Karas Ukrainoje vyksta jau daugiau nei tris mėnesius, o pastariąsias savaites tiek Ukraina, tiek jos sąjungininkai Vakaruose, o ir žiniasklaida nenuilstamai kalba apie tai, kas esą turėtų sustabdyti stringantį, bet tebesitęsiantį Rusijos puolimą Donbase: karo dievu vadinamos artilerijos sistemos.
Konkrečiai, kaip apie panacėją, visų problemų sprendimo priemones fronte kalbama apie salvinės ugnies sistemas. Jas jau pažadėjo tiekti JAV ir Jungtinė Karalystė.
Esą vakarietiškos technologijos, dideli šaudymo nuotoliai leis ukrainiečiams įgyti pranašumą prieš rusus – atsilaikyti Donbase, sustabdyti Rusijos puolimą, dar labiau nuleisti kraują agresoriaus pajėgoms, o Chersono fronte gal netgi atsikovoti prarastas teritorijas.
Bet pažadėti kiekiai iš pirmo žvilgsnio kelia juoką ir net pasipiktinimą, mat neatitinka ukrainiečių poreikių – vos 7 sistemos. Esą ką jos gali padaryti prieš visą Rusijos karinę mašiną – apdaužytą, patyrusią siaubingų nuostolių, bet vis dar pajėgią, milžinišką, turinčią bent jau kiekybinį pranašumą.
Rusija toliau į Ukraina permetinėja savo rezervus – tarp jų ir salvinės ugnies sistemas iš Tolimųjų Rytų. Rusų artileristai ir aviacija toliau medžioja ukrainiečių pajėgas, ypač artilerijos sistemas, tarp jų ir Vakarų dovanotas haubicas.
Viename vaizdo įraše jau buvo užfiksuotas rusų salvinės ugnies sistemų smūgis savaeigėms haubicoms M-109A3GN, kurių ukrainiečiai neseniai sulaukė iš Norvegijos.
#Ukraine: Excellent image released by the Ukrainian General Staff showing Norwegian M109A3GN 155mm self-propelled howitzers in active combat use against Russian forces. According to their claims, they learned how to use the M109 in just a week and prefer it to Soviet models. pic.twitter.com/jHnmdpdKbH
— 🇺🇦 Ukraine Weapons Tracker (@UAWeapons) June 4, 2022
Todėl Ukrainos prašymai duoti daugiau, galingesnių ginklų ir kuo greičiau atrodo savaime suprantami. Net jei ukrainiečių bepiločių orlaivių užfiksuoti smūgiai Rusijos pajėgoms gali sudaryti įspūdį apie taktines pergales, nėra jokių iliuzijų, kad didelio intensyvumo kare baisių nuostolių patiria abi pusės.
Ir ne tik žmogiškųjų – V. Zelenskio teigimu, ukrainiečiai netenka apie 100 karių per parą – ne mažiau svarbūs yra ir ginkluotės, karinės įrangos nuostoliai. Jie nėra greitai pakeičiami – tie vienetai, kurie patenka į frontą, genda, kitaip išvedami iš rikiuotės, paliekami per mūšių chaosą ar sunaikinami, visi jie yra aukso vertės. Efektyvus jų panaudojimas gali lemti priešo prasiveržimą ar sustabdymą kritiniame sektoriuje, nuo ko priklauso dešimčių tūkstančių žmonių gyvybės.
Todėl formulė, regis, paprasta: ukrainiečiai turi gauti kelis kartus daugiau modernių ginklų, nei jų netenka, jei nori priversti rusus atsitraukti ir derėtis dėl taikos tik Ukrainai palankiomis sąlygomis. O ir Rusija, regis, neatsitiktinai svaidosi grasinimais Vakarams, kad didelį šūvio nuotolį turinčių salvinės ugnies sistemų tiekimas yra ribų peržengimas. Taigi, jei rusai piktinasi, vadinasi bijo, o jei bijo, tai reiškia, kad reikia klausytis V. Zelenskio ir nedelsiant perduoti viską, ko jis prašo.
Tačiau šioje formulėje yra vienas neretai pamirštamas, tačiau ypač svarbus veiksnys – žmogiškasis. Patys ginklai ir technika yra bevertė metalo laužo krūva, nepajudinamas taikinys priešo artilerijai ir aviacijai, jeigu nėra pakankamai juos efektyviai naudoti galinčių žmonių. Būtent šios formulės kol kas nepavyksta išspręsti nei Ukrainai, nei jos sąjungininkams. Kodėl?
Įspūdinga Vakarų karinė pagalba
Iš pirmo žvilgsnio abejoti ukrainiečių gebėjimais įsisavinti modernią Vakarų karinę ginkluotę trims su puse mėnesio būtų absurdiška ir net šventvagiška.
Esą kas čia tokio – imi ginklus ir jais kariauji, koks skirtumas, ar šaudai iš sovietinės haubicos D-30, salvinės ugnies sistemos „Uragan“, ar iš amerikietiškų M-777, M-109, prancūziškų „Caesar“, o artimiausiu metu – ir salvinės ugnies sistemų HIMARS bei M-270.
