Pažadą stiprinti indėlį į rytinio NATO flango apginamumą išsakė Vilniuje lankęsis Vokietijos kancleris, socialdemokratas Olafas Scholzas.
„Numatėme, kad sustiprinsime mūsų indėlį stiprinant rytinį NATO flangą, mes sukursime stiprią brigadą, tai aptarėme vieni su kitais ir turėsime dirbti šia kryptimi“, – teigė O. Scholzas po susitikimo su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda.
Tikisi, kad per kelis metus „žodžiai virs darbais“
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos Laurynas Kasčiūnas laidoje „Delfi tema“ priminė, kad mes, kaip valstybė, šių metų pradžioje išsikėlėme labai aiškų tikslą, kad NATO Rytų sparnas pajudėtų priešakinės gynybos principo įgyvendinimo link.
„Tai reiškia, kad NATO batalionai, kurie yra dislokuoti Lietuvoje, yra labai svarbus, bet nepakankamas atgrasymo ir gynybos ramstis, ir reikia jį stiprinti. Mes labai aiškiai ir koordinuotai veikiame tuos tris-keturis mėnesius, siekdami, kad NATO viršūnių susitikime būtų įtvirtintas principas, kad galėtume pajudėti nuo bataliono iki brigados dydžio vieneto, taip pat būtume pasirengę priimti diviziją arba didinti oro gynybos sistemą. Kitaip tariant, oro policijos misiją, kuri yra Baltijos šalyse, transformuoti į oro gynybos misiją“, – teigė L. Kasčiūnas.
Kartu jis atkreipė dėmesį, kad O. Scholzo vyriausybė nusprendė didinti gynybos finansavimą iki 2 procentų.
„O tai iš principo reiškia, kad kariuomenė augs, ir resursai, taip pat ir Baltijos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, irgi turi ir gali augti. Tai yra begalo svarbu, kadangi tas judesys brigadų NATO lygmenyje link, suvokimas, kad čia turėtų būti daugiau atgrasymo ir gynybos priemonių, yra labai svarbus veiksnys kalbant dvišališkai su vokiečiais, kad jie vestų ir lydėtų šį procesą Baltijos šalyse, o, pirmiausia, Lietuvoje“, – sakė L. Kasčiūnas.
Seimo NSGK pirmininkas vylėsi, kad „šiandien ir iš pačio kanclerio išgirsime žodžius, kad Vokietija, jeigu NATO nusprendžia viršūnių susitikime, kad mes judame Rytų sparne iki brigadų dydžio, kad vokiečiai per kelis metus yra pasirengę tai padaryti“.
„Tai yra tikrai labai stipru, turint mintyje, kad, pavyzdžiui, latviai arba estai tokių garantijų šiai minutei gali neturėti, ir ten reikės dar namų darbų padaryti. Labai tikiuosi, kad Vokietijos lyderystė bus svarbi, ji bus šiandien išreikšta žodžiais, ir galiausiai per kelis metus virs darbais“, – sakė L. Kasčiūnas.
Pasak parlamentaro, Lietuva norėtų, kad Vokietijos vadovaujama brigada ir toliau būtų daugianacionalinė (ten yra olandų, norvegų, svarstoma, kad galima kviesti ir kitas šalis), ir, kad Vokietija galiausiai priskirtų divizijos dydžio vienetą NATO Rytų flangui, mūsų apginamumui, ir ta brigada būtų integruota į šitą diviziją.
„Tai būtų labai stiprus mūsų gynybos ir atgrasymo ramstis“, – kalbėjo L. Kasčiūnas.
Ne viskas ėjosi lengvai
Dar gegužės pabaigoje buvo pasirodę abejonių, ar Lietuvai pavyks Madride pasiekti tikslo, kad NATO pakeistų savo planavimą Baltijos šalims iš atgrasymo strategijos į priešakinės gynybos. Apie tai feisbuke rašė ir signataras Albinas Januška.
„Tačiau sklinda gerai informuoti gandai, kad Madrido NATO samite ši koncepcija gali būti nepatvirtinta, nes tam prieštarauja dalis NATO narių, o Lietuva iki šiol negebėjo/negeba ginti savo interesų NATO būstinėje Briuselyje ir šalyse- narėse. Lietuva šiuo atveju- tai vyriausiasis kariuomenės vadas. (…) Jei mes pralaimėsim Madride, ir Lietuvos gynyba dėl įvairių naujų-senų variacijų „neerzinkim Putino“ liks senoje ikikarinėje būklėje, tai bus rimtas Lietuvos gynybos pajėgumų susilpninimas ir ištaisyti šią klaidą ateityje bus labai sunku“, – rašė A. Januška.
Seimo NSGK pirmininkas neslėpė, kad, derinant pozicijas, ne viskas klojosi paprastai.
„Kadangi esu pakankamai arti procesų ir pozicijų derinimo, tai buvo pas mus čia truputėlį nuleidusių rankas dar prieš kokį mėnesį, nes pradžioje nebuvo to žodyno, kuris mums būtų reikalingas, įtvirtinto. Negaliu atskleisti detalių, bet nebuvome labai entuziastingai nusiteikę, bet atkaklaus darbo, principingos laikysenos, argumentacijos dėka, formuojant labai aiškias koalicijas, ir tai, kad vokiečiai buvo labai arti mūsų, kitaip tariant jie visą laiką buvo mūsų interesų prasme arčiau negu daugelis kitų didžiųjų NATO šalių, leido mums pasiekti tarpinį finišą, kad kariniuose patarimuose jau atsiranda brigados terminas, kuris leis judėti priešakinės gynybos principo link“, – kalbėjo L. Kasčiūnas.
Kartu jis paragino turėti galvoje, kad tai nėra Šaltojo karo laikų priešakinė gynyba. Tai nėra 900 tūkst. karių ant Rytų Vokietijos sienos.
„Bet brigada yra tas mažiausias karinis vienetas, kuris jau savarankiškai gali kautis. Tai yra begalo svarbu, ko mes iki šiol neturėjome. Manau, kad judame labai svarbaus mūsų geopolitikai puslapio link“, – sakė L. Kasčiūnas.
Sako, kad pokyčiai Vokietijoje „dramatiškai reikšmingi“
Opozicinės demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ parlamentaras Lukas Savickas pokyčius Vokietijoje, o taip pat ir jų socialdemokratų vykdomoje politikoje vadino dramatiškai reikšmingais.
„Pereita prie principinio sprendimo tiek sankcijų, tiek ginkluotės tiekimo prasme. Manau, kad trajektorija yra teisinga“, – sakė L. Savickas.
Kartu jis pažymėjo, kad ir Lietuvos politinės partijos „ganėtinai susitelkusiai laikosi bendrų pozicijų, yra išsikėlusios konkrečius ir apčiuopiamus siekius, ties kuriais kryptingai dirbama įvairiais formatais“.
„Visai neseniai buvome ir Jungtinėse Valstijose (JAV), ir tiesiogiai bendraujame su skirtingų valstybių atstovais, tame tarpe ir su Vokietija, ir tos žinutės, aiškus, kryptingas darbas, nepriklausomai nuo politinių krypčių, leidžia tikėtis, kad bus judama mūsų siekių stiprinti tas pozicijas link, ir matyti vis daugiau Vokietijos lyderystės“, – sakė L. Savickas.
Sankcijų tempas „nuosekliai lėtėjantis“
Kartu politikas netryško optimizmu, kad Europos Sąjungai pavyks lengvai judėti tolesnių sankcijų Rusijai, galbūt ir dujų embargo link.
„Reikia konstatuoti, kad sankcijų įgyvendinimo tempas yra nuosekliai lėtėjantis. Suderinti ir galų gale priimti paskutinį paketą užtruko beveik mėnesį laiko. (…)
Akivaizdu, kad tiek visoje Europoje, tiek ypač tokiose valstybėse kaip Vokietija, kur energetinių išteklių priklausomybė yra išskirtinai didelė, tolesni žingsniai darosi sudėtingi“, – sakė L. Savickas.
Jo nuomone, politikos kryptis dėl sankcijų pasirinkta gera, bet pats modelis sudėtingas.
„Tiek Vakarų Europos valstybių visuomenės, tiek politikai pradeda patirti nuovargį, o etapinis sankcijų paketo po paketo priėmimas tik vis labiau apsunkina galimybes, išdėsto jas per laiką, efektyvumą nukelia į ateitį, o kaštus mes turime šiandieną.
Etapinis modelis tik dar labiau apsunkino sankcijų priėmimą. Tolesni žingsniai yra apriboti, tačiau Lietuvos pozicija išlieka nuosekli ir kryptinga, ir jau dabar, manau, ruošiame ir dėliojame planus dėl ateinančio galimo sankcijų paketo“, – teigė L. Savickas.
Linkėjo mums kantrybės
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Jean Monnet profesorius Ramūnas Vilpišauskas pritarė, kad Vokietijoje įvykęs ir dar tebevykstantis pokytis yra reikšmingas. Šioje vietoje profesorius turėjo mintyje ir sprendimus didinti išlaidas gynybai, ir paramą Ukrainai.
„Tiesiog iš Lietuvos pozicijų, kurios tarp visų Europos Sąjungos (ES) šalių turbūt yra maksimalistinės, būdingos Baltijos šalims, Lenkijai, dažnai atrodo, kad kai kurios kitos ES šalys, taip pat ir Vokietija, vis dar veikia per lėtai, ir daro per mažai“, – sakė R. Vilpišauskas, atkreipdamas dėmesį, kad iš tiesų Vokietijos paramos sumos nėra tokios jau menkos.
Kartu jis pažymėjo, kad kinta ir požiūris į Baltijos šalių gynybą.
„Vokietijos parama čia yra matoma, ir ji, tikėtina, toliau bus didinama. (…) Aš vis dėlto santūriai žiūrėčiau apie pareiškimus, ko nedaro Vokietija, nes tai reikėtų matyti ir santykyje su ankstesne jos vykdyta politika. Vis dėlto politiniai pokyčiai retai vyksta taip radikaliai, kaip mes galbūt norėtume Lietuvoje matyti“, – teigė R. Vilpišauskas.
Profesorius sutiko, kad nuomonių skirtumai skirtingose šalyse išlieka, nes skiriasi ir grėsmių suvokimas, net, jeigu jis ir supanašėjo po vasario 24 dienos.
„Bet man atrodo, kad tiesiog reikia ir mums patiems turėti kantrybės, ir, kas dar labai svarbu, ir savo pavyzdžiu rodyti, kaip padedame Ukrainai, kaip rūpinamės ir savo pačių saugumu. Nes būtent tokie Lietuvoje priimami politiniai sprendimai yra irgi turbūt vienas iš pagrindinių argumentų, kalbantis ir su tokiais partneriais ES ir NATO kaip Vokietija“, – sakė R. Vilpišauskas.
Ginklų tiekimo Ukrainai klausimas
Kaip rašė tinklapis „Spiegel.de“ Vokietija nesvarsto net hipotetinės galimybės tiekti Ukrainai tankų. Šią savaitę nuskambėjo žinia, kad Berlynas esą nerimauja, kad Ukraina „gali pasidaryti pernelyg pasitikinti savimi“, jeigu mūšio lauke iškovos keletą didelių pergalių, ir „apimta euforijos“ įsiveržti į šalies agresorės teritoriją.
Tuo metu ispaniškajame „El Pais“ pasirodė informacija (kol kas be oficialaus patvirtinimo), kad Ispanija nori suteikti Ukrainai vokiškų tankų „Leopard“. Tam vokiečiai turėtų sutikti, nes tankai yra pagaminti Vokietijoje.
Kaip rašė „Spiegel.de“, kanclerio socdemų partija sako, kad esą tarp NATO sąjungininkų yra sutarimas netiekti Ukrainai vakarietiško tipo tankų. Vokietijos „žalieji“ ir liberalai (Laisvoji demokratų partija) tai neigia.
Kol kas vokiečiai nenori pristatyti net ir senesnių „Marder“ tankų.
VU TSPMI profesorius spėjo, kad ginklų tiekimo klausimas vokiečiams, visų pirma, susijęs su šios šalies sudėtinga istorija, su tuo, kas vyko XX amžiuje, dviem pasauliniais karais ir po Antro pasaulinio karo įtvirtinta vadinama pacifistine užsienio ir gynybos politika.
Pasak R. Vilpišausko, ji ir lėmė tokį susilaikymą ir nuo aktyvesnio dalyvavimo užsienio misijose, kur, pavyzdžiui, Prancūzija dažnai siųsdavo savo karines pajėgas, ir panašių priemonių.
„Veikiausiai būtent dėl praeities, įtvirtinto susilaikymo požiūrio, tuo pačiu taip siekiant patikinti ir kitas ES, NATO šalis, kad Vokietija išlieka tvirtai įsipareigojusi taikiems santykiams, kad jos ekonomikos dydis ir stiprumas nereikš, kad ji tampa ir vis agresyvesne savo kaimynų atžvilgiu, ir kyla gana atsargus (Lietuvos požiūriu, turbūt pernelyg atsargus) Vokietijos vertinimas, kaip padėti Ukrainai“, – sakė profesorius.
Kas keistųsi, jei valdžioje būtų dešinieji?
Kartais pasvarstoma, kad, jeigu Vokietijoje valdžioje būtų dešinieji, tai ši šalis elgtųsi drąsiau. L. Kasčiūnas sakė, kad jiems pastaruoju metu teko turėti daug parlamentinės demokratijos su Friedericho Merzo vadovaujamais krikdemais.
„Vokietijoje su krikdemais būtų taip: būtų daugiau ginklų, bet galbūt mažiau ekonominių sankcijų. Labai gerai atsimenu diskusiją dėl naftos embargo, tai ten jie svarstė, kad „čia bus sudėtinga“. Bet dėl ginklų, kad „tikrai reikia daryti daug daugiau“. F. Merzas ir pats buvo nuvažiavęs į Kijevą“, – sakė parlamentaras.
Tačiau, pasak jo, apskritai, galvojant apie bet kurią šalį, pirmiausia, reikėtų suvokti jos identitetą ir strateginę kultūrą.
„Įsivaizduokime paprastą dalyką: dar prieš penkiolika metų, kai vokiečiai nuspręsdavo nusiųsti savo medikų komandą į kokią nors karinės įtampos zoną, jiems reikėdavo gauti gynybos komiteto leidimą ir sprendimą. Ten virdavo didžiulės diskusijos tarp kairės ir dešinės, ar tai nėra per daug aktyvu, ar tai nėra, išeinant iš istorinių dalykų, tam tikri sprendimai, kurie reikštų, kad mes kažkokias „radonas linijas“ peržengiame?
Įsivaizduojate, – gydytojų misija. Šiandien jų kariai jau yra Rytų flange, jie dengia ir saugo mus. Jie siunčia ginklus. Taip, sutinku, kad nepakankamai, bet jie siunčia ginklus ukrainiečiams“, – aiškino L. Kasčiūnas.
Pasak jo, viską reikia vertinti kontekste strateginės kultūros, besiformavusios per ilgus metus, turinčios įvairių istorinių traumų, suvokimo savęs pasaulyje.
„Kai mes sakome vokiečiams: „būkite aktyvesni“. Jie iš karto klausia: „o kaip kiti žiūrės, kai mes rodysime savo lyderystę? Ar tai nereiškia, kad kiti bijos tos lyderystės?“. Mes atsakome: „ne, Lietuva yra ta šalis, kuri nori, kad ta lyderystė būtų“. Bet jiems tie klausimai dar rūpi“, – sakė L. Kasčiūnas.
Pasak jo, vokiečių indelio reikšmė priklauso ir nuo to, iš kokios pozicijos žiūri.
„Jeigu žiūrėsi iš ukrainiečių pozicijų, tada – taip, vokiečiai dar daro per mažai. Jeigu žiūrėsi iš Lietuvos pozicijų, sakysi, kad daro jau kitaip, bet dar gali daugiau daryti. Iš Vokietijos pozicijų tai, kas ten dabar vyksta, ir tie sprendimai, kurie priimami, yra tikrai laikmečio pokyčiai, kur jau iš esmės yra kitokia Vokietija“, – teigė L. Kasčiūnas.
Jis nespėliojo, ar Vokietija nebegrįš prie savo pacifizmo, atsargumo. Parlamentaras sutiko, kad kartais iš šios šalies Rusijos ir Ukrainos karo klausimu jaučiasi požiūris, kurį būtų galima apibūdinti raginimu „galbūt eikime į derybas“.
„Bet derybos gali būti tokios, kurios bus pagal Rusijos sąlygas. Turime tą suprasti. Geriau suteikime ginklus ukrainiečiams, kad galėtų susikauti ir atsiimti tai, kas jiems priklauso, o ne stumkime į nepalankias paliaubas, kas paskui užprogramuos dar vieną karą“, – aiškino L. Kasčiūnas.
Sprendimai – Ukrainos rankose
Seimo demokratas L. Savickas aiškino, kad šiuo metu visi sprendimai yra, pirmiausia, Ukrainos rankose.
„Ukraina yra šalis, kuri pademonstravo savo ryžtą kovoti už mūsų visų vertybes. Turime užtikrinti, kad tiek, kiek esame pajėgūs, padėtume jiems šioje kovoje. Ir tik Ukrainos pusė gali priimti vienokį ar kitokį sprendimą, kas jiems yra tuo momentu tinkamiausia.
Mūsų esminis darbas yra išgirsti jų matomus poreikius, jų prašymus, ir siekti suburti kuo platesnes koalicijas. Tos koalicijos, man atrodo, labai sėkmingai formuojasi“, – sakė L. Savickas.
Jų partija bičiuliaujasi su Vokietijos „žaliaisiais“.
„Matant, kad dabar būtent „žaliųjų“ Vokietijos užsienio reikalų ministrė lyderiauja su aiškiomis pozicijomis, kalbant apie pagalbos, tame tarpe ir ginkluotos, tiekimą Ukrainai, tai yra aiškus rezultatas virsmo ir pokyčio, kuris Vokietijoje įvyko didžiulis, ir toliau tęsiasi. O mes turime padėti formuojant visuomenėje lūkestį ir palaikymą tokiems pokyčiams Vokietijoje“, – sakė L. Savickas.
