. Karas Ukrainoje Rusijai pridarė didelių nuostolių ir jų kompensuoti greitai nepavyks.
Kita vertus, Rusija turi įvairių priemonių arsenalą, kuris visada balansuoja ant pilkos agresijos ribos:
daug metų Lietuvoje ir kitose šalyse kalbėta apie hibridinio karo priemones, kurias gali taikyti Maskva – nuo kibernetinių išpuolių, energetinio šantažo iki specialiųjų kinetinių operacijų prieš, Rusijos požiūriu, priešiškų valstybių kritinę infrastruktūrą.
Rusijai jau priskiriami karinių sandėlių sprogdinimai Čekijoje, Bulgarijoje, karinės žvalgybos operacijos nuodijant ar šaudant Kremliaus kritikus Vakarų šalių sostinėse.
Pernai rugsėjį tarptautinę laivybą sekantiems stebėtojams galėjo pakilti antakiai, kai iš Baltijsko Kaliningrado srityje, kaip atrodė, išplaukė didelė Rusijos karo laivų grupė, o siųstuvų duomenys tarsi turėjo rodyti, kad jau bent keli rusų karo laivai atsidūrė Lietuvos teritoriniuose vandenyse šalia Klaipėdos. Tačiau tai tebuvo apgaulė suklastojus signalą.
Tarptautinės laivybos trikdymas būtų savotiška Klaipėdos blokada, o provokacijos gabenant uždraustas prekes (ir ne tik) traukiniais, incidentai pasienyje gali sukelti papildomų įtampų Lietuvai, kuri vos ne vos atlaikė migrantų krizę. Tiesa, provokacijoms su traukiniais ir geležinkeliais Lietuvoje jau ruoštasi ne kartą.
O kaip iš tikrųjų Lietuva bei visa ES, taip pat ir NATO reaguotų į realias ir dar nematytas Kremliaus provokacijas, kai būtų tiesiog testuojama kantrybė, net jei realiai Rusija nieko negali padaryti, tik sukandus dantis užtikrinti reikalingų prekių tiekimą Kaliningradui jūra bei sausuma? Kol kas tai tėra teorinis pasvarstymas, laukiant, ko iš tikrųjų imsis „atsakyti“ pažadėjusi Maskva.
