Birželį Vilniaus apygardos administracinis teismas turėtų pradėti nagrinėti bylą dėl darbe patirto mobingo. Savo vardą ir pavardę atsisakiusi viešinti moteris BNS teigė buvusi ignoruojama centro vadovų, tarp jų – ir pernai paskirto direktoriaus Arūno Bubnio.

„Šis vadovas anksčiau dirbo su manimi, aš buvau vieno departamento direktorė, o jis – kito. Ir jokių konfliktų nebuvo, bet kai tapo vadovu, aš tapau visiškai izoliuota nuo informacijos, kas vyksta departamente. Prasidėjo atviras tyčiojimasis. Leido patarėjams elgtis visaip, ir žinutę parašė, kad lažinasi iš manęs, kad man nepavyks, kad nepadarysiu, kad esu nekompetentinga, nors centre dirbu nuo 1998 metų. Mano veikla vertinta labai gerai šiais metais“, – pirmadienį teigė moteris.

„Tai vadovas, ne šiaip žmogus, jis turi turėti kompetencijų. Jis dėl daug mažesnių dalykų pats kreipėsi į Seimą, kad su juo tai vyksta. Jis buvo kviečiamas į posėdžius, o aš į jokius posėdžius nesu kviečiama. Skundėsi, kad nėra darbo tarybos posėdžių, o kiek jis surengė? Vieną. Čia visa komanda taip elgiasi, palaiko ir dangsto. Atmosfera lyg būtų 1990-ieji. Išdrįsau kreiptis į teismą, pasakiau, kad netoleruosiu“, – sakė ji.

Genocido centro darbuotojos teigimu, pasikeitus vadovui kolektyvas vylėsi permainų, tačiau situacija nepagerėjo, mikroklimatas darbovietėje tapo dar labiau įtemptas.

Dėl patirto mobingo valstybės tarnautoja pernai rudenį pirmiausiai kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, tačiau ši nurodė situaciją aiškintis teisminiu keliu. Pirmasis posėdis Vilniaus apygardos administraciniame teisme turėtų įvykti birželio pabaigoje.

Bandys susitarti

A. Bubnys LGGRTC vadovu paskirtas pernai balandį. Jis pakeitė Adą Jakubauską.

Šis buvo atleistas daliai centro istorikų pareiškus, kad įstaigos vadovybė varžo darbuotojų laisvę ir politizuoja tyrimus. Po to suburta Seimo darbo grupė konstatavo, kad A. Jakubauskui nepavyksta užtikrinti sklandaus institucijos darbo, kilo susipriešinimas tarp darbuotojų, o viešai nagrinėjama situacija centre menkina įstaigos dalykinę reputaciją. Tarp tuometinio vadovo oponentų buvo ir A. Bubnys.

Jis šiuo metu išvykęs į komandiruotę Kazachstane, o po jos išeis atostogų.

LGGRTC direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys BNS teigė, kad situacija dėl darbuotojos kreipimosi jam žinoma ir ją bus bandoma išspręsti taikiai.

„Tam laikotarpy reikėjo įsikišti, manau, kad visi žmonės išprusę ir supratingi. Jei grįžtų laikas atgal, žinotume, kur pagalvę pasidėti, būtų padaryta kitaip. Mes ir dabar bandysime spręsti klausimą, esu įpareigotas susitikti, pasistengsime tą padaryti. Norime ir patys išspręsti. Negražu, kai organizacijoje yra tokių dalykų“, – sakė V. Lukšys.

Jo teigimu, į moterį kreipėsi generalinio direktoriaus patarėjas, norėdamas gauti atsakymus į tam tikrus klausimus, tačiau negavęs atsako jai nusiuntė telefonu galimai ją įžeidusią trumpąją žinutę.

„Kreipėsi gauti klausimus, ilgą laiką negavo, nors privalėjo kažkokiu būdu parašyti. Jei ir neturi ką atsakyti, viskas žmogiška, suprantama. Nebuvo gauta atsakymo ir galbūt pasikarščiavęs nusiuntė SMS, ko nederėtų. Taip ir gavosi. Ji įvertino kaip įžeidimą, bet mes visi galime kartais pasikarščiuoti, o jei nebandysime spręsti situacijos, tai irgi negerai“, – kalbėjo V. Lukšys.

Kreipėsi į Seimą

Dėl susidariusios atmosferos darbovietėje dar kovo pabaigoje į Seimą kreipėsi Genocido centro profesinė sąjunga, nes Seimą laiko savo darbdaviu.

„Dėl ilgalaikio nuoseklaus psichologinio smurto, patyčių, įvairių užgauliojimų bei pažeminimų centro darbuotojai kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją (VDI) ir yra priversti ginti savo teises teismuose – šiuo metu vyksta teisminiai ginčai. Tačiau ir po darbuotojų kreipimosi į VDI ir teismą, centre toliau vykdomos ir atsakingų vadovų nestabdomos patyčios“, – rašoma profsąjungos kreipimesi į Seimą.

Nurodoma, kad centre darbinės veiklos organizavimas „yra stichiškas ir chaotiškas, vadovybės sprendimai priimami galimai neskaidriai, manipuliuojant darbine informacija arba jos iš viso nepateikiant, padalinių vadovai nušalinami nuo sprendimų priėmimo netgi jų vadovaujamuose padaliniuose, nuvertinama ir net išjuokiama padalinių vadovų kompetencija“.

Anot profsąjungos, „netinkamai, pažeidžiant įstatymų reikalavimus, sprendžiami darbuotojų atlyginimų, kalėdinių premijų ir kitų priemokų klausimai“.

Taip pat pabrėžiama, kad centro generalinio direktoriaus pavaduotojo, patarėjų, kai kurių padalinių vadovų ir valstybės tarnautojų užmokestis po metinių vertinimų pakilo, tačiau daugelio darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, sumažėjo. Didžioji dalis centro darbuotojų yra dirbantys pagal darbo sutartis.

Nurodoma, jog dėl itin įtemptos situacijos iš darbo išėjo patyrę muziejaus darbuotojai. Tarp jų – ir Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus vadovas Eugenijus Peikštenis, jis darbą paliko prieš porą mėnesių. Muziejus, anot profsąjungos, iki šiol yra be vadovo.

Atsakymą profsąjunga sako gavusi iš Seimo Žmogaus teisių komiteto. Šis pranešė, jog svarstant įstaigos metų veiklos ataskaitą profsąjungos atstovai bus pakviesti dalyvauti.

Iš viso LGGRTC dirba apie 140 darbuotojų, veikia dvi profsąjungos – vienoje yra apie 30 narių, kitoje, kuri susikūrė paskyrus naują vadovą, – apie 50.

Susiskaldęs kolektyvas

Anot V. Lukšio, jau buvusio LGGRTC vadovo atleidimas parodė, kad kolektyvas buvo susiskaldęs, o tai patvirtina ir esančios dvi profsąjungos.

„Tikrai, garbės žodis, niekas nenori daryti mobingo specialiai – nei aš, nei direktorius, nei kiti iš administracijos darbuotojai, nemanau, kad tai daro. Yra susiformavusios aplinkybės, kurios turi įtakos. Pakankamai skaudžiai buvęs vadovas buvo atstatydintas, nepasitikėjimas Seime. Vadinasi, susipriešinimo tuo metu būta, pereiti į normalų funkcionavimą yra sunku. Žinoma, reikia stengtis, kad kuo trumpiau tas laikotarpis būtų“, – BNS sakė V. Lukšys.

Pavaduotojas tvirtino, jog manyta, kad pasikeitus vadovui viskas tarsi susitvarkys savaime.

„Galbūt nekreipėme į tai dėmesio. Stengiamasi dirbtinai nieko nedaryti, turėtų normalizuotis santykiai. Galbūt reikėjo daugiau iš šalies specialistų pagalbos pasitelkti, kad ta situacija būtų aiškesnė visiems, kad visi suprastų, kad turi būti vienodas požiūris į darbo rezultatą“, – kalbėjo V. Lukšys.

Jo teigimu, centro administracija atmosferai kolektyve pagerinti buvo nusamdžiusi psichologus. Šie skaitė paskaitas įvairia tematika. Šiuo metu atliekamas personalo auditas, nes struktūra nesikeitė jau seniai, o darbuotojų funkcijos keičiantis laikmečiui kito.

Profsąjunga darbdaviui turi priekaištų ir dėl atlyginimų. Teigiama, kad daliai darbuotojų atlyginimai sumažėjo 100–150 eurų, o gaunant ir taip nedidelį atlygį, ši suma yra ženkli.

Pavaduotojo teigimu, atlyginimai dėl objektyvių priežasčių sumažėjo nebent vienam kitam darbuotojui.

„Kad atlyginimai maži, centras vargu, ar ką gali padaryti. Mūsų atlyginimai neišskiria iš bendro konteksto viešojo sektoriaus įstaigų, tenka tik apgailestauti, kad jie teisūs. Maksimaliai stengiamasi, kad būtų didesni. Ir ankstesnė administracija stengėsi“, – tvirtino V. Lukšys.

Nuo 2007-ųjų LGGRTC dirbančio V. Lukšio vertinimu, situacija darbovietėje yra „einanti į gerą atmosferą“.

Genocido centras tiria visas genocido bei nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui apraiškas ir Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, inicijuoja genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, įamžina laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą.