Iš Parlamento salėje tvyrojusios atmosferos atrodė, kad Ukrainai jaučiamas begalinis palaikymas. Bet ar tai nėra iliuzija ir, ar karo draskoma Ukraina gali tikėtis kandidatės, o vėliau ir ES narės statuso? Apie tai ir kitus ES plėtros klausimus iškart po daug dėmesio sulaukusios R. Stefančiuko kalbos Strasbūre kalbėjomės europarlamentare Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos nare Rasa Juknevičiene. Pasak europarlamentarės, karo Ukrainoje metu ypač nekaip atrodo Vengrija, kurios premjeras Viktoras Orbanas savo valdymo stiliumi kiek primena Rusijos Prezidentą Vladimirą Putiną.
– Ar išties Europarlamente šiuo metu tvyro palaikymo Ukrainai nuotaikos, kaip galima buvo susidaryti įspūdį po R. Stefančiuko kalbos?
– Europarlamente – taip. Jeigu Europarlamentas priimtų sprendimus, tai Ukrainai kandidatės statusas būtų suteiktas jau balandžio 5 dieną, gal net ir anksčiau – kovą, kai susirinkome į pirmą neeilinį Parlamento posėdį, prasidėjus šitam plataus masto karui.
Virš 600 parlamentarų iš 705 balsavo už rezoliuciją, kurioje kaip tik ir paminėtas Ukrainos, kaip kandidatės narės statusas.
Ir dabar, kai R. Stefančiukas kalbėjo Europos Parlamento posėdyje, kaip tik jautėsi didžiulis parlamentarų palaikymas, jam paminėjus kandidatės narystės statusą.
– Ar, Jūsų manymu, realu Ukrainai gauti šį kandidatės į ES statusą?
– Kaip bus, su kokiomis sąlygomis, nežinau. Bet kažkokia žinia bus.
Manau, kad dabar pagrindinis dalykas yra, kaip elgsis valstybės narės. Kaip ir sankcijos Rusijai ilgai buvo blokuojamos Vengrijos, taip ir šiuo atveju gali atsirasti viena šalis, kuri tam nepritars. Sprendimai Europos Parlamente priimami vienbalsiai ir gali taip atsitikti, kad kažkuri šalis tai vetuos. O V. Putinui padaryti įtaką bent vienai šaliai iš 27 nėra taip ir sunku.
Lietuvoje apie tai plačiai nediskutuojama, bet mes, čia išrinkti Europos parlamentarai, aš ir Andrius Kubilius, pasisakome už pokyčius Europos Sąjungos sprendimo priėmimo procedūrose. Siekiame pereiti prie kvalifikuotos daugumos balsavimo – tada nebūtų taip, kad veto teisė viską sugriaus. Apskritai veto teisė paralyžiuoja bet kokius Europos Sąjungos sprendimus.
– Ar Ukrainos galimybių gauti kandidatės į ES statusą neapsunkina ir tai, kad ji yra ne vienintelė pretendentė?
– Taip. Kitos šalys, tokios, kaip Moldova ir Sakartvelas, šoko į trasą. Dėl to tenka daug tenka dalyvauti debatuose, diskusijose.
Mes visą laiką buvome ir Moldovos, ir Sakartvelo palaikytojai. Moldova dabar žengė žingsnį į priekį: apsivalė nuo korupcijos, išmetė iš savo valdžios struktūrų korumpuotus, prorusiškus Kremliaus asmenis. Maia Sandu – puiki prezidentė. Ji buvo atvykusi čia, į Europos Parlamentą. Europos Parlamente Moldovai, kada ji pareiškė norinti kandidatės statuso, jaučiama daug palaikymo, tuo labiau, kad šiai šaliai irgi gresia panašios grėsmės, kaip Ukrainai.
O Sakartvelo gaila, nes ten dabar yra valdžia, kuri valdo jau tris kadencijas. Nors žodžiais, kad ir nelabai aktyviai, ji sako, norinti gauti kandidatės statusą ir būti ES nare, bet visiškai nuo europinių vertybių atsitraukia Bidzina Ivanišvilis – oligarchas, kažkada Rusijoje sukaupęs didelius pinigus ir grįžęs į Sakartvelą, ten sukūręs savo partiją, kurią pats oligarchiniu būdu ir valdo.
Europos Parlamento plenarinėje sesijoje bus priimta rezoliucija dėl Gruzijos žiniasklaidos padėties. Šioje šalyje žiniasklaidos žmonės gauna daugiau kaip 3 metus kalėjimo už nežinia kokius, turbūt sufabrikuotus, kaltinimus, prezidentas Michailas Saakašvilis, kuris serga ir kuriam reikia gydymo, laikomas kalėjime, tvyro neapykantos kalba.
Vienu žodžiu, Sakartvelas, buvęs lyderiu tarp trijų kandidačių, vadinamų trio šalių iš Rytų partnerystės, tapo outsaideriu ir tai padarė būtent B. Ivanišvilio valdymas, kuris labai panašus į Kremliaus tipo politiką.
– Pačioje Europos Sąjungoje yra šalių, demonstruojančių prielankumą Rusijai. Ar Jus nustebino Vengrijos premjero V. Orbano pasipriešinimas pilnam rusiškos naftos importo embargui?
– Bendrai gal ir nenustebino, nes tas procesas vyksta jau keleri metai – nebe pirmą kadenciją V. Orbanas yra valdžioje ir Vengrija yra pavyzdys to, kokia gali būti trapi demokratija, ypač šalyse, kurios neturi ilgos patirties, ir kaip greitai gali viskas atsidurti vienose rankose, įskaitant, beje, ir žiniasklaidą.
Lietuvos žurnalistai, kurie nori laisvos ir atsakingos žiniasklaidos, turi labai atidžiai stebėti, kas įvyko Vengrijoje per didelius pinigus, kai verslas ir žiniasklaida sutampa, žiniasklaidos savininkų interesai sutampa su dideliais pinigais. Tada atsiranda savotiškas konglomeratas, pasikeičia sąveika tarp valdžių. O dar, kai opozicija nusilpsta, yra daug korupcijos, atsiranda žmonės, kurie pradeda tokiu, sakyčiau, netgi putinišku stiliumi valdyti šalį.
Dabar Vengrijoje yra labai daug keistų antieuropietiškų ir antiamerikietiškų naratyvų: surandamas priešas ir jo įvaizdis eskaluojamas.
Ta pati Ukraina buvo pateikta kaip priešas prieš vienus rinkimus dėl vengrų mažumos Užkarpatėje.
Vengrijoje daug dalykų sukrenta į vieną. Noras išlaikyti valdžią yra toks didelis, kad nebepaisoma demokratinių vertybių. Dabar Vengrija, konkrečiai V. Orbanas, man atrodo, labai giliai įklimpo į santykius su Rusija, Kremliumi.
Čia yra ir nacionalistinis pradas: Vengrija – buvusi imperinė valstybė. Tai turbūt irgi kažkiek atgyja. Daug panašumų čia matau į tai, kas įvyko Rusijoje. Gal ne visai taip galima lyginti, bet tikrai yra labai daug pranašumų.
– O kaip vertinate Vokietijos elgesį karo Ukrainoje kontekste?
– Reikia atsisukti truputį atgal ir pasižiūrėti, kokie įvyko pokyčiai Vokietijoje. Tai yra epochinis lūžis.
Vokietiją nuo pat Antrojo pasaulinio karo bandė demilitarizuoti – tą ir reikėjo padaryti, nes ji buvo didele dalimi priežastimi dviejų pasaulinių karų. Bet tas demilitarizavimas nuėjo taip giliai, kad dar prasidėjus karui Vokietija sakė apskritai neduosianti jokių ginklų. Tada dar nebuvo kalbos apie jos pačios gynybos biudžeto didinimą.
Šiandien šitas lūžis įvyko. Vokietija duoda ginklus, bet daro tai labai lėtai, kadangi valdžia – socialdemokratų.
Beje, pokyčiai pačioje vokiečių visuomenėje yra daug greitesni negu valdžioje.
Dabar dviejose Vokietijos žemėse per pastarąjį mėnesį įvyko rinkimai ir ten didžiule dauguma žmonės balsavo už krikščionius demokratus ir žaliuosius – dvi partijas, kurios visiškai bekompromisiškai pasisakė už ginklų tiekimą, už kandidatės statuso suteikimą ir už paramą Ukrainai.
Naujasis vadas, pakeitęs Angelą Merkel, Friedrichas Merzas, nuvyko į Kyjivą. Tai davė rezultatų. Tai rodo, kad žmonės remia Ukrainą.
O premjeras Olafas Scholzas kažkaip žengia vieną žingsnį atgal, paskui – du žingsnius eina į priekį. Bet jam ir yra sunkiau: jo socialdemokratų partija buvo labai giliai įklimpusi į santykius su Kremliumi ir Rusija. Todėl lūžis tarp jo rinkėjų turbūt vyksta labai pamažu ir tai atsispindi socialdemokratų lyderio veiksmuose.
– Kalbant apie Ukrainą, verta prisiminti ir Baltarusiją. Kokią matote jos ateitį?
– Kai įveiksime V. Putiną, išsispręs ir Aliaksandro Lukašenkos klausimas. Aš esu tikra, kad Ukrainos fronte sprendžiasi labai daug dalykų. Tai – ne tik Ukrainos karas, bet ir kova už mūsų visų demokratiją. Visi sveiko proto žmonės supranta, kad Ukraina gina ne tik save, bet ir mus.
Lygiai taip pat Ukraina kovoja už baltarusių ateitį. Ne veltui apie 1,5 tūkst. baltarusių yra sudarę savo atskirą batalioną ir kariauja Ukrainos fronte. Jie lygiai taip pat kariauja ir už Rusijos ateitį.
Aš esu tikra, kad dar mano gyvenime Rusija bus kitokia. Bet dėl to reikia labai pasistengti ir mes čia, Vakarų fronte, stengiamės kovoti su tokiomis apraiškomis, kaip Emmanuelio Macrono pasisakymas apie V. Putino veido išsaugojimą, kitus dalykus.
Jų negalima leisti, kad Vakarai nesugrįžtų prie tos pačios klaidingos politikos, kuri buvo iki šito karo.
