Karas Ukrainoje, kad ir kaip tai kraupiai skambėtų ukrainiečiams ar lietuviams, nuo mūšių nutolusioms šalims gali pasirodyti svetimas, netgi eilinis, todėl išskirtinio dėmesio nevertas dviejų valstybių susidūrimas. O kai pasirodo kalbos, kad esą NATO turėtų įsikišti – skelbti neskraidymo zoną ir tokiu būdu rizikuoti susidūrimu su Rusija – branduoline valstybe – kyla dar daugiau klausimų: kodėl kitos šalys turėtų kištis į „ukrainiečių ir rusų konfliktą? Mes juk – ne prie ko“.

Tačiau paradoksalu, kad šis karas atsiliepia ne tik kariaujančioms, vienaip ar kitaip įsitraukusioms pusėms, bet ir neutralioms, kituose žemynuose esančioms valstybėms. Atrodytų, absurdiška, kad jau dabar pasauline tapusi ir toliau augsianti problema slypi vos kelių milimetrų dydžio grūdeliuose.

Būtent grūdai nuo žmonijos civilizacijų aušros buvo ir tebėra vienas svarbiausių produktų. Tai yra pajamų, maisto šaltinis – ne tik žmonėms. Jo poreikis yra milžiniškas, o grūdų trūkumas jau dabar kelia grandinines reakcijas visame pasaulyje.

Tad jei dabar išaugusios grūdų ir nuo jų priklausančios pasaulinės maisto kainos kelia problemų Afrikos šalyse, dešimtys kurių priklauso nuo ukrainietiškų arba rusiškų grūdų importo, tai rudenį galima sulaukti masinio bado ir su šiuo reiškiniu siejamų kančių, naujų vidinių ar regioninių konfliktų, netgi ligų protrūkių. Ir ne tik Afrikoje. Paprastai kalbant, ten, kur ima trūkti maisto, prasideda neramumai. Ir tai – tik pradžia nuo pandemijos atsigauti dar nespėjusiame pasaulyje,

Tai ne šiaip žemės ūkio problema

Dar prieš karą buvo žinoma, kad Ukraina yra didžiausia kukurūzų, miežių ir rugių eksportuotoja. Pasak Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos, per pastaruosius trejus metus Rusijai ir Ukrainai kartu teko maždaug 30 proc. pasaulinio kviečių eksporto ir 20 proc. kukurūzų eksporto.

Vien per Ukrainos uostus iki Rusijos sukelto atviro karo pradžios pasaulį kasmet pasiekdavo maždaug 24 mln. tonų grūdų derliaus. 80 proc. Šių grūdų keliaudavo per Ukrainos uostus Juodojoje ir Azovo jūrose, kurie dabar faktiškai yra atkirsti nuo pasaulinių rinkų.

Mariupolis sugriautas, Chersonas užimtas ir kontroliuojamas okupacinių pajėgų, kaip ukrainiečių uostai Kryme dar 2014-siais, pavyzdžiui, Berdiansko blokada tapo akivaizdi 2018-siais, kai rusai apšaudė ir užgrobė du ukrainiečių patrulinius laivus.

O ir likę Ukrainos uostai – Mykolajivas, Odesa ir kiti dabar yra blokuoti. Tokia Rusijos Juodosios jūros laivyno vykdoma Ukrainos pakrantės blokada sutrikdė tiekimo grandines, sėjos, o galiausiai, tikėtina, sutrikdys ir naujo derliaus procesus.

Jei tai būtų vien žemės ūkio reikalai, apie kuriuos Napoleoną Vaterlo mūšyje 1815-siais britų generolas Artūras Velslis Velingtonas paniekinamai atsiliepė, kad jis esą nieko nesupranta apie žemės ūkį, tad kodėl jam tai esą turėtų rūpėti, tai būtu nišinė problema. Juk ūkininkai daugelyje šalių, tarp jų ir Lietuvoje kone kasmet skundžiasi tai prastu derliumi, tai supirkimo kainomis.

Bet pasaulinis maisto trūkumas yra pavojingesnis, nei naftos ar dujų. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis dar gegužės pradžioje įspėjo, kad nuo ukrainiečių uostų, ypač Odesos, priklauso Afrikos ir Artimųjų šalių aprūpinimas grūdais, o praėjusią savaitę 7 galingiausiųjų pasaulio šalių diplomatijos vadovai pripažino, kad būtent Rusijos sukeltas karas yra kylančių maisto kainų priežastis, o Ukrainos uostų blokada „turės siaubingų pasekmių labiausiai pažeidžiamiems žmonėms, 43 mln. kurių yra ant bado ribos“.

O juk Ukraina eksportuoja ne tik grūdus, bet ir aliejų (Ukrainos saulėgrąžų aliejaus eksportas pasaulinėje rinkoje sudaro 42 proc), trąšas, metalurgijos gaminius, kitus vertingus gamtinius išteklius, nuo kurių priklauso ištisos pramonės šakos skirtingose valstybėse.

Jei stoja pramonė, stringa ir ekonomika, prekyba, brangsta prekės ir paslaugos, ima trūkti būtiniausių produktų. Kitaip sakant vis labiau įsisuka užburtas ratas, kurio epicentre – Rusijos vykdoma Ukrainos uostų blokada.

Kaip šią problemą spręsti? Yra keli būdai, bet visi jie turi savų trūkumų ir rizikų, apie kurias, regis, paprastus ir efektyvius sprendimus siūlantys nė nepagalvoja. Regis, kas čia tokio – pakrauni ukrainietiškus grūdus, trąšas ir kitas prekes į konteinerius ir gabeni visais įmanomais keliais.

Nepaisai jokių blokadų – laisvos prekybos ir laivybos nedenacifikuosi. O jei Rusija grasina, trukdo – paaiškini ta kalba, kurią rusai supranta: kroviniai bus ginami, o jų besigviešiantys „gaus į snukį“.

Juk jei jau pergalingą „kelių dienų specialią operaciją“ sumanęs Kremlius per tris karo mėnesius ne tik nesugebėjo įveikti ukrainiečių, bet ir patyrė siaubingų nuostolių, t.y. gavo į snukį ne kartą ir ne du, keliomis kryptimis turėjo trauktis, tai ką Rusija gali padaryti prieš Vakarų ekonominę, karinę galią, galiausiai tarptautinius badauti nenorinčių šalių poreikius?

Išties, anksčiau ar vėliau gali būti linkstama prie rizikingiausio plano, kuris pareikalautų Vakarų karinių pajėgumų įsikišimo. Kol kas pasitelkiami ne tokie rizikingi variantai.

Per Lenkiją ir Lietuvą pasiekia lašas jūroje

Stebint Europos Komisijos, kitų organizacijų, atskirų Vakarų šalių vadovų pareiškimus atrodo, jog dramos nėra, juk išeičių jau ieškoma: ukrainietiškų grūdų tiekimo problemą bandoma spręsti logistinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, skubiai organizuojamais geležinkelių, kitais sausumos ir alternatyviais jūrų maršrutais. Bet velnias slypi detalėse.