Karas Ukrainoje pagal Kremliaus planą teturėjo trukti vos kelias dienas ar savaites. Bet kruvinos kovos tęsiasi. Po beveik trijų mėnesių didvyriškos kovos Mariupolyje ginklus sudėję ukrainiečiai – „Azov“ pulko kariai, jūrų pėstininkai, pasieniečiai ir kiti pareigūnai bei civiliai laukia savo likimo.
Dalis jų atsidūrė vadinamosiose filtravimo stovyklose, kur Rusijos kariškiai, saugumiečiai ar apsišaukėliškų „liaudies respublikų“ pareigūnai lyg nacių koncentracijos stovyklose vykdo selekciją – skirsto žmones pagal savo susigalvotus kriterijus.
Kas jų laukia? Parodomasis teismas Rusijoje ar jos okupuotose teritorijose, tremtis, žūtis sušaudant, o gal iškeitimas į rusų karo belaisvius? Kankinančių spėlionių nuotaikomis dabar gyvena išvežtųjų artimieji, o rusų okupuotuose Ukrainos miestuose stengiamasi ne tik palaužti bet kokį pasipriešinimą, bet ir įtvirtinti savo šeimininkavimą dar Stalino laikais išbandytais metodais.
Kas yra filtravimo procesas?
Alvydas Medalinskas, politologas, MRU dėstytojas, kuris šiuo metu yra Odesoje, laidoje „Delfi tema“ tikino, kad vietos gyventojai ne tik laukia galimo rusų puolimo, bet ir stengiasi mažiau apie tai galvoti – visa Ukraina ir taip kasdien gyvena karo sąlygomis.
„Miestas gyvena, žmonių, automobilių gatvėse pilna, kavinės veikia. Bet ir prieš laidos pradžią buvo oro pavojaus signalas. Rusija telkia labai rimtas pajėgas Juodosios jūros akvatorijoje, matyt laukia tam tikra ataka – gal sparnuotųjų raketų, gal kažkas rimčiau“, – teigė A. Medalinskas.
Odesa, kaip ir Mariupolis yra daugiatautis uostamiestis. Jame be kitų tautybių žmonių gyvena ir nemažai rusų. Iki 2014-ųjų, kai Rusija okupavo Krymą, sukėlė karą Donbase prorusiškų nuotaikų netrūko, tačiau po to ir ypač po šių metų vasario 24-osios, kai Rusija perėjo į atvirą puolimą prieš Ukrainą, daugeliui tapo akivaizdu, ką iš tikrųjų reiškia „rusiškasis pasaulis“ – Odesoje kone kasdien kaukia pavojaus sirenos, pranešančios apie eilinę rusų sparnuotųjų raketų ataką. Raketos smogia ir kariniams, ir civiliniams taikiniams. Tad vietos gyventojų nuotaikos dabar labai aiškios.
„Jų ukrainietiškumas ir Ukrainos patriotizmas tikrai jaučiasi, kaip ir Mariupolyje“, – pažymėjo A. Medalinskas. Vis dėlto pačiame Mariupolyje beveik daugiau nebeliko kam rodyti ukrainietišką patriotizmą – ko nenužudė, neišvijo Rusijos ir jos kontroliuojamos „liaudies respublikos“ separatistinės pajėgos, tą paėmė į nelaisvę. Čia atsiduria visi – ir kariai, ir civiliai.
„Jie sulaikyti. Tik Rusija žino, kas su jais daroma ligoninėse, sulaikymo vietose – filtravimo stovyklose“, – sakė A. Medalinskas, patikslinęs, kad tarp sulaikytojų – ne tik „Azov“ kariai, bet ir jūrų pėstininkai, pasieniečiai, policijos, kiti pareigūnai, slaugės, chirurgai.
Visų jų laukia filtravimo procesas. A. Medalinskas pats tokį patyrė ir tikino, kad jį sulaikę rusai netgi svarstė jį vestis į rūsį ir sušaudyti – būtent toks tragiškas likimas ištiko lietuvių režisierių Mantą Kvedaravičių, kurį rusai tiesiog nužudė.
„Teko per keletą minučių surasti atsakymą jiems, kad atrodytų įtikinama. Dabar filtracija vyksta kruopščiau, nuožmiau, negali savo pažįstamiems, draugams padėti, net jei jie jau praėjo filtracijos procesą – ateina vieną dieną, suima ir išveža nežinoma kryptimi. Ir viskas, nieko negali padaryti. Kreipiesi į raudonąjį kryžių, JTO, jie tik skėsčioja rankomis“, – teigė A. Medalinskas.
Belaisviai tapo politinių žaidimų įkaitais
Jam pasisekė ištrūkti iš rusų okupuotų teritorijų, keliaujant per keliolika kontrolės patikros punktų.
O, pavyzdžiui, „Azovstal“ gynėjai neturėjo net teorinės galimybės tai padaryti – apsiausties žiedas jau kelis mėnesius traukėsi, buvo vis glaudesnis ir ukrainiečiams buvo likusios tik kelios išeitys: žūti arba pasiduoti, neturint iliuzijų dėl ateities. Pasidavę tapo rusų ir separatistų įkaitais.
„Turėdami tokį didelį skaičių žmonių iš „Azovtsal“ jie gali žaisti politinius žaidimus. Galima šiek tiek atiduoti žmonių, apsikeisti belaisviais, neva rodant gerą valią.
O su kitais galima susidoroti – jie gali ne tik žūti, bet ir mirti, visokių metodų yra, Putino režimas mokosi ir iš vokiečių fašistų (nacių – red. past.), šiek tiek iš Stalino.
Tų kelių gali būti daug ir tai baisu, nes asmeniškai pažįstu dalį tų žmonių, kurie pakliuvo (į nelaisvę). Ir dabar, kai vienas žmogus nurodinėja kokį kaimą ar rajoną pulti, tikiu, kad prieš jį atsidurs tas sąrašas, su visom biografijomis ir jis sakys, kad „šitą galima apkeist, šitą supūdykite kalėjime, o šitą – kad jis netyčia numirtų kalėjime. Tai žmogus, kuriam gyvybė nieko nereiškia“, – apie V. Putiną sakė A. Medalinskas.
Į Donbasą – kolonistai iš Rusijos gūdumos
Filosofas, VDU profesorius Gintautas Mažeikis pabrėžė, kad jei Rusija tikėjosi greitos pergalės, užimant visą Ukrainą, tai dabar belieka pavaizduoti Mariupolio užėmimą, kaip pergalę.
„Viena vertus vyksta mūšiai, antra vertus kuriame propagandinė istorija, ji juda greičiau, įmantriau, nei patys įvykiai. Kiekviename žingsnyje – ciniškas melas apie Mariupolį ir „Azovstal“ gamyklą“, – teigė jis.
Tačiau jis pažymėjo ir kitą Putino režimo taikomą taktiką, kuri pažįstama nuo carinių ar juo labiau Stalino laikų: net sugriautame Mariupolyje tariamą pergalę galima įtvirtinti taip, kad tai atrodytų kaip iš anksto siektas tikslas – esą „speciali karinė operacija“ įvykdyta „pagal planą“.
„Tenka bendrauti su iš Donecko išvykusiais profesoriais, kalbėjome apie mokslo įstaigų likimą. Nesvarbu, ar ten liko nors vienas vietinis gyventojas – kaip į Kiongsbergą iš Rusijos depresinių rajonų atvežami žmonės, skatinami atvykti, apsigyventi. Donecke jau seniai sunku rasti vietos gyventojų – privažiavo visi, kas tik įmanoma, įvairiausiais tikslais.
Klęsti nusikalstamas verslas. Lygiai tokį pat atvykus iš Rusijos provincijos bus bandoma sukurti keliose gatvėse ar rajone – tokį mažą paveiksliuką, ir to pakaks sukurti gandą, kad štai, kuriamas kurortinis miestas, kuris klestės.
Nors visi vietiniai supranta, kad jis klestės ne ką daugiau, nei Donecko ir Luhansko srityse ir taps griuvėsiais dešimtmečius, jei Ukraina šio miesto neišvaduos“, – įsitikinęs G. Mažeikis. Jo manymu, nėra jokių požymių, kad Kremlius nurimtų ir pasitenkintų dabar užimtomis Ukrainos teritorijomis – tikslas yra vienas: užimti visą Ukrainą ir net Moldovą.
„Nėra jokio pagrindo pasitikėti Rusijos žodžiais ir todėl tos diplomatinės pastangos yra alkvietėje – Kremlius yra agresorius, meluoja kiekviename žingsnyje. Laimei, Vakarų pasaulis labai iš lėto pradeda suprasti režimo iracionalumą, melagingumą, polinkį į totalitarizmą, nusikalstamą veiklą ir pamažu pasaulis jį izoliuos, nepaisant to, kad Rusijos diplomatija bando priešintis kiekviename pasaulio kampelyje, bandant kurti 5-ąsias kolonas“, – teigė G. Mažeikis.
