Pirmąją šių metų dieną darbą požeminėje vadavietėje Vilniuje pradėjo pagal NATO standartus sukurtas Krizių valdymo centras, kuris stebi ir prognozuoja krizes, galinčias kilti dėl didelių pramoninių avarijų ir stichinių nelaimių. Esą taip daroma todėl, kad iki šiol Lietuvoje nebuvo institucijos, kuri visos valstybės mastu vykdytų krizių prognozavimą ir prevenciją.

Jei tai skamba, kaip logiška pastarųjų metų įvykių seka – dar nesibaigus pandemijai, migrantų krizei ir tuomet dar tik besitvenkus karo debesims virš Ukrainos, tai vertėtų atidžiau pažiūrėti į datą. Toks pranešimas buvo platinamas daugiau nei prieš du dešimtmečius, dar 2001-ųjų liepą.

Tuomet pasaulio dar nebuvo sukrėtę Rugsėjo 11-osios teroro išpuoliai, Lietuva net nebuvo gavusi pakvietimo tapti ES ir NATO nare, o tokie scenarijai, kaip mirtino viruso pandemija, į Lietuvą plūstantys migrantai ar karo pabėgėliai iš Ukrainos atrodė iš fantastikos srities.

Tada, 2001-aisiais, viskas atrodė rimtai: žadėta, kad centras veiks visą parą, nuolatinės grėsmių ir krizinių reiškinių stebėjimo bei prognozavimo ekspertų grupės koordinuos veiksmus tarp institucijų, jos bus pasirengusios bet kada informuoti visuomenę apie potencialius pavojus.

O ir dviračio niekas neišradinėjo – Lietuvos pareigūnus esą konsultavo Didžiosios Britanijos Gynybos ministerijos šios srities ekspertai. Ko buvo verti tokie pažadai, vėliau galima buvo įsitikinti ne kartą kilus krizei. Bandymų iš naujo kurti panašias struktūras buvo tiek pat, kiek tokių projektų vėliau buvo nukišta institucijų stalčiuose. Tačiau pastarųjų metų įvykiai, regis, tapo paskata dar kartą pažvelgti į tai, kaip valstybė pasiruošusi reaguoti į tai, kas prieš tai atrodė neįmanoma.

Civilinės saugos pratybos Vilniaus oro uoste
Foto: Organizatorių nuotrauka

Kai skirtingų ministerijų vadovai nesusikalba, purtosi atsakomybės, vieni į kitus bado pirštais, gūžčioja pečiais ir prieštarauja vieni kitiems arba savo pačių rekomendacijoms, o pasimetusioje, įbaugintoje ar įpykdytoje visuomenėje tvenkiasi įniršis, akivaizdu, kad tokia situacija nėra sveika.

Kažkas turi ją suvaldyti, koordinuoti veiksmus, žinoti institucijų turimus išteklius ir galimybes, paskirti užduotis, informuoti, įspėti ir nuraminti visuomenę, trumpai tariant – imtis atsakomybės, už ką Lietuvoje vis dar geriausiu atveju kreivai pažiūrima, o blogiausiu – ir baudžiama.

Taigi, iniciatyvos šį kartą imasi vyriausybė, prie kurios steigiama ne atskira biudžetinė įstaiga, o naujas struktūrinis dalinys – Krizių valdymo centras.

Iš viso 30 etatų, būriai pasitelkiamų ekspertų, jokių požeminių bunkerių su ilgais stalais ir pažadas, kad jau šį kartą turėtų pavykti. Tik kas pavyks – veikiančiais vakarietiškais modeliais paremta struktūra ar dar vienas guzas kaktoje užlipus ant grėblio?

Senasis modelis nebepasiteisina

Formaliai naują krizių valdymo modelį, steigiant jų valdymo centrą, kuris vykdytų grėsmių stebėseną, pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms siūlo Vidaus reikalų ministerija (VRM). Istoriškai tai yra viena institucijų, kurioms ar jai pavaldžioms institucijoms Lietuvoje tekdavo reaguoti į krizes. Ne paslaptis, kad ne viskas, švelniai pasakius, pavyko sklandžiai.

Gaisras Alytuje – VRM rengia spaudos konferenciją, po kaltinimų dėl vangios reakcijos ministrė vyksta į vis dar dūmuose paskendusį miestą, piktina alytiškius.

Foto: DELFI / Rinatas Chairulinas

Migrantų krizė – VRM pavaldi Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) nesusitvarko ir prašo kariuomenės pagalbos: nuo banguoto ir chaotiško pandemijos valdymo neatitrūkusi vyriausybė skelbia ekstremalią padėtį pasienyje.

Viešumoje pareigūnai prieštarauja vieni kitiems, kas už ką atsakingas – kas turėtų pasirūpinti sienos apsauga, kas – koncertina ir jos tiesimu, o naujai iškepti draudimai koreguojami, paaiškėjus, kad žurnalistams bus neleidžiama dirbti pasienyje.

Visas šis chaosas primena pirmuosius kovido valdymo mėnesius, kai vienas rekomendacijas keitė kitos, o jas – draudimai ar kiti suvaržymai. Tai reikia kaukių, tai nereikia, tai nieko netrūksta, tai jau jaučiamas būtiniausių apsaugos priemonių, testų stygius, tai būtinas kovido pažymėjimas, tai jau nereikalingas arba taikomos išimtys – visą informaciją rasti ir sekti sudėtinga.

Nuolat kalbama apie komunikaciją, jos stoką, perteklių, kitas problemas, o susidaręs įspūdis, kad trūksta tarpinstitucinio susikalbėjimo, aiškumo, tik aštrėja, nepaisant to, kad Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija be perstojo dirba jau kelerius metus.

Karo padėtis
Foto: Asmeninio archyvo

Visuomenė įpranta prie, regis, kas savaitę besikeičiančių Operacijų vadovo sprendimų, kuriuos per garsiakalbius girdi parduotuvėse, viešajame transporte ir vietoje reklamų televizorių, telefonų ar planšečių ekranuose.

Tampa akivaizdu, kad iki šių krizių tik kai kurių specialistų, pareigūnų, biurokratų, studentų ir, galimai, teisės aktų fanatikų narpliotas krizių valdymo mechanizmas šlubuoja, stringa.

Nors gelbsti savanoriai, trūksta kvalifikuoto personalo, o pats krizių valdymo aparatas yra perkrautas perteklinių pareigybių, komisijų, komitetų, darbo grupių. O kas kaltas, kad krizės tęsiasi, ir kas viską pagaliau koordinuos taip, kad veiktų sklandžiai ir viską galima būtų spręsti vieno langelio principu?

Karas Ukrainoje šį klausimą pavertė jau ne šiaip susierzinimo, sveikatos problemų, bet ir gyvybės ar mirties klausimu: jei karas ar panaši krizė užkluptų Lietuvą, ar nebūtų panašių pastarųjų metų klaidų pasikartojimo? Ar Lietuvos sprendimų priėmėjai galėtų būti ne tik vieningi, bet ir gebantys laiku priimti koordinuotus, savalaikius sprendimus, kuriuos gebėtų aiškiai išdėstyti visuomenei? Ar Lietuva turėtų savo Arestovyčių, Zelenskį, o gal galima padaryti dar geriau, efektyviau?

Naujasis Nacionalinis krizių valdymo centras (NKVC) dabar pristatomas, kaip ta struktūra, kuri spręstų krizinius klausimus ir gebėtų prevenciškai įvertinti, kokios jie svarbos: ar vienas įvykis gali sukelti lokalią, nacionalinę krizę, ar yra gebėjimai, priemonės bei aiškumas, kaip ją valdyti.

Naujas modelis – ką jis keičia?

Teoriškai viskas atrodo solidžiai: įstatymų projektais norima „apjungti krizių valdymo ir civilinės saugos sistemas, atsisakant Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos (VESK), savivaldybių ekstremalių situacijų komisijų, kaip perteklinių grandžių“.

Teisės aktuose turėtų būti aiškiai reglamentuota valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų atsakomybė už parengtį „krizėms ir ekstremaliosioms situacijoms šių institucijų veiklos srityse“.

Be kita ko, siekiama apibrėžti nevyriausybinių organizacijų pasitelkimą krizių ir ekstremaliųjų situacijų valdymui ir padarinių šalinimui, jų pajėgų pasirengimą ir mokymą.

Šiuo metu reglamentuotas pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms ir jų valdymo mechanizmas „veikia neefektyviai, nepakankamai koordinuojama civilinės saugos sistemos subjektų veikla civilinės saugos srityje“.

Foto: Vidmantas Balkūnas

„Nepakankamai ir neaiškiai reglamentuotas pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms organizavimo ir kontrolės mechanizmas, institucijų funkcijos pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms organizavimo ir kontrolės procese, neaiškus atsakomybės paskirstymas“, – teigiama VRM aiškinamajame rašte.

„Siūloma įsteigti nacionalinį krizių valdymo centrą, kuriame, siekiant laiku reaguoti ir šalinti galimas grėsmes, pasitelkiant visų reikiamų sričių specialistus ir ekspertus dvidešimt keturias valandas per parą būtų vykdoma situacijų stebėsena ir analizė, atliekami vertinimai ir daromos įvykių prognozės“, – rašoma pataisų aiškinamajame rašte.

Kitaip sakant, būtų įvestas būtent vieno langelio principas – į vieną centrą suplaukia visa informacija, ji analizuojama, priimamos rekomendacijos ir sprendimai vyriausybiniu ar vietos lygiu. Nauja sistema paremta lankstumu – problemą galima būtų spręsti pagal poreikį, įvertinus krizės grėsmės lygį.

Naujasis modelis, kaip ir 2001-siais, taip pat rengiamas neišradinėjant dviračio, o veikti turėtų jau nuo kitų metų gruodžio. Viename Rytų Europos studijų centro organizuotame renginyje, kur susirinko beveik visų už reagavimą į krizes atsakingų institucijų atstovai – nuo specialistų, kariškių, kitų pareigūnų iki viceministrų, prezidentūros, žvalgybos, analitinių ir akademinių institucijų atstovų „Delfi“ išgirdo, kad remtasi gerąja praktika iš Jungtinės Karalystės, Suomijos ir Estijos.

Jungtinėje Karalystėje yra bene garsiausia tokia struktūra, populiariai žinoma kaip COBRA (Cabinet Office Briefing Rooms). Vyriausybės patalpose vykstančiuose susitikimuose atsakingi, iš anksto paskirti pareigūnai krizės atveju greitai susirenka čia (arba virtualiai) ir tariasi, kokius sprendimus reikia priimti krizės sąlygomis.

Kada tikra, o kada – išgalvota krizė?

Čia nėra daug improvizacijų: daugeliui situacijų numatyti ne tik paskirti pareigūnai, sprendimų priėmėjai, bet ir ekspertai, kurie galėtų greitai vietoje duoti aukso vertės patarimą.

Neatsitiktinai, kaip ir medicinoje, kritiniu atveju, kai kyla grėsmė gyvybei, galioja auksinės valandos principas – per tą valandą pacientui arba suteikiama pirmoji pagalba, jis nugabenamas į aukštesnio lygio medicininę įstaigą, kur toliau rūpinamasi, kad jis išgyventų. Arba pacientas, tikėtina, miršta.

Nacionalinės krizės atveju tokie ekspertai pasitelkiami į pagalbą pagal situaciją: jeigu šalyje įvykdoma masinė kibernetinė arba fizinė ataka prieš elektros tinklus, turi būti ne tik aiškus planas, bet ir atsakingi pareigūnai, ekspertai, kurie gali patarti, ką tokiu atveju daryti, per kiek laiko gali būti atkurtas elektros tiekimas, kokios gali kilti grėsmės, kokių gali būti pasekmių.

O jei Baltarusijos režimas įvykdo dezinformacinę ataką, susijusią su nelaime Astravo AE? Pavyzdžiui, paskelbiama, kad įvyko pavojingas radiacijos nuotėkis ir informacija platinama Lietuvoje, kryptingai pasienio savivaldybėse – ar Šalčininkų savivaldybė pradeda evakuaciją? Visų scenarijų numatyti neįmanoma, tačiau toks ar panašus neturėtų būti didelė staigmena, turint omeny tai, ką pastaraisiais metais kaimyninėms šalims iškrėtė Aliaksandras Lukašenka ir jo režimas.

Rekomendacijos gyventojams nelaimės Astravo AE atveju
Foto: lt.72.lt

Tai reiškia, kad kiekviena institucija, kuriai pagal kompetencijas pavesta reaguoti į jos srities krizes, privalės skirti ne šiaip viceministrą ar panašaus lygio pareigūną, kuris ar kuri dėl vienokių ar kitokių priežasčių – politinių sąsajų, kompetencijų, buvimo atostogose ar komandiruotėje negalės dalyvauti – bet ir turės iki metų deleguoti vadinamąjį parengties pareigūną.

Pastarasis turėtų žinoti savo srities turimus išteklius ir galimybes. Pavyzdžiui, jei vienoje savivaldybės kritinės infrastruktūros įmonėje tėra keli pareigūnai, gebantys valdyti sudėtingą įrangą, o dėl kovido ar kitos priežasties visi iškrenta iš rikiuotės – ką tada daryti? Turi būti aiškus planas, vertinimas be atskirų darbo grupių, numatytas greitas pajėgumų pasitelkimas pagal poreikį.

Bet kartu kyla ir tam tikrų rizikų: kaip įvertinti, ar krizė išties yra potencialiai pavojinga ir ar ji gali plisti? Pavyzdžiui, ar nuo pasienio judanti grupelė treninguotų kresnų vyrukų su automatais yra grėsmė, su kuria gali susidoroti eilinis pilietis, pranešęs pareigūnams, ar čia jau policijos patrulių kompetencijos klausimas? O gal reaguoti iškart privalo Antiteroristinių operacijų rinktinė „Aras“, ar „žalieji žmogeliukai“, vis dėlto yra jau kariuomenės kompetencijų klausimas?

Tokių klausimų kilo dar 2016-siais per liūdnai pagarsėjusias VRM pratybas Šalčininkuose, kai pareigūnai darė klaidą po klaidos, o vėliau turėjo aiškintis bei kritikos bangą atlaikyti ir jų viršininkai.

Tąsyk į ginkluotų ir žaliaisiais žmogeliukais apsimetusių pareigūnų pusę šūvių nepaleido nei joks medžiotojas, nei visos informacijos neturėjęs pareigūnas. Bet viskas galėjo pakrypti ir tokia linkme.

Mat krizės atveju, kai trūksta informacijos arba atvirkščiai – yra padrikas jos nuotrupų, prieštaringų duomenų srautas, kurį kažkas turi suvaldyti susisteminti, atrinkti, kas tikra, o kas tik gandai, laikas, įgūdžiai, gebėjimai tiksliai atlikti savo darbą yra vieni esminių veiksnių.

Mikrovadovavimas, biurokratija ir lyderystė

O kur dar žmogiškasis veiksnys – viena ar kita institucija, joje sklaidytis mėgstančios ir į vietinių feldmaršalų vaidmenį įsijautusios personalijos arba atvirkščiai – ausytes suglaudę nematomi ir atsakomybės imtis vengiantys biurokratai gali užsiimti mikrovadovavimu.

Savaime mikrovadovavimas, kai bandoma įvertinti kiekvieną smulkmeną, nėra blogai – politikai skuba pateikti savus vertinimus dėl savų priežasčių, savo darbo specifiką išmanančių, nors ir siaurai, tik per savo veiklos prizmę žiūrinčių institucijų specialistai arba ekspertai – dėl kitų priežasčių.

Bet kai visas būtinų veiksmų procesas stringa dėl institucinio paralyžiaus ir perteklinio mikrovadovavimo, kurį galima pridengti pažodžiui skaitoma įstatymo raide, duomenų apsauga ar panašiais pasiteisinimais, maža krizė gali virsti didele nelaime.

Tam reikalinga efektyvi lyderystė, kompetencijos, pasitikėjimas. Per pastaruosius kelerius metus krizės, regis, turėjo užgrūdinti sprendimų priėmėjus įvairiose institucijų grandyse.

Jei gali pasirodyti, kad Seime, Vyriausybėje, Prezidentūroje ar apskritai politiniame lauke tik ir vyksta tarpusavio rietenos, tai aršūs varžovai prieš kameras po penkių minučių jau gali aptarinėti reikalus, net jei už nugarų vienas kitą traukia per dantį.

Tokių vaizdų netrūko ir minėtame RESC renginyje, kur diskusijoje skirtingų institucijų atstovai vienas į kitą kreipėsi draugiškai, vardais, vardindami nuveiktus darbus, teigiamai vertindami kolegų pažangą krizių valdymo srityje, nors prieš tai netrūko ir kandžių pastabų.

Mažos valstybės veiksnys, kai visi vienas kitą pažįsta ir gali bet kada skambučiu išspręsti problemą bei gebėjimas susitelkti dėl bendro reikalo ir užsienyje daro įspūdį. O kur dar pilietinės savanorių iniciatyvos, kurios Sveikatos apsaugos ministerijai ir kitoms institucijoms tiek per kovido pandemiją, tiek migrantų krizės akivaizdoje, tiek karo Ukrainoje sąlygomis išgelbėjo reputacijos kailį.

Pačioje Ukrainoje, kur irgi ne viskas taip veikė ar veikia sklandžiai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio stebint didvyrišką ukrainiečių pasipriešinimą rusų pajėgoms, didesnės krizės kartais pavykdavo išvengti atsitiktinumo, drąsos ir gebėjimo reaguoti dėka.

Kaip išvysti bendrą paveikslą, o ne fragmentus

Bet identifikuoti galimos krizės užuomazgas, įvertinti, ką su ja daryti – tik dalis darbo. Ji, kaip ir sprendimų priėmimo laikas, priklauso ne tik nuo pradinę informaciją vertinančių pareigūnų bei ekspertų greičio, gebėjimų, žinių, bet ir nuo to, kaip toliau vystysis įvykiai.

Net jei viskas įvertinama teisingai, žinomi turimi ir būti ištekliai, veiksmų algoritmas, lieka ta pati, pastaruosius metus šlubuojanti ir, regis, iki šiol vangiai pripažįstama problema. Lietuvoje ji žinoma vienu ir pernelyg mistifikuojamu žodžiu – komunikacija.

Gitanas Nausėda

Tačiau realybėje kol kas skurdi informacija apie tai, kaip keisis valstybės institucijų, o kad ir paties NKVC požiūris į bendravimą su visuomene gali kelti dar daugiau klausimų. Kas ir kada pateiks visuomenei informaciją apie naują krizę? Manymas, kad informacija teka vienu upeliu tik iš oficialių kanalų yra dėkingas, kai kalbama apie priešišką dezinformaciją. Ne veltui pastaruosius kelerius metus kartojama: pasitikėkite tik patikrintais, oficialiais šaltiniais, jų skleidžiamais duomenimis.

Bet ne tik pandemija ir karas parodė, kad klaidinančios, melagingos, išsigalvotos ir sukurstytus žinutės gali būti paveikios ne šiaip siaurose visuomenės grupėse, bet ir suburti lengvai manipuliuojamas minias. Kai atsakingi pareigūnai vienas po kito pradeda sakinį „komunikacija, žinoma, yra labai svarbu“, jau nesyk buvo galima įsitikinti priešingai: dažniausiai nėra jokio aiškaus, apgalvoto plano, kaip norimą žinutę pateikti visuomenei.

Jei žodžiai turi savo svorį, tai lengviausia apkaltinti dėl tokio svorio manipuliacijų pačią žiniasklaidą – tai antraštės kaltos, tai jos baugina karu, kurio „žinoma, nebus“.

Bet kai karas kyla, tie patys žiniasklaidą vakar kritikavę balsai jau kartoja apie būtinybę susitelkti, reaguoti į kilusias grėsmes ir iššūkius.

Pavyzdžiui, jei Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas (PAGD) apie nuvirtusius medžius ir stipresnį vėją išsiunčia įspėjamąsias žinutes trimis kalbomis – lietuvių, rusų ir anglų, tai praėjusį penktadienį į gyventojų mobiliuosius telefonus išplatinta žinutė apie Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) pratybas kai kuriems Lietuvoje viešintiems užsieniečiams sukėlė tikrą šoką.

Bet tai, pasirodo, pačių užsieniečių arba net užsienio atstovybių problema – jie juk gali išsiversti, o kalčiausia, žinoma, yra žiniasklaida, kuri esą aštresnėmis antraštėmis sukursto paniką visuomenėje.

Tad kas bus, jei apie naują krizę pirmoji informuos Lietuvos žiniasklaida, remdamasi savais šaltiniais, pavyzdžiui, vietos gyventojų pranešimais, kol NKVC analitikai dar tik analizuos informaciją? Dramos gali ir nebūti – NKVC turėtų turėti tiek nurodytus kontaktus, tiek ryšį su žiniasklaidos priemonėmis, galbūt netgi ne tik nacionaliniu transliuotoju.

Vis dėlto, kaip, kada ir ar iš viso efektyviai veiks tokia sistema bus galima pamatyti tik praktiškai ją išbandžius pratybose. Tokios viename Lietuvos miestų, imituojant didelę krizę turėtų vykti jau rudenį. Tiesa, kaip ir krizių centrų istorija, taip ir panašių pratybų patirtis rodo, kad tai nebūtinai užtikrina efektyvų ir sklandų naujo modelio veikimą.

Pavyzdžiui, dar 2014-siais, o ir vėliau pasienyje vykdytos pratybos, tikrinant pasirengimą suvaldyti migrantų antplūdį. O iš tikrųjų Lietuva migrantų krizę pasitiko nepasiruošusi. Pernai vyko pratybos ruošiantis Astravo AE nelaimei – ne pirmos ir, tikėtina, ne paskutinės, turint omenyje, kad anksčiau kilusios tarpinstitucinės trintys vienas tokias pratybas pavertė betiksle parodomąja akcija, kai atsisakė dalyvauti Vilniaus miesto savivaldybė.

Bet ir pernai per pratybas, kai kaukė sirenos, jau buvo aiškios ir žinomos spragos, mat ką daryti šimtams tūkstančių sostinės gyventojų, nes nesutariama dėl evakuacijos, taip ir lieka neaišku.

O ką daryti kitų, kad ir mažesnių miestų, pavyzdžiui, šalia ‚Achemos“ gamyklos įsikūrusiems Jonavos gyventojams, kurie turėtų gebėti atpažinti 8 skirtingus pavojaus sirenų signalus? Turėti vilčių, kad pandemija, migrantų krizė ar karas jau išmokė institucijas susikalbėti, veikti koordinuotai ir laiku informuoti visuomenę?

Ar manyti, kad tai dar yra iliuzija ir prie du dešimtmečius girdėtų pažadų tęsinys? Anot vieno RESC diskusijoje dalyvavusio pareigūno, šį kartą kartelė dėl krizių valdymo iškelta aukštai, o ir metas dabar yra palankus – visuomenėje jaučiamas poreikis, didelių investicijų nereikia, tik pasiekti efektyvaus minimumo: kad už krizių valdymą atsakingos institucijos matytų ne fragmentišką vaizdą, kaip vis dar yra dabar, o bendrą paveikslą. Nes vieną dieną, kai kils eilinė krizė valstybėje, to gali neužtekti.